Vadas pasienio užkardą vadina gimtąja

Kybartų pasienio užkardoje – permainos. Septynerius metus vado pareigas ėjusį pulkininką leitenantą Rimantą Kundrecką pakeitė tokio pat rango karininkas Darius Mekšraitis. Naujasis vadas juokauja niekur toli nepabėgęs – grįžęs ten, nuo kur ir pradėjęs tarnybą.

Ta pati upė 

Šešerius metus Kalvarijos pasienio užkardai vadovavęs D. Mekšraitis prisipažįsta, kad vadovaujančių pareigūnų rotacija nėra lengvas žingsnis. Mat per kelerius metus susigyveni su kolegomis, išsiugdai savas kolektyvo tradicijas ir staiga reikia viską palikti, eiti į naują vietą. Tačiau per keletą savaičių pareigūnas jau spėjo apsiprasti naujoje vietoje ir įsitikinti, kad Kybartuose dirba darnus kolektyvas, profesionalūs administracijos darbuotojai, o pati tarnyba bus įdomi ir pilna naujų iššūkių. 

Iš Vilkaviškio kilęs ir lig šiol čia gyvenantis pulkininkas leitenantas juokauja antrą kartą įbridęs į tą pačią upę, mat 1991 metais čia pradėjo pasieniečio karjerą. 

Tačiau Kybartuose jaunas pareigūnas užsibuvo neilgai – po poros metų išvyko studijuoti į Karo mokyklą, vėliau – į Lietuvos karo akademiją. Baigus mokslus kilo laipsniai ir pareigos, kol 2014 m. D. Mekšraitis pradėjo vadovauti Kalvarijos užkardai – beveik šešioms dešimtims pasieniečių. Prieš kelias savaites perkeltas į Kybartus dabar jis vadovauja triskart didesniam kolektyvui. 

Tarnyba skiriasi 

D. Mekšraitis neabejojo, jog naujame darbe jo lauks atsakingi sprendimai ir iššūkiai, mat tarnyba prie vidinių Europos Sąjungos sienų, kokios buvo Kalvarijos užkardos saugomoje teritorijoje, labai skiriasi nuo tarnybos prie išorinių ES sienų. 

– Susitikti su Lenkijos pasienio užkardų vadais, pasikviesti juos puodelio kavos į Kalvarijos užkardą pakakdavo vieno skambučio, – prisiminė D. Mekšraitis. – O su Rusijos pareigūnais bendrausime netiesiogiai – per sienos įgaliotinį. Taigi bus daugiau oficialumo ir nebus tiesioginio ryšio. 

D. Mekšraitis neslėpė, kad jam trūks būtent kontaktų su užsienio kolegomis. Tokie ryšiai leisdavo operatyviai priimti sprendimus. Su Lenkijos pasieniečiais lietuviai kartu patruliuodavo tai vienos, tai kitos šalies teritorijoje, dalydavosi patirtimi. 

D. Mekšraičiui smagu prisiminti, kad kolegos lenkai juos nuolat girdavo ir stebėdavosi, kaip lietuviai, turėdami keturis kartus mažiau pareigūnų tokiam pačiam sienos ruožui kontroliuoti, pasiekia tokių pačių rezultatų, kaip lenkai – sulaiko panašiai tiek nelegalių migrantų, vogtų automobilių, suklastotus dokumentus pateikiančių asmenų. 

Karantino iššūkis 

Nors tarnyba Kalvarijos užkardoje buvo įdomi ir smagi, bene didžiausiu iššūkiu pasieniečiams tapo pavasarį užklupęs karantinas, kai realiai buvo atnaujinta vidinių šalies sienų kontrolė. 

– Kiekvieno vado svajonė – savo karius išbandyti mūšyje, – sakė D. Mekšraitis. – Mes nuolat treniruodavomės, rengdavome pratybas, kaip reikėtų elgtis atnaujinus sienos kontrolę. Ir staiga pasitaikė galimybė tai ne imituoti, o išbandyti realiai. Įsitikinome, kad mūsų pratybos nenuėjo veltui – su iššūkiu susidorojome. 

Tiesa, karantino metu pasitaikė ir nenumatytų atvejų, kai automobilių eilės kelyje nutįso apie 80 km – beveik iki Kauno. Tada pareigūnams teko ne tik tikrinti dokumentus, bet ir organizuoti eismo srautus bei kartu viską derinti su kolegomis Lenkijoje. 

D. Mekšraitis prisimena nustebęs, kai gavo telefonų pokalbių išklotines, kurios siekė kelias dešimtis lapų: porą pirmų savaičių, kai buvo atnaujinta sienų kontrolė, užkardos vado telefonas skambėjo kas minutę.

Tačiau valstybės sieną kontroliuojantys pareigūnai nebuvo palikti likimo valiai: Kalvarijos užkardoje karantino metu ne kartą lankėsi premjeras Saulius Skvernelis, kiti aukšti šalies pareigūnai, padėję spręsti problemas. 

Dėmesys mikroklimatui 

D. Mekšraitis juokauja, jog vadovauti Kybartų užkardai pradėjo palankiu laiku, kai valstybėje paskelbta ekstremali situacija ir lengvųjų automobilių eismas per Kybartų kelio postą apribotas. Tačiau be kelio posto, Kybartų užkarda turi 38 km žaliosios sienos ir geležinkelio pasienio kontrolės postą. 

Užkardos vadas neslepia, jog dar nespėjo susipažinti su visais pavaldiniais, ir mano, kad sunkiausia naujame darbe bus vadovauti tokio dydžio kolektyvui. 

– Norint tarnyboje pasiekti gerų rezultatų, pirmiausia reikia užtikrinti, kad tarp vadovų ir kolektyvo nebūtų įtampos, žmonės į darbą eitų noriai. Tad labai svarbu užtikrinti puikų kolektyvo mikroklimatą, – kalbėjo D. Mekšraitis. 

Jo vadovavimo metu Kalvarijos užkardoje atlikti tyrimai parodė, jog kolektyvo mikroklimatas – vienas geriausių tarp pareigūnų kolektyvų šalyje. Tad tokius pačius santykius tarp kolegų D. Mekšraitis norėtų sukurti ir Kybartuose. 

Naujas užkardos vadas sakė suprantantis, kad ne mažesniu iššūkiu gali tapti ir vilkikų eilės, nusidriekiančios per Kybartus ir taip erzinančios vietinius gyventojus. Šį klausimą bandoma spręsti pasitelkus visas institucijas. Tačiau už eilės formavimą atsakinga Pasienio kontrolės punktų direkcija, už vilkikų vairuotojų nusižengimų užkardymą – policija. Pasieniečiai pagal galimybes padeda abiem institucijoms, nes visų tarnybų bendras interesas – žmonių saugumas. 

D. Mekšraitis neabejoja, kad Kybartų užkarda, kurią jis vadina gimtąja, taps antraisiais namais, ir į darbą jis kasdien vyks su noru bei naujomis iniciatyvomis. 

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Pulkininkas leitenantas Darius Mekšraitis Kybartuose vadovauja 170 pasienio užkardos darbuotojų kolektyvui.

Projektą „Laisvės pamokos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2020-09-11.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba