Nuo darbo fabrike – iki pažinties su karaliene

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinis persikėlimas į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Teko išvykti

D. Andriuškevičiui – 23-eji. Nuo mažens jis buvo aktyvus, įvairiose veiklose dalyvaujantis, svajonių turintis jaunuolis. Jis visada suprato, kad pačios svajonės neišsipildys, o jų reikia siekti atiduodant visas jėgas.

Dar besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje vaikinas galvojo, kad ją pabaigęs įstos į universitetą, vėliau sukurs šeimą, susiras patrauklų darbą ir gyvens ilgą bei laimingą gyvenimą. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie vos pabaigę mokyklą laimės patraukdavo ieškoti į užsienį. Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad ir pačiam Deivydui teko palikti Lietuvą.

„Prieš penkerius metus mama Ingrida nusprendė, kad atėjo laikas kažką keisti, ir palikusi darbą, kurį dirbo beveik 20 metų, išvyko į Angliją. Tais pačiais metais aš laikiau valstybinius egzaminus, kurių rezultatai mane labai nuvylė. Visada stengiausi gerai mokytis, todėl jaučiausi sugniuždytas, supratęs, kad į nemokamą vietą universitete neįstosiu. Teko priimti sunkų sprendimą – kartu su dešimtmete sese Guste išvykome į Angliją, į Great Yarmouth miestelį“, – pasakojo D. Andriuškevičius.

Sunki pradžia

Pradžia buvo itin sunki. Gustė beveik nekalbėjo angliškai, o pamokos buvo dėstomos tik šia kalba. Deivydas, nors ir turėjo anglų kalbos pagrindus, tačiau, anot jo, mokykloje įgytų žinių tikrai nepakako. Priprasti prie svečios šalies taip pat prireikė laiko. Neįprasta jam pasirodė vietinė kultūra, valgymo, vairavimo įpročiai. Ypač keistai atrodė arbatos su pienu gėrimo tradicija. Patys žmonės Anglijoje jį nustebino gerąja prasme. Jie – draugiški, mandagūs, tolerantiški bei paslaugūs.

Iš pradžių vaikinas įsidarbino vištienos fabrike. Kybartietis prisipažino įsivaizdavęs, kad pinigai kone ims patys kristi iš dangaus.

„Seniau matydavau tautiečius grįžtančius į Lietuvą ir švaistančius pinigus. Niekada nesusimąsčiau, kaip jie tuos pinigus uždirba. Darbas vištienos fabrike pakeitė mano požiūrį. Reikėdavo keltis naktį ir nemažą atstumą vykti į kitą miestą, o ten gana sunkiomis sąlygomis dirbti 10–12 valandų. Kitą dieną vėl tas pats. Tai atėmė daug fizinių ir psichologinių jėgų. Prisipažinsiu, nekenčiau šio darbo. Vienintelė paguoda buvo gaunama minimali alga, kuri bent 3–4 kartus viršijo Lietuvoje mokamus atlyginimus“, – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, anot jo, buvo tai, kad dirbdamas fabrike jis netobulino savo anglų kalbos įgūdžių, nes kartu dirbo daug tautiečių. Be šios kalbos siekti aukštesnių tikslų būtų buvę neįmanoma. Tai supratęs Deivydas laisvalaikiu ėmė koledže lankyti vakarines anglų kalbos pamokas. Deja, jis labai greitai pamatė, kad norimų įgūdžių čia taip pat neįgis. Vaikinas pasiryžo žengti gana drąsų žingsnį – pradėjo kasdien gatvėje kalbinti nepažįstamus žmones, su jais ėmė bendrauti, kartais įsiveldavo į itin ilgus pokalbius. Pamažu jis susirado anglų bei portugalų kilmės draugų, su kuriais bendravimas dar labiau padėjo gerinti kalbos įgūdžius.

Į princo organizaciją

Kaip ir dauguma kybartiečių, Deivydas nuo mažens žaidė futbolą. Meilę šiai sporto šakai įskiepijo treneriai Vytautas Miknevičius, Rimantas Kanopa, Juozas Murinas, Nerijus Demenius bei Henrikas Katilius. Futbolo kraštietis nepamiršta iki šiol. Palikęs vištienos fabriką ir ieškodamas kito darbo, jis susipažino su keletu trenerių iš futbolo klubo „Norwich“. Jie lietuviui pasiūlė princo Čarlzo remiamoje labdaros organizacijoje pasistažuoti ir įgyti trenerio kvalifikaciją. Ši organizacija gyvuoja jau 40 metų, o pagrindinis jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pakeisti savo gyvenimus.

„Kursuose buvo kalbama ne vien apie futbolą. Visi buvo labai pozityvūs, paslaugūs ir tikintys manimi. Nesupratau, kaip taip galima, juk jie manęs visiškai nepažinojo. Tuomet supratau, jog ir aš noriu tapti viso to dalimi“, – prisiminė pašnekovas.

Baigęs trenerio kursus Deivydas ir toliau bendravo su princo Čarlzo organizacijos nariais. Jis juokėsi, kad greičiausiai jiems taip įkyrėjo, jog šie pasiūlė nueiti į jaunųjų ambasadorių atranką. Po jos kraštietis buvo pakviestas prisijungti prie princo Čarlzo organizacijos. Jai vaikinas atstovauja iki šiol. Deivydui dažnai tenka keliauti po įvairius Anglijos kampelius, didžiulėms auditorijoms pasakoti savo gyvenimo istoriją, stengtis aplinkiniams įkvėpti pozityvios energijos. Dėl savo veiklos jis net buvo nominuotas tarp trijų geriausių jaunųjų metų ambasadorių rytų regione.

Netikėtas susitikimas

Viena įsimintiniausių Anglijoje praleistų akimirkų D. Andriuškevičiui buvo susidūrimas akis į akį su karališkosios šeimos nariais. Jis įvyko pernai, per princo Čarlzo organizacijos ambasadorių susitikimą.

„Buvau girdėjęs kalbų, jog į susitikimą turėtų atvykti ir pats princas, tačiau tik ten nuvykęs sužinojau, kad atvyks ir jo mama karalienė Elžbieta II su visais lordais. Mus apmokė, kaip reikia sveikintis su karališkosios šeimos nariais, paaiškino, kad negalime jiems rankos tiesti pirmi“, – prisiminė pašnekovas.

Jam atmintyje įstrigo vaizdas, kaip prieš pat karalienės ir princo atvykimą į patalpas įbėgo daugybė apsaugos darbuotojų ir ėmė tikrinti kiekvieną kampelį.

„Princas Čarlzas – labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet visai neseniai buvo išleistas naujasis „Džeimso Bondo“ filmas. Susitikimo metu dėvėjau juodą kostiumą, todėl princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atrodau kaip šiame filme vaidinantis Danielis Kreigas. Tuo tarpu karalienė buvo daug tylesnė. Buvo gan juokinga klausyti, kaip karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą“, – su šypsena prisiminė Deivydas.

Tai nebuvo vienintelis jo susitikimas su karališkosios šeimos nariais. Pernai jis taip pat buvo pakviestas į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmuose, kur dar sykį akis į akį susitiko su princu Čarlzu, įvairiais žinomais pramogų bei sporto pasaulio žmonėmis.

Nuolat tobulėja

Pažintis su kitais princo Čarlzo organizacijos nariais kybartiečiui padėjo susirasti ir pastovų darbą. Vienas iš organizacijos atstovų rekomendavo lietuvį elektros pramone besiverčiančios „Amey“ kompanijos vadovams. Kraštiečiui buvo pasiūlyta trejiems metams tapti įmonės praktikantu.

„Tik po kurio laiko supratau, kad esu vienintelis ne britas šioje kompanijoje. Po trejų metų gavau sertifikatą, kuriame buvau įvardijamas kaip vienas iš labiausiai vertinamų praktikantų visoje Anglijos pramonėje. Visai neseniai mano darbo sutartis su „Amey“ kompanija buvo pratęsta“, – džiaugėsi D. Andriuškevičius.

Pašnekovas tvirtino, kad dabartinėje kompanijoje jis nuolat tobulėja kaip asmenybė, turi įvairių galimybių save išbandyti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kartu su grupele kitų jaunuolių kybartietis gavo Edinburgo kunigaikščio apdovanojimą ir buvo išsiųstas į kalnus, kuriuose turėjo išgyventi remdamasis tik praktiniais įgūdžiais. Visai neseniai apie kraštietį buvo filmuojamas siužetas, kuriame jis konsultavo kitus įmonės praktikantus. Jis taip pat gavo pasiūlymą tapti Edinburgo kunigaikščio ambasadoriumi ir dabar turės galimybę keliauti po įvairias šalies mokyklas bei kitas įstaigas ir dalytis savo gyvenimo patirtimi, pasakoti apie „Amey“ kompanijos išskirtinumus.

„Šiuo metu taip pat atstovauju jaunųjų lyderių organizacijai „Spirit of 2012“. Ji buvo įkurta tam, kad Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse skleistų pozityvią energiją. Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose sporto, meno, kultūros projektuose. Bendradarbiauju ir su įvairiais „Rotary“ klubais. Neseniai pradėjau nuosavą verslą. Pagrindinis mano veiklos principas – padėti kitiems žmonėms pačiais įvairiausiais klausimais. Visa tai darau po darbo valandų. Žinau, kad kaip išnaudosiu savo laisvalaikį, taip gyvensiu ateityje“, – šypsojosi pašnekovas.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis daug laiko skiria savęs tobulinimui: skaito knygas, stebi pasaulio lyderius, dalyvauja įvairiuose kursuose, seminaruose, mokosi iš pačių geriausių lektorių.

„Dažnai kartoju sau, jog jeigu kambaryje esu protingiausias, turiu keisti kambarį, kad galėčiau mokytis iš kitų. Visada stengiuosi mąstyti pozityviai, nes geros mintys skatina kitas geras mintis. Tas pats vyksta ir su blogosiomis, todėl jų geriau vengti“, – optimizmo nestokojo kraštietis.

„Brexit“ įtakos neturės

Deivydas į Lietuvą grįžta bent porą kartų per metus. Čia jis lankosi šalies mokyklose, su moksleiviais dalijasi savo patirtimi, skaito paskaitas apie anglų kalbos svarbą.

„Neskatinu kitų palikti savo šalies, tiesiog pabrėžiu, kad šiuo laikotarpiu anglų kalba gali atverti daugybę durų ir galimybių įvairiose valstybėse. Šios kalbos mokėjimas gali pasitarnauti ir dirbant Lietuvos labui“, – tikino pašnekovas.

Grįžęs namo jis visada pirmiausiai skuba aplankyti gimtuosius Kybartus, buvusias mokyklas, mokytojus, klasės draugus, gimines, artimuosius. Vis dėlto labiausiai vaikinas gimtinėje pasiilgsta savo senelių Mykolo ir Anelės Ražaičių bei Broniaus ir Marijos Andriuškevičių. Anot pašnekovo, seneliai yra pagrindiniai jo įkvėpėjai.

Kol kas visam laikui grįžti į gimtinę D. Andriuškevičius neplanuoja. Jis tiki, kad ir Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos (ES) šių planų nepakeis.

„Netgi dabar dauguma Anglijos piliečių netiki, kad „Brexit“ įvyks. Dažnai kalbama, kad tie, kurie balsavo už Britanijos pasitraukimą iš ES, galvojo, jog iš tikro balsuoja už tai, kad ne ES piliečiai nebūtų įleidžiami į šalį. Manau, jog „Brexit“ labiausiai paveiks tuos, kurie čia atvyko tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo, pašalpų. Aš suprantu, kad reikia gerbti svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, laikytis jos įstatymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, mūsų valdžios atstovai, siekdami sumažinti emigraciją, galėtų pasimokyti iš britų. Ten į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, nedirbantiems stengiamasi padėti, vertinamas žmonių amžius ir pastangos. Visiems leidžiama dirbti ir užsidirbti, atlyginimai kasmet keliami, sudaromos geros galimybės įsigyti būstą ir jį išlaikyti. Verslas Britanijoje skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais. Daug pagarbos sulaukia ir kitataučiai, tačiau už viską labiau vertinami vietiniai gyventojai.

„Britanijoje žmonės jaučiasi saugūs. Daugiau nieko jiems ir nereikia. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik kalbama apie problemas, bet jos nesprendžiamos“, – apgailestavo D. Andriuškevičius.

Jis tvirtino nežinantis, kaip toliau klostysis jo gyvenimas, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausia dar laukia ateityje.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. iš asmeninio albumo: Deivydas Andriuškevičius net ir kritinėse situacijose stengiasi išlikti pozityvus.

Publikuota: „Santaka”, 2017-07-15.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba