• 0

Iš keramikos gamyklos – tik griuvėsiai ir šiukšlės

Šią savaitę paskelbta visuotinė švarinimosi akcija „Darom“. Nors teigiama, kad šiukšlynų kasmet mažėja, vis dėlto tvarkyti dar tikrai yra ką. Vienas iš tokių objektų – dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ pastatai Kybartuose, tiksliau – tik tai, kas iš jų likę.

Pavertė šiukšlynu

Kažkada ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje savo gaminiais garsėjusią Kybartų „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklą dar prieš gerą dešimtmetį bandyta atgaivinti. Deja, ir iš šviesių vilčių, ir iš pastatų beliko tik griuvėsiai.

O ten, kur yra apleisti pastatai, dažniausiai atsiranda ir šiukšlynai. Ne patys atsiranda – netvarkingi žmonės kažkodėl nusprendžia, kad iki tokių nuošalių vietų savo šiukšles atitempti ir palikti paprasčiau, negu nuvežti iki konteinerių ar atliekų saugojimo aikštelės.

Šiukšlynu virtusia buvusia „Jiesios“ teritorija Rambyno gatvėje nepatenkinti kaimynai neseniai kreipėsi į rajono aplinkosaugininkus. Gyvendami šalia tokio sąvartyno žmonės tvirtino bijantys užsikrėsti kokia infekcija, ypač kai tarp popierių, butelių, padangų, senų baldų ir žaislų lūženų pamato dar ir tysantį negyvą šunį ar šmirinėjančią lapę.

Ketina parduoti

Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas susisiekė su rajono Savivaldybės administracija, rajono ekologu, Kybartų seniūnija ir galiausiai – su pačiu žemės ir pastatų savininku, ne mūsų rajone gyvenančiu Tomu Daukša.

– Žmogus buvo perspėtas, kad jei nesitvarkys šiukšlyno, jam gresia ne tik didesnis nekilnojamojo turto mokestis (jį skiria Savivaldybė), bet ir administracinė bauda už aplinkos teršimą, kuri gali siekti iki pusantro tūkstančio eurų. Taip pat būtų surašytas privalomas nurodymas susitvarkyti teritoriją, o jo nevykdant bauda dar labiau išaugtų. Žinoma, teršia juk ne pats savininkas, atliekas neša aplinkiniai gyventojai, todėl problemą spręsti turi ir vietinė valdžia, – aiškino V. Bakas.

Su žemės ir pastatų savininku susisiekėme ir mes. Jis paaiškino, kad didelių lėšų į objektą Kybartuose investuoti nesirengia.

– Teritorija bus aptvarkyta – tik tiek, kad atrodytų tvarkingiau. Mano atstovas buvo nuvykęs pasikalbėti su seniūnu, jie kažką sutarė. Dėl pačių pastatų – gal kokį įspėjamąjį ženklą pakabinsime, kad po teritoriją niekas nevaikščiotų. Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų tapau savininku, tada tikriausiai buvau per didelis optimistas. Bet dabar ieškau pirkėjo ir noriu šį objektą parduoti, – kalbėjo T. Daukša.

Sutarė su komunalininkais

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, jog savininkų atstovas šią savaitę jau buvo atvykęs į Kybartus ir tikrai nori kuo greičiau susitvarkyti teritoriją.

– Jis susisiekė su komunalininkais, kad bendrovė už užmokestį iškirstų karklus, nupjautų žoles. Mano žiniomis, nuo gatvės pusės planuojama aptverti tvorą, kad niekas nepatektų į teritoriją. Aptverti ją būtina, nes ten landžioja ir vaikai. Vienais metais ten buvo net lapė įsiveisusi, lapiukų atsivedusi… Tarp kitko, savininkai jau buvo tą teritoriją aptvarkę, kai tik nusipirko, bet paskui ilgam pradingo. O kadangi šiukšles suneša mūsų pačių gyventojai, seniūnija irgi sprendžia šiuos reikalus. Kas kiek laiko vis nuvažiuojame, apžiūrime, ten buvome nusiuntę ir viešuosius darbus atliekančius žmones, – kalbėjo seniūnas.

Tokių stambių pastatų vaiduoklių seniūnijoje, pasak R. Šunoko, jau sumažėję. Buvę „Jiesios“ pastatai – vienas iš blogiausiai atrodančių objektų. Tačiau likę daug apleistų individualių namų, kurių savininkai mirę ar išvykę į užsienį.

„Tokių neprižiūrimų 84 statinių sąrašą jau perdavėme Savivaldybei, kad juos teiktų turto fondui“, – kalbėjo seniūnas.

Padidina mokestį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vidmantas Lenčiauskas paaiškino, kad už neprižiūrimas valdas paskutiniam minėtų Rambyno gatvės pastatų savininkui 2016 metais jau buvo taikytas padidintas (3 proc. nuo turto vertės) nekilnojamojo turto mokestis.

– Pernai, 2017-aisiais, buvo rengiamas naujas Nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių tvarkos aprašas. Jis parengtas tik metų pabaigoje, dėl to praėjusiais metais duomenų nespėjome pateikti Mokesčių inspekcijai. Tačiau visi seniūnai kasmet iki spalio 1 d. teikia mums neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašus, o susirinkusi komisija sprendžia, ką daryti, perspėja savininkus ir galiausiai kreipiasi į Mokesčių inspekciją, kad būtų padidintas turto mokestis. Tokių apleistų statinių sąrašas yra paviešinamas, – aiškino V. Lenčiauskas.

Vis dėlto, anot Savivaldybės specialisto, dauguma savininkų pažiūri geranoriškai ir savo nekilnojamąjį turtą apsitvarko, kol sankcijų dar nepaskirta.

Paskutiniame, 2016 m. Savivaldybės komisijos sudarytame Nenaudojamo, apleisto bei neprižiūrimo nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, sąraše yra 24 objektai (tarp jų – ir buvusios „Jiesios“ pastatai), tačiau šiemet metų gale sąrašas pagal seniūnijų pateiktus duomenis bus atnaujintas.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Matant tokį vaizdą sunku patikėti, kad dar prieš gerą dešimtmetį čia buvo gaminami dailūs keramikos dirbiniai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

Režisierius vaikystę leido Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Teatro režisierius Žilvinas Vingelis – jaunosios kartos menininkas. Jam dar tik dvidešimt penkeri, tačiau Žilvino biografija – įspūdinga. Vos pradėjęs savo karjerą, jis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Jaunasis režisierius gimė Kaune, tačiau jo vaikystė prabėgo Kybartuose gimusio tėčio Zenono Vingelio tėvų namuose. Pas senelius praleistas vasaras Žilvinas vadina stebuklų laiku.

Žilvinai, pasidalykite vaikystės, praleistos Kybartuose, prisiminimais.

– Kybartai – artimai susiję su mano vaikyste, kurioje buvo pastatyti pagrindiniai vėjui bei vandeniui atsparūs vaizduotės pamatai, ant kurių iškilusiuose bokštuose gyvenu iki šiol. Mano tėtis yra kybartietis. Mokiausi ir augau Kaune, bet beveik visos vasaros praleistos Kybartuose, Suvalkiečių gatvėje, pas močiutę su tėtuku. Tai buvo paslapčių ir vaizduotės pasaulis, padedantis atsiriboti nuo didmiesčio mokyklos triukšmo ir nuobodžių mokyklinių peripetijų, kurių tuo metu buvo apstu: pykčių, draugysčių, ginčų.

Kybartuose krūmai knibždėte knibždėdavo pokemonų. Ten, būdamas dešimties metų, gavau pačiam sau išsiųstą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, ten sulaukiau pirmųjų šios mokyklos vadovybės nurodymų dirbti priedangoje ir stebėti savo senelius „žiobarus“, ten, važiuodamas su seneliu šaltinio vandens, iš tiesų jausdavausi lyg plaukčiau Misisipe su Marko Tveno išgalvotu Heklberiu Finu, ten prie prūdo nusiskynęs nendrę gavau pirmąją burtų lazdelę su vienaragio plauku ir specialiai leisdavau valandų valandas sandėliuke po laiptais, ten per suplyšusias tėčio ausines dažnai gaudavau slaptų agentų nurodymus. Kybartuose „susipažinau“ su Harietos Byčer dėde Tomu ir liūdnai nuteikiančiu XIX a. pietinių valstijų vergvaldžių žiaurumu, ten mane pirmą kartą aplankė Diuma vyresniojo trys muškietininkai, kažkodėl vaikščiojantys keturiese, ten sutikau pirmą savo gyvenimo moterį – Diuma sūnaus man atvestą kurtizanę su kamelijomis. O kur dar visas būrys „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų didvyrių, besislapstančių už kiekvieno kampo, etiudai apie mokslininkus, „Drakonų kovų“ serialas. Bet labiausiai, žinoma, – Haris Poteris. Tai buvo visos mano vaikystės pagrindinis draugas.

Ar vien tik knygų buvo turtinga vaikystė?

– Kybartuose turėjau nemažai draugų, važinėdavausi dviračiu, žaisdavau krepšinį, maudydavausi, žiūrėdavau populiarius animacinius filmukus, bet visa tai vyko kažkaip atsietai nuo manęs, iš kolektyvinės inercijos. O stipriausi asmeniniai prisiminimai vis dėlto susiję su knygomis, vaizduote ir visomis to kiemo slaptomis landomis, palėpėmis, malkinės antru aukštu, sodo galu, gatve, į kurią nebuvo galima išeiti be leidimo, ir visu tuo, kas buvo nežinoma bei uždrausta. Visos šios vietos mano pasąmonėje įgavusios archetipines mitologines reikšmes.

Dabar daug domiuosi sapnais, žmogaus pasąmone, mitologine jos sąranga ir suprantu, jog tame kieme buvo mano Hadas, mano Orfėjo muzika palytėtas pragaro prieangis, visi devyni Dantės pragaro ratai ir perlamutriniai rojaus vartai. Tai buvo mano asmeninė mitologinė geografija, kurioje jau po Hario Poterio, ankstyvoje paauglystėje, pirmą kartą perskaičiau Getės „Faustą“, galutinai padėjusį apsispręsti dėl tolimesnio kelio.

Vis dėlto vaikystės vaizduotės monstrais apgyvendinti realaus pasaulio dydžiai – reliatyvus dalykas. Neseniai viešėdamas Kybartuose itin nustebau, koks iš tiesų šis kiemas nedidelis. Sunku patikėti, kad kažkas gali taip susitraukti. Daugiau gyvenime nesu radęs tokios paslaptingos vietos. Kybartai, Suvalkiečių gatvė ir močiutės su tėtuku namas man visada bus vienas stipriausių vaikystės prisiminimų, tikriausiai padariusių esminę įtaką mano tolimesniam profesinio gyvenimo pasirinkimui.

Gal kurdamas pagalvojate ir apie mažesnių miestų žiūrovus? Ar žmonės Kybartuose kitokie nei didmiesčiuose?

– Šiuo metu dirbu Baltijos kameriniame operos teatre. Vienas iš mūsų prioritetų yra profesionalios kultūros sklaida regionuose, vaikų edukacija, susitikimai, paskaitos bei savo kuriamos produkcijos pristatymas regionų moksleiviams. Su keliais projektais teko aplankyti netoli dvidešimt Lietuvos regionų mokyklų, kuriose vaikams vedžiau seminarus. Mačiau, kokia didelė atskirtis yra tarp Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose sukuriamos kultūros bei regionuose propaguojamo laisvalaikio. Norisi šią prarają mažinti, padėti jauniems žmonėms pažinti įvairius žanrus ir išmokyti atskirti gerus dalykus nuo šlamšto. Šiuo regionų kultūriniu sąstingiu puikiai naudojasi įvairūs poppasaulio paraštėse gyvenantys atlikėjai, rengiantys turus vien tik regionuose. Tai jie daro puikiai suprasdami, kad didmiesčiuose jų niekas net už pinigus neklausytų.

Kuo Jums Kybartai išskirtiniai? Ar dažnai apsilankote?

– Dabar į Kybartus nuvykstu rečiau. Visgi ši vieta yra stiprios istorijos miestelis su sunkiai gyjančiomis karų žaizdomis, su istoriškai svarbiausia Lietuvoje traukinių stotimi, pritrenkiančia Smetonos pabėgimo istorija, krūva iš čia kilusių žinomų ir gabių žmonių, milžiniška mokykla, neorenesansine bažnyčia, įvairiomis kultūriniu ir sociologiniu požiūriu įdomiomis sovietinio relikto redukcijomis. Pastarosios įžvalgos kilo stebint miestiečių įpročius, gyvenimo būdą. Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas. Tai – nuostabus miestelis.

Neseniai teko dirbti scenaristu viename milžiniškame Žemaitijos nacionalinius objektus garsinančiame projekte. Teko susipažinti, kaip, pavyzdžiui, Telšiai puikiai susitvarkė turizmo reikalus, panaudodami savo miesto istoriją kuriant naują, šiuolaikišką, bet iki šiol gyvų tradicijų turtingą miesto veidą. Toks miestas kaip Kybartai irgi galėtų būti puikus kultūrinės traukos centras. Manau, tai – akmuo į Vilkviškio rajono savivaldybės kiemą!

Kaip manote, kokia Kybartų ateitis? Kaip šis miestas atrodė Jūsų vaikystėje ir kuo nuo to įsivaizdavimo skiriasi dabar?

– Mano vaikystėje Kybartai turėjo mažiau parduotuvių, masinės produkcijos „mekų“, todėl vis dar vyko mainai tarp žmonių, aktyvus buvo turgaus gyvenimas, namų ūkio puoselėjimas. Dabar Kybartai panašūs į besiilsintį labai gražų ir ramų miestą. Labai tikiuosi, kad Kybartuose atsiras visus žmones sujungianti ir sutraukianti veikla, įdomus ir dinamiškas vidinis miesto gyvenimas, plataus spektro kultūrinė rotacija, atvežta iš kitų miestų, bei aktyvi pačių Kybartų kultūrinė veikla. Raudondvaryje yra toks Algirdas Svidinskas – puikus pavyzdys, kaip vienas aktyvus ir atsidavęs žmogus gali paversti nedidelį miestelį išskirtiniu kultūros centru visoje Lietuvoje. Linkiu tokio žmogaus Kybartams. Linkiu kūrybos, gyvasties ir meilės savo miestui.

DOSJĖ

  • Meno mokykloje „Kurkuria“ mokėsi klasikinės gitaros specialybės.
  • 2012–2016 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar yra šios akademijos teatro režisūros magistrantas.
  • 2016–2017 m. režisavo spektaklius „Pamišėlio VLOG’as“, „SUB’vakaris“, „Skaičius“, „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Ebinas ir Abė“, „Sonio Bliuzas“. Kai kuriems iš šių spektaklių rašė scenarijus, kūrė scenografiją.
  • Pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už spektaklį „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“ pelnė apdovanojimą „Geriausias režisūrinis debiutas“. Apdovanojimas skirtas ir už geriausią spektaklio muziką bei scenografiją.
  • Studijuodamas patirties sėmėsi garsių režisierių K. Lupo, A. Shillingo, G. Varno, K. Dehlholmo ir A. Areimos repeticijose.
  • Stažavosi Edinburgo „Fringe 2016“ ir Roterdamo „Operadagen 2017“ festivaliuose.Nuo 2017 m. yra VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Išmaltu keliu – neprieisi ir neprivažiuosi

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinta vieta, kur 1940 metais per Lieponos upelį į Vokietiją brido tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda. Prie pat dvi valstybes skiriančios tvoros akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Greta pastatytas ir apie patį faktą bylojantis akmuo. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies.

Kybartų bendruomenės ir seniūnijos rūpesčiu viskas padaryta taip, kad mieste besilankantys žmonės galėtų ateiti ir pamatyti garsiąją brastą per Lieponos upelį. Tačiau į redakciją paskambinę skaitytojai skundėsi, kad jau nuo rudens į šią vietą patekti neįmanoma, nes į ją vedantis keliukas – išmaltas ir dumblinas.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, šiuo metu galimybės sutvarkyti keliuką nėra. Pasienyje su Kaliningrado sritimi dar tebevyksta tvoros įrengimo darbai ir juo važinėja tvorą statančios UAB „Gintrėja“ technika. Pabaigusi darbus statybų bendrovė žadėjo keliuką sutvarkyti, o seniūnija planuoja ateityje įrengti pėsčiųjų taką, kuris ves rusų kapinių patvoriu. Šia vieta, manoma, ir ėjo tuometinis prezidentas Antanas Smetona.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankyti, – sakė R. Šunokas. – Dažnai atvykėliai prašo papasakoti ir apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji armija pradėjo okupuoti kraštą. Tad esame suinteresuoti, kad objektas būtų prieinamas. Tačiau ne visada užtenka vien mūsų norų.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Išmaltas keliukas bus tvarkomas tuomet, kai bus baigti tvoros statymo darbai pasienyje.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


  • 0

Seniūnijos kaimų bendruomenės atnaujins viešąsias erdves

Kybartų bendruomenė rūpinasi ne tik savo miesto poreikiais. Iš rajono Savivaldybės gavę per 5 tūkst. eurų, kybartiečiai nupirko įvairių daiktų, skirtų laisvalaikio vietoms praturtinti, ir išdalijo juos kaimų bendruomenėms.

Kybartų seniūnijoje šiuo metu veikia devynios bendruomeninės organizacijos. Ir nors kaimuose per projektus lėšų įvairiems projektams įgyvendinti buvo galima gauti lengviau negu miestui, visgi įruoštų vietų, kur žmonės galėtų leisti laisvalaikį, kaimuose vis dar trūksta.

– Seniūnijos bendruomenių atstovai dažnai susirenkame pasitarti dėl įvairių reikalų. Tad ir sprendimas rašyti paraišką ir bendruomeninei veiklai prašyti lėšų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės „Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 m. veiksmų plano įgyvendinimo“ programos, gimė visų sutarimu, – sakė Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. – Pasitarėme, kam ko reikia, o kai gavome per penkis tūkstančius eurų, viską nusipirkome ir išsidalijome.

Taigi, atšilus orui seniūnijos kaimuose bus tvarkomos vaikų žaidimų aikštelės, užsėtos vejos, įrengtos futbolo aikštelės, pastatyta suoliukų ir kitų įrenginių.

Gudkaimyje, netoli įrengtos krepšinio aikštelės bei darželio teritorijos, bus sutvarkyta ir futbolo aikštė. Iš gautų lėšų nupirkta metalo, reikalingo vartams suvirinti, antikorozinių dažų. Taip pat įsigyta lauko palapinė, kuri pravers bendruomenei organizuojant renginius.

Keturkaimio kaimo bendruomenė Lauckaimio gyvenvietėje planuoja savo jėgomis susitvarkyti apleistą teritoriją, ją apželdinti, o atšilus orui sustatyti iš minėtų lėšų nupirktus penkis lauko suolelius, padėti smėlio dėžę vaikams.

Bajorų kaimo bendruomenės nariai prie Širvintos upės įsirengę poilsio zoną, kur jau yra pliažas, lauko tinklinio aikštelė. Dabar čia dar galės pasistatyti ir nupirktus lauko stalus bei suolus.

Pirkiniais džiaugiasi ir Šiaudiniškių kaimo bendruomenė. Jos pirmininkė Irena Senkuvienė sakė, kad nupirkta metalinių segmentų tvora bus aptverta teritorija prie mokyklos. Čia įrengta vaikų žaidimų aikštelė, todėl reikia labai saugoti mažuosius, kad jie neišbėgtų į gatvę. Be to, greta bus pastatyti ir už jau minėtas lėšas nupirkti keturi suoliukai.

Vilkupių kaimas taip pat džiaugiasi naujais pirkiniais. Greta bendruomenės namų pastatytos sūpuoklės, tuojau bus surikiuoti suoliukai.

Sūpynėmis ir sportine laipyne praturtėjo ir kaimyninė Šūklių kaimo bendruomenė.

Gustaičių kaime bendruomenės nariai suorganizavo talką ir sutvarkė erdvę, kurioje jau įrengta pavėsinė, suolai ir stalai, vyksta bendruomenės narių susibūrimai. Dabar čia galės žaisti ir vaikai.

Matlaukio kaimo bendruomenė savo teritorijoje įsirengė pavėsinę. Jų kaimynai kybeikiškiai pasikeitė bendruomenės namų fasadines duris ir įsigijo sūpuokles bei suoliukų.

Patys kybartiečiai žmonėms su atžalomis pasibūti mieste pritaikė dvi erdves: Kudirkos Naumiesčio ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse, prie daugiabučių namų. Čia pastatyti suoleliai, sūpynės bei smėlio dėžė.

Kybartų bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius pasidžiaugė, kad visus darbus įrengiant ir tvarkant teritorijas, statant įrenginius atliko patys bendruomenių žmonės.

Bendroms reikmėms iš minėtų lėšų dar įsigyta ir didelė lauko palapinė bei Kybartų seniūniją reprezentuojanti atributika. Ji bus reikalinga pasipuošti, kai visos bendruomenės dalyvaus rajoniniuose, respublikiniuose renginiuose.

– Kasmet dalyvaujame derliaus šventėse, patys organizuojame sportines, šeimų šventes, tad tokių dalykų mums jau seniai reikėjo, – sakė V. Katkevičius. – Atributika papuošime savanoriaujančius žmones. Pastebiu, kad po tokių renginių savanorių daugėja. Žmonėms patinka būti naudingais. Šią vasarą, Mindaugo karūnavimo dieną rengsime didelį atvirą šachmatų turnyrą miesto parke, tad ir palapinė, ir atributika mums labai pravers.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vito KATKEVIČIAUS nuotr. Vilkupių kaimo bendruomenė praturtėjo dailiomis sūpynėmis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


  • 0

Valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiame kartu

Kybartiečiai stengiasi būti aktyvūs ir kartu su visa Lietuva švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Vasarį Kybartų kultūros centras prisijungė prie akcijos „Apkabinkime Žemę 2018. Lietuva dėkoja“. Jos organizatoriai kvietė padėkoti valstybėms, kurios 1992 m. pripažino Lietuvą kaip savarankišką, nepriklausomą valstybę. Prie šios akcijos prisijungė „Saulės“ progimnazijos bei Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai. Pasirūpinome Azerbaidžano šalies atributika, o mokiniai, sustoję į širdelės formos ratą, tarė AČIŪ Azerbaidžano valstybei, kuri Lietuvai labai svarbiu ir sunkiu laiku išdrįso pasakyti: „Lietuva, mes pripažįstame Tave kaip valstybę ir nuo šiol Tu esi lygiateisė narė pasaulio šalių šeimoje.“ Šią akimirką užfiksavome nuotraukose, kurias kartu su padėkos laišku išsiuntėme Azerbaidžano Khazaro universitetui, teigdami, jog savo laisvoje šalyje esame laimingi bei vieningi.

Kovo 11-ąją Kybartų kultūros centras pakvietė žmones švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vyko Vytauto Mačiulaičio fotografijų paroda „Laisvės kovų takais“, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Autorius pristatė savo darbus, akcentavo, kad ši paroda – tai jo padėka kovotojams už laisvę, tai siekis eiti savo protėvių kovų keliais, saugoti jų atminimą, puoselėti lietuvybę.

Vėliau kybartiečiai ir svečiai buvo pakviesti į vokalinės muzikos festivalį „Dainuojam Lietuvai“. Nuotaikingai koncertą pradėjo mažiau nei prieš du mėnesius susibūręs Kybartų kultūros centro vaikų popchoras. Iškilmingai sugiedota „Tautiška giesmė“, šventinius sveikinimus ir palinkėjimus išsakė Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys K. Smirnovas įteikė padėkas gydytojai Žilvinai Urbonavičienei, vokalinių ansamblių „Aušrinė“ ir „Vaivora“ bei vaikų popchoro vadovei Irmai Menčinskienei, Kybartų kultūros centro darbuotojams. Taip pat mūsų kolektyvui padovanojo 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją.

Koncerte pasirodė vokaliniai ansambliai „Gija“ (vad. D. Borkertienė), „Vaivora“ ir „Aušrinė“ (vad. I. Menčinskienė), „Šypsena“ ir „Jovaras“ (vad. N. Gardauskienė), „Savito“ (vad. A. Burbulienė), Girėnų kapelos vyrų kvintetas (vad. N. Klimauskienė).

Koncerto pabaigoje vokalinių ansamblių vadovams meras A. Neiberka įteikė padėkas.

Skambant nuotaikingos Marijampolės kultūros centro vokalinio ansamblio „Savito“ atliekamos dainos „Tu, Lietuva“ pakartojimui, dainavo, plojo visa salė: ir į sceną išėję visi atlikėjai, ir žiūrovai.

Dėkodama visiems renginio dalyviams ir žiūrovams sakau: taip gera būti kartu!

Nuotr. Bendra daina suvienijo ir atlikėjus, ir žiūrovus.

Asta VENCIENĖ
Kybartų kultūros centro direktorė

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

„Nesuabejojau pasirinkęs kunigystę“

Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas LABAŠAUSKAS, neseniai pradėjęs kunigystės trečiąjį dešimtmetį, netrukus minės savo amžiaus jubiliejų. Dienos, likusios iki penkiasdešimtojo gimtadienio, – proga apmąstyti pasirinktą kelią ir kas yra visų svarbiausia juo žengiant.

– Kai artėja sukaktys, gręžiamės atgal, vertiname, ką atlikę. Ką randate Jūs?

– Labai kukliai vertinu savo darbus. Kunigo tikslas – supažindinti žmogų su Dievo meile. Kiekvienas turi prigimtinį troškimą būti mylimas, tačiau žemėje šio troškimo negalime realizuoti, nes iš prigimties esame savanaudžiai. Tik Dievas gali mylėti žmogų nesavanaudiškai.

Žvelgiu į kunigystės metus ir matau padarytus paprastus dalykus: suremontuota bažnyčia, įvestas šildymas. Karitatyvinė, socialinė bažnyčios misija susideda iš to, kad per dėmesį žmogui stengiamasi jam atskleisti Dievo meilę.

Sakoma, kad nė vienas savo teisme negali būti teisėjas. Mes nesame objektyvūs savęs vertintojai – nuvertiname arba pervertiname. Džiaugiuosi, jog nenusivyliau, nesu suabejojęs dėl pasirinkimo eiti kunigo keliu.

– Jei nekilo abejonių, esate laimingas žmogus.

– Manyčiau, kad šiuo metu jaučiuosi optimaliai laimingas. Tačiau laimė nėra savitikslis dalykas. Tau gerai, kai žmonėms gerai, kai jiems blogai – ir tau blogai. Tas jautimasis gerai yra labai sąlyginis dalykas. Teologine prasme žvelgiant, absoliučios laimės žmogus žemėje negali pasiekti, tai yra siekiamybė, mūsų tikslas.

– Kaip gaunate atgalinį ryšį iš parapijiečių? O gal jo norėti – egoizmas?

– Tai yra motyvas. Žmogus nori, kad būtų jo darbų vaisiai. Tiesa, Kristus moko daryti gera nieko nesitikint. Tikintis žmogus turi būti natūraliai džiaugsmingas, o pradžiuginti gali suvokimas, kad jo veikla duoda rezultatą.

Atgalinis ryšys jaučiamas per bendravimą, per santykį su žmonėmis. Jie man padeda. Žmogus pats galbūt neateis ir tiesiai nepasakys, kas jam patiko, bet tokie atsiliepimai vis dėlto pasiekia.

Jau gal kokius penkerius metus mane vis neva kelia iš Kybartų parapijos. Tokiu nuogąstavimu kalbėdamiesi dalijasi parapijiečiai. Žmonės sunerimę, jog vyskupas manęs neiškeltų, nors šiam jų nerimui nėra visiškai jokio pagrindo. Tai irgi yra savotiškas atgalinis ryšys.

– Kybartų bažnyčioje tuokiasi, vaikus krikštija ir kitų parapijų tikintieji. Žmones traukia pas Jus.

– Aš esu kilęs iš Vilkaviškio, gal tai kažkiek įtakos daro. Vis dėlto sakyčiau, kad atvykstančiųjų iš kitur nėra daug.

Jei į kurį kunigą daugiau žmonių kreipiasi dėl Krikšto, Santuokos sakramentų, kai kada formuojasi nuomonė, jog galbūt jis „lengviau praleidžia“. Nieko aš nelengvinu. Savo pamoksluose esu radikalus, tačiau nemoralizuoju, nesu griežtas.

Vis dėlto manau, jog žmogus vieną kartą gyvenime turi šventę, pavyzdžiui, priima Santuokos sakramentą. Stengiuosi jam leisti jaustis šventiškai, kad nuotaikos nesugadintų kokia kunigo frazė ar nepasitenkinimas. Juk per šventę ne laikas žmonėms priekaištauti, kad jie kažką daro ar darė ne taip. Mano toks požiūris, jog atėjusį žmogų reikia gerbti su jo silpnybėmis, trūkumais. Galbūt dalis žmonių kreipiasi dėl to.

– Esate klebonas, pataisos namuose – kapelionas, Jus kviečiasi trečiojo amžiaus universitetai. Žmonės, kuriems tarnaujate, – tokie įvairūs, kiekvienąsyk reikia rasti tą taikliausią žodį.

– Jaunimui dar reikia „visas balas išbraidžioti“, gyvenimo pamokas pereiti, kad atsirinktų, kas tikrosios vertybės. Į gyvenimo rudenį įžengę senjorai labai atviri tiesai, tačiau dalis jų dėl sovietmečio įtakos yra nutolę nuo Dievo. Šitie žmonės Bažnyčiai labiausiai rūpi.

Nuteistieji „minta“ ta pačia informacija, kurią visuomenei pateikia žiniasklaida, pagal tai formuojasi žmonių vertybės. Nuteistieji yra mūsų visuomenės produktas. Jų poreikis dvasiniams, tikėjimo dalykams nė kiek nesiskiria nuo visos visuomenės. Kunigas Dievo ieškančiam žmogui (tiesa, jų nėra labai daug) sudaro sąlygas. Per šv. Mišių pamokslą stengiuosi skelbti bendražmogiškas krikščioniškas vertybes. Problema tokia, jog fiziškai negaliu skirti pakankamai laiko. Tačiau svarbu jau ir tai, kad aukojamos šv. Mišios, teikiami sakramentai.

Kalbant apie visuomenės problemas, viskas sueina į šeimą, kitos institucijos yra tik pagalbinės. Tikėtis, jog būtent jos pakeis situaciją, nemanau, kad realu.

– Marijos radijuje, laidoje „Depresija ir maldos galia“, galima išklausyti Jūsų mintis. Depresija – psichikos sveikatos sutrikimas. Duoti patarimų, kaip vaduotis iš ligos, – atsakingas žingsnis. Kaip jam ryžotės?

– Aš pats esu sirgęs depresija ir žinau, ką tai reiškia. Dabar jaučiuosi taip gerai, kaip niekada gyvenime nesijaučiau. Žmones, kurie kreipiasi, visada siunčiu pas psichiatrą, nepuolu gydyti. Vis dėlto kiekviena liga paliečia visas žmogiškas dimensijas: fizinę, psichologinę ir dvasinę. Siūlau gydyti dvasinę dimensiją, o šitą pasiūlys galbūt ne kiekvienas psichiatras. Padėti žmogui dvasinėje srityje, manau, turiu kompetenciją, todėl taip drąsiai ir kalbu.

Pripažinti, jog sergi depresija, – pirmas žingsnis sveikimo kelyje. Jeigu žmogus pats nori, tik tada galima padėti jam atsiverti Dievo veikimui. Pasakyti apie persirgtą depresiją yra pagrindinis žingsnis kitą žmogų paakinti, kad jis atkreiptų dėmesį į savo problemą, kad apie tai būtų kalbama, kad šita tema neliktų tabu. Depresija – tokia liga, kai žmogus labai sunkiai pripažįsta, jog serga, netiki, kad gali pasveikti, arba yra įsitikinęs, jog susitvarkys pats, be pagalbos. Vis dėlto depresiją reikia gydyti, šita liga retai praeina pati.

– Ar daug draugų užgyvenote?

– Man patiko vieno kunigo pasakymas, kad kai esi keturiasdešimties, draugų turi pilną stadioną. Sulaukus šešiasdešimties, jie telpa į autobusą, o kai tau aštuoniasdešimt – į lengvąjį automobilį. Draugystei palaikyti reikia energijos. Draugų daug negali būti, tik vienas kitas. O bičiulių, pažįstamų yra labai daug.

– Vasarį svečiuose turėjote Lietuvos diplomatą, ambasadorių Vygaudą Ušacką su žmona.

– Mes palaikome ryšį. Susipažinome Vašingtone. Aš ten mokiausi universitete, o V. Ušackas pradėjo ambasadoriaus kadenciją. Jis atėjo į šv. Mišias, po jų užkalbino. Paskui teko susitikti krepšinio aikštelėje, vėliau vaikus ruošiau sakramentams. V. Ušackas vadovaujasi bendražmogiškomis krikščioniškomis vertybėmis, orientuotomis į tradicinę šeimą.

– Kaip švęsite jubiliejų?

– Kad nesiruošiu švęsti. Žadėjo aplankyti keturvalakiečiai, pabendrausime. Šventės, kai viskas sukasi apie vieną asmenį, man niekada nebuvo priimtinos.

Švęsti ruošiamės Kybartų bažnyčios 90-metį, jis bus rudenį. Būtent šitai sukakčiai aš teikiu prioritetą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Rugilės MASLAUSKAITĖS nuotr. Bendrystės su kun. Vaidotu Labašausku laikas mažajam Kasparui liks kaip šiltas vaikystės prisiminimas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

Pirmą kartą A. Žako atminimo taurė atiteko „Gudkaimio“ komandai

Jau 42-us metus Kybartuose organizuojamos miesto krepšinio pirmenybės. Dvidešimt aštuntą kartą jos vyksta buvusio mokyklos direktoriaus A. Žako atminimo taurei laimėti.

Šių metų pirmenybėse dalyvavo septynios komandos. Jos žaidė viename pogrupyje kiekviena su kiekviena. Šiemet ekipos buvo labai lygios, todėl dauguma rungtynių buvo įtemptos ir kovingos. Per visas varžybas, vykusias Kybartų „Saulės“ progimnazijos sporto salėje, susirinkdavo daug sirgalių.

Žiūrovai palaikė ir finalinių kovų dalyvius. Dėl III vietos pirmenybėse kovėsi „Robedos“ ir „Keturkaimio“ komandos. Po trijų kėlinių šešiais taškais 48:42 pirmavo „Keturkaimis“. Tačiau kovingai nusiteikę „Robedos“ krepšininkai nepalūžo ir laimėjo rungtynes 63:58. Puikiai žaidė komandos veteranai R. Dailidavičius (26 tšk.), R. Baliūnas (14 tšk.), E. Baltrušaitis (10 tšk.). Pralaimėjusiesiems nepadėjo ir rezultatyvus P. Liepinaičio žaidimas (31 tšk.).

Šiemetinis finalas tarsi pakartojo praeitų metų pirmenybių rungtynes dėl trečios vietos. Jame susitiko „Gudkaimio“ ir „Gražiškių“ komandos. Tai buvo lygiaverčių varžovų dvikova. Ji vyko įdomiai ir įtemptai, pirmavo tai viena, tai kita ekipa.

Finalinis teisėjų V. Bruožio ir R. Kivyliaus švilpukas užfiksavo sunkią, bet pelnytą „Gudkaimio“ pergalę rezultatu 75:72. Prie jos daugiausiai prisidėjo E. Masaitis (20 tšk.) ir K. Linkevičius (19 tšk.). „Gražiškių“ komandoje rezultatyviausiai žaidė M. Šmigelskas (23 tšk).

Per pirmenybių uždarymą sveikinimo žodžius komandoms tarė Kybartų seniūnas R. Šunokas, Pasaulio kybartiečių draugijos atstovas R. Vaičaitis. A. Žako atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prisiminta miesto pirmenybių istorija, įteikti apdovanojimai.

Pirmos vietos medaliais, pereinamąja A. Žako atminimo taure ir piniginiu prizu pirmąkart pirmenybių istorijoje apdovanota „Gudkaimio“ komanda. Antros vietos medaliai ir piniginis prizas įteikti „Gražiškių“ ekipai, trečios vietos apdovanojimai atiteko „Robedos“ krepšininkams.

Miesto seniūnijos ir rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus įsteigtais prizais pagerbti geriausi pirmenybių žaidėjai. Jais pripažinti gynėjas M. Šmigelskas („Gražiškiai“), puolėjas T. Žalkauskas („Gražiškiai“) ir vidurio puolėjas M. Giedraitis („Gudkaimis“).

Kybartų seniūnijos prizais apdovanoti geriausi kiekvienos komandos žaidėjai. Jais tapo R. Baliūnas („Robeda“), M. Kaulakys („Matlaukys“), M. Kijauskas („Simedva“), E. Masaitis („Gudkaimis“), V. Tarnauskas („Keturkaimis“), T. Žvirblis („Mėgėjai“), L. Stočkus („Gražiškiai“).

AB „Rokiškio sūris“ atstovė R. Dailidavičienė įteikė prizus žaidėjams, rodantiems ilgaamžiškumo ir kovingumo pavyzdį. Jais pripažinti E. Baltrušaitis („Robeda“) ir A. Miliauskas („Gražiškiai“).

Naudingiausio žaidėjo prizas, kurį įsteigė buvęs kybartietis, ilgametis šių pirmenybių dalyvis A. Neščiokas, atiteko K. Linkevičiui („Gudkaimis“). Kybartų notaro ir krepšininko R. Kivyliaus įsteigtu perspektyviausio pirmenybių žaidėjo prizu apdovanotas „Robedos“ žaidėjas Rokas Dailidavičius.

Korektiškiausia pripažinta ir piniginiu prizu apdovanota „Simedvos“ komanda. Prizą skyrė Pasaulio kybartiečių draugija, o įteikė draugijos atstovas R. Vaičaitis.

Esame dėkingi visiems, prisidėjusiems prie šių tradicinių varžybų organizavo ir palaikymo.

Juozas MURINAS
Pirmenybių vyr. teisėjas

Nuotr. Pergale džiaugėsi naujieji pirmenybių čempionai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-09.


  • 0

Pakvietė bibliotekininkės

Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai ir aktyvūs skaitytojai vasario 21-ąją paminėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.

Pasikalbėti apie lietuvių kalbos situaciją šiandieniniame gyvenime ir tautos vertybių išsaugojimo svarbą kybartiečius pakvietė bibliotekininkės Roma Bruzbartienė bei Lina Kučinskienė. Susirinko apie dvidešimt gimtajai kalbai neabejingų kybartiečių.

Į susitikimą bibliotekoje atvykusi „Santakos“ laikraščio stilistė-korektorė Elena Sabaliauskienė akcentavo būtinybę puoselėti ir branginti gimtąją kalbą, mokyti ir skatinti jaunimą ją vartoti taisyklingai, ugdyti gebėjimą atsispirti dabartinėms tendencijoms, kai svetimybėmis ar net keiksmažodžiais užteršta kalba plūsta iš komercinių televizijų kanalų ar interneto portalų.

Renginio dalyviai vieningai pritarė, jog negalima likti abejingiems ir svarbu kiekvienam prisidėti prie gimtosios kalbos išsaugojimo.

Viešnia aptarė „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimus, kuriuos pirmą kartą surengė Lietuvių kalbos draugija ir „Lietuvos žinios“, bendradarbiaudamos su Lietuvių kalbos institutu. Būtent per Tarptautinę gimtosios kalbos dieną buvo paskelbti rinkimų rezultatai. Internetiniame balsavime daugiausiai balsų gavo žodis „švaistuomenė“ („ką nors švaistanti bendruomenė“) ir posakis „Laikausi kaip… Gedimino kalnas“ (tai šiuolaikiškas atsakymas į klausimą „Kaip laikaisi?“).

Šiemet jau trečią kartą šalyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Tai daugybė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų Valstybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai bei kalbos prestižui didinti. Kybartų miesto ugdymo ir kultūros įstaigose šiuo laikotarpiu irgi vyksta nemažai renginių: viktorinos, protų mūšiai, parodos, projektai, išvykos ir kt.

Miesto bibliotekoje taip pat surengta Lietuvių kalbos dienoms skirta paroda bei savaitės pradžioje į amžinybę išėjusio vieno garsiausių šalies kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus mokslinių leidinių ekspozicija. Jas parengusios bibliotekininkės deda daug pastangų, kad miesto visuomenė turėtų galimybę susipažinti su šalies kultūros ir literatūros aktualijomis, o svarbiausia – liktų ištikima knygai ir lietuviškam žodžiui.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Tautiška trispalvė miestą puoš visus metus

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Kybartai pradėjo ruoštis iš anksto. Jau vasario 15-ąją mieste buvo jaučiamas pagyvėjimas, jaukus šurmulys ir šventinė, pakili nuotaika.

Kristijono Donelaičio gimnazija bei „Saulės“ progimnazija organizavo vaikų ir jaunimo akciją „Vienybės grandinė“. Įstaigos, organizacijos bei visi gyventojai buvo kviečiami būti vieningi, pilietiški ir prisijungti prie akcijos. Kybartiečiai, nešini vėliavomis ir tautine atributika, rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto Jono Basanavičiaus gatvę, kurioje suskambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į „Vienybės grandinę“ ir susikibę rankomis sugiedojo „Tautišką giesmę“, paleido trispalvius balionus.

Vasario 16-osios popietę Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Skambant Lietuvos himnui, VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys Kęstutis Smirnovas visus pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Jono Basanavičiaus giminaitei, brolio Vinco anūkei Teresei Basanavičiūtei, įteikė padėkos raštą bei istorinę vėliavą. Tuo pačiu metu Kybartų gaisrinės bokštas buvo papuoštas trispalve – didžiulė (2,10 m x 10 m) vėliava kabos visus 2018 m. Ši iniciatyva subūrė gausų būrį žmonių. Taip ypatingai miesto centras papuoštas Kybartų seniūnijos, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komandos, Kybartų ir Virbalio motociklininkų, UAB „Kybartų darna“, futbolo klubo „Sveikata“, UAB „Baltled“ kolektyvų dėka.

Po iškilmingo vėliavų pakėlimo žmonės buvo pakviesti į šventinį koncertą Kybartų kultūros centre. Čia buvo galima apžiūrėti Zino Kazėno-Zikos fotografijų parodą „Lietuva – laisvės šalis: 1988–1991“. Tai – Pasaulio kybartiečių draugijos dovana. Greta parodos laukė staigmena: eksponuota 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto kopija. Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po akto tekstu ir taip parodyti, kad mes tikrai mylime Lietuvą, kad laisvė mums visiems labai brangi. Akto kopiją bus galima pasirašyti per visus šiais metais vyksiančius renginius, o kitąmet aktas bus padovanotas šimtmetį švęsiančiam Kybartų miestui.

Koncerte, kurį vedė iš Kybartų kilęs aktorius Arūnas Žemaitaitis, buvo „perbėgta“ per visą Lietuvos istoriją nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo Lietuvos himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro šokėjos (vad. Irena Šunokienė) bei liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ (vad. Rima Gliaubicienė). Savo dainas dovanojo moterų vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Danguolė Borkertienė).

Nuotr. J. Basanavičiaus gatve nusitęsė „Vienybės grandinė“.

Ant gaisrinės bokšto iškabinta 10 m ilgio
vėliava.

Koncerte skambėjo vokalinio ansamblio „Gija“ dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian