• 0

Šimtą metų skaičiuojantis ūkis klesti ir puoselėja prosenelių tradicijas

Matlaukio kaime gyvenantis Robertas Mickevičius praėjusią savaitę baigė kulti kukurūzus. Jų kokybe ūkininkas yra labai patenkintas. Tačiau šie metai R. Mickevičiui išskirtiniai ne vien dėl gero kukurūzų derliaus. Tai – jubiliejiniai jo kuriamo ūkio metai.

Prieš gamtą visi lygūs

Daugelis mūsų rajono žemdirbių praėjusį javapjūtės sezoną įvardijo kaip vieną iš blogiausių istorijoje. Ūkininkų prikultos produkcijos kiekiai buvo bent trečdaliu mažesni nei ankstesniais metais. R. Mickevičiaus ūkyje situacija – nė kiek ne geresnė. Vis dėlto žemdirbys nebuvo linkęs apgailestauti dėl ne itin nusisekusių metų.

„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius – toks pat, kaip ir pas daugumą kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada neišgyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą visi esame lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau grūdų, kitais – mažiau. Tikiuosi, kad ateinančiais metais galėsiu pasidžiaugti pilnesniais aruodais“, – vylėsi vienas iš didžiausių mūsų rajono ūkininkų.

Be kviečių, jis taip pat buvo pasėjęs maždaug 250 ha žirnių bei dvigubai daugiau kukurūzų. Pastarųjų derliumi žemdirbys yra labai patenkintas.

„Šie metai kukurūzams buvo kaip niekada palankūs. Iš vieno hektaro vidutiniškai prikūlėme daugiau nei 10 tonų. Jų kokybė – taip pat labai gera. Mūsų kukurūzus galima naudoti ir kaip maistinius, ir kaip pašarinius“, – sakė R. Mickevičius.

Žemės darbai Mickevičių ūkyje jau eina į pabaigą. Liko tik užarti dalį plotų ir tuomet jau bus galima ramiai ruoštis žiemai. Roberto teigimu, paskutiniai traktoriai laukuose darbą turėtų baigti dar iki lapkričio 1 d. Tuomet bus galima koncentruotis į sezono derliaus realizaciją. O ji įprastai tęsiasi beveik visus metus. Dalį užaugintos produkcijos R. Mickevičius realizuoja vietinėje rinkoje, o dalį eksportuoja į užsienį.

Nors dabar ūkininkas daugiausiai verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Jo teigimu, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo nuomone, šiais metais saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.

Prosenelių žemėje

Kaip atkurta Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžia laiko 1918 metus. Būtent tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo ūkis, ėmė statyti sodybą bei ūkininkauti.

Prie pačių pasistatytos sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą nuotrauką taip pat galima išvysti ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Istorija, tradicijos ir šeima Robertui – šventi dalykai. Tame pačiame muziejuje tarp kitų eksponatų galima rasti ir prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladę. Vyrui nesinorėjo savo šeimos istoriją paversti malkomis, tad senąją kaladę išsaugojo.

„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?!“ – svarstė ūkininkas.

Savarankiškai ūkininkauti R. Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991-aisiais. Tuomet šeima pagal Valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Sugrįžome ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R. Mickevičius.

Nors šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų, tačiau taip buvo tikrai ne visada. Nuo pat pradžių Matlaukio kaimo gyventojai turėjo vieną tikslą – plėsti valdomus plotus. Jie nepirko naujų traktorių ar kombainų, o visą uždirbtą pelną stengėsi investuoti į naujų žemių įsigijimą. Šiandien ūkis – 100 kartų didesnis nei buvo prieš 27-erius metus.

„Dygsta“ piliakalniai

Apie R. Mickevičiaus veiklą jau esame rašę ne kartą. Jis kolekcionuoja senus automobilius, remia įvairius renginius ir projektus, būdamas kaimo seniūnaičiu stengiasi burti žmones bendrai veiklai. 2014 metais aprašėme ir jo sukurtą ramybės oazę, esančią 12 ha valdose Galkiemio kaime, su vietos pasididžiavimu – Brolių kalnu. Tačiau per keletą pastarųjų metų „išdygo“ dar trys piliakalniai, pastatyta pilis, pasodinta nesuskaičiuojama galybė pušų, eglučių.

Neretai Mažąja Šveicarija pavadinamą teritoriją ūkininkas pradėjo kurti prieš dešimtmetį. Buvusį apleistą žvyro karjerą Robertas sutvarkė, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia keletas skulptūrų. Viena iš jų – medinis angelas – pastatyta tik šiais metais.

Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi. Pirmiausiai supiltą Brolių kalną šiemet ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto Robertas, su darbininkais atvežęs daugybę priekabų žvyro, problemą išsprendė.

Naujausias iš piliakalnių pavadintas Jono kalnu. Jis supiltas tik praėjusiais metais ir yra skirtas Joninėms švęsti. Viršuje esančioje plačioje aikštelėje galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas vardų neturi.

Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų – ant tvenkinio kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje ūkininkas norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatais tikrai būtų ką papasakoti. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją – R. Mickevičių – turintis Galkiemio kaimas kadaise klestėjo, čia veikė smuklė.

Šiandien šioje tvora aptvertoje teritorijoje yra įvesta elektra, veikia internetas. Atrodo, kad šeimininkas galėtų tiesiog čia atvykti bei ilsėtis, tačiau jis ir toliau galvoja, kaip dar labiau visa tai išgražinti. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai.

Svajonėse – sodyba

Matlaukio kaimo gyventojo planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi Brolių kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų. Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.

„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę svečiai galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją lankytojai turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog išgerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Nuo Roberto Mickevičiaus supiltų piliakalnių viršūnių atsiveria kerintys vaizdai.

Autoriaus nuotr. Naujausias iš piliakalniu – tik praejusiais metais „išdyges“ Jono kalnas.

Autoriaus nuotr. Triju aukštu pilaiteje ateityje
planuojama ikurti krašto istorija
menanti muzieju.

Autoriaus nuotr. Robertas Mickevicius didžiuojasi išsaugota proseneliu nuotrauka.

Autoriaus nuotr. Galkiemio kaimo teritorija puošia
tik šiais metais pastatyta medine
angelo skulptura.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-23.


  • 0

„Vandens lašo kelionė“ Kybartuose

Kybartų „Saulės“ progimnazijoje vykusi „Tyrėjų naktis“ subūrė visus 1–8 klasių mokslo entuziastus tirti, atrasti bei susipažinti su mokslininkų kasdiene veikla. Mokykloje buvo organizuojamos įvairios veiklos, vedamos integruotos pamokos.

Projektas buvo pavadintas „Vandens lašo kelionė“. Juk vanduo – gyvybės šaltinis.

Visų klasių mokiniai užsiėmė įvairia veikla: rinko ir sistemino medžiagą apie vandens svarbą, su mokytojomis kalbėjo apie vandens reikalingumą visiems gyviems organizmams, piešė iliustracijas, gamino plakatus. Vyko integruotos pamokos šia tema, organizuota išvyka į Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos laboratoriją, kurioje buvo atliekami bandymai. Mokiniams eksperimentai labai patiko.

Lietuvių kalbos, matematikos, fizikos, technologijų ir kitų dalykų pamokos taip pat buvo susietos su žiniomis apie vandenį.

Vaikai skaičiavo pasirinkto ežero vandens tūrį ir kiek vandens lašų telpa į stiklinę, kūrė pasakas apie ežerų ir upių gyventojus bei jų vardu rašė laiškus žmogui. Pedagogai su mokiniais aptarė opias ekologines problemas, aiškinosi, ką gerti sveikiausia.

Savaitę vykusios veiklos taip pat buvo skirtos profesiniam mokinių orientavimui bei karjeros planavimui. Ir ką gali žinoti, galbūt vienam iš dalyvių ši savaitė buvo tik pradžia kelio, vedančio į didžiųjų atradimų pasaulį.

Ingrida VALAITIENĖ
Lietuvių kalbos mokytoja

Nuotr. Vaikai visą savaitę užsiėmė įvairia su vandeniu susijusia veikla.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-23.


  • 0

Renka paramą stokojantiesiems

Du jauni kybartiečiai: gimnazistas Paulius Norvilaitis ir verslininkė Živilė Stumbrienė artėjant Kalėdoms ėmėsi kilnaus reikalo – rinkti drabužius ir daiktus nepasiturintiems vietiniams žmonėms.

– Pagalvojome, kad kai kurios šeimos Kybartų mieste, ir ne tik jame, gyvena kukliai, o daugelis iš mūsų savo namuose laikome daiktų, kuriuos gaila išmesti, bet atiduoti nėra kam. Tad nusprendėme pabūti tarpininkais tarp turinčių ir stokojančių žmonių, – pasakojo kybartiečiai. – Pasiskelbėme feisbuke ir pradėjome darbą. Nesitikėjome, kad atsiras tiek daug padėti norinčių gyventojų.

Du veiklius žmones nudžiugino vietos verslininkai, kurie leido naudotis prie autobusų stoties esančiomis buvusios kavinės patalpomis. Ten Živilė su Pauliumi pirmadienio ir penktadienio vakarais priima žmonių atvežtus daiktus. Prie idėjos sumanytojų greitai prisijungė ir gera dešimtis savanorių, tarp kurių ne tik jauni, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jie padeda rūšiuoti surinktus daiktus.

– Vos pradėję dirbti sulaukėme daugybės skambučių, kad pasiimtume dėžes su labdarai skirtais daiktais. Vakarais patys važiuojame, parsivežame, kartais atsiranda žmonių, kurie mums padeda ir atveža kitų paaukotus daiktus savo transportu. Už tai mes jiems esame labai dėkingi, – pasakojo Živilė.

Ši jauna moteris jau pernai iš pažįstamų rinko daiktus sunkiau gyvenančioms šeimoms. Ji pati augina keturmetes dvynukes ir dar spėja vadovauti savo įkurtam gėlių verslui. Kybartietė „Maximos“ prekybos centre turi gėlių parduotuvę, puošia patalpas šventėms. Jaunos gėlininkės Živilės sukurtas puokštes adresatams pristato dvi merginos, persirengusios užsakovo pageidaujamais personažais. Kaip sakė verslininkė, tokia paslauga labai populiari ne tik Kybartuose, bet ir visame rajone.

Nepaisydama didelio užimtumo darbe ir namuose, jauna moteris sako norinti daryti gera kitiems, o laiko tam visada atsiranda.

Ne ką mažiau entuziastingas daryti gerus darbus yra ir Paulius Norvilaitis. Jis – kelių įdomių labdaros projektų autorius. Apie gimnazisto surengtas „Šimtmečio vaiko“ ir grožio salono kasdienybės fotosesijas esame rašę „Santakoje“. Viename iš savo renginių Paulius susipažino su Ž. Stumbriene ir, kaip juokėsi patys, abu pajuto, kad „atitiko kirvis kotą“. Kybartiečiai jau seniai norėjo daryti kažką panašaus ir dairėsi bendraminčių. Tad kai susipažino, ilgai nedelsę ėmėsi darbo.

Kol kas jauni žmonės dar nežino, kaip ir kam dalys surinktus daiktus. Jie ketina kreiptis į Kybartų seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie galbūt informuos nepasiturinčius žmones apie jų labdaringą veiklą, o gal galės tarpininkauti dalijant daiktus. Živilė ir Paulius ragina kukliau gyvenančius žmones ateiti į patalpas, kur jie laiko surinktas gėrybes, ir pasirinkti reikalingų daiktų.

Paklausti, ar nebijo būti užversti kalnais drabužių, kybartiečiai sakė apie tai kol kas negalvoję. Nors įvairiais daiktais: ne tik drabužiais, batais, bet ir ilgai negendančiais maisto produktais, vaikiškais vežimėliais, žaislais, net baldais – jų turimos patalpos pildosi sparčiai, idėjos iniciatoriai tikisi, kad viso to tikrai kam nors prireiks.

Tad visus norinčius dalytis arba ko nors stokojančius Paulius ir Živilė kviečia pirmadieniais, nuo 17 iki 19 val., ir penktadieniais, nuo 16 iki 19 val., atvykti adresu: J. Basanavičiaus g. 13, Kybartai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Asmeninio albumo nuotr. Živilė Stumbrienė ir Paulius Norvilaitis dirba norėdami paremti kukliai gyvenančius žmones.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 1

Vaizdo kameros stebi miestą ir dieną, ir naktį

Kybartuose sumontuotos aštuonios stebėjimo kameros. Pasak seniūno Romo Šunoko, teritoriją stebinčios „akys“ gerokai palengvins policijos darbą ieškant nusikaltėlių, o seniūnijos darbuotojams, pastebėjusiems ką nors negero, bus galima operatyviai reaguoti.

– Jau ne vienus metus kenčiame nuo chuliganų. Miesto parke išvartomi suolai, šiukšliadėžės, pastebime vis daugiau dažais išpurkštų užrašų įvairiose Kybartų vietose. Iki šiol nepavykdavo sužinoti, kas čia „darbuojasi“, – pasakojo seniūnas.

Kybartuose padaugėjo automobilių apiplėšimų, žmonės jaučiasi nesaugiai, ypač kai mieste panaikino policijos nuovadą. Apie visus įvykius seniūnas raštu informuoja policijos pareigūnus, bet dažniausiai gaunamas atsakymas, kad nieko išsiaiškinti nepavyko.

Tačiau dabar, seniūno manymu, viskas bus kitaip. Kameros puikiai fiksuoja vaizdą ir dieną, ir naktį. Kai mažiau šviesos, kameros automatiškai persijungia į nakties režimą ir padaro geros kokybės nespalvotą įrašą. Nufilmuotą vaizdą galima prisiartinti, jis yra labai aiškus.

Dvi miestą stebinčios „akys“ sumontuotos priešais seniūnijos pastatą ir fiksuoja vaizdus visoje J. Basanavičiaus gatvėje. Dvi kameros pakabintos prie autobusų stoties, dvi įrengtos miesto sode, viena – ant kultūros centro pastato. Panoraminė kamera sumontuota ant Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto ir „žvilgsniu“ aprėpia visą miesto centrą. Vaizdo kameros išdėstytos taip, kad būtų stebimi svarbūs, žmonių pamėgti ir dažnai lankomi objektai.

Kameros valdomos iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje įrengto centrinio valdymo pulto, į kurį transliuojamas vaizdas. Stebimos vietos taip pat matomos Kybartų seniūnijos darbuotojų kompiuteriuose.

Pasak Savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo Ramuno Valento, pagrindinis įrašymo įrenginys sumontuotas Vilkaviškyje ir visi įrašai saugomi tame įrenginyje.

Kamerų su visa priklausoma įranga montavimu rūpinosi UAB „Cgates“. Visi darbai Savivaldybei kainavo apie 10 tūkst. eurų.

Stebėjimo kameros pajungtos tiesiai į bendrą saugų Savivaldybės institucijų tinklą, už duomenų perdavimą niekam mokėti nereikės. Su turimais įrašymo įrenginiais kamerų tinklą Kybartuose bus galima plėsti, nes „akių“ dar labai reikėtų Užgelžkelėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, prie muitinės.

Moderni vaizdo stebėjimo sistema mūsų rajone diegiama nuo pernai. Pradėta nuo Vilkaviškio miesto. Centrinėje viešojoje erdvėje – J. Basanavičiaus aikštėje ir jos prieigose – pastatytos aštuonios vaizdo kameros. Vėliau papildomai įrengta dar 19 vaizdo stebėjimo kamerų įvairiose miesto erdvėse. Iš viso Vilkaviškį stebi 27 kameros.

Tikimasi, kad išplėtus vaizdo stebėjimo kamerų tinklą rajone sumažės vandalizmo ir chuliganizmo atvejų, bus greičiau ištiriami nusikaltimai ir viešosios tvarkos pažeidimai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartuose sumontuotos kameros stebi ne tik gatves, bet ir miesto sodą, kuris nuolat siaubiamas vandalų.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 0

Muitininkai minėjo sukaktį

Kategorija :Kybartai spaudoje

Antradienį Kybartų kelio posto, kaip ir visos šalies, muitininkai minėjo profesinę sukaktį – Atkurtos Lietuvos muitinės 28-ąsias metines. Ta proga surengtos iškilmės, kuriose apdovanoti tarnyboje nusipelnę pareigūnai.

Į Kybartus atvykę Kauno teritorinės muitinės direktorius Juozas Ragelis ir jo pavaduotojas Rimantas Baronas atvežė penkis Muitinės departamento padėkos raštus ir vieną garbės ženklą. Garbės ženklu „Už pasižymėjimą tarnyboje“ buvo apdovanotas ilgametis muitinės darbuotojas, Kybartų kelio posto viršininko pavaduotojas Viktoras Kašalynas.

Muitinės departamento padėkas Kauno teritorinės muitinės vadovai įteikė Kybartų kelio posto inspektoriams Jūratei Gasiūnienei, Rūtai Matveičikienei, Algirdui Paplauskui, Rolandui Kaminskui ir Arturui Kiselevskij.

Atkurta Lietuvos muitinė savo istoriją pradėjo 1990 m. spalio 9 d., kai buvo priimtas laikinasis Muitinės įstatymas.

Iki Lietuvos valstybės pripažinimo de jure, Atkurta Lietuvos muitinė veikė Sovietų sąjungos okupacijos sąlygomis: buvo deginami muitininkų vagonėliai, su pirmaisiais Atkurtos Lietuvos muitinės pareigūnais buvo dorojamasi fiziškai.

Kita labai svarbi Lietuvos muitinei data – 2004 m. gegužės 1-oji, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, ir Lietuvos muitinei teko atsakomybė vykdyti bendrą visos Europos Sąjungos muitų politiką.

Šiuo metu Lietuvos muitinėje dirba apie 2 tūkstančius žmonių. Muitinė, įgyvendinanti Europos Sąjungos muitų politiką, savo darbe pirmiausiai vadovaujasi visoms ES šalims-narėms privalomais teisės aktais. Svarbiausias visų ES muitinių veiklos dokumentas – Sąjungos muitinės kodeksas.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-12.


  • 0

Pagerbtas Juozo Iešmantavičiaus atminimas

Kategorija :Kybartai spaudoje , Sportas

Spalio 6-ąją Kybartų miesto sporto aikštyne vyko suaugusiųjų krepšinio turnyras 3×3, skirtas Juozo Iešmantavičiaus atminimo taurei laimėti.

Šeštadienio popietę žmones į renginį kvietė vaikinų duetas „Pop du“ bei šventiška Kybartų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestro ir šokėjų programa. Renginį vedė kultūrinės veiklos vadybininkas Ramūnas Puodžiūnas, sveikinimo žodį tarė rajono Savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Pasveikinti turnyro dalyvių, žiūrovų ir pagerbti buvusio ilgamečio politiko atminimą atvyko Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, vicemeras Kazys Kiaulakis, LSDP nariai Petras Volungevičius, Renatas Gudaitis, taip pat Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Pasidalijus prisiminimais J. Iešmantavičiaus atminimas pagerbtas tylos minute, ant kapo nunešta gėlių, uždegtos žvakės.

Krepšinio turnyre dalyvavo Kybartų seniūnijos komandos „LSDP bičiuliai“, „Robeda“, „Opelkatronas“, „Tikslas“, moksleivių komandos „Vilkai“ ir „Dikembe“ bei marijampoliečių komanda „Išvien“. Teisėjavo Aurelijus Viliušas, Vladimiras Parfionovas, Ričardas Linkevičius, Vytautas Miknevičius ir Mindaugas Bučinskas. Per pertraukas nuobodžiauti neleido šokių studijos „Šokantys bateliai“ grupė „Kiba“. Susirinkusieji galėjo laimėti LSDP įsteigtus prizus sukdami laimės ratą, vaišintis grikių koše, arbata.

Negailėdami jėgų krepšininkai kovojo dėl prizinių vietų ir pereinamosios atminimo taurės. Po įnirtingos sportinės kovos turnyro taurė ir nugalėtojų statulėlė atiteko Gudkaimio komandai „Tikslas“. Antrą vietą užėmė kybartiečių komanda „Robeda“, trečią – marijampoliečių ekipa „Išvien“. Visiems turnyro dalyviams apdovanojimus įteikė a. a. J. Iešmantavičiaus anūkas Arvydas Iešmantavičius. Sportininkai apdovanoti atminimo medaliais, komandoms ir teisėjams skirti padėkos raštai bei specialūs prizai – 2019 m. sieniniai kalendoriai.

Šis renginys buvo organizuotas trečius metus iš eilės ir jau tapo tradicinis. Jis skirtas ne tik sportuoti, mėgautis kultūrine programa, bendrauti – svarbiausia, kad turnyre prisimintas ir pagerbtas Vilkaviškio rajono garbės pilietis Juozas Iešmantavičius.

Renatas GUDAITIS

Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-12.


  • 0

Bažnyčia atšventė 90 metų jubiliejų

Sekmadienį Kybartuose buvo surengta nuostabi šventė – gausiame tikinčiųjų būryje paminėtas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios 90-metis.

Pasveikinti parapijos šia iškilminga proga susirinko pilnutėlė bažnyčia bendruomenės narių. Sulaugta ir garbių svečių, tarp kurių buvo ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys – sūnus profesorius Vytautas Landsbergis ir anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovai – meras Algirdas Neiberka bei Administracijos direktorius Vitas Gavėnas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis ir kt.

Šv. Mišias laikė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kuris nuo 1975 metų buvo Kybartų parapijos klebonas. Jis prisimenamas kaip vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, skleidęs gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įtraukęs jaunimą. Šios vertybės Kybartuose išsaugotos iki šių dienų.

Šventėje prisiminta 1928 metais baigtos statyti Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios istorija. Pagal V. Landsbergio-Žemkalnio parengtą projektą pastatyta moderni neoromaninių formų bažnyčia, arka sujungta su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje. Statybų pradžiai dalį lėšų suaukojo kuriamos parapijos žmonės ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Vis dėlto šiems Dievo namams nepavyko išvengti karo baisumų. 1944 m. besitraukianti vokiečių armija bažnyčią subombardavo. O miestą užėmus raudonarmiečiams šventovė buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Dar daugiau istorinių faktų ir neįkainojamos archyvinės medžiagos buvo galima išvysti bažnyčioje surengtos parodos stenduose, kuriuos paruošė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė.

Reikšmingos sukakties minėjime prisiminti šioje parapijoje tarnavusieji kunigai, jų nuveikti darbai, pasidžiaugta stipria ir vieninga Bažnyčios bendruomene. Daug gražių žodžių buvo išsakyta dabartiniam Kybartų parapijos klebonui Vaidotui Labašauskui.

Savo atvykimu šventę pagerbęs prof. V. Landsbergis dalijosi prisiminimais apie savo tėvą architektą V. Landsbergį-Žemkalnį. Jis papasakojo, kaip gimė Kybartų bažnyčios projektas, kaip architektui sekėsi išpildyti savo sumanymą, dirbant išties nepaprastu laikotarpiu, kai reikėjo atstatyti Lietuvą, išgyvenant įvairias politines sumaištis.

„Ši bažnyčia buvo viena pirmųjų mano tėvo statytų bažnyčių ir jis ją labai mylėjo. Ir ji išsiskiria. Išskiria ir iš jo darbų, ir iš visų Lietuvos bažnyčių. Didelis džiaugsmas ją vėl pamatyti gražiai šviečiančią iš tolo, iš Kybartų pakraščio. Tartum koks švyturys iškeltas varpinė, kuria jis džiaugdavosi, kad pastatė kaip itališką kampanilę greta bažnyčios ir specialiai iškeltą, aukštą. Šiandien, kai aš į ją žiūriu, suprantu, kad jis norėjo, jog širdys būtų keliamos į dangų“, – bažnyčios statybų detalėmis dalijosi V. Landsbergis.

Prisiminimais apie senelį dalijosi ir B. Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatė ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę, kitus garsaus architekto darbus.

Svečių kalbose ne kartą paminėta, kad šiandien Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia išgyvena savo aukso amžių. Nuostabiai baltas pastatas šviečia iš toli ir kviečia apsilankyti kiekvieną parapijietį, maldos namus puošia nauji spalvoti vitražai, iš varpinės bokšto šlovingai gaudžia varpai.

Savivaldybės meras A. Neiberka, sveikindamas parapijos bendruomenę su gražiu jubiliejumi, dėkojo visiems kybartiečiams ir bendraminčiams, kurie prisidėjo ir prisideda prie šios bažnyčios klestėjimo, padėkos žodžius tarė čia tarnavusiems kunigams. Meras linkėjo, kad šie maldos namai visada būti mylimi parapijiečių.

Jautrią šventę papuošė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios jaunimo choro giedamos giesmės ir Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro atliekama muzika.

Po iškilmių visi buvo pakviesti į agapę bažnyčios šventoriuje.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

Autorės nuotr. Šv. Mišias aukojo prieš daugelį metų Kybartuose klebonavęs Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-05.


  • 0

Susitikime aptarti miestui aktualūs klausimai

Savivaldybėje apsilankę Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai su rajono vadovais aptarė du svarbius klausimus: dėl Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo ir dėl avarinės būklės pastato, kuris dėl išskirtinės architektūros yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą, likimo.

Kalbėdamas apie Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo galimybes Savivaldybės meras Algirdas Neiberka draugijos narius informavo, kad jau yra nuspręsta galeriją įkurti prie Kybartų kultūros centro. Tačiau tam reikia inicijuoti Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų pakeitimus, į šios įstaigos funkcijas įtraukiant kultūrinio švietimo veiklą. Artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje ketinama pristatyti naujų Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų projektą ir jį patvirtinti.

Susitikime Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai taip pat išreiškė nuogąstavimus dėl avarinės būklės pastato Kybartuose, J. Basanavičiaus gatvėje, likimo. Dalies šio statinio bendrasavininkė yra ir Pasaulio kybartiečių draugija. Pasak draugijos atstovų, siekdami išsaugoti pastatą per daugelį metų jie jau padarė viską, kas buvo jų galiose, tačiau dabar supranta, kad yra nebepajėgūs toliau tęsti šį sumanymą.

Dėl vientisumo, išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams pastatas J. Basanavičiaus gatvėje įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Tačiau namą 2000 metais itin nuniokojo kilęs gaisras ir kai kurių jo patalpų savininkų neveiklumas. Šiuo metu pastatas yra tokios būklės, kad, regis, tuoj grius. Aplinkiniams jis kelia didelį pavojų. Tad namą reikia arba sutvarkyti, arba nugriauti, tačiau tam turi pritarti visi savininkai.

Šis klausimas ne kartą buvo svarstytas su patalpų savininkais, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Marijampolės teritorinio padalinio atstovais, tačiau prie vieningos nuomonės, kaip išsaugoti pastatą, taip ir nebuvo prieita.

Prastėjant pastato būklei, prieš keletą savaičių (rugpjūčio 29 d.) Savivaldybė raštu kreipėsi į visus patalpų savininkus dėl statinio nepriežiūros, nurodydama, kad nesiimant jokių veiksmų dėl patalpų avarinės grėsmės pašalinimo bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas. Dėl statinio nepriežiūros neigiamai pasisakė ir Kultūros paveldo departamentas.

Savivaldybė nenusišalina nuo pagalbos sprendžiant šį klausimą, tačiau galutinis sprendimas – tik savininkų rankose.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos atstovus Savivaldybėje priėmė rajono vadovai.


  • 0

Kybartų bažnyčia pasiekė aukso amžių

Savaitgalį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia švęs savo 90 metų jubiliejų. Iškilminga proga parapija laukia garbingų svečių, tarp kurių bus ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys.

Moderni ir vienintelė

Vienuoliktasis bažnyčios klebonas Vaidotas Labašauskas, Kybartuose dirbantis jau devintus metus, kukliai vertina savo darbus. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienas bažnyčios vadovas paliko savo brydę, kurią iš laiko perspektyvos gali vertinti senieji parapijiečiai.

Nuo to laiko, kai kunigas Vincentas Vizgirda 1914 m. parengė Kybartų lietuvių bendruomenės prašymą Seinų vyskupui Antanui Karosui steigti Kybartų parapiją, praėjo daugiau nei šimtmetis. Pirmuoju kuriamos parapijos klebonu paskirtas Stanislovas Čepulis pradžioje sukūrė Kybartų katalikų parapijos steigimo komitetą.

1922 m. iš Lietuvos geležinkelių valdybai priklausančios aikštės įsigytas žemės sklypas. Jame ir pradėti bažnyčios projektavimo darbai. Rengti projektą buvo pakviestas garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsteigtas bažnyčios statymo komitetas, tarp kurio narių, be kunigo S. Čepulio, buvo miesto burmistras, banko valdytojas ir du ūkininkai.

V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo modernią neoromaninių formų bažnyčią, arka sujungtą su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje.

Sugriovė karas

Iš pradžių architekto užmačios buvo platesnės – įrengti net šešis modernių formų altorius, bet iki galo suprojektuoti tik du: Didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios.

Bažnyčia pradėta statyti 1923 m. Darbų pradžiai dalį lėšų suaukojo parapijiečiai ir užsienyje gyvenantys lietuviai. 1928 m. vasarą baigti bažnyčios mūrijimo ir tinkavimo darbai, uždengtas raudonų čerpių stogas ir spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią, kuri buvo pašventinta ir gavo Eucharistinio Išganytojo titulą. Tik po metų jaunas, vėliau savo darbais išgarsėjęs skulptorius Bronius Pundzius pradėjo kurti Didįjį altorių su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pradžios Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jis pripažintas kultūros paveldo objektu.

Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Tačiau netrukus Kybartų parapiją ištiko skaudus smūgis. 1944 m. bažnyčia besitraukiančios vokiečių armijos buvo subombarduota. O miestą užėmus raudonarmiečiams, ji buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Keitėsi klebonai

Per devynis dešimtmečius Kybartuose klebonavo 11 kunigų. Be jau minėto jos kūrėjo S. Čepulio, ketverius metus bažnyčiai vadovavo kun. Antanas Steponaitis, penkiolika – kun. Vincentas Padolskis. 1960 m. Kybartų parapijos klebonu paskirtas kun. Aloyzas Šlapkauskas, 1964 m. – kun. Pranciškus Matulaitis.

1975 m. Kybartuose pradėjo klebonauti vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, dabar Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti ir platinti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Klebonaudamas Kybartuose S. Tamkevičius kartu su keturiais kunigais įkūrė katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Už savo veiklą buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų, o 1983 m. suimtas ir penkeriems metams įkalintas.

Suėmus kun. S. Tamkevičių, Kybartuose klebono pareigoms paskirtas kun. Gintautas Steponaitis. Po poros metų klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Sadauskas, dar po septynerių – Vaclovas Stakėnas, kuris vis dar nuoširdžiai tarnauja Kybartų parapijai.

Kai 2002 m. kun. V. Stakėnas tapo parapijos altaristu, klebonu paskirtas kun. Vytautas Sakavičius. Nuo 2010 m. parapijai vadovauja kun. Vaidotas Labašauskas.

Puikus palikimas

Dabartinis klebonas V. Labašauskas sako gavęs puikų pirmtakų palikimą, mat parapijos bendruomenė nuo S. Tamkevičiaus laikų turi gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įsijungia jaunimas. Tačiau, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, jaunosios kartos gretos retėja, tad parapija sensta. Vis dėlto parapijiečiai sekmadieniais žavisi bažnyčioje giedančiu jaunimo choru, kurio dainininkai giedoti grįžta net iš studijų didžiuosiuose miestuose.

Klebonas pasidžiaugė ir kun. V. Sakavičiaus indėliu į bažnyčią. Jo klebonavimo metu sutvarkytas šventorius, įrengtas įspūdingas bažnyčios išorės naktinis apšvietimas, nuliedinti varpai, mat iki tol į šventovę kviesdavo mažas suskilęs varpelis.

Dabar skamba trys varpai. Didžiausias, sveriantis 500 kg, turi Dievo tarno Jono Pauliaus II vardą, beveik perpus lengvesnis, 290 kg, pavadintas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, o mažiausias, 150 kg svorio, gavo Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Teresės vardą.

Pasikeitė neatpažįstamai

Per pastaruosius kelerius metus Kybartų bažnyčia dar labiau išgražėjo ir tapo moderni. Pirmiausia atvykęs į naują parapiją kunigas V. Labašauskas griebėsi tvarkyti bažnyčios įgarsinimą, mat žmonės skųsdavosi negirdį pamokslo. Vėliau buvo pakeistas bažnyčios stogas, po remonto baltumu sušvito fasadas, langai sutvisko meniškais vitražais.

Klebonui ramybės nedavė tai, kad žiemą bažnyčioje žmonėms būdavo šalta. Senoji šildymo sistema veikė neefektyviai, tad buvo būtina ją keisti. Specialistai patarė įrengti grindinį šildymą, šilumai gaminti buvo pasitelkti šiluminiai siurbliai.

Dabar klebonas šypsosi prisiminęs, kaip geros valios verslininkai pasiūlė bažnyčios grindims dovanoti plyteles. Tiesa, tuomet klebonas įsivaizdavo, kad plotas, kurį reikia padengti, gal keliasdešimties kvadratinių metrų. Tačiau peržiūrėjus brėžinius paaiškėjo, kad plotas bene dešimtkart didesnis. Vis dėlto verslininkai pažadą tesėjo.

Bendradarbiaujant su ta pačia bendrove buvo pastatyta nauja krikštykla, sakykla, pultas, altorius, priekiniuose languose sudėti nauji vitražai. Tad iš toliau atvykusiems svečiams, kurie bažnyčioje lankėsi prieš kelerius metus, ji pasikeitusi neatpažįstamai.

Kviečia į renginius

Nors naujovėms atviras V. Labašauskas pritaria, kad bažnyčia turi lavinti tikinčiųjų meninį skonį, vis dėl to laikosi nuomonės, kad bažnyčia priklauso žmonėms. Tad modernistiškai įrengti maldos namai, ko gero, vyresnio amžiaus kybartiečiams būtų svetimi. Nes Bažnyčia, anot kunigo, tai pirmiausia parapijos žmonės, bendruomenė, jų nuoširdus tikėjimas.

Būtent visų parapijiečių klebonas laukia jubiliejiniuose bažnyčios renginiuose. Rytoj, rugsėjo 29 d., 18 val., Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vyks sakralinės muzikos vakaras. Gražiausias giesmes, sukurtas nuo Viduramžių iki mūsų laikų, atliks ansamblis „David Antiquor“.

Sekmadienį, 12 val., bus aukojamos šv. Mišios, po kurių vyks agapė. Renginyje koncertuos orkestras „Kybartai“, prisiminimais apie senelį architektą V. Landsbergį-Žemkalnį dalysis jo anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatys ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę. Laukiama ir kitų garbių svečių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas už pagalbą puoselėjant bažnyčią dėkingas puikiems savo parapijos žmonėms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


  • 0

Mūsų gretose liks amžinai

Rugsėjo 24 dieną mirė vienas iškiliausių 7-ojo dešimtmečio futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjų Algimantas Mikalauskas. Gaila, kad jis nesulaukė kitąmet minimo Kybartų miesto ir „Sveikatos“ klubo šimtmečio.

Į 79-uosius įžengęs kraštietis 50 metų palaikė tamprius ryšius su Kybartų bendruomene. Talentingas sportininkas kultivavo daug sporto šakų: sunkiąją atletiką, rankinį, ledo ritulį, lengvąją atletiką, tačiau pirmenybę visuomet teikė futbolui.

A. Mikalauskas gimė 1938 m. rugsėjo 3 d., Gižuose, Vilkaviškio apskrityje. 1957 m. baigė Kybartų vidurinę mokyklą. Įgimti gabumai sportui ir technikai, tvirtas charakteris ir meilė savo miestui lėmė tai, kad gabus jaunuolis tapo Kybartų sportinio gyvenimo ryškia individualybe. Žmones traukė jo riteriškumas, noras tobulėti, šiltai apie Algimantą atsiliepdavo gamybinių įmonių vadovai.

A. Mikalauskas 1964 m. Alytaus mechanikos technikume įgijo mechaniko specialybę, 1979 m. baigė Maskvos darbo ekonomikos institutą. 1957–1967 m. jis dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje šaltkalviu, vėliau – Techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. 1970 –1988 m. Vilniuje A. Mikalauskas buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Lietstaklių projektas“ skyriaus vedėjas, 1970–1988 m. ėjo valstybinės įmonės „Medisteka“ direktoriaus pareigas. Už inovacijas ir darbą 1988 m. apdovanotas Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu.

1955 m. A. Mikalauskas atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinei sąjunginėje spartakiadoje Maskvoje. 1960–1967 m. žaidė Kybartų jaunimo ir suaugiusiųjų futbolo komandose. Kaip Kybartų „Sveikatos“ komandos pagrindinės sudėties gynėjas Lietuvos futbolo čempionatuose Algimantas sužaidė daugiau kaip 100 rungtynių. 1960–1967 m. Kybartų „Sveikatos“ komandoje jis žaidė ir ledo ritulį. 2009 m. „Sveikatos“ klubo 90-ies metų jubiliejaus proga buvo apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos atminimo medaliu už futbolo tradicijų puoselėjimą ir sportinius pasiekimus.

Ilgą laikas jo butas Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, buvo sportininkų susirinkimų vieta. Šeimininko šiltai sutikti sportininkai aptardavo būsimas kovas ir Kybartų sportą, atvykusieji iš Vilkaviškio rajono čia visada rasdavo nakvynę. Algimantas lankydavosi Kybartuose rengiamuose V. Kochanausko ir R.Karkos futbolo turnyruose.Visada rasdavo laiko Kybartų kapinėse uždegti žvakutes anapilin išėjusiems futbolininkams pagerbti. Savo namuose Vilniuje iki paskutinės gyvenimo dienos rinko, kaupė ir saugojo Kybartų „Sveikatos“ klubo nuotraukas, straipsnius, medalius, taures.

Nenumaldomai bėga laikas. Jau sukako 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė savo sportinę karjerą. Blėsta prisiminimai, kad jis buvo vienas greičiausių Lietuvos futbolininkų. Bet negali pamiršti žodžių, kurie taip taikliai apibūdino plačią A. Mikalausko asmenybę. 2015 m. kovo 14 dieną R.Karkos turnyro organizatoriai, įteikdami Algimantui atminimo medalį ir dėkodami, kad atvyko į Kybartus stebėti jaunųjų futbolininkų kovų, tarė: „Och, ir gražų žmogų padovanojai mums tu, Lietuva šalele!“

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ bendruomenė

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian