Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian