Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka”, 2018-02-15.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba