• 0

Šilti pacientų žodžiai brangesni už titulus

Ateinančiais metais gražų jubiliejų švęsiančiai gydytojai Nijolei Drazdienei nuoširdžiausius linkėjimus siųs tūkstančiai Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų, dėkingų už išgelbėtas gyvybes. O visa širdimi savo profesijai atsidavusi, milžiniškus darbus šalies medicinoje nuveikusi gydytoja mintimis grįš į gimtuosius Kybartus – mažą miestelį, kuriame gimė, baigė mokyklą ir pasirinko sunkų bei atsakingą medikės kelią. Ir šio žingsnio ji nesigailėjo nė vieną akimirką.

Gimtinę aplanko

Ko gero, sunku būtų išvardyti visus bene garsiausios šalyje neonatologės Nijolės Drazdienės nuopelnus.

Medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, naujagimio širdies ultragarsinių tyrimų pradininkė Lietuvoje, keliolikos mokomųjų knygų, vadovėlių studentams ir enciklopedinių leidinių autorė, paskelbusi per 100 publikacijų ir keliasdešimt mokslinių straipsnių.

N. Drazdienė už nuopelnus medicinai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, skirta „Metų moters“ nominacija. Visa tai – tik maža dalis to, kas viešai skelbiama gydytojos biografijoje.

Tačiau labiau už visus titulus gydytoja vertina kasdieninį darbą, pacientų šypsenas ir jautrius žodžius.

Šiltus jausmus gimtajam kraštui puoselėjantys N. Drazdienė ir jos vyras Ramutis retkarčiais atvyksta į gimtuosius Kybartus, dalyvauja Pasaulio kybartiečių draugijos veikloje, aplanko mokyklą, susitinka su gimnazistais.

Nieko nekeistų

Už tai, kad jos gyvenime atsirado medicina, garsi gydytoja dėkinga mamai, kuri nuo mažumės baltakasei dukrai pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę ir gydytojo darbo žavesį. O už tai, jog pasirinko neonatologiją, N. Drazdienė dėkinga savo dėstytojai Kotrynai Jusionienei, kuri pati nusprendė, kad gabi studentė labai tiktų naujagimių skyriuje.

Tad permąstydama profesinį kelią gydytoja sako, jog jis visas tarsi buvo sudėliotas likimo: gyvenime atsirado žmonės, kurie patarė, pastūmėjo, pakvietė. Ir viskas klostėsi taip, kad dabar profesorė nesigaili nė vienos gyvenimo akimirkos, o jei reikėtų rinktis iš naujo, eitų tuo pačiu keliu.

N. Drazdienė pripažįsta darbui atidavusi didžiąją savo laiko dalį, tačiau jo užtekdavo ir bendravimui su artimaisiais bei draugais, taip pat knygoms, teatrui ir kitiems pomėgiams.

Gydytoja džiaugiasi lygindama savo darbo pradžią su dabartinėmis medicinos galimybėmis ir savo studentams kartoja, kad jiems net sunku įsivaizduoti, kaip per kelis dešimtmečius – vieno žmogaus gyvenimą – įvyko nesuvokiamas virsmas. Jai teko pačiai su kolegomis dalyvauti moderniosios mūsų šalies neonatologijos kūrime.

Padėjo laisvė

N. Drazdienė prisimena, kai dar aštuntame–devintame dešimtmetyje užsienio žurnaluose skaitydavo apie neonatologijos galimybes, naujus vaistus, tačiau jų sovietinėje Lietuvoje nebuvo.

Profesorė pasakoja, jog devinto dešimtmečio pabaigoje jai su medikų delegacija teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tuomet lietuviai gydytojai su didžiuliu pavydu stebėjo, kokias galimybes turi užsienio kolegos, ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų, atsivėrus sienoms, ir Lietuvą pasieks naujosios technologijos.

Gydytoja neabejoja, kad didžiulis lūžis Lietuvos medicinoje įvyko iškovojus nepriklausomybę. Ir tai nėra tik skambi frazė. Mat atsirado galimybė atvykti užsienio medikams, o mūsiškiams išvykti tobulintis į užsienio šalis, parsivežti naujų žinių ir technologijų, dalyvauti įvairiuose projektuose. Būtent dėl to dabar akušerija ir neonatologija yra vienos iš pažangiausių medicinos sričių.

Palyginusi savo laikų medicinos studentus su dabartiniais, profesorė randa ir panašumų, ir skirtumų. Anot N. Drazdienės, išmone ir jaunatviškumu šiuolaikiniai medikai panašūs į ankstesnes kartas, tačiau dabartiniai labiau motyvuoti. Be to, jie jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tad yra laisvesni, turi nepalyginamai geresnes galimybes mokytis, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tad sunkiai įsivaizduoja, kad anksčiau buvo kitaip.

Noras gyventi

Per kelis darbo dešimtmečius gydytojai teko matyti ir skaudžių istorijų, ir tikrų stebuklų. Kai kuriuos savo mažuosius pacientus ir jų mamas, nerimo kupinomis akimis sekančias kiekvieną mediko judesį, N. Drazdienė prisimena iki šiol. Jai skaudu pagalvojus, jog dabartinės medicinos galimybės būtų išgelbėjusios ne vieną mažąjį pacientą. Tačiau medikai tuomet jautėsi bejėgiai.

Vis dėlto smagu, kad šiandien neonatologai gali džiaugtis išgyvenančiais naujagimiais, kad net 22–23 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldę kūdikiai turi galimybę gyventi. O mažiausia gydytojos darbo praktikoje gimusi ir išgyvenusi mergytė gegužę sulauks pilnametystės. Rasa Marija gimusi svėrė tik 450 gramų.

Prisiminusi šią išskirtinę pacientę profesorė sakė tikėjusi, jog Rasa Marija, net ir gimusi tokia mažutė, išgyvens. Mat ji nuo pat pirmosios akimirkos rodė norą gyventi. O tai pats geriausias ženklas pagalbą teikiantiems medikams. Prie neišnešiotų naujagimių dirba visa medikų komanda: neonatologai, radiologai, fizioterapeutai, masažistai, slaugytojos, laboratorijų specialistai ir kt. Tad išgelbėta gyvybė yra visų jų, o svarbiausia – ir mažojo paciento nuopelnas.

Profesijos žavesys

Maloniausias akimirkas medicinos mokslų daktarė patiria tuomet, kai einančią gatve ją užkalbina mamos ir rodo kažkada gležnučiais, neišnešiotais naujagimiais buvusius, o dabar dviejų metrų ūgį pasiekusius savo vaikus, dėl kurių gyvybės kažkada kovojo visas medicinos personalas. Smagu, kai tas ūgtelėjęs „vaikas“ priėjęs dėkoja už išgelbėtą gyvybę ir jo akyse suspindi jaudulio ašaros. Kai naujagimį atneša mama, kurią pačią, kažkada ką tik gimusią, gydytojai ištraukė iš mirties nagų, ar prieina studentė ir padėkoja už tai, jog prieš porą dešimtmečių išgyveno tik savo profesorės dėka.

– Tokie momentai yra mūsų profesijos žavesys, – sakė jaunąją medikų kartą ruošianti profesorė. – Tai atgrąža, kurią tu gauni ne kiekvieną dieną, bet tai tokia laimės akimirka, dėl kurios galima daug aukoti.

Atsisveikindama profesorė kybartiečiams ir visiems savo krašto žmonėms Naujaisiais metais linkėjo stiprios sveikatos, mat tai yra svarbiausia. O visa kita įmanoma pasiekti. Ir net labai sudėtingoje situacijoje nereikia prarasti vilties, nes likimas viską pats sudėlioja į savo vietas.

Artėjant Lietuvos šimtmečio paminėjimui neonatologė visoms jaunoms šeimoms linkėtų susimąstyti apie savo šalies ateitį, demografinę padėtį ir auginti daugiau vaikučių. Tuomet kitą šimtmetį galėtume pasitikti pagausėjusioje Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jolantos NORMANTIENĖS nuotr. Neonatologei Nijolei Drazdienei už išgelbėtas gyvybes dėkingi tūkstančiai naujagimių ir jų tėvelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-30.


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian