Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Kybartietė Jolanta Įkasalienė vietiniams gyventojams pažįstama ne tik kaip socialinė darbuotoja. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirbanti moteris mažiau gyvenimiškų įgūdžių turinčioms šeimoms yra ir draugė, ir patarėja. Tačiau laisvalaikiu ji mėgsta pabūti viena ir kurti spalvingus rankdarbius.

Dešimtus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbanti kybartietė sako, jog kiekvienas turi savo istoriją ir patirtis. Visi nusipelno pagarbos ir supratimo, kad ir kiek būtų pasiekę ar apskritai nenorėtų nieko siekti.

– Kiekvienas viskam turime savų priežasčių ir tik mes patys jas žinome, – sakė šiluma ir gerumu spinduliuojanti moteris. – Kiekvienas yra individualus, kad ir kaip sunku būtų aplinkiniams tai pripažinti ir priimti kitokį žmogų.

Darbas su kybartiečių šeimomis – tik viena iš J. Įkasalienės veiklų, kuri labiausiai matoma visuomenės. O po darbo, laisvadieniais ir išeiginėmis dienomis moteris dažnai prapuola savo pamėgtame kambarėlyje namo rūsyje. Čia – jos vilnos studija. Šioje patalpoje gimsta jaukūs ir spalvingi vilnoniai šaliai, segės, rankinės.

Švelnia vilnos skleidžiama energija Jolanta susižavėjo prieš keletą metų. Tuomet išskirtiniais aksesuarais mėgstanti puoštis moteris pabandė nusivelti sau rankinę, nes sakė neradusi tokios, kokios tuo metu norėjusi. Iš internetinės parduotuvės parsisiuntusi vilnos, darbšti kybartietė savo sumanymą įgyvendino. Tačiau nuo tos dienos mažame kambarėlyje užtrukdavo vis dažniau ir su vilna jau nebesiskyrė.

Jolantą tiesiog užbūrė vilnos šiluma ir gera energija. Švelnios prigimties moters rankose ši žaliava virto daugybe spalvingų šalių ir gėlėtų segių. Eksperimentuodama su įvairiomis vėlimo technikomis, Jolanta atrado savo vėlimo stilių ir sukūrė jau nemažai originalių daiktų, kurie puošia ne tik ją, bet ir jos pažįstamas moteris, drauges, artimuosius.

Pamačiusi kybartietės kurtus veltinukus, surengti fotosesiją Vilniuje jai pasiūlė fotografė Paulina Šalaševičiūtė. Tad Jolanta dabar turi puikių savo gaminių nuotraukų Vilniaus senamiesčio fone.

– Tiesą sakant, nuotraukos – tai beveik viskas, kas liko iš mano dirbinių. Namuose šiuo metu turiu tik segių – ir tai ne visos jos užbaigtos, – sakė pašnekovė. – Beveik viskas, ką padarau, iškeliauja iš namų. Man smagu, kad pamačiusios mano kūrinius moterys užsimano juos nešioti. Tai man yra didelis įvertinimas. Mano spalvų deriniai – gana drąsūs, ryškūs. Mėgstu derinti sodrias spalvas. Juk kasdienybė ir taip pilkoka, tad tas spalvingumas tarsi išlaisvina.

Veldama šalį Jolanta sugaišta apie aštuonetą valandų. Ilgiausiai užtrunka spalvų derinimas, raštų dėliojimas. Moteris džiaugiasi, jog savo pomėgiui turi atskirą patalpą ir gali ant stalo palikti nebaigtą darbą. Įvairiaspalviai šaliai gimsta iš įkvėpimo, nė vieno, pasak jos, nedariusi per prievartą.

– Man tai tarsi meditacija. Vilnos lietimas, jos spalvos, gera energija nukelia lyg į kitą pasaulį. Galvoje nelieka jokių blogų minčių. Ir laikas, atrodo, sustoja. Kartais net pati nepastebiu, kad kurdama praleidžiu daugybę valandų, kai kada – net iki paryčių. O būna dienų, kai net durų į tą kambarį neatidarau, – pasakojo jauna moteris.

Savo šalius Jolanta velia šlapiuoju būdu. Sausas vėlimas, badymas adatomis jai ne prie širdies. Smagiau, kai visą kūrybos procesą galima „išjausti“ rankomis. Moteris dažniausiai renkasi merino vilną. Ji švelni, maloni liesti ir dėvėti.

Naginga kybartietė savo namuose užsiima ne tik vilnos vėlimu. Jolanta siuva ir linines sukneles. Jos – taip pat ryškios, išskirtinės, tačiau tvarkingo ir elegantiško kirpimo. Moteris ir pati labai mėgsta dėvėti liną, nes šis – labai patogus: vasarą vėsina, o kai vėsu – šildo.

J. Įkasalienė yra ir puiki šeimininkė. Savo namiškius ji neretai palepina įvairiais skanėstais – kad ir pačios keptu šimtalapiu, kurio receptą ir gamybą ilgai tobulino.

Paulinos ŠALAŠEVIČIŪTĖS nuotr. Jolantos Įkasalienės sukurti šaliai ir segės – skoningai suderintų gana drąsių, ryškių spalvų, todėl tinka dėmesio nebijančioms moterims.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: “Santaka”, 2017-09-09.