Senųjų Kybartų kapinių istorija

Vytautas_Mickevicius-01

Vytautas Mickevičius
Kaunas, 2011 01 18

Besidomint Kybartų praeitimi, daţnai tenka susidurti su duomenų trūkumu, kurti įvairias hipotezes ir tikrinti jų atitikimą tikrovei. Kartais pavyksta, o kartais ir ne, tenka ilgai laukti, kol surandama naujų duomenų, patvirtinančių, koreguojančių, ar net visiškai paneigiančių pradinę versiją. Senųjų Kybartų kapinaičių vietos paieška irgi tęsėsi ilgai, gal penkerius metus, o galutinį tašką pavyko padėti tik dabar. Bet pradėkime viską nuo pradţių.
Kybartai dokumentuose pirmą kartą paminėti 1561 metais [1], nors kaimas įkurtas anksčiau, gal net daugiau nei pusšimčiu metų. Karalius Zigmantas III Vaza Kybartų kaimą 1598-1609 m. uţrašė Virbalio baţnyčiai [2], nors čia iš karto kyla neaiškumų – pagal J.Totoraitį, buvo uţrašyti 4 ir 6 ūkininkai ir tada visas kaimas priklausė baţnyčiai, bet gerokai anksčiau sudarytame 1561 metų Jurbarko ir Virbalio inventoriuje Kybartų kaime surašyta net 20 ūkių. Taigi, baţnyčiai galėjo priklausyti tik pusė Kybartų kaimo. Bet šitai maţai susiję su mūsų istorija. Mums svarbiau daug vėlesnis faktas, tai, kad 1696 metų Virbalio baţnyčios vizitacijos akte rašoma, jog Virbalio klebonas savo lėšomis Kybartų kaimo kapinaitėse, kad ţmonėm būtų patogiau šv. Mišių klausyti, pastatė koplyčią ir joje šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Štai čia ir mįslė, štai čia ir uţsimezgė intriga — o kurgi tos kapinaitės buvo, kokioje vietoje? Kas ten yra dabar?

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-01

1 pav. Kybartų kaimas 1807 m. (iš www.maps4u.lt)

Senasis Kybartų kaimas buvo išsidėstęs tarp Lieponos ir Širvintos upių, o šimtmečiu vėlesniuose ţemėlapiuose (1 pav.) matome, kad pagrindiniai kaimo trobesiai stovi susiglaudę prie dabartinio Kybartų-K.Naumiesčio kelio.

Ūkiai turėjo po vieną, rečiau – du valakus ţemės, todėl laukai siaurais lieţuviais tęsėsi į rytus ir vakarus nuo trobesių [2 pav.], štai čia, kaimo valdose, ir reikėjo ieškoti kapinaičių pėdsakų.

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-02

2 pav. Hipotetinis Kybartų kaimo planas pagal 1561 m. inventorių

Paieškos plotas nedidelis — maţdaug tarp geleţinkelio ir Širvintos. Vienintelės išlikę kapinaitės yra tuoj pat uţ Kybartų miesto ribos, prie kelio į Bajorus, tai vokiečių — evangelikų liuteronų, ir kitoje kelio į Bajorus pusėje, metodistų. Išlikę ir koplytėlės (ţinoma, tai daug daug vėlesnis statinys) griuvėsiai. Bet beveik neįtikėtina, kad evangelikai „uţkariautų― kitos konfesijos atstovų kapines — vietos juk pakako visiems. Dar maţesnė tikimybė, kad senųjų kapinaičių vieta būtų buvus ţydų kapinių vietoje… Taigi, paieškos pakibo ore…
Kaip daţnai atsitinka, pirmas atsakymas atėjo netikėtai, ieškant visai kitų dalykų. Apie tai verta pakalbėti plačiau.
Apie 1935 metus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija, norėdama sudaryti „Lietuvos ţemės vardyną―, kitaip sakant, surinkti Lietuvos vietovardţius, paruošė tam skirtą anketą, tokios anketos buvo išsiuntinėtos pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams. Per kelis metus buvo gauta daugybė uţpildytų anketų ne tik apie įprastas mums vietas, bet ir apie vietas, kuriose, esą buvę stebuklų, vaidenosi, rasta senovinių iškasenų ar ţmonių kaulų. Tarp aprašytų objektų buvo, ţinoma, ir Didysis Vištyčio akmuo, ir Virbalio piliakalnis, ir keletas kitų ţinomų mūsų krašto įţymybių. Kiek peršokant įvykių eigą į priekį, reikia pasakyti, kad visi ţymesni ir Valstybės archeologijos komisijos atrinkti objektai buvo nuspręsti saugoti, ir atitinkamos formos nurodymai buvo išsiuntinėti į visas policijos nuovadas. Policijos nuovados turėjo iš ţemės savininkų, kuriuose saugotinas objektas yra, gauti pasiţadėjimus saugoti jo ţemėje esančias vertybes. Mane labai sudomino mokytojo Juozo Matulaičio pateiktas seniesiems kybartiečiams dar prisimenamų Pieskyno smėlio kopų aprašymas, darytas 1935 m. rugsėjo mėn. Tai „ dauba, paviršius lekiančių smilčių, 70 margų ploto, tarp Kybarčiukų ir vieškelio Kybartai-Naumiestis, iškasta statant geleţinkelį Kybartai-Kaunas―.
Nedaug kas iš kybartiečių dabar ţino tos daubos atsiradimo istoriją, todėl šitoje vietoje truputį stabtelsime. Iš tikro, Pieskynas atsirado kasant smėlį geleţinkelio reikmėms, kitaip sakant Pieskynas yra viso labo tik senas smėlio karjeras. Rusijos geleţinkelis turėjo būti sujungtas su jau nutiestu iki Eitkūnų Prūsijos geleţinkeliu, čia, ir ne kitur — pačiame pasienyje, ties Eitkūnais. Būtinai pasienyje, nes čia keitėsi geleţinkelio vėţės plotis, ir geleţinkeliu veţamos prekės (kai kuriais duomenimis – apie dešimtadalis, ar net daugiau viso Rusijos imperijos eksporto, privalėjo būti perkraunamos iš platesnės vėţės rusiškų vagonų į siauresnės vėţės vokiškus (pamirškit pasakėles apie tai, kad stotis iš Virbalio į Kybartus buvo perkelta dėl neva nesumokėtų kyšių — taip bandoma rašyti vos ne apie visas geleţinkelio stotis. Pavyzdţiui, Kauno geleţinkelio stotis buvo pastatyta nuo tuometinio miesto centro dar toliau. Tai buvo tik techninės ir ekonominės prieţastys, ne daugiau). Tas pat laukė ir visų prekių, atkeliaujančių iš Europos. Visi traukinių keleiviai taip pat turėjo persėsti į kitoje geleţinkelio stoties pusėje laukiantį tokį pat, tik siauresnės vėţės prūsišką traukinį (arba atvirkščiai, iš prūsiškojo traukinio į rusiškąjį). Perėjimas į kitą pusę galėjo būti įmanomas tik einant per muitinės patikros salę (3 pav., 4 pav.)

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-03

3 pav. Muitinės patikrinimas, 1887 m.

 

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-04

4 pav. Bendras muitinės patikrinimo salės vaizdas, 1880 m.

 Žinoma, tiek Rusijos imperatoriui, tiek Prūsijos kaizeriui tokių ţeminančių procedūrų netekdavo patirti, jų laukė specialūs apartamentai, įrengti pagal jų aukštojo rango reikalavimus.
Ir štai, norint nutiesti rusiškąjį geleţinkelį taip, kad jis pataikytų tiesiai į anapus Lieponos esantį vokiškąjį, geleţinkelis turėjo eiti per Širvintos ir Ėglupio pelkėtas ţemumas, per pietinę Kybartų kaimo pusę, iki kurios patekti vėl reikėjo įveikti pelkes. Įveikimo būdas buvo tik vienas — uţpilti viską smėliu. O smėlio reikėjo daug — visa rytinė geleţinkelio stoties dalis su plačiai išsikerojusiais bėgiais ir platus, daugiau kaip 3 km ilgio pylimas iki uţ Širvintos tilto, dar iki šiolei vadinamo „Geleţiniu tiltu―, prasidedančio pakilimo.
Smėlio karjeras buvo įrengtas aukštokoje kalvoje kairiajame Širvintos krante. Apie iškasto smėlio kiekį galia spręsti ir iš to, kad veţti smėliui dabartinės K.Naumiesčio gatvės pakraščiu buvo nutiestas siaurasis geleţinkelis (atkreipkit dėmesį
— plačiojo dar nebuvo, jam dar tik pilamas pylimas), apie tai liudija ir Pirmojo pasaulinio karo ţemėlapyje išlikęs „siauruko― paţymėjimas (5 pav.).
Ţinodami Pieskyno atsiradimo istoriją, drąsiai galime grįţti ir prie kapinaičių istorijos. Pasirodo, didţiulėje maţdaug 6 metrų gylio karjero daubos viduryje, kiek arčiau rytinio jos krašto geleţinkelio tiesėjai paliko nemaţą nepaliestą plotą , kuriame kiek vėliau ţmonės ir vėjas sukūrė Kuršių Nerijos peizaţą — vėjo pustomas nepaprastai švaraus smėlio kopas su kriauklelėmis, kokias randame tik Palangos pliaţe. Vasaromis tai buvo mūsų „pliaţas― (Širvintos maudyklės — uţ kelių šimtų metrų), ţiemą — slidinėjimo kalniukai, net su savos gamybos „tramplinais―. Tiesa, vėjas vis išpustydavo lengvučių išdţiūvusių kaulelių, daţniausia smulkių. Bet kodėl tos smėlio kalvos karjero dugne išliko nepaliestos, neţinojome. Galvojome, gal dėl groţio… Apie kokias nors kapines net negalvojome.

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-05

5 pav. “Siaurukas” į Pieskyną apie 1912 m.

Pirmąjį atsakymą radau mokytojo Matulaičio uţpildytoje anketoje Valstybės archeologijos komisijai: „ Pieskynėje yra kapinės, kuriose palaidota prancūzai. … Pieskynėje iškasama ginklų ir kaulų―. O Valstybės archeologijos komisijos 1935m. sudarytame aprašyme yra ir daugiau ţinių, rašoma, kad dar prieš 70 metų ten buvo laidojami numirėliai, o prieš 40 metų dar stovėjo medinis kryţius. Bet patvirtinama, kad 1812 metais ten laidoti prancūzai, ir kad kapinės vadinamos „francūzkapiais―. Kapinės apleistos, nepriţiūrimos, pakraščiai nukasti imant smėlį. Ţemė, kurioje yra kapinaitės, priklausė Kybartų kaimo ūkininkui Jonu Čiţauskui.Tolesnės peripetijos maţiau svarbios, bet nemaţiau įdomios — pasirodo, ūkininkas Čiţauskas ir jo kaimynai atsisakė saugoti jo ţemėje esančias kapinaites (daugiau tokių atsisakymų neteko matyti!), apie tai savo „Pasiteisinime― rašo vyresnysis policininkas (parašas neįskaitomas). Tiesa, kiek ankstesniame dokumente toks pasiţadėjimas, dalyvaujant to paties kaimo ūkininkui Jonui Orentui, yra… Kaip ten buvo iš tikrųjų, galima suţinoti tik skaitant dokumentų originalus, nes gautose kopijose trūksta lapų… Jums, kybartiečiams, gal bus įdomi 1935 metų Kybartų policijos nuovados rašto su nuovados viršininko parašu, kopija (6 pav.)

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-06

6 pav. Kybartų policijos nuovados raštas

Tai kas ten per kapinaitės — prancūzų karių, ar senosios Kybartų kaimo katalikų kapinės? Kad ten buvo palaidoti katalikai prancūzai, buvo net labai įtikėtina kariai traukėsi, bėgo, sušaldavo, mirdavo, ir būdavo daug geriau, jei jie būdavo palaidoti ne šiaip kur, o savo tikėjimo ir pašventintoje vietoje – tai tik patvirtina pirminę hipotezę.
Tuo metu jau buvau įsitikinęs, kad senųjų kapinaičių vieta turėjo būti Pieskyne, bet kaţkur giliai dar kirbėjo mintys, o gal klystu? Paskutines abejones išsklaidė visai neseniai iš www.maps4u.lt gauto ţemėlapio, saugomo Berlyno miesto bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo skyriaus archyvuose fragmentas (7 pav.) . Didelės kalvos tarp Kybartų kaimo, Širvintos ir Ėglupio centre — kapinių ţenklas, kryţelis! Ţemėlapis braiţytas dar prieš Napoleono ţygius, tarp 1795 ir 1803 metų, taigi, šios kapinaitės egzistavo ir prieš laidojant ten prancūzų karius! Nors daugiau įrodymų ir nereikia, bet tarp Valstybės archeologijos komisijos dokumentų dar pavyko surasti ir tai, kad „šios kapinės atsirado XVIII šimtm.―, ir tai, kad „šios kapinės vietos ţmonių vadinamos Kybartų km. kapinėmis”.

Senuju_Kybartu_Kapiniu_Istorija-07

7 pav. Kybartų kaimo vaizdas 1803 m. žemėlapyje

Valio, mįslė įminta, atsakyta į visus klausimus, o istorija jau baigta? Deja, ne… Vėl pertraukdamas pasakojimą norėčiau įterpti tai, kad, deja, neturiu nei vienos Pieskyno ir jo kopų su vėjo pustomomis smiltimis nuotraukos, todėl negaliu parodyti, ką mes turėjome, ir ką praradome… Todėl palieku tuščią plotą šiai nuotraukai (8 pav.) — gal kas kada sušelps…
Parašiau praradome, bet kaip? Juk net gūdţiausiu sovietmečiu, remontuojant kelius ir tiesiant naujus tos smėlio kopos būdavo neliečiamos? Neturiu dokumentų, bet kybartiečiai pasakoja, kad smėliukas kartu su kauleliais rusų kareivių buvo išsiveţtas į Eitkūnų (Černyševskoje) karinį dalinį statant raketų starto aikšteles ir pylimus aplink jas… Vieni rusai išsaugojo, kiti — sunaikino…

 

8 pav. [Šio paveikslėlio Vytautas jau nebespėjo įkelti ...]

Didelė kaltės dalis tenka ir vietos valdţiai uţ „minkštą stuburą―. Iš kitos pusės — istorinė atmintis jau buvo sunaikinta, miestiečiai dėl savo neţinojimo, o gal dėl pasyvumo ir nuolankumo bet kokiai valdţiai, nepasipriešino…
Tuo savo pasakojimą turėčiau ir baigti, bet koks gi pasakojimas be epilogo? O epilogas toks: baigiantis laidojimo plotui Kybartų katalikų kapinėse naujųjų kapinių vieta buvo pasirinkta ant tos pačios Širvintos kalvos, kiek piečiau Pieskyno karjero daubos, maţdaug uţ 200 metrų nuo senųjų Kybartų kaimo kapinaičių vietos…
Kas per dyvai, gal mūsų laikų kybartiečiai mąsto ir renkasi lygiai taip, kaip darė senieji kybartiečiai prieš pusę tūkstantmečio? O gal tai protėvių balsai pakuţdėjo teisingą sprendimą? Spręskite patys…

Literatūros sąrašas.
1. Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1988. 304 p.
2. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė, 2003. 629 p.
3. Hipotetinė rekonstrukcija, Alb. Vaitkevičiaus rankraštis.