• 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian