• 0

2018-09-29 PKD visuotinis susirinkimas

Rugsėjo 29 d., 13 val., J. Basanavičiaus g. 9, Kybartuose, šaukiamas Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) visuotinis susirinkimas.

Darbotvarkė:
1. PKD metinės ir finansinės veiklos ataskaitų tvirtinimas.

2. PKD valdybos ir pirmininko rinkimai.

3. Algimanto Kezio galerijos Kybartuose būklės aptarimas ir būsimos veiklos pristatymas.

4. Kybartų architektūros paveldo reikalai.

5. Pasirengimas Kybartų miesto 100-me čiui.

6. Kiti klausimai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-28, Užsk. 2881


  • 0

Kviečia burtis Kybartų moteris

Kategorija :Organizacijos

Iniciatyvios Kybartų moterys kviečia burtis visas, norinčias po darbų ir namų ruošos dar pasikalbėti, pasidalyti ilgai svarstytomis, bet vis atidėliotomis mintimis.

Turite idėjų, kaip padaryti miestą gražesniu? O gal norite bent pasikalbėti apie tai? Daugiau idėjų, daugiau rankų ir rezultatas gali būti labai didelis.

Tikriausiai esate girdėjusios šūkį ar net sau kartojusios: kas jei ne aš, kada jei ne dabar! Tai jūs esate ne viena taip galvojanti.

Kviečiame jau rugpjūčio 28 d. 18 val.  į pirmą susitikimą susipažinti, pasikalbėti ir moteriškai pabūti A.Kezio galerijoje (virš pašto, antrame aukšte). Kas ateis, nežinom ir mes, bet dėl to dar įdomiau.


  • 0

Miestą aplankė bažnyčios statytojo vaikaitis

Praeitą savaitę Kybartuose lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Vytenis Kuraitis. Svečio senelis Viktoras Jonas Kuraitis šiame pasienio mieste yra dirbęs Lietuvos banko Kybartų skyriaus valdytoju.

Kartu su žmona Joan Parsons Kuraitis bei dukterimis Kristina Kennedy ir Jonathan Aubry svečias pirmiausia užsuko į Kybartų kultūros centrą, kur 1923 m. birželio 11 d. buvo įsteigtas ir veikė Lietuvos banko Kybartų skyrius. Juos priėmė ir kelias valandas po senelio kažkada gyventą miestą vedžiojo Kybartų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Andželika Micutienė.

Kuraičių šeima apžiūrėjo centro pastatą, kuriame daug metų iki pat mirties dirbo Vytenio senelis, domėjosi, kokie kolektyvai čia susikūrę, klausėsi darbuotojų pasakojimų, vartė jų ir bibliotekininkių surinktas senas fotografijas.

Bankininko vaikaitis pats nemažai papasakojo apie miestui nusipelniusį savo senelį, žadėjo atsiųsti senų giminės nuotraukų, kad papildytų kultūros centro archyvą.

Kybartiečiai stebėjosi, kad Amerikoje gyvenantis V. Kuraitis puikiai kalba lietuviškai ir nuoširdžiai domisi savo kilme.

Ryšį su Kybartų kultūros centru V. Kuraitis užmezgė per Vilniaus turizmo centrą, į kurį kreipėsi atvykęs į sostinę aplankyti giminaičių.

A. Micutienė Kuraičių šeimą palydėjo ir į Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią. Čia esančioje kriptoje yra palaidotas 1935 m. miręs Vytenio senelis V. J. Kuraitis, buvęs vienu iš penkių šios bažnyčios statymo komiteto narių.

Minėtas komitetas susitelkė 1923 m. Jame, be V. J. Kuraičio, buvo tuometis Kybartų parapijos klebonas kun. Stanislovas Čepulis, miesto burmistras Česlovas Jaronimas Budrevičius bei ūkininkai Juozas Prapuolenis ir Jonas Orantas. Jie nuveikė didžiulį darbą – nupirko tinkamą žemės sklypą, rūpinosi parengti modernios bažnyčios projektą, surinko lėšas statybai ir organizavo darbus, kurie truko net penkiolika metų.

Įdomu tai, kad iš pradžių šventovei statyti norėta pirkti sklypą Rambyno gatvėje, bet vėliau buvo persigalvota. Nutarta pirkti 4,5 ha valdą Senapilės gatvėje, ten, kur dabar stovi Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

Didelis sklypas tuomet priklausė Lietuvos geležinkelių valdybai. Dalį sklypo nupirko bažnyčios statymo komitetas.

Rengti projektą buvo pasamdytas tuo metu jau pagarsėjęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Iš pradžių bažnyčioje ketinta įrengti šešis modernių formų altorius. Galutinai suprojektuoti buvo didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios altorius. Po didžiuoju altoriumi įrengtas rūsys su penkiomis kriptomis, skirtomis bažnyčios statymo komiteto nariams laidoti. Vienoje iš jų amžinojo poilsio atgulė V. Kuraičio senelis V. J. Kuraitis.

Kelias valandas Kybartuose viešėjęs V. Kuraitis apsilankė Pasaulio kybartiečių draugijos įsteigtoje Algimanto Kezio galerijoje, kurioje eksponuojami garsaus išeivijos fotomenininko darbai, sukaupta nemažai medžiagos apie senuosius Kybartus.

Svečių šeima aplankė Kybartų geležinkelio stoties požemius, pasivaikščiojo miesto gatvėmis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. Kultūros darbuotoja Andželika Micutienė (kairėje) pasitiko bei ekskursijoje po miestą lydėjo Amerikos lietuvį Vytenį Kuraitį su žmona Joan Parsons Kuraitis ir dukterimis Kristina Kennedy, Jonathan Aubry.

Taip tarpukariu atrodė Lietuvos banko Kybartų
skyriaus rūmai, kuriuose vėliau įsikūrė kulturos
darbuotojai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-17.


  • 0

Menų centre „Gyvybės jėga“ – pelėsių ir byrančio tinko „ekspozicija“

Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinio specialių menų centro „Gyvybės jėga“ vadovė Bronė Vyšniauskienė apimta nevilties: jos vadovaujamos įstaigos patalpos sulietos vandeniu, nuo lubų jau ėmė byrėti tinkas.

Siurprizas po lietaus

Potvynį „Gyvybės jėgoje“ šio centro vadovė aptiko pirmadienio rytą.

– Atvykę su vyru Juozu atsirakinome duris ir žengėme tiesiai į balą, – pasakojo kybartietė B. Vyšniauskienė. – Nuo lubų kapsėjo lašai, o klanas ant grindų vis didėjo. Supratome, kad tai – sekmadienio liūties pasekmės. Iš kur tiek vandens, iš pradžių nesusivokėme. Tik vėliau kieme pamatėme, kad laša iš antrojo aukšto balkono, kur buvo užsikimšusi vandens nubėgimo sistema. Bėda ta, kad bute, kuriam priklauso balkonas, niekas negyvena, ten įeiti negalėjome, o „ežeras“ centro patalpoje tik didėjo.

Vyšniauskai pasakojo, kad iškart po to, kai suprato, kur yra problema, jie skambino į UAB „Kybartų darna“. Kybartiečiams buvo pasakyta, kad darbininkus, kurie galėtų užlipti į balkoną, bendrovė galės atsiųsti tik po pietų, nes dabar jie išvažiavę į kitus objektus.

– Svarbiausia, kad dar buvome aprėkti, kaip drįstame trukdyti dėl tokių niekų, nes galime patys susitvarkyti. Mat balkonas – viso namo. O kaip mums į jį įeiti, jei durys – svetimame bute? – klausė įsiskaudinusi moteris.

Problema – senas namas

Vis dėlto pirmadienį po pietų pagalbos menų centre sulaukta. Atvykę „Kybartų darnos“ darbuotojai išvalė užsikimšusį betoniniame balkone įmontuotą vandens nubėgimo vamzdį, iš kurio iškart kliūstelėjo vanduo. Jo buvo beveik iki kelių. Juozas Vyšniauskas svarstė, kad per metalo siją, kuri nuo balkono eina į „Gyvybės jėgos“ patalpas, vanduo prasigraužė kelią. Drėgmei paveikus lubas ėmė byrėti tinkas.

UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus sakė, kad problema šį kartą likviduota, bet neaišku, kada vėl iškils naujų bėdų. Mat namas senas, jį tvarkyti reikėtų labai rimtai, o pinigų dideliems remontams nesurenkama. Dėl to, kad žmonėms ilgai teko laukti pagalbos, vadovas taip pat turėjo argumentų. Pasak jo, tądien, po liūties, teko padėti ne vieno namo gyventojams, nes ir kitur iškilo daugybė problemų. Senų namų Kybartuose – ne vienas ir ne du, kiekviename – savos bėdos.

Jaučiasi atstumti

Daugiau nei prieš 25 metus sename J. Basanavičiaus gatvės name įsikūrusiame neįgalių žmonių menų centre dažnai atsiranda visokių problemų. Jo vadovei dėl mokesčių UAB „Kybartų darna“ net teko bylinėtis teisme. Tuomet moteris sakė savo tiesos neįrodžiusi ir jai tekę sumokėti per ilgus metus susikaupusius mokesčius, apie kuriuos B. Vyšniauskienė teigė nieko nežinojusi, nes negaudavusi jokių kvitų. Dabar jau ne vienus metus kvitus už komunalininkų paslaugas vadovė gauna paštu.

– Kiekvieną mėnesį iš savo pensijos moku po 13 eurų, tačiau kad namas būtų prižiūrimas – nepasakyčiau. Lietvamzdžiai seni, kai kur jų visai nėra. O kai nutinka koks nenumatytas atvejis ir tenka skambinti bei kviestis į pagalbą, tai dar sulaukiame nepasitenkinimo, – pasakojo B. Vyšniauskienė. – Ir taip jau varganai gyvename, paramos nesulaukiame iš niekur. Kai mieste vyksta kokios šventės, mūsų niekas nesikviečia parodyti darbų, jaučiamės atstumti.

Jėgos išseko

Tiesą pasakius, atrodo, kad menų centro jėgos išsikvėpė. Pasak B. Vyšniauskienės, daug „Gyvybės jėgos“ narių jau iškeliavo į amžinybę, likusieji – apie 15 žmonių – nepajėgia ateiti.

O anksčiau kukliose, neprabangiose, o žiemą dar ir šaltose centro patalpose rinkdavosi žmonės, repetavo ansamblis. Malkų krosnelei pakūrenti parūpindavo J. Vyšniauskas, kuris prisipažino, jog dėl to reikėdavo eiti „elgetauti“, tai yra prašyti visų, kas gali padėti, kad centre būtų bent kiek šilčiau. Tad nors ir neidealiomis sąlygomis, bet gyvybė menų centre „Gyvybės jėga“ buvo juntama. Čia buvo rengiamos autorinės parodos, popietės, knygų pristatymai.

– Kiek buvo užsukę pas mus žmonių iš kitų miestų, tai visi stebėjosi, kad turime tokią unikalią įstaigą ir kad subūrėme kuriančius neįgalius žmones. Tačiau kai susiduri su abejingumu, kai metų metus reikia už save kovoti, tai galų gale imi ir nuleidi rankas, – atvirai sakė kybartiečiai Vyšniauskai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartiečiai Juozas ir Bronė Vyšniauskai pasigenda pagalbos ir aplinkinių supratimo.


  • 0

Sužavėjo Pajevonyje sukurti menininkų darbai

Kybartų kultūros centre į menų studiją „Smiltys“ mėgėjus dailininkus subūrusi Aušrinė Dubauskienė kasmet surengia tarptautinį dailės plenerą. Jau antra vasara pagrečiui pleneras vyko Pajevonyje, apsuptame mistinių piliakalnių ir civilizacijos dar nepaliestos gamtos, žmonių ir pastatų. Šiemetinio plenero-edukacijos tema buvo „Mūsų žemė mena“.

Į menų studijos „Smiltys“ vadovės A. Dubauskienės organizuojamus plenerus kasmet atvyksta mėgėjai dailininkai ne tik iš Lietuvos – Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, bet ir iš Kaliningrado srities (Rusija), iš Lenkijos.

Liepos 27-ąją buvo surengta per plenerą-edukaciją „Mūsų žemė mena“ sukurtų darbų paroda.

Žiūrovai liko sužavėti to, ką sukūrė menininkai stovyklos Pajevonyje dienomis. Dailininkų kūriniai alsuoja spalvų žaisme, simboliais, kūrybiniuose darbuose „kalba“ miestelyje surasti ir nutapyti seni daiktai, parodomos sudužusio ąsočio ar gamtos subtilybės, pakeri žinia, perduodama iš praeities į netobulą ateitį.

Išsiskyrė menininkių Irenos Šunokienės ir A. Dubauskienės darbai, per spalvą, daiktą, potėpį prakalbinantys žiūrovą.

I. Šunokienė geba detalėje įžvelgti gilią prasmę, jos paveikslai alsuoja mistika, dieviška ramybe ir sugestyvumu. A. Dubauskienės kūryba žavi giliu ekspresyvumu, simbolika, darbai pilni susimąstymo apie menamas ir tikrąsias vertybes, potėpiai žadina viltį, liūdesį, ilgesį.

Savaip Pajevonio apylinkes į paveikslus perkėlė viešnios iš Lenkijos ir Rusijos.

Tapytojos Alicijos Barbaros Czarneckos-Zyskowskos iš Barčevo (Lenkija) darbuose atsispindi kūrėjos tėvynės spalvos, į paveikslus atkeliavusios iš valstybinių simbolių, vėliavos, Lenkijos gamtos, bet alsuojančios lietuviško peizažo kerais.

Kūrėjai iš Gusevo (Kaliningrado sr.) Margaritai Batyasovai patinka lietuvių meilė savo kraštui, jo gamtai. Daug minčių menininkei sukėlė prie Kunigiškių piliakalnio rymanti skulptūra – ją įamžinusi, savo darbą pavadino „Sargyba“.

Plenero dalyviams ir svečiams įspūdį paliko Lino Lukoševičiaus kuriama Vyčio skulptūra. Seniūnas Gediminas Bisikirskas tikisi, kad šis darbas minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį papuoš Pajevonio miestelio aikštę.

Plenero dalyvius parodos atidaryme pasveikino Kybartų kultūros centro direktorė Asta Venckienė, kūrybinės sėkmės linkėjo rajono meras Algirdas Neiberka ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas.

Iš kaimyninių šalių ir Lietuvos į plenerą susirinkę menininkai sakė, kad visus metus laukia tos dienos, kai menų studija „Smiltys“ vėl suburs juos kurioje nors įstabioje Vilkaviškio krašto vietovėje.

Antanas ŽILINSKAS

Autoriaus nuotr. Visi kartu: ir plenere dalyvavę menininkai, ir jų svečiai.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-03.


  • 0

Šimtmečiui skirti renginiai vis dar tęsiasi

Kybartų bendruomenės organizuotas renginys buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Renginys vyko Kybartų miesto parke, pagrindinis jo akcentas buvo komandinis šaškių ir šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo net 37 dalyviai iš Kybartų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio ir Marijampolės.

Šaškininkai žaidė šveicariška septynių ratų sistema. Asmeninėje įskaitoje geriausiai pasirodė Tomas Alkevičius iš Kybartų, laimėjęs trečią vietą, Raimundas Stankevičius iš Marijampolės, pelnęs antrą vietą, bei Vytautas Brokas iš Kybartų, iškovojęs pirmą vietą.

Komandinėje įskaitoje prizines vietas pasidalijo kybartiečių (pirma vieta) ir marijampoliečių (antra ir trečia vietos) komandos.

Tarp šachmatininkų geriausi buvo Matas Norkeliūnas iš Marijampolės (trečia vieta), Laurynas Miknevičius iš Kybartų (antra vieta) bei Rimvydas Šumskis, atstovavęs Pasaulio kybartiečių draugijos komandai ir pelnęs daugiausiai taškų.

Komandinėje įskaitoje prizines vietas pasidalijo Kybartų komanda (trečia vieta), Vilkaviškio (antra vieta) ir Pasaulio kybartiečių komanda (pirma vieta).

Renginyje buvo galima apžiūrėti tautodailininko Algirdo Kučinsko darbų parodą, kartu su Kybartų bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičium leistis į ekskursiją „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“, pasivaišinti gardžia koše bei dalyvauti bėgime įvairiose amžiaus grupėse. Gera nuotaika dalijosi Kybartų miesto saviveiklininkai bei svečiai – šokių kolektyvas „Agatas“.

Šaškių ir šachmatų turnyro nugalėtojai ir greičiausi sportininkai buvo apdovanoti renginio globėjo Seimo nario Kęstučio Smirnovo taurėmis.

Ieva BOSEVIČĖ

Raimundo BRAZAIČIO nuotr. Renginio organizatoriai ir Pasaulio kybartiečių draugijos šachmatininkų komanda.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-31.


  • 1

Kybartų gimnazijos abiturientams – piniginės dovanos

Pasibaigus mokslo metams ir paaiškėjus visiems valstybinių brandos egzaminų rezultatams Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientai buvo pakviesti į ypatingą atestatų įteikimo šventę. Per ją kai kurie mokiniai sulaukė piniginių dovanų, kurias įsteigė buvę arba esami kybartiečiai.

Tradicija Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokinius skatinti piniginėmis dovanomis gyvuoja jau ne vienus metus. Mokyklos direktorius Saulius Spangevičius teigė, kad būtent taip stengiamasi dar labiau motyvuoti vaikus siekti mokslo aukštumų. Šiais metais atestatų įteikimo šventėje lankėsi ir sveikinimo žodžius gimnazistams tarė Seimo narys Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Kybartų seniūnas Romas Šunokas, Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas ir kt. Brandos atestatus atsiėmė 75 abiturientai. 65 iš jų mokėsi Kybartuose, 12 – gimnazijos Virbalio skyriuje. Labiausiai mokiniai laukė žinios, kam atiteks tradicinės piniginės premijos.

Geriausia gimnazijos abituriente šiemet išrinkta Ieva Žarskytė. Šitą prizą įsteigė ir įteikė seniūnas R. Šunokas. Gimnazijos tėvų komiteto narių skirta piniginė premija mažiausiai pamokų praleidusiai abiturientei šiais metais įteikta Silvijai Ilgūnaitei. Audriui Janulevičiui atiteko VDU profesoriaus Mindaugo Jurkyno įsteigtas piniginis paskatinimas, skirtas geriausiai istorijos egzaminą išlaikiusiam mokyklos dvyliktokui. Geriausiai gamtos mokslų egzaminus išlaikiusiai Ievai Žarskytei skirta fizikos mokslų daktaro Ramūno Valioko premija.

Taip pat apdovanota geriausia mokyklos sportininkė Simona Ciblerytė. Jai premiją įteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo inžinerijos vyriausiasis instruktorius majoras Algirdas Revaitis.

„Džiaugiamės, kad premijos steigėjų mokykloje kasmet daugėja. Atsiranda vis daugiau iš Kybartų kilusių žmonių, kurie savo kraštui jaučia sentimentų ir nori kaip nors prisidėti prie jo puoselėjimo. Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą galėjome įteikti premiją geriausiai geografijos egzaminą išlaikiusiam mokiniui. Premiją įsteigė šiuo metu Vokietijoje gyvenantis Raimundas Lingertaitis, o ji atiteko abiturientui Karoliui Vasiliauskui“, – pasakojo gimnazijos direktorius S. Spangevičius.

Jis taip pat džiaugėsi, kad pinigines dovanas šiemet įsteigė du pernai gimnaziją baigę mokiniai. Margarita Dambrauskaitė už geriausiai šiais metais išlaikytą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą apdovanojo Brigitą Kazlauskaitę, o Dominykas Pauža už geriausiai išlaikytą matematikos egzaminą premiją įteikė Ramūnui Povilaičiui. Įdomu tai, kad tiek Margarita, tiek Dominykas patys praėjusiais metais buvo gavę abiturientams skirtas pinigines dovanas.

„Būtų gražu, jei kasmet atsirastų vis daugiau kybartiečių, norinčių ir galinčių prisidėti prie savo krašto jaunimo skatinimo. Mokiniams tai yra itin reikšminga motyvavimo priemonė. Taip iš kartos į kartą perduodamas patriotiškumas“, – sakė S. Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. Audriui Janulevičiui atiteko VDU prof. dr. Mindaugo Jurkyno įsteigtas piniginis paskatinimas, skirtas geriausiai istorijos egzaminą išlaikiusiam mokyklos dvyliktokui.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-27.


  • 0

Gyventojai pasipriešino didžiųjų atliekų aikštelės kaimynystei

Jau šiemet Kybartuose turėtų atsirasti didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelė. Tai – didelis patogumas seniūnijos gyventojams. Vis dėlto greta rengiamos naujosios aikštelės gyvenantys žmonės tokiais pokyčiais nėra labai patenkinti.

„Su mumis nesitarė“

Į redakciją neseniai paskambinusi kybartietė buvo gerokai įpykusi. Ji sakė gyvenanti J. Biliūno gatvėje, ten, kur dabar rengiama jau suprojektuota nauja didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelė (DGASA). Moteris teigė visai nesidžiaugianti, kad teks gyventi šalia tokios vietos, kur laikomos pavojingosios atliekos.

Kybartietė piktinosi, kad nuo aikštelės ribos iki artimiausių privačių namų – vos 19 metrų. Tuo tarpu teisės aktai, anot jos, reikalauja panašius objektus statyti ne arčiau kaip 50 metrų nuo gyvenamųjų pastatų.

„Projektą daro už Europos Sąjungos pinigus, bet ne pagal Europos standartus. Su gyventojais niekas nesitarė: suprojektavo, žemę nulygino, kuolus sukalė – tuoj statybos prasidės. Ir visai priešais gyvenamuosius namus, tik kitapus gatvės! Tegul tą aikštelę stato, bet toliau, juk ploto ten – daugybė. Mes, gyventojai, statybininkams dirbti neleisime!“ – kalbėjo moteris.

Patogu ir virbaliečiams

Priminsime, kad šiuo metu visoje apskrityje vykdomas projektas „Marijampolės regiono komunalinių atliekų rūšiuojamojo surinkimo infrastruktūros plėtra“. Jo vertė – beveik 4,5 mln. eurų. Iki kitų metų pabaigos už šias lėšas visoje apskrityje planuojama atnaujinti prie daugiabučių namų esančias arba įrengti naujas aikšteles konteineriams, beveik 3000 konteinerių pakeisti naujais, gyventojams išdalyti dar 4000 žaliųjų atliekų kompostavimo dėžių.

Taip pat numatyta atnaujinti 6 apskrityje esančias didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles ir įrengti 3 naujas, vieną iš jų – Kybartuose.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad tokia aikštelė – puikus sprendimas ne tik kybartiečiams, bet ir greta esančiam Virbalio miestui. Kaip tik dėl to ir pasirinkta tokia vieta, kad ją patogu būtų pasiekti ir virbaliečiams.

„Gyventojai neturėjo kur dėti stambių atliekų ir jas palikdavo bet kur. Kai anksčiau kokį žmogelį pričiupdavau paliekantį savo seną televizorių ar fotelį prie konteinerių ir liepdavau savo senienas vežti iki Vilkaviškio, tas net į kalbas nesileisdavo – per toli. Taigi naujoji aikštelė žmonėms bus tikrai didelis patogumas“, – kalbėjo seniūnas.

Siūlėsi nuvežti į Vilkaviškį

Kalbėdamas apie konfliktą dėl aikštelės lokalizacijos miesto vadovas pirmiausiai įžvelgė žmonių nenorą domėtis tuo, kas jau yra padaryta.

„Siūliausi tą moterį ir kitus ten gyvenančius žmones nuvežti parodyti, kaip atrodo DGASA Vilkaviškyje. Ten juk dirba žmogus, kuris prižiūri tvarką, priima atliekas. Ir jokio kvapo, jokios smarvės, jokių į aplinką tekančių nuodingų medžiagų nėra. Bet niekas nevažiavo. Tiesa, kiti gyventojai lyg ir suprato, kai jiems išaiškinome situaciją, tik viena moteris net į kalbas nesileido, – traukė pečiais seniūnijas. – O kad aikštelę toje vietoje suprojektavo, nėra ko stebėtis – juk projektuotojai formuoja sklypą prie kito sklypo ribų. Ir neabejoju, kad į visus standartus ir reikalavimus buvo atsižvelgta“, – dėstė R. Šunokas.

Be to, ir įvažiuojama į aikštelę bus ne nuo gyventojų pusės, o ten, kur bus įrengtas keliukas į naująją gaisrinę. Tai buvo dar viena priežastis projektuoti abu sklypus (gaisrinės ir DGASA) šalia, o ir gyventojams taip bus ramiau bei patogiau.

Anot R. Šunoko, naujosios aikštelės projektas visuomenei buvo pristatytas, kaip to reikalauja teisės aktai: apie jo viešą svarstymą skelbta spaudoje, pačioje seniūnijoje, tačiau iš gyventojų niekas neatėjo pasidomėti.

Apsaugos zona sutampa su sklypo riba

Projekto vykdytojo – Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro – direktorius Algirdas Bagušinskas taip pat teigė, kad šiuo atveju jokie teisės aktai pažeisti nebuvo.

Jis tvirtino, jog aikštelėje nebus surenkamos maisto, mišrios komunalinės atliekos, tad jokios smarvės nebus.

„Marijampolėje tokia aikštelė įrengta mieste, Vokiečių gatvėje, Šakiuose – prie sodų bendrijų, ir niekur jokių problemų nekyla. Šį sklypą formavo rajono Savivaldybė, ir manau, kad viskas buvo įvertinta, teisės aktai – nepažeisti“, – kalbėjo A. Bagušinskas.

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis teigė, kad šiuo konkrečiu atveju, remiantis atsakingų institucijų išvadomis, ne tik 50, bet ir 10 metrų atstumas iki gyvenamųjų namų nėra būtinas, nes nebus vykdoma jokia veikla, per kurią galėtų būti užteršta aplinka.

„2016 m. buvo atlikta planuojamos ūkinės veiklos atranka, nurodyta objekto vieta, detaliai aprašyta veikla. Vyko derinimai rengiant projektą, taip pat yra Visuomenės sveikatos centro išvada dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Joje įrašyta, kad nuo artimiausio gyvenamosios paskirties pastato yra 19 metrų, iki visuomeninės paskirties pastato – 20 metrų. Ataskaitoje siūloma nustatyti sanitarinę apsaugos zoną, sutapatinant su formuojamomis žemės sklypo ribomis. Taigi, apsaugos zona šiuo atveju net neišsiplečia už žemės sklypo ribų. Aikštelėje numatyta kieta danga, lietaus vanduo subėgs į surinkimo sistemą, įrengtos naftos gaudyklės. Atliekos bus surenkamos į konteinerius ir sandėliuojamos tik laikinai, kol jas pasiims atliekų tvarkytojai. Pavojingosios atliekos bus sandėliuojamos atskiruose uždaruose metaliniuose konteineriuose ir dar uždaroje patalpoje, tad su aplinka jokio sąlyčio nebus, kaip nebus ir jokios aplinkos taršos“, – kalbėjo D. Bunikis.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Priekaištai dėl didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelės pasipylė tada, kai ji jau buvo pradėta formuoti.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-24.


  • 0

„Vasaros žaidynės“ sudrebino Matlaukį ir jo apylinkes

Tęsiant tradicijas, liepos mėn. 21 d. Matlaukio kaimo bendruomenėje vyko šeimų sporto ir kultūros šventė „Vasaros žaidynės”. Šventę pradėjome bendruomenės vėliavos pakėlimu ir himno giedojimu. Bendruomenės pirmininkė Daiva Dubauskienė pasveikino susirinkusius, padėkojo visiems, kurie prisidėjo savo darbu, idėjomis bei finansine parama ruošiant šventę.

Po iškilmingo šventės atidarymo mažiausiųjų dalyvių laukė muilo burbulų šou, piešimas kreidelėmis. Vyresni susiskirstę į komandas dalyvavo smiginio rungtyse, virvės traukime, kamuoliukų mėtyme taip pat varžėsi estafečių rungtyse.

Krepšininkai po apdovanojimo

Atidarymas šventės. Matlaukio kaimo bendruomenės himno giedojimas, vėliavos pakėlimas

Tinklinio varžybos ir mažųjų estafetė su kamuoliu

Verta paminėti, kad atvyko svečių ir iš kaimyninių bendruomenių. Vyko krepšinio, lauko tinklinio sportinės kovos. Krepšinio 3×3 rungtynėse kovojo trys komandos: ,,Matlaukys“, ,,Kingai“, ,,Tikslas“. Krepšininkai nenusileido vieni kitiems, tačiau komanda ,,Tikslas“ pasiekė savo tikslą ir iškovojo garbingąją pirmąją vietą.

Lauko tinklinio aikštelėje taip pat virė įnirtinga kova. Įspūdį paliko mišri merginų-vaikinų komanda, kurioje matlaukietės sesės A. ir K. Maceikaitės su savo komandos nariais iškovojo antrąją vietą. Visi šventėje dalyvavę sportininkai apdovanoti medaliais, diplomais, atminimo dovanėlėmis.

Jaunimas kiekvienais metais labai laukia šios šventės ir noriai joje dalyvauja. Ji rengiama norint skatinti aktyvumą, propoguojant sveiką gyvenimo būdą. Svarbu, kad sportavimas teiktų malonumą ir padėtų kiekvieną dieną pasitikti sveikiems ir geros nuotaikos.

Kad ši šventė įvyktų, paplušėjo ne tik bendruomenė, pateikusi paraišką bei gavusi finansavimą, bet ir partneriai. Padėkoti norisi Vilkaviškio rajono savivaldybei, pagal projektą, skyrusiai finansinę paramą, ,,UAB Art Glacio“ Vilkaviškio ledų fabrikui, parėmus saldžiosiomis dovanomis.

Taip pat burbulų gamintojams ir ,,Burbulų tetulei“ už paruoštą staigmeną mažyliams. Matlaukio krepšininkų komandos kapitonui, neformaliai jaunimo grupei „Aktyvus Matlaukio jaunimas“ už pagalbą organizuojant šventę. Bei, žinoma, šventės dalyviams, žiūrovams bei vedėjams ir visiems tiems, kurie prisidėjo prie šventės ruošimo.

Matlaukio kaimo bendruomenės taryba


  • 0

Maestro – prie dirigento pulto ir sporto aikštelėse

Muzikos pedagogas, ilgametis „Kybartų“ pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, 2004 m. už savo veiklą apdovanotas LDK Gedimino ordinu, savęs nevadindavo nei menininku, nei sportininku, nei kultūros architektu. Dažniausiai prisistatydavo savo vardu – kaip eilinis kybartietis. Liepos 26-ąją jam sukaktų 70 metų.

Kaskart įstabius garsus iš muzikos instrumentų išgaudavęs vyras nepataikaudavo jokiems muzikinės mados vėjams, darė tai, kas jam pačiam imponavo, ir, kaip sakydavęs, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Balandžiai – vaikystės draugai

Niekada nestokojęs humoro jausmo, pirmuosius savo „viešus pasirodymus“ Kybartų publikai vaikystėje Antanas vadino „sėdėjimu ant medžio šakų“. Įsikoręs į aukščiausią medį jis stebėdavo paukščius, laužydavo šakas ir plonu vaikišku balsu stengdavosi imituoti sparnuočių skleidžiamus garsus. Džiaugsmo pilna krūtinė tankiai alsuodavo, balandžiai nutūpdavo ant galvos ir pečių. „Tas Ziegoriukas visai pakvaišo!“ – kaimynai guosdavosi, o kartais užkurdavo pragarą tėvams.

„Šiandien vaikams karstytis po medžius niekas neleidžia, nes tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, įvairiausių „zbitkų“ tekdavo iškrėsti. Turėti balandžių buvo tikras įvykis, Dievo dovana“, – kukliai draugams užsimindavo Antanas, pirmasis Lietuvoje įkūręs sportinių balandžių klubą „Sparnai“.

Pastebėję sūnaus kūrybingumą jau nuo šeštos klasės tėvai leido Antaną į muzikos ir sporto būrelius. O ir pats būsimasis garsus pedagogas gana anksti suprato, ko širdis geidžia, kad savo ateitį norėtų susieti tik su sportu ir muzika.

Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, o ypač – į muzikos specialybę, buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje dirbo geriausi to meto kompozitoriai, bet Kaunas nuo Kybartų buvo žymiai arčiau ir čia buvo daugiau laisvės. Visa tai labai traukė“, – yra pasakojęs Antanas. Kad turėtų daugiau šansų įstoti, A. Ziegoraitis pasirinko Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune. „Tada svarbiausia buvo studijuoti muziką, nesvarbu, kokiame mieste“, – kartą prisiminė maestro.

Nepanoro priklausyti nuo kitų

„Tokių trenerių, koks buvo legendinis kybartietis Vytautas Kochanauskas, yra mažai. O atrasti muzikinį talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes, motyvuoti muzikai yra mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko ne trenerio specialybę, kartą mums besišnekučiuojant atsakė Antanas.

A. Ziegoraitis buvo tikras sportininkas, atstovavęs Kybartams visose įmanomose sporto šakose. Tačiau įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir didžiulė meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis jaunuolis 1967 m. tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. Netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje.

Daug profesinių dalykų jis išmoko iš to meto vieno geriausių muzikos mokytojų Lietuvoje – iš Vytauto Sinkevičiaus, kuris buvo žinomas kaip griežtas, reiklus ir disciplinuotas pedagogas. „Buvo garbės reikalas, jei V. Sinkevičius pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką bendradarbiavimą su garsiu mokytoju, dirbusiu toje pačioje Kybartų Kristijono Donelaičio mokykloje, pasakojo Antanas.

Dar nebaigusį Juozo Gruodžio muzikos mokyklos A. Ziegoraitį trejiems metams pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tačiau paskutinis medicinos komisijos verdiktas buvo griežtas: pripažino jį sergant rimta širdies liga. „Tuomet ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Mano dienotvarkė paprastai būdavo tokia: futbolas, krepšinis ar ledo ritulys, o vakare – neakivaizdinės studijos muzikos mokykloje, repeticijos, koncertai, šeima – žmona ir vaikai. Kartą gavau prašymą Marijampolėje surengti viešą koncertą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokio tikėjausi. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo darbus, mažiau priklausyti nuo sporto ir kitų žmonių, pats prisiimti visą atsakomybę“, – apie psichologinio lūžio tašką yra kalbėjęs menininkas.

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ kolektyvas netrukus pajuto Antano gyvenimo permainas, kai per eilines Lietuvos futbolo čempionato rungtynes aikštėje neišvydo savo lyderio. Antanas jau tvirtai žinojo, kad muzika – jo pagrindinis gyvenimo kelias, nors vėliau niekada nepamiršo savo mylimos „Sveikatos“ komandos.

Pripažino užsienio valstybės

Monumentaliais ir kažkuo ypatingais savo muzikinės veiklos darbų A. Ziegoraitis stengėsi nevadinti. Pačiam patiko jo muzika, skambanti atvirose erdvėse ar salėse. „Savo mokinius vadinu savo draugais. Tai geri, jautrūs žmonės, visa širdimi atsidavę muzikai ir Kybartams“, – buvo įsitikinęs orkestro vadovas.

A. Ziegoraitis visada daug dirbdavo su savo mokiniais, kad orkestras gebėtų žiūrovams kiekvieną kūrinį įteikti kaip dovaną. „Tikiu, kad orkestro muzika turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi visi, kas klausosi mūsų stadionuose ar miesto gatvėse“, – kalbėjo orkestro vadovas ir dirigentas.

Apie tai, kad orkestro kūriniai – nepakartojami, 2014-aisiais rašė ir „Santaka“: „Jis puoselėjo Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdė daugiau kaip 1200 muzikantų. A. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras nuolat reprezentavo Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovas yra dirigavęs jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams. Nuo 1985 m. jo vadovaujamas orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas užsienio ekspertų. 1987 m. Debrecene (Vengrijoje) laimėtas Grand Prix. 2001 m. orkestras tapo Latvijoje vykusio tarptautinio pučiamųjų orkestrų Brize laureatu“.

Į klausimą, kaip jam tai pasisekė padaryti, Antanas atsakė: „Visada stengdavausi vaizdams, kuriuos matydavau gyvenime, suteikti muzikinę formą.“ Ir dar pridūrė, kaip jam buvo įprasta, su humoru: „Nepamirškite, kad geriausi mano kūriniai yra mano vaikai – Donatas (dabartinis „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas) ir Aidas (statybos inžinierius).

Futbolo ir ledo aikštelėse

Šalia muzikos A. Ziegoraičiui buvo ir futbolas.

„Žaidžiau už Kybartus 10 metų. Išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – yra pats sakęs. Tuometis „Sveikatos“ treneris V. Kochanauskas labai mėgo techniškus futbolininkus. Antanas būtent toks ir buvo. Treneris aikštėje jam patikėdavo pačias svarbiausias vidurio saugo pozicijas. Drąsus, tikras kovotojas, numatantis 3–4 ėjimus į priekį, pasižymintis tiksliais kamuolio perdavimais, puikiu aikštės matymu ir stipriu smūgiu žaidėjas nuolat grasino varžovų vartams. „Ziegoriaus pats Belzabubas bijo“, – kartą kažkam išsprūdo tribūnose.

A. Ziegoraičiui nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelėje. Ypač visus žavėjo jo drąsa ir draugiškumas. Galingi varžovų smūgiai jo neišgąsdindavo. Priešingai, rizikuodamas gauti traumą, jis krisdavo ant ledo, kad apsaugotų vartininką ir kitus žaidėjus. 1973 m. A. Ziegoraitis, kaip Lietuvos „Nemuno“ rinktinės narys, žaidė prieš Rusijos veteranų rinktinę, sudarytą iš pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždžių.
• • •
Praeitą rudenį lankantis gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse prie manęs priėjo grupė jaunų žmonių. Vadovė, rankose laikiusi puokštę gėlių, prisistatė: „Mes iš Kybartų vaikų globos namų. Gal žinote, kur yra Antano Ziegoraičio kapas?“ Paaiškinau ir palydėjau.

Maestro tebegyvena mūsų atmintyje…

Sigitas KURAS

Romo ČEPLOS nuotr. Maestro Antanas Ziegoraitis tebegyvena kybartiečių širdyse ir atmintyje.

Muziką pasirinkusiam Antanui Ziegoraičiui (antroje eileje antras iš dešines) nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelė je.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian