Romas Karka niekur neišėjo (“Santaka”)

Romas Karka niekur neišėjo (“Santaka”)

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio. Bet kybartiečiai dar prisimena laikus, kai muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Pažaisti čia ateidavo praeityje žinomi futbolininkai ir treneriai. Be abejo, ir Romas Karka, puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miesto patriotas.

Paskutinės rungtynės
1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Būtent tada atsisveikinimo su komanda rungtynes žaidė R. Karka.
Kaip strėlė į priekį skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, R. Karka sklandžiai organizavo gynimo grandies darbą. Per rungtynes 35 metų Romui daugelis draugiškai pavydėjo jo atliekamų vadinamųjų „padkatų“: niekas kitas nesugebėjo krisdamas techniškai išmušti kamuolį iš po priešininko kojų.
Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Žaidė kaip iš natų. Aukštai iššokęs baudos aikštelėje galva susirinkdavo visus kamuolius. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo figūras. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai, daryk tvarką!“ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį, aš sutvarkysiu!“
Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pagerbė komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant jo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa.
Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų ir šaukė: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai choru jiems pritarė. Buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būti brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų futbolui sustoti!“

Krepšinio čempionas ir futbolo dievaitis
R. Karka turėjo sportinio gyvenimo patirties. Septyniolikmetis buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju G. Budniku. Romas buvo perspektyvus krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“, bet jis atsisakė.
Futbolą pasirinkusiam R. Karkai niekas negalėjo prikišti nė vienų atmestinai sužaistų rungtynių. Šio žmogaus universalumas buvo ir jaunų, ir brandaus amžiaus sportininkų siekis. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodė žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Net per krepšinio rungtynes savo „padkatą” jis puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir kaitindamas publiką.
Aukštas, atletiškas R. Karka anksti pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, privilegijas, kokios tik buvo įmanomos anais laikais, nepamirštant didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Jį į savo komandas kvietė Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis“, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kąsnis – rimtas argumentas. Jam neatsispyrė prieškario Lietuvos legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai V. Geležiūnas, Č. ir R. Šopiai, E. Čižauskas ir N. Dmitrijevas, kuriems 1935 m. perėjus į Kauno MSK komandą, ši, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“
Geriausieji šalies klubai R. Karką įkyriai kvietė pas save. Jis atsisakė. Dėl draugų, dėl Kybartų! Būta ir dar vienos kliūties. Išskyrus trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad R. Karkai išvažiuoti už Kybartų miesto ribų yra uždraudęs saugumas. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas.“
Pagal tautybę vokietis, R. Karka ilgai nepriėmė TSRS pilietybės, o už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Vyručiai, turėkit lašelį kantrybės. Išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.“ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tad visada meiliai atsisveikindavo spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal ims žalias kybartietis ir atvažiuos.

„Sveikata“ – ypatinga komanda
R. Karka džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais žaidėjais kaip R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakatauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, S. Nacevičius, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, B. Šalaševičius, V. Ūsevičius, V. Mileris, B. Demenis, V. Balalis, A. ir V. Ziegoraičiai, R. Jakimavičius, Č. Janušauskas, J. Daniliauskas, R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas, S. Kunickas, R. Kanopa, R. Gudžiūnas, Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.
„Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno“‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė Lietuvoje per savo gyvavimą nepakeitusi pavadinimo. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.
Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi.“ Jei nori nepralaimėti nė vienų rungtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, turi būti branduolys, kuris vienytų žaidėjus… Tai Romas ir demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio atiduodamas visas jėgas. „Sveikatos“ komandoje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. „Mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejada talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J.Vaitkevičius. Eilinės čempionato rungtynės visad būdavo didelė šventė mieste prie Lieponos.
Į rungtynes vyrai vykdavo naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgę. Romo organizmas seko, bet jis nesikreipė pagalbos į gydytojus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Į poliklinikas jis nevaikščiojo. Tai aplinkybė, matyt, pagreitinusi atomazgą – Romas mirė 49-erių…

Jaunųjų talentų kalvė
20 metų Romas žvelgia į mus iš anapus. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.
10 metų Kybartuose vyksta Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras, tapęs masiniu. Tas faktas, kad šiemet į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog tai – sportinio meistriškumo mokykla, būsimųjų futbolo meistrų kalvė.
Pagrindiniai turnyro organizatoriai V. Valiokas ir R. Kanopa neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti.“ Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai, gavę kovos krikštą turnyre, T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“. R. Sasnauskas dabar įspūdingai tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje.
Gera žinia – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl R. Karkos taurės šiandien varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Žinomi Lietuvos vaikų futbolo specialistai R. Kochanauskas ir V. Miknevičius sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, alaus ir kitokių velniškų pagundų. Ir dovanoja tą nuostabų žaidimą, kuriam R. Karka atidavė savo gyvenimą.“

Prisimenamas ir gerbiamas
Kai sutikę artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai susimąstome: kiek jausmingų žodžių, taip panašių į tūkstančius trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, tradiciją sulaužė įsteigdami žinomo futbolininko R. Karkos taurę, suorganizavę vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus, intelektualus futbolininkas, komandinio žaidimo architektas R. Karka nežaidė Vilniaus „Žalgiryje“, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet jauni žaidėjai seka Kybartų futbolo legendos pavyzdžiu ir gerbia jo atminimą.

Sigitas KURAS

Nuotr. 1973 metų „Sveikata“. Romas Karka (antroje eilėje, centre) džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti šioje komandoje.

Publikuota: “Santaka”, 2014 m. Vasario 15 d. Šeštadienis.

Išsamesnė straipsnio versija: