Kybartietiška „bacila“ užkrečia amžiams

Priežastį, dėl kurios po du dešimtmečius instrumento rankose nelaikę sostinėje gyvenantys kybartiečiai susibūrė į orkestrą, muzikantai vadina tiesiog kybartietiška „bacila“. Ją buvęs Kybartų orkestro vadovas maestro Antanas Ziegoraitis sugebėjo pasėti kone kiekvieno orkestranto širdyje ir šio „užkrato“ negali sunaikinti net tolimi atstumai ar bėgantys metai.

Įsirėžė sąmonėje

Kybartų orkestro repeticijas nuo mažumės lankę, tačiau dauguma su muzika nesusijusias profesijas pasirinkę vyrai dabar prisipažįsta, kad tas vaikystės laikotarpis, kai orkestras užėmė didelę jų gyvenimo dalį, giliai įsirėžė tiek širdyje, tiek sąmonėje. Daugelis iki šiol jaučia nostalgiją orkestrinei muzikai, o dažnas jos klausydamasis negali atsiriboti nuo vertinimo ir minties, kaip pats sugrotų „savo“ instrumento partiją. Tačiau užplūdusius sentimentus paprastai užgožia realybė ir suvokimas, jog dešimtmečiais rankose nelaikę instrumento vargu ar sugebėtų sugroti net paprasčiausią melodiją.

Buvę Kybartų orkestrantai dabar išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, mat per kelis dešimtmečius jų išugdyta nebe šimtai, o tūkstančiai. Daugumai jų muzika liko tik maloniu vaikystės prisiminimu bei pirmąja meile.

Norėjo kybartietiškai

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad dar likęs ne vienas buvęs kybartietis, kuris be pučiamųjų savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Tarp tokių – ne tik „bacila“ užsikrėtęs, bet, ko gero, ir su genais meilę muzikai paveldėjęs maestro A. Ziegoraičio sūnus, pagal profesiją statybos inžinierius, vilnietis Aidas Ziegoraitis. Jo gyvenime niekada nebuvo periodo, jog profesija ar šeimos rūpesčiai užgožtų meilę muzikai. Pats subūręs ne vieną pučiamųjų kolektyvą, grojęs sostinės orkestruose, prieš porą metų nusprendė, kad niekas negali prilygti kybartiečiams, kad nenori ir negali groti kitaip, nei mokė Kybartų orkestre.

Su dar keliais bendraminčiais – dabar sostinėje gyvenančiais Karoliu Keženiu, Mindaugu Jasulevičiumi, Aivaru Velema – sėdo ir suskaičiavo, jog vien Vilniuje gyvena apie penkios dešimtys kybartiečių, kažkada grojusių orkestre. Tarp jų – ir penkiasdešimtmečiai, instrumentų nepūtę po du tris dešimtmečius, ir studentai, Kybartų kolektyvo dūdas „padėję“ visai neseniai. Tuomet apie sostinėje gyvenančių kybartiečių orkestrą pradėję svajoti vyrai puolė ieškoti kontaktų, skambinti ir kviesti susitikti.

Negrota dešimtmečiais

Kybartų orkestrą nuo penktos klasės lankęs ir prieš tris dešimtmečius iš gimtinės išvykęs Linas Sinkevičius prisipažino, jog tikrai nesitikėjo kada nors į rankas vėl paimti fleitą. Paskutinį kartą ja buvo grojęs prieš 24-erius metus, kai tarnavo armijoje. Todėl sulaukęs A. Ziegoraičio skambučio tikrai nepamanė, kad kalba pasisuks apie orkestrą. Tada Aidas tiesiog kvietė susitikti Vilniuje gyvenančius kybartiečius, ir Linas su malonumu sutiko.

Tačiau išgirdęs, jog entuziastai iškart griebė jautį už ragų ir jau kalba apie būsimas repeticijas, Linas kiek suglumo: juk viskas pamiršta, tiek laiko negrota, o ir instrumento nebeturi… Bet atsisakyti nebuvo nė minties – toji kybartietiška „bacila“ nugalėjo. Juolab kad ir draugai degė entuziazmu kuo greičiau pradėti repetuoti, tad Linui bei dar keliems kolegoms paskolino instrumentus iš Lietuvos kariuomenės orkestro.

Pirmasis koncertas

Netrukus prasidėjo orkestro „Kybartiniai“ repeticijos, iš seniai nebegrojusių muzikantų atėmusios nemažai laiko ir pastangų. Orkestrui vadovauti ėmęsis A. Ziegoraitis džiaugėsi, jog pavyko „sudėlioti“ visai neblogą orkestrėlį, – savaime susiklostė, kad užteko visų grupių instrumentų. Didelę patirtį turintis, keliems kolektyvams vadovavęs Aidas pats rinko repertuarą, rausėsi ir po tėčio Antano Ziegoraičio partitūrų archyvus.

O po metų repeticijų įvyko pirmasis „Kybartų orkestro išeivijos tolimajame Vilniuje“ koncertas „3 – 1-ame“. Pirmasis koncertas taip pavadintas dėl to, kad skirtas trims progoms: orkestro metų jubiliejui, pirmajam debiutui scenoje ir Moters dienai, mat vyko praėjusių metų kovą. Žiūrovais ir vertintojais tapo artimiausi muzikantų žmonės – šeimų nariai, giminės ir draugai. Tačiau muzikantai neslepia ambicijų dalyvauti ir kokiame nors festivalyje ar konkurse.

Sugrįžta į gimtinę

Vilniuje orkestrą subūrę kybartiečiai neslepia, jog groti jiems – didelis malonumas, ir tai kur kas daugiau nei laisvalaikio praleidimo forma. „Kybartinių“ orkestro vadovas A. Ziegoraitis savo užsiėmimą vadina „intelektualiu fakultatyvu“ ir tikisi, kad jo suburtas orkestras gyvuos ir plėsis.

Meilę muzikai ir savo gimtinei vilniečiai įrodo ne tik grodami „išeivijoje“, bet ir nuolat grįždami į Kybartus repetuoti su savo vaikystės orkestru, kuriam jau kelerius metus, pakeitęs tėtį, vadovauja Donatas Ziegoraitis. Vilniečiai vaikams talkina svarbesniuose koncertuose, Dainų šventėje. Senieji orkestrantai įsipareigoję bent kartą per mėnesį atvykti į Kybartų orkestro repeticijas ir ne tik savo patirtimi pagelbėti ruošiant solidų, meistriškumo reikalaujantį repertuarą, bet ir būti jauniesiems muzikantams tikru pavyzdžiu bei įrodymu, kad kybartietiška „bacila“ užsikrečiama amžiams. – See more at: http://www.santaka.info/?sid=32294#sthash.xSBd1DPJ.dpuf

Eglė KVIESULAITIENĖ

Algio KRIŪNO nuotr. Pirmajam koncertui „Kybartiniai“ paruošė beveik dvi dešimtis įvairaus žanro kūrinių.

Publikuota: „Santaka”, 2014-10-11.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba