Kunigiškos tarnystės 50-metį dvasininkas švęs pirmojoje savo parapijoje

Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijoje besidarbuojantis altarista kunigas Vaclovas Stakėnas artimiausiomis dienomis vieną po kitos minės svarbias sukaktis. Viena iš jų – kunigystės šventimų 50-metis.

Ypatingos gegužės dienos 

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, akcentuodamas kun. Vaclovo Stakėno nuoširdų pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, sudėliojo gegužės datas, ypatingas sukaktuvininkui. „Šio mėnesio 24 dieną jis yra gimęs. Kunigystės šventimus kun. Vaclovas priėmė 1970 metais, taip pat gegužės mėnesio 23 dieną. Į Kybartus klebonu 1989 metais taip pat buvo paskirtas gegužės mėnesio 26 dieną. Šitoje parapijoje tikintiesiems jis patarnauja jau daugiau nei tris dešimtmečius, – akcentavo vyskupas. – Šį sekmadienį kun. V. Stakėnas minės kunigystės penkiasdešimtmečio jubiliejų. Kunigystėje penkių dešimčių metų jubiliejus laikomas ypatingu, garbingu. Bažnyčios tradicijoje kunigui, sulaukusiam tokios brandos, priskiriamas dar ir jubiliato titulas.“ 

Ilgas amžius ir prasmingas kunigystės jubiliejus glaudžiai susietas su Kybartais. Vyresnės kartos kybartiečiai atsimena 1970-uosius, kai tik baigęs Kauno kunigų seminariją kun. V. Stakėnas atvyko į parapiją vikarauti. 

„Tada kun. V. Stakėnas atvyko į Kybartų bažnyčią tik priėmęs šventimus. Tačiau šitas jaunas kunigas buvo tas, kuriam pirmajam pradėjo rūpėti, kad į bažnyčią ateitų vaikai. Kun. V. Stakėnas kelią į jaunas širdis surado labai greitai. Jo pakalbinti, atėjo keturi, penki, vėliau gal aštuoni šv. Mišių patarnautojai. Mano brolis buvo vienas iš jų, – savo mamos prisiminimais yra pasidalijusi tikybos mokytoja Vilija Stasaitienė. – Motinos sūnums pasiuvo kamžas. 1970-aisiais tai buvo išskirtinis įvykis.“ 

Nors burti vaikus, jaunimą į veiklas prie bažnyčios draudė to meto valdžia, apie altorių telkėsi ir nemažas mergaičių būrys. 

Kybartų parapijoje kun. Vaclovas vikaravo vos tris mėnesius. Kunigiškąją tarnystę tęsė Dzūkijoje, Garliavoje. 1989 m. sugrįžo klebonauti į Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapiją (nuo 2003 m. yra altarista). 

Aktyviai priešinosi režimui 

Gūdžiu sovietmečiu bene dažniausiai kun. V. Stakėną buvo galima sutikti ir girdėti tarp vaikų: rengiant Pirmajai Komunijai, kitiems sakramentams, organizuojant išvykas, susibūrimus. Ypatingi susitikimai vykdavo ir karštai tikinčių katalikų namuose, kur kunigai katechizavo vaikus, atviriau pasikalbėdavo su patikimais žmonėmis. Yra išlikę Mokolų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojų Ardzijauskų prisiminimai apie tai, jog netgi kaimynai neįtardavo, kad namo antrame aukšte kunigai aukoja mišias, vaikams aiškina tikėjimo paslaptis, skaito katekizmą. „Ir suaugusiesiems buvo įdomu paklausyti kunigų, nes bažnyčioje jie ne viską galėjo pasakyti. Ypač gražius pamokslus sakydavo Stakėnas“, – yra kalbėjusi Adelė Ardzijauskienė. 

To laiko sąlygomis katechizavimo darbui reikėjo turėti daug drąsos, gerai suprasti pasirinkto pašaukimo tikslą ir būti pasirengusiam už jį mokėti didelę kainą. Viso to kun. Vaclovas nepristigo. Žvelgiantieji į istoriją pagrįstai teigia, kad kun. V. Stakėnas tuo metu priklausė veikliam disidentiniam flangui. 

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie Lietuvos katalikų kunigą V. Stakėną rašoma kaip apie pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvį: „Nuo 1980 m. dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.“ 

Būtent šio pogrindinio leidinio 57-ame numeryje (1983 m. balandžio 3 d.) užfiksuota, kad „Tikinčiųjų teisėms ginti (TTG) katalikų komiteto narys, Krokialaukio klebonas kun. Vaclovas Stakėnas 4 dienas (…) buvo tardomas Vilniaus KGB būstinėje. Tardymai sukosi apie suimtąją Jadvygą Bieliauskienę ir apie TTG katalikų komitetą. Tardė saugumietis Gavėnas, kuris skundėsi, kad kun. Vaclovas Stakėnas nesąs atviras. Tardymo metu buvo prisistatęs su pasiūlymais bendradarbiauti čekistas, pasivadinęs Antanu, kuris jau anksčiau stengėsi kun. V. Stakėną padaryti savo „draugu“. 

LKB kronikos 77-ame numeryje išsaugotas liudijimas apie 1985 m. rugpjūtį įvykdytą klastingą išpuolį prieš kun. V. Stakėną, tuomet klebonavusį Krokialaukyje. Tada dvasininkui už asmeninį apsisprendimą nebūti klusniu sraigteliu ateizmo prievartos aparate teko atlaikyti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. 

Tiesus ir drąsus gyvenimas 

Iš kur tokia dvasios ir tikėjimo stiprybė? Pats kun. Vaclovas sako, kad dar negimęs mamos jis buvo pažadėtas Dievui, bet šitą sužinojo tik tapęs klieriku. Tiesa, į kunigystę pasuko ne iš karto, o į seminariją įstojo irgi ne iš pirmo sykio. Šitą svarbų žingsnį žengė jau subrendęs, įsigijęs miškininko specialybę. 

Iš gimtosios Aukštaitijos atkeliavęs į Alytaus kraštą dirbo miškų ūkyje, lankė bažnyčią. Didelę įtaką jaunam miškininkui padarė bendravimas su kun. Stanislovu Bendaravičiumi. Po šešerių metų tėviško mokymo ir globos V. Stakėnas išvyko į kunigų seminariją. 

Ryžtą tapti kunigu sustiprino ypatinga patirtis bažnyčioje Gardine. 

„Buvo sekmadienis. Susiradau katalikų bažnyčią ir užsukau pasimelsti. Gan greitai susivokiau, kad kažkas čia ne taip: žmonės gieda lyg dalyvautų šv. Mišiose, o kunigo, kuris būtų prie altoriaus, nesimato… Akis užkliuvo už ant altoriaus padėto kunigiško arnoto… Vėliau supratau, kad kunigo nėra, valdžia bažnyčią siekia uždaryti, o tikintieji neleidžia: jie reguliariai renkasi į pamaldas, ant altoriaus kaip kunigo ženklą pasideda liturginius rūbus ir meldžiasi, taip rodydami ryžtą priešintis tokiam sprendimui ir reikalaudami, kad vyskupams būtų leista paskirti jiems galintį patarnauti kunigą… Man tai padarė gilų įspūdį. Tada, pamenu, mano ryžtas tapti kunigu sustiprėjo, o nedrąsa, kad galbūt nesu tinkamas, pasitraukė į antrą planą. Pamaniau, jei jau arnotas žmonėms gali padėti melstis, tai gal ir aš galėsiu pasitarnauti“, – yra pasakojęs kun. V. Stakėnas. 

Šiandien jubiliatas sako esantis dėkingas Dievui už jo palaimą ir sveikatą. „Kaip altarista, atšvenčiu šventas mišias, jei reikia, pas ligonį nuvažiuoju. Jeigu klebonas išvyksta, tai velionį palaidoju. Kol dar be lazdos vaikščioju, Dievui padedant judu krutu, – guviai kalbėjo dvasininkas. – Didesnė dalis mano kunigystės Kybartuose pragyventa, tai turiu tik dėkoti, kad man klebonaujant atsirado žmonių, kurie rėmė ir darbais, ir geru žodžiu, atsiliepdavo į mano prašymus. Mane palaikė daug gerų žmonių, dėl to sveikas ir gyvas sulaukiau tokio amžiaus“, – kalbėjo 86-ąjį gimtadienį sekmadienį švęsiantis kun. V. Stakėnas. 

Dėkodami kun. V. Stakėnui už tarnystę bei jį sveikindami Vilkaviškio vyskupas ordinaras R. Norvila ir vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC linkėjo jubiliatui išlaikyti vidinį giedrumą bei ramybę, uoliai skleisti tikėjimo šviesą. Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas ir parapijiečiai akcentavo kun. Vaclovo tiesų ir drąsų gyvenimą: „Tėveliui linkime to nesumeluoto tikro radikalumo už tikėjimą, žmogų, pasirinktus idealus, kuris šiandien nelyginant druska reikalingas neretai patogiam ir prėskam žmogaus gyvenimo būdui.“

Renata VITKAUSKIENĖ

Tado DOBILIAUSKO nuotr. Kunigystės penkiasdešimtmetį kun. Vaclovas Stakėnas švęs apgalvodamas savo kunigiškos tarnystės vaisius.

Publikuota: „Santaka“, 2020-05-22.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba