Prabangaus ir pasiturinčio kybartiečių gyvenimo praeities aidai

Kybartų miestelis trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „žydėjo kaip pinavija“. Knibždėjo vienuolika tūkstančių gyventojų. Kiekviename name buvo po dvi, tris krautuves. Žmonės prekiavo viskuo, ką tik buvo galima parduoti. Kas ketvirtą namą puošė restorano reklaminės afišos.


Šaltiniuose teigiama, kad kybartiečiai vaikščiojo užsienietiškais kostiumais ir vokiškais šilkais pasidabinę. Gerdavo aukščiausios kokybės kavą, likerį ir konjaką. Švaistydavosi šimtinėmis kaip Paryžiaus aristokratai. O savaitgalių vakarais traukdavo į Eitkūnus. Dažniausiai apsistodavo vokiečio Mentalio užeigoje. 

Deja, po dešimtmečio Kybartuose liko jau tik šeši tūkstančiai gyventojų. Linksmosios dienelės paskendo užmarštyje, o litas pasidarė laukiamas svečias. Ir viskas dėl to, kad Kybartuose nebeliko garsiosios muitinės, „užtrūko“ mažasis pasienio susisiekimas. Kaip ta karvutė močiutės sodyboje… 

Tie, kurie buvo šiek tiek pasitaupę, pabėgo į Kauną. Deja, ne visiems taip pasisekė – daugelis dejavo likę Kybartuose. Anksčiau žmonės dirbo artelėse ir pelnėsi iš prekybos, tačiau paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį sėdėjo rankas sudėję. Turėjo savo sklypą, namus ir daržą, kuris padėjo išgyventi, bet nuolatinis pinigų šaltinis išseko. 

Buvo siunčiamos ištisos delegacijos į laikinąją sostinę Kauną. Su šūkiais ir dokumentais, kurie maldaute maldavo grąžinti muitinę atgal į Kybartus. Kaunas tokio gėrio atiduoti nenorėjo. Kybartiečiai dar ilgai negalėjo patikėti, kad iš praeities šlovės liko tik pelenai. 

Tokia padėtis paskatino įvairius nuotykius. Senais gerais laikais lietuviai „nespjaudavo į vokietes iš Eitkūnų“ – dalydavo savo gyvenimą į dvi dalis: pusė – Kybartuose, pusė – Prūsijoje. Atėjus į valdžią Adolfui, galvas į viršų pradėjo kelti nacionalistai. Jeigu kybartiečio žmona priimdavo Lietuvos pilietybę, vokiečiai jos reikalaudavo išsikraustyti į Kybartus. Jeigu moteris vis dar jausdavosi vokietė, rasistai pasiūlydavo išsižadėti lietuvio ir „grįžti į doros kelią“. 

Kybartų miestą apėmusi krizė griovė šeimų gyvenimus. Įsimylėjusi vokietė likviduodavo visą turtą Eitkūnuose ir skubėdavo pas vyrą į Kybartus. Bet kartais meilę nusverdavo arijų rasės kraujas – žmona lietuviui liepdavo niekada jos nelankyti. Vargšas vyras, netekęs šeimos, raudavosi plaukus ir linksniuodavo prakeiktą Adolfą. 

Kontrabanda buvo visų likusių Kybartuose ramstis. Bet ir ji labai sumenko, nuskurdo, nes siena tapo akylai saugoma. Pasienio vyrai stebėdavo kiekvieno artėjančio link riboženklio žingsnį. Tapo labai rizikinga ne tik šilko gabalą, bet ir vieną kitą apelsiną po skvernu persinešti. Na, kartais žiebtuvėlį pavykdavo „prašmugeliuoti“. Garsūs Kybartų kontrabandininkai tapo tik agentų iš Eitkūnų pasiuntinukais. Rizikavo uždraustais į Lietuvą įvežti vaisiais ir savo galva atsakydavo už pasekmes. „Tegul šimtas velnių tą Hitlerį“, – skambėjo keiksmai miesto gatvėse. 

Vietiniai, anksčiau norėdavę truputį užsidirbti, versdavosi apelsinų prekyba. Nueidavo į Eitkūnus ir legaliai parsinešdavo po tris apelsinus. Po to pardavinėjo Kybartuose uždirbdami po dešimt centų nuo kiekvieno vaisiaus. Per dieną daugybę kartų įveikdami tą patį maršrutą, sugebėdavo užsidirbti keletą litų. 

Senųjų „verslo“ ryšių tarp vokiečių ir lietuvių neišardė net Adolfas. Buvo praktikuojama labai įdomi žvejyba. Kybartietis nusipirkdavo keletą svarų sviesto, dešros, lašinių ir traukdavo prie Lieponos upelio žvejoti. Ramiai sau pakrantėje atsisėsdavo, užmesdavo meškerę. O anapus upelio, reicho pusėje, sėdėdavo toks pats meškeriotojas, gerai pažįstamas lietuviui. 

Staiga žvejys išvyniodavo virvutę, prie vieno galo pririšdavo sviesto svarą ir mesdavo į Prūsijos pusę. Tokiu būdu vokiečiai gaudydavo lietuviškus taukus ir sviestą, o kybartiečiui netikėtai „užkibdavo“ keletas markių. Prieškario Kybartuose tai buvo paskutinis kontrabandos pasispardymas. 

Visais laikais Kybartus nuo Eitkūnų skyrė tiltas per Lieponos upelį. Kartais vokiečiai per tiltą atvarydavo į Kybartų pasienio punktą „nežinomos kilmės pilietį“ ir palikdavo. Štai, sakydavo, – lietuvis, pasiimkite. Paaiškėdavo, kad tas nežinomasis „gimęs Lomžoje, gyvenęs Olandijoje, atvykęs iš Prancūzijos“. Kybartų pasieniečiai žmogelį vesdavo atgal į reicho teritoriją. Vokiečiai nepriimdavo – atvesdavo ant tilto vėl. Taip „kabėdavo“ žmogus tarp dangaus ir žemės. Buvo juokaujama, kad atostogauja niekieno žemėje. 

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kybartai garsėjo azartiniais žaidimais. Ant kortų stalo gulėjo stambios sumos, o miesto valdžia net lošimų ruletę buvo įtaisiusi. Ketvirtajame dešimtmetyje, per krizę, apie tai buvo nepadoru net kalbėti. Tik piktų žmonų priekaištai primindavo vyrams skaudžią jų praeitį. 

Labai pesimistiška buvo 1939 metų Kybartų panorama. Turtinga miesto praeitis buvo dingusi be žinios, bet prisiminti ją norėjosi. O ateitis? Ateitis paskutiniais pirmos Lietuvos Respublikos metais kybartiečius vertė krūpčioti. Antrojo pasaulinio karo aidai vis labiau artėjo prie lietuviškų pasienio miestų ir miestelių. 

Tomas SUŠINSKAS 
Muziejininkas 

Nuotr. Kybartų geležinkelio stotyje 1918 metais.

Publikuota: „Santaka“, 2020-04-10.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba