Vizitinė kortelė – pėsčiųjų tiltas ir geležinkelis

Vizitinė kortelė – pėsčiųjų tiltas ir geležinkelis

Kybartų geležinkelio stotis ir virš bėgių nutiestas pėsčiųjų tiltas – neatsiejami nuo pasienio miesto kraštovaizdžio. Ši svarbi transporto arterija dalija Kybartus į dvi dalis: centrą ir vadinamąją užgelžkelę.

Buvusi prabanga

Pačios stoties istoriją turbūt žino beveik kiekvienas kybartietis. Carinius laikus siekiančia istorija miestas didžiuojasi.

Kybartų stotis – istoriniai „geležiniai vartai“. Ji atidaryta 1861 m. ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal netoliese esančio miestelio pavadinimą. XIX a. viduryje čia buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad stočiai skirtas ypatingas dėmesys. Dar išlikę senieji pastatai aiškiai byloja, jog jos statiniai garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Sankt Peterburgo stočiai. Prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį. Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ir atvirkščiai. Karų verpetuose sunaikinto istorinio stoties rūmų pastato nebėra, tačiau čia – vis dar svarbus geležinkelio mazgas.

Atsirado „konkurentas“

Virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs pėsčiųjų tiltas, kuris dar neseniai buvęs ilgiausiu Lietuvoje. Jį pralenkė prieš šešetą metų Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

1996 metais statytas kybartiečių naudojamas tiltas virš geležinkelio nedaug trumpesnis, tačiau kiek – tilto savininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neinformavo. Išmatuoti savo valdose esantį statinį pažadėjo seniūnijos darbuotojai. Tačiau ir praradęs ilgiausiojo statusą viadukas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Mat nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkės ir net Kaliningrado srities gabalėlis. J. Basanavičiaus ir Kudirkos Naumiesčio gatves jungiantis statinys jau tarnauja daugiau nei 20 metų.

Rizikuodavo gyvybe

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasakojo, kad jo vaikystėje jokio pėsčiųjų tilto nebuvo ir iš užgelžkelės į mokyklą vaikai traukdavo tiesiai per bėgius, lįsdavo po stovinčių traukinių vagonais, taip rizikuodami gyvybe.

– Per bėgių raizgalynę eidavome visi, nes kelias aplinkui buvo labai ilgas, – pasakojo seniūnas. – Kartais tekdavo net verstis kūlvirsčia po vagonu, nes palindęs išgirsdavai, jog sąstatas pradeda judėti. Kartais, kai atvažiuodavo iš Maskvos į Kaliningradą vykstantis „Gintaro“ traukinys ir palydovės atidarydavo duris, smukdavome pro jas, o pro kitas išsmukdavome. Kelionė į mokyklą visuomet būdavo pilna nuotykių.

Kybartiečiai atsimena, kad stotyje sustoję traukiniai būdavo ir įvairaus „deficito“ prekybos vieta. Čia buvo galima gauti egzotinių vaisių, kitokių tuo laiku parduotuvėse trūkstamų skanėstų, rūbų. Visi „verslo“ sandoriai vykdavo žaibiškai, kol traukinys kelias minutes stovėdavo stotyje.

Turėjo pirmtaką

Kybartų bibliotekoje dirbanti Roma Bruzbartienė neseniai atrado seną Valės Matulaitienės nuotrauką, kurioje įamžintas ir medinis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Fotografija daryta 1948 metų kovą – vadinasi, tiltas stovėjo dar ir po karo. Vyresni kybartiečiai atsimena, jog tuo metu miesto pusėje, prie cerkvės, medinis tiltas buvo apgriuvęs. Vaikai po juo ir ant jo landžiodavo, tad gaudavo nuo tėvų pylos, nes statinys jau buvo netvirtas. Kiti tvirtina, kad tiltas buvo statytas dar vokiečių, tik per stoties bombardavimą nukentėjo, o vėliau sovietų buvo visiškai nugriautas.

Knygos „Kybartai“ autorius Albinas Vaitkevičius savo interviu yra pasakojęs, jog matė, kaip buvo subombarduota Kybartų stotis: „Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai, dar kiek pasisukioję, nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausiai nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną.“

Nors ir „apipešiotas“, medinis tiltas išliko – toks kokybiškas buvo vokiečių darbas. Matyt, tai nebuvo toks svarbus objektas, jog į jį tiesiogiai būtų nukreipta bombonešių ataka.

Norėtų uždengti

Nugriovus tiltą, kelis dešimtmečius kybartiečiai gyveno traukinių grafiko ritmu. Daugelis žinojo, kada, kiek ir kokie traukiniai stotyje stovi, kada saugiausia eiti per bėgius, o kada – „medžioti deficitų“. Dabar į stoties teritoriją galima pakliūti tik šiuo tiltu. Ji aptverta aukšta tvora ir bėgiais lakstančių žmonių čia tikrai nepamatysi.

– Tiltas priklauso akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje įsikūrusi UAB „Belor“, kuri veža ir prekiauja trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais. Kartu su jos savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik čia dirbančių žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas degantis degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Deja, kol kas tokiam reikalui bendrovė pinigų skirti nenumačiusi, – sakė R. Šunokas.

Seniūnas kalbėjo ir apie gerokai kybartiečiams įgrisusią geležinkelio pervažą, kuri dažnai būna uždaroma ilgam laikui. Nors geležinkelius valdanti bendrovė pažadėjo be reikalo pervažos neuždarinėti, vis dėlto mašinų vairuotojams kartais tenka pralaukti keliasdešimt minučių. Pasak seniūno, rengiant bendrąjį miesto planą, į jį įtrauktas ir automobilių viadukas virš geležinkelio. Tačiau šio objekto statybas R. Šunokas vadina utopija, nes Kybartams, kaip pasienio ir net Europos Sąjungos išorinės sienos taškui, išskirtinis dėmesys ir didesnė finansinė parama neskiriama…

Autorės nuotr. Dabartinis tiltas per geležinkelį jau „pilnametis“ – šįmet jam sukako dvidešimt vieneri.

Santaka_20170812_Matulaitiene
1948 metu kovą darytoje nuotraukoje Valė Matulaitienė įsiamžino ant medinio pesčiųjų tilto.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: “Santaka”, 2017-08-12.