Kultūra

  • 0

Kas yra Zinas Kazėnas – zika?

Žymos :

Kategorija :Kultūra

Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ąjame dešimtmetyje. Profesija – žurnalistas, fotografija ir kinas. Kūryba – menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną – kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiniai ir ekonominiai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlikti laiko dvasioje. Europinio laiko dvasioje. Man sunku suprasti kodėl ir kaip, jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais  patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z.Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidale. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 deš. atrasta abstrakčios fotografijos  ir ornamentikos technika ( fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos.  Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių  Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis  iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas bet ir nūdienos socio problemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros  ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus – ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji  kryptis  – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną  paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi video opusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė (menotyrininkė)


  • 0

Šviesios A. Kezio minties įkvėptos grožio paieškos

Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Jame dalyvavo 29 fotografijos mėgėjai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus.

Konkurso tikslas buvo garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio fotomenininko, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo A. Kezio vardą. Kartu siekta populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.

Darbai buvo vertinami trijose dalyvių amžiaus grupėse, atsižvelgiant į autoriaus pasirinktos idėjos bei meninės išraiškos vienovę. Konkurso nugalėtojų darbų paroda buvo atidaryta Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje. Visus dalyvius, suvažiavusius į šią šventę, pasitiko Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos fleitininkai ir dainininkai. Sveikinimo žodį tarė Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis. Apie A. Kezio kūrybos principus kalbėjo Violeta Mickevičiūtė, konkursantų darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė Virginija Armanavičienė. Buvo paskelbti nominantų, diplomantų ir laureatų vardai.

Algimanto Kezio pirmojo fotografijos konkurso laureatais tapo Kamilė Kadaškevičiūtė iš Virbalio (12–16 m. amžiaus grupė), Lukas Kodis iš Vilniaus (17–21 m. amžiaus grupė) ir Goda Gurinskaitė iš Virbalio (amžiaus grupė nuo 22 m.).

Daug stiprių, savitą braižą turinčių jaunų autorių, pateikusių darbus antrojoje amžiaus grupėje, sužavėjo parodos lankytojus. Tai Geda Murinaitė (II vieta), Karolis Vasiliauskas (III vieta), Marta Bielskutė (II vieta), Tadas Kaminskas (III vieta). Pačioje gausiausioje trečiojoje amžiaus grupėje konkuravo labai stiprūs autoriai iš Kauno: Agnė Valaitienė, Juozas Vaitkevičius, Aurelija Mykolaitytė, kybartiečiai Aldona Mateikienė, Kostas Keženis, pasidaliję antrąsias ir trečiąsias vietas. Džiugino savitai Vištyčio gamtą įamžinusio Nerijus Paškausko bei Rimutės Gagienės darbai.

Smagu, kad ši paroda keliauja. Kovo pradžioje ji sukvietė A. Kezio gimtinės žmones. Vištyčio regioninio parko lankytojų centras vos talpino į parodos atidarymą atėjusius vištytiškius. Konkurso koordinatorė Vilija Žalienė pristatė A. Kezio kūrybą ir konkurso nugalėtojų darbus. Apie meninę fotografiją bei įkvėpimo versmes žodį tarė regioninio parko direktorius N. Paškauskas ir kultūrologė R. Gagienė. Vištyčio seniūnas B. Polita pasidalijo prisiminimais apie A. Kezio viešnagę Vištytyje, apie kartu pasodintus ąžuolus. Vištyčio biblioteka ta proga suruošė A. Kezio dovanotų meno albumų parodą.

Dainomis šį parodos pristatymą apipynė Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Dar iki šeštadienio Vištyčio žmonės bei šio ypatingo krašto svečiai gali grožėtis A. Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Iš čia ji keliaus į prestižinę Marijampolės kultūros centro galeriją, kviesdama ieškoti grožio ir juo dalytis. Dalytis meile gimtajam kraštui.

Vilija ŽALIENĖ
Algimanto Kezio konkurso koordinatorė

Nuotr. Konkurse dalyvavo fotografijos mėgėjai iš įvairių miestų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-06.

Virtuali Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų paroda

Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) portale galima apžiūrėti virtualią kybartiečio Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų parodą:
„Algimantas Kezys – formos ir šviesos estetas“


  • 0

Kybartų orkestro pasiekimai įvertinti trečia „Aukso paukšte“

Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras gerbėjus vėl nudžiugino ne tik puikiu koncertu Vilkaviškio kultūros centre, bet ir išskirtine jo surengimo proga. Kolektyvas tapo pirmuoju šalyje, pelniusiu trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą.

Neslėpė susižavėjimo

Į Vilkaviškio kultūros centro salėje vykusį renginį „Lietuva, mums pavyks!?..“ gausiai susirinkę žiūrovai šįkart galėjo mėgautis ne tik profesionaliai atliekama „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro muzika, žavėtis gausiu įvairių kartų muzikantų bei jaunų šokėjų būriu, skambiu Lauros Ziegoraitytės vokalu, bet ir klausytis renginio vedėjo, kybartiečio pedagogo Mindaugo Bučinsko į bendrą scenarijaus visumą sudėliotų, suklusti ir susimąstyti verčiančių Rimvydo Stankevičiaus, Juozo Erlicko, Čarlzo Bukovskio tekstų.

Tačiau renginio kulminacija tapo „Aukso paukštė“, kurią į sceną iš Vilniaus „atskraidino“ Lietuvos nacionalinio kultūros centro vyresnysis specialistas Rolandas Lukošius.

Išskirtinį apdovanojimą, kuris kasmet skiriamas geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams, atvežęs svečias neslėpė susižavėjimo kybartiečių orkestru, o kartu ir nuostabos, kad mažo miestelio saviveiklininkai sugebėjo pasiekti tokį profesionalumo lygį.

Išskirtinis įvertinimas

R. Lukošius pripažino, jog yra tik keletas kolektyvų šalyje, kurie per 18 metų (prieš tiek laiko Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė šias nominacijas) pelnė jau antrą „Aukso paukštę“. Iš viso šalyje išdalyta tik apie 200 „Aukso paukščių“ įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvams, tarp kurių – chorai, folkloro ir šokių ansambliai, teatrai, liaudiškos muzikos kapelos bei liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Tačiau orkestras „Kybartai“ – vienintelis šalyje, šią nominaciją sugebėjęs pelnyti jau trečią kartą. Tad ant garbingos pakylos, pačiame scenos centre tarp orkestrantų, išsirikiavo visos trys „Aukso paukštės“ – 2000 m. ir 2004 m. pelnytos Tarptautinio spindesio bei Ryškiausios Lietuvos žvaigždės nominacijos bei šiųmetinė – Geriausio pučiamųjų instrumentų orkestro ir vadovo.

„Kybartų“ orkestro vadovui Donatui Ziegoraičiui įteikti ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos nacionalinio kultūros centro raštai, liudijantys, kad kolektyvas ir jo vadovas 2016 m. pripažinti geriausiais.

Palygino su krepšiniu

Kolektyvą aukšto įvertinimo proga sveikino ir rajono meras Algirdas Neiberka bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, palyginę mūsų rajoną garsinantį „Kybartų“ orkestrą su Lietuvos vardą prezentuojančiu krepšiniu.

Jie D. Ziegoraičiui padovanojo „burtų lazdelę“ – dirigento batutą, kuria jis tikrai sugebės ir „prakalbinti“ orkestrą, ir užburti žiūrovus.

Pats trumpam su renginio vedėju M. Bučinsku scenoje vaidmenimis susikeitęs ir puikų skaitovo talentą atskleidęs D. Ziegoraitis sakė, jog „Aukso paukštė“ – didžiulis jų darbo įvertinimas. Tačiau tai – ne vien orkestro, bet ir visų jiems talkinančiųjų: Kybartų kultūros centro, šokėjų ir jų vadovės Editos Vasiliauskienės, renginių vedėjų, dainininkų, rėmėjų ir ištikimų žiūrovų – nuopelnas.

Prasmingi metai

D. Ziegoraitis pripažino, kad toks darbo įvertinimas visuomet teikia didžiulį džiaugsmą ir vidinį pasitenkinimą. Vis dėlto kolektyvas išties nusipelnė būti įvertintas, nes per 2016 metus nuveikė labai daug.

Metus pradėjo debiutu Zitos Kelmickaitės kuriamoje televizijos laidoje „Ryto suktinis“. O jau vasarį laukė įspūdingas koncertas kartu su solistu Linu Adomaičiu Vilniaus kongresų rūmuose. Jame apsilankiusi garsioji muzikologė Z. Kelmickaitė neslėpė susižavėjimo Kybartų fenomenu ir kolektyvą žiniasklaidoje pavadino brangakmeniu mūsų krašto karūnoje.

Koncerte lankęsi orkestrinio žanro žinovai komentavo, jog pučiamųjų instrumentų muzikoje „Kybartų“ orkestras sugebėjo atversti visai naują puslapį.

D. Ziegoraitis įsitikinęs, kad koncertas Vilniaus kongresų rūmuose, kur susirinko daug pučiamųjų instrumentų muzikos profesionalų, privertė pastebėti ir iš naujo įvertinti aukštą kybartiečių orkestrantų lygį.

Po šio renginio orkestras iškart buvo pakviestas į Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Tačiau ne dalyvių teisėmis, kaip kiti orkestrai, o koncertuoti baigiamojoje apdovanojimų ceremonijoje. Paprastai šioje ceremonijoje koncertuoja tik profesionaliausias šalyje Lietuvos kariuomenės orkestras arba užsienio šalių orkestrai, laurus skynę tarptautiniuose čempionatuose.

Kybartiečiai taip pat buvo atrinkti dalyvauti prestižiniame pučiamųjų muzikos renginyje – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate (European Brass Band Championship – EBBC), kuris 2019 m. vyks Palangoje.

Malonumas ir garbė

Net ir pasiekęs aukštų apdovanojimų kybartiečių kolektyvas neturi laiko atsipūsti, nes jų darbo kalendoriuje – aibės renginių ir festivalių. Vadovas jau susitaikė su dalia, kad šiemet, kaip ir kasmet, teks atsisveikinti su mokyklą baigsiančiais ir į studijas išvyksiančiais muzikantais. Bet jų gretas tuoj papildys nauji, jau porą metų repetuojantys ir besirengiantys didžiajai scenai.

Mažųjų muzikantų orkestras kol kas dar nekoncertuoja su vyresniaisiais, tačiau, anot vadovo, vaikai jau groja pakankamai gerai, tad netrukus įsilies į didįjį kolektyvą.

Tačiau D. Ziegoraičiui be galo malonu, kad „Kybartų“ orkestro nepamiršta ir senieji, iš Kybartų prieš dešimtmečius išvykę, muzikantai, sugrįžtantys ir į repeticijas, ir į koncertus. Jų gretos vis pildosi. Pavyzdžiui, šiame koncerte žiūrovai muzikantų gretose galėjo atpažinti politologą profesorių Mindaugą Jurkyną, pirmą kartą su orkestru pasirodžiusį savo gimtojo rajono scenoje.

Po ilgos pertraukos paimti klarnetą į rankas garsų politologą prikalbino Donato brolis Aidas Ziegoraitis, Vilniuje įkūręs Mažąjį Kybartų orkestrą, gyvavimo pradžioje pasivadinusį žaismingu „Kybartinių“ vardu. Šio kolektyvo nariai – ne tik dideli pučiamųjų muzikos, bet ir gimtųjų Kybartų patriotai. Jie sukaria šimtus kilometrų vien tam, kad vaikystės dienų orkestre groti ne tik malonu, bet ir didelė garbė.

Vis dėlto pats „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažino, jog kolektyvo įvertinimas nominacijomis ar užimtomis aukštomis vietomis nors ir paglosto sielą, tačiau nėra pagrindinis siekis. Kur kas maloniau, kai tiek muzikantams, tiek orkestro besiklausantiems žmonėms būna tiesiog gera.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. 57 metus skaičiuojančiame „Kybartų“ orkestre groja ir jaunoji, ir vyresnioji muzikantų karta.

Santaka_20170330_Donatas
Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. Orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis „Aukso paukštę“ pavadino didžiuliu jų darbo įvertinimu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-30.


  • 0

Algimantui Keziui atminti

Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Šiame konkurse dalyvavo fotografijos mylėtojai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus. Iš viso konkursas sukvietė 29 fotografijos meną mylinčius žmones.

Konkurso tikslas garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo, fotomenininko Algimanto Kezio vardą. Populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.

Trijose amžiaus grupėse buvo vertinami darbai, atsižvelgiant į autoriaus pasirinktos idėjos bei meninės išraiškos vienovę. Konkurso nugalėtojų paroda buvo atidaryta vasario 24 d. Kybartuose, A. Kezio galerijoje. Konkurso dalyvius, suvažiavusius į šią šventę, pasitiko Kybartų K.Donelaičio gimnazijos fleitininkai ir dainininkai. Sveikinimo žodį tarė Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis. Apie A.Kezio kūrybos principus kalbėjo Violeta Mickevičiūtė, konkursantų darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė Virginija Armanavičienė. Buvo paskelbti nominantų, diplomantų ir laureatų vardai.

Šiame pirmajame Algimanto Kezio fotografijos konkurse laureatais tapo Kamilė Kadaškevičiūtė iš Virbalio (I amžiaus grupė nuo 12 m.iki 16 m.), Lukas Kodis iš Vilniaus (II amžiaus grupė nuo 17 m. iki 21 m.) ir Goda Gurinskaitė iš Virbalio (III amžiaus grupė nuo 22 m.). Daug stiprių, savitą braižą turinčių jaunų autorių. pateikusių darbus antrojoje amžiaus grupėje, sužavėjo parodos lankytojus. Tai Geda Murinaitė (II vieta), Karolis Vasiliauskas (III vieta), Marta Bielskutė (II vieta), Tadas Kaminskas (III vieta). Trečioje amžiaus grupėje, pačioje gausiausioje, konkuravo labai stiprūs autoriai iš Kauno – Agnė Valaitienė, Juozas Vaitkevičius, Aurelija Mykolaitytė, kybartiečiai Aldona Mateikienė, Kostas Keženis, pasidalinę antrąsias ir trečiąsias vietas. Džiugino savitai Vištyčio gamtą įamžinusio Nerijus Paškausko bei Rimutės Gagienės darbai. Džiugino sėkmingos grožio paieškos, įkvėptos šviesios A.Kezio minties.

Smagu, kad ši paroda keliauja. Kovo pradžioje ji sukvietė A. Kezio gimtinės žmones. Vištyčio regioninio parko lankytojų centras vos talpino į parodos atidarymą atskubėjusius vištytiečius. Konkurso koordinatorė Vilija Žalienė pristatė Algimanto Kezio kūrybą ir konkurso nugalėtojų darbus. Apie meninę fotografiją, apie įkvėpimo versmes žodį tarė regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas, regioninio parko kultūrologė Rimutė Gagienė. Vištyčio seniūnas B. Polita pasidalijo prisiminimais apie A.Kezio viešnagę Vištytyje, apie kartu pasodintus ąžuolus. Vištyčio biblioteka ta proga suruošė Algimanto Kezio dovanotų meno albumų parodą.

Dainomis šį parodos pristatymą išpynė Kybartų K.Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Iki balandžio 8 d. Vištyčio žmonės bei šio ypatingo krašto svečiai galės grožėtis A. Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Iš čia ji keliaus į prestižinę Marijampolės Kultūros centro galeriją, kviesdama ieškoti grožio ir juo dalintis, dalintis meile gimtajam kraštui.

KONKURSUI pateiktos fotografijos.

Vilija Žalienė
A.Kezio konkurso koordinatorė


  • 0

Algimanto Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda Vištytyje

Kovo 7 dieną 13 val. Vištytyje buvo pristatyta Algimanto Kezio ir Algimanto Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Apie A. Kezio įvairiapusę veiklą kalbėjo kultūrologė Rimutė Gagienė, vertėja, poetė Vilija Žalienė. Vištyčio seniūnas B. Polita. pasidalino prisiminimais apie menininko apsilankymą Vištytyje.

Fotografijos meno paslaptimis dalinosi fotografijos konkurso pirmojo pogrupio laureatė Virbalio pagrindinės mokyklos mokinė Kamilė Kadaškevičiūtė. Apie pomėgį fotografuoti kalbėjo suaugusiųjų pogrupio konkurso diplomantai Regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas, jau sukaupęs virš 10 tūkstančių nuotraukų, ir kultūrologė Rimutė Gagienė.

Dainomis šį parodos pristatymą išpynė Kybartų K.Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Vištyčio regioninio parko lankytojų centre paroda veiks iki balandžio 7 d.
Besidomintys galės čia pavartyti A. Kezio Vištyčiui dovanotus fotografijos albumus.

Vilija Žalienė
Pasaulio kybartiečių draugijos Algimanto Kezio fotogalerijos direktorė


  • 0

Miestas garsėjo verslais

Kybartietis Zenonas Langaitis savo „Facebook“ paskyroje su draugais dalijasi įvairiomis įdomybėmis iš miesto gyvenimo. Pasak jo, turbūt ne kiekvienas žino, kad tarpukaryje Kybartuose buvo gaminami ligoninės baldai, stomatologinės kėdės, siuvami baltiniai.

Pirmasis mūsų šalyje geležinių baldų fabrikas veikė Kybartuose ir vadinosi „Labor“. Įmonė gamino įvairius metalinius baldus. Pagrindinė produkcija buvo ligoninių lovos. Minėtas fabrikas buvo tuometinėje Dr. Šneiderio (dabar Kovo 8-osios) gatvėje.

1928 metais Kybartų „Labor“ su savo produkcija dalyvavo Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune.

Čia pat savo produkciją reklamavo ir pirmasis Lietuvoje brolių Alperovičių baltinių fabrikas, taip pat įsikūręs Kybartuose. Albino Vaitkevičiaus istorinėje apybraižoje apie Kybartus rašoma, kad akcinės bendrovės GEA (Gebruder Alperowitz) siuvimo įmonė veikė Senapilės g. 81 (dabar J. Basanavičiaus g. 42), Lietuvos banko Kybartų skyriaus rūmų kieme stovėjusiame pastate.

Įmonėje dirbo apie 100 siuvėjų namudininkių. Moterys iš įmonės pasiimdavo sukirptas vyriškų marškinių detales, kurias namuose susiūdavo ir atnešdavo į įmonę. Dienos norma – šešeri marškiniai.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2017-02-14.


  • 0

Ir akmenėlis turi širdį…

Trijų Karalių dieną džiaugėmės, kad Algimanto Kezio galerija sulaukė mielų svečių. Juos subūrė vokalinių ansamblių „Vakarė“ (vadovė Danutė Mažeikienė), „Atmintis“ (vad. Birutė Stonienė) ir „Senjoros“ (vad. Irma Menčinskienė) renginys „Gerumo lašai net akmenį sutvirtina“.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas šio gražaus suėjimo proga pasveikino svečius ir kybartiečius, linkėjo gerų metų, sveikatos ir skambių dainų. Mus pagerbė ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Niekada nepritrūkstame jos dėmesio mūsų amžiui ir veiklai.

Kaip gražiausias muzikos akordas galerijoje sklido reginio vedėjos Neringos Kanclerės skaitomo Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininko Leono Narbučio laiško žodžiai: „Dabar žiema, aplinkui balta, gėlių priskinti Jums negaliu, mielosios „Senjoros“, bet sveikinu glėbiu žodžių. Tariu Jums nuoširdžiai ačiū už tai, kad esate, kad skleidžiate visoje Lietuvoje mūsų Kybartų miesto vardą, kad daina galite praskaidrinti kasdienį savo gyvenimą.“

Kas gali būti brangiau už garbių žmonių palinkėjimus? Jų padrąsinti ansambliai atvėrė savo dainų skryneles. Tai nebuvo konkursinis renginys – tai buvo mūsų skubančių metų dainų, su kuriomis negalime išsiskirti, aidai.

Visų kolektyvų dainos skambėjo žvaliai, veržliai, liudijo norą nepasiduoti bėgančiam laikui. Drąsiai galime sakyti, kad šitas blynas „neprisvilo“. Renginyje moterys susibičiuliavo, jų dainoms netrūko ir klausytojų dėmesio. Už nenuilstantį pasiaukojimą nuoširdžiai dėkojame mūsų jaunosioms ansamblių vadovėms – Irmai, Birutei ir Danutei. Oi, kaip reikėjo tokių mielų susitikimo valandėlių, to dėmesio… Sakoma: „Ir akmenėlis turi širdį.“

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Bendra melodija bičiulystei sujungė trijų kolektyvų dainininkes, rado kelią į klausytojų širdis.

Publikuota: „Santaka“, 2017-01-14.


  • 0

Popietė Kybartų moterims

Kategorija :Kultūra

Kybartų Algimanto Kezio galerija džiaugiasi galėdama pakviesti Kybartų moteris šviesiai, nekasdieniškai pavakaroti – jaukioje erdvėje maloniai pabendrauti prie arbatos puodelio, susikurti atviruką (atsineškite žirkles ir sausų klijų).

Susitikime sausio 19 d., ketvirtadienį, 17.30 val. galerijoje J. Basanavičiaus 9, II aukšte.


  • 0

Kad praeitis užmarštin neišeitų

Gruodžio 2 dieną Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis turėjo renginį ir kelionę, kurios maršrutas vedė abipus Nemuno, brolių Vailokaičių gyvenimo keliais.

Pirmasis sustojimas buvo Sintautų kapinėse. Čia palaidoti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą pasirašiusio signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo Vailokaičių tėvai. Atsidėkodami už rūpestį paminklą tėvams broliai užsakė Italijoje. Toks paminklas – vienintelis Lietuvoje, jis yra valstybės saugomas paveldas.

Kitapus Nemuno aplankėme Paštuvos kapines, kur ilsisi broliai Vailokaičiai. Juos žinojo ir vertino visa laisva Lietuva 1918–1940 m. Jiedu buvo bendraminčiai ir ekonominės laisvės kūrėjai, savo darbais pasiekę tiek, kad Lietuvą žinojo visos didžiosios šalys. Tik baisioji karo audra be gailesčio viską sunaikino. Kunigas Juozas buvo ištremtas į Sibirą, o grįžęs kunigavo Paštuvos bažnytėlėje iki pat mirties 1953 m. Parapijiečiai jį labai mylėjo. Signataras Jonas su šeima priverstinai emigravo į Vokietiją. Prispaustas sunkios ligos 1944 m. mirė. Priešmirtiniame laiške šeimai rašė: „Norėčiau, kad laikams aprimus, mano palaikai būtų pervežti į Lietuvą.“ Labai daug metų praėjo belaukiant tų ramių laikų…

Nuoširdumą ir pagarbą signatarui Jonui Vailokaičiui parodė Kauno rajono savivaldybės vadovai, organizavę palaikų iš Blankenburgo perlaidojimo gražią ceremoniją Paštuvoje. Tai buvo 2007 m. rugpjūčio 18 d. Nuo tada broliai ir vėl kartu. Jų amžino poilsio vietoje liko ir mūsų gėlės, žvakelės, malda bei pagarba.

Palikę brolių Vailokaičių ramybės uostą Kauno rajono keliais pajudėjome Raudondvario link. Čia buvome laukiami Vailokaičiams skirtoje popietėje. Kultūros centro salėje susirinko daug to krašto šviesuolių – pagyvenusių žmonių. Kas paminėjo kunigėlį Juozą, kas turėjo sukaupęs atsiminimų apie signatarą Joną, kas buvo dalyvavę perlaidojime, kas lankantys brolių kapus. Apie šių didžiavyrių gyvenimą išsamiai kalbėjo aktorė Alvyda Sipienė. Kiekvienas jos žodis iš signataro Vlado Terlecko knygos „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“ pasiekė širdį. Raudondvario kultūros centro direktorė Jolanta Zizienė kėlė svarbią mintį, kad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui būtina tinkamai įvertinti Nepriklausomybės Akto reikšmę ir deramai įprasminti signatarų atminimą, kad jaunoji karta suvoktų ir pagarbiai vertintų jų idėjas bei atliktus darbus.

Verta buvo popietėje prisiminti ir tai, kas pamiršta. Dar esant gyvam Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui Bronislovui Lubiui valdybos sprendimu signataras Jonas Vailokaitis buvo pripažintas geriausiu ano meto pramonininku. Tada buvo numatyta deramai pažymėti jo pasiekimus ir pastatyti paminklą. Tam reikėjo tik artimųjų pritarimo. Signataro dukra Ramutė Backer atsiuntė pritarimo ir padėkos laišką. Apie tai žinojo ir dabartinis pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Jei stalčiuose raštai atsirastų, gal būtų galimybė pažadą įgyvendinti iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties. Lietuva to labai laukia. Juk dirbant broliams Vailokaičiams kilo mūrinė Lietuva, šuoliais vystėsi pramonė, savo lėšomis jie mokėjo stipendijas dviem šimtams studentų, teikė paramą visur, kur tik jos reikėjo.

Šventėje Raudondvaryje neapsieita ir be dainų. Gėrėjomės naujai susibūrusiu Raudondvario „Senjorų“ ansambliu ir dar negirdėtomis jų dainomis. Mes, Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), taip pat dovanojome susirinkusiesiems savo gražiausias dainas.

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Renginyje buvo parengta broliams Vailokaičiams skirta ekspozicija.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-10


  • 0

Direktorius atsistatydina, bet atmosfera kultūros centre nesikeičia

Kybartų kultūros centre bręsta rimti pokyčiai: įstaigos direktorius Saulius Juozapas Černevičius ruošiasi išeiti iš darbo, o kultūrinių renginių organizatorė Neringa Kanclerė prieš patį didžiųjų darbų maratoną susirgo ir atsidūrė ligoninėje.

Tylėti negalėjo

Direktorių ir kolektyvą ne kartą kaltinusi, jog šie dirbtinai kelia įtampą ir iš jos tyčiojasi, Neringa Kanclerė apie tai kalbėti nevengia. „Santakai“ jauna moteris sakė, kad jos ligos priežastis – slogi atmosfera kultūros centre. Mat net ir tie bendradarbiai, kurie, pasak jos, buvo draugai ir jai pritarė, kilus konfliktui liko direktoriaus pusėje.

– Nesuprantu, kaip žmonės, tikrai žinantys, kokiais nešvariais dalykais užsiima direktorius, savo „darbeliais“ nuskambėjęs per visą Lietuvą, gali tylėti ir palaikyti jo pusę. Juk jeigu tik toks žmonių mąstymas – tylėti, kad tik jiems nekliūtų, apie kokią gražią ateitį ir šalies gerovę galime kalbėti? Dabar aš atrodau kažkokia nenormali teisybės ieškotoja, nors tokie dalykai turėtų rūpėti visiems, – kalbėjo N. Kanclerė. – Skaudu ir pikta, kad žmonės greitai išsižada savo įsitikinimų dėl patogumo ir leidžia savimi manipuliuoti.

Ir vedėja, ir krovėja

Pasak N. Kanclerės, nors Kybartų kultūros centre įsteigta aibė etatų, renginių organizatorėms reikia atlikti ir jų pareigoms nepriskirtus darbus: pačioms tąsyti kėdes, rūpintis garsu, apšvietimu, dekoracijomis ir kitais reikalais. Vien sukurti scenarijų, pasipuošti ir sklandžiai vesti renginį neužtenka. Prieš tai tenka dirbti viską. Pasak jaunos moters, skaudu, kai sužinai, jog S. J. Černevičius šitiek laiko buvo įdarbinęs Kaune gyvenančią savo dukrą, kuri gavo solidų atlyginimą, nors čia dirbančios jos niekas nematė, kad skelbiamas konkursas į direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai pareigas aiškiai pritaikytas konkrečiam, vadovui palankiam žmogui, nors iki šiol visus pagal šias pareigas priklausančius darbus atlikdavo ji.

– Kai nori su žmogumi susidoroti, visada randi kaip, – sakė N. Kanclerė. – Ypač tai lengva vadovui. O mūsiškis visada dirbo tokiu principu: „Skaldyk ir valdyk.“ Tarp darbuotojų visada buvo keliama nesantaika, kad mes nesusivienytume ir mumis būtų lengviau manipuliuoti. Aš su tuo taikstytis negaliu ir nemoku. Gal todėl dabar ligoninėje ir gydausi pašlijusią sveikatą.

Įsikišo meras

Iš tiesų prieš gerą savaitę Savivaldybės interneto tinklalapyje buvo paskelbtas konkursas į Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai ir bendriems reikalams pareigas. Sąlygos, iškeltos pretendentui, buvo labai keistos. Išvardyti net kvalifikaciniai pažymėjimai, kuriuos privalo turėti konkurse dalyvaujantis asmuo.

– Pamatęs, kaip parengtas konkursas, aš jį sustabdžiau ir skelbimą liepiau išimti iš tinklalapio, – sakė rajono meras Algirdas Neiberka. – Tuojau pat buvo pasikalbėta su direktoriumi, kuris teisinosi, kad dokumentą konkursui pavedė parengti nepatyrusiai darbuotojai ir pats neapsižiūrėjo. Kadangi ant mano stalo jau guli S. J. Černevičiaus prašymas išeiti iš darbo, konkursą į pavaduotojo pareigas paskelbsime tada, kai Kybartų kultūros centras turės naują vadovą.

Paklaustas, ar normalu, kad direktorius netikrintų savo pavaldinių paruoštų dokumentų, meras sakė, jog taip neturėtų būti. Tad vos tik iškilo problemų kultūros centre, imtasi priemonių. Įstaigoje buvo atliktas auditas, beje, parodęs tik smulkius pažeidimus, sustiprinta kontrolė, Savivaldybės taryba pakeitė ir išplėtė Kybartų kultūros centro tarybos nuostatus. Jau kuris laikas įstaigos direktorius, nepasitaręs su ja, negali priimti svarbesnių sprendimų.

Užkirto kelią manipuliacijoms

Kybartų kultūros centro tarybos pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad situacija įstaigoje – tikrai nemaloni.

– Aš priklausau ir Savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, tad galiu pasakyti, kad finansiniai dokumentai įstaigoje yra tvarkingi. Netvarka buvo tik su atlyginimų koeficientais. Kai kurie techniniai darbuotojai, net neturėję jų darbui reikalingos aparatūros, atlyginimo gavo daugiau nei kolektyvų vadovai, – pasakojo S. Lopeta. – Stengėmės viską sutvarkyti taip, kad nebūtų jokių galimybių pasipelnyti ir nekiltų jokių įtarimų. Mat ir nuomojantis aparatūrą, scenas ir panašius dalykus lieka vietos įvairioms „interpretacijoms“. Direktoriui uždrausta nuomotis brangias scenas, kaip buvo daroma iki šiol – užteks ir bendruomenių sąjungos turimos scenos. Be to, šventėms labai jauki vieta yra prie pat kultūros centro esančiame miesto parke, nebūtina jas kaskart rengti stadione. Artimiausiu metu planuojame nupirkti įgarsinimo įrangą, kad būtų sava. Žodžiu, šitoje vietoje problemų jau neliko, tačiau iškilo kitos.

Taikdarių misija žlugo

Po kilusio konflikto Kybartų kultūros centro tarybai teko ne tik kontroliuoti direktorių, bet ir imtis taikdario vaidmens. Savaitės pradžioje tarybos nariai suorganizavo bendrą visų kultūros centro darbuotojų susirinkimą. Tokio įstaigoje, pasak čia dirbančiųjų, nebuvo gal dešimt metų.

Susirinkime dalyvavo ir vicemeras Kazys Kiaulakis, Savivaldybės administracijos juristė Vilma Kolpakovienė, atvažiavo nedarbingumo lapelį turinti N. Kanclerė.

Kaip pasakojo susirinkime dalyvavę asmenys, išaiškėjo, kad N. Kanclerė, švelniai tariant, prastai sutaria ne tik su direktoriumi S. J. Černevičiumi, bet ir su kolektyvu.

Jos pasisakyme buvo juntama arogancija, kalbėdama renginių organizatorė žodžių nerinko ir kaltinimų turėjo beveik visiems kolegoms.

Po N. Kanclerės monologo neištvėrė rajono vicemeras Kazys Kiaulakis, kuris patarė kultūros centro darbuotojai pagaliau „nusiimti karūną“.

Apie porą valandų diskutavę ir po vieną pasisakę kolektyvo nariai taip ir nesusitaikė. Kultūros centro tarybos nariai patarė jiems pasilikti ir dar pasikalbėti tarpusavyje. Redakcijos žiniomis, ir šis pokalbis nieko nepakeitė. Įtampa kolektyve tik dar labiau padidėjo.

Kalbinti darbuotojai sakė esą įsitikinę, kad net ir direktoriaus pasitraukimas iš pareigų įsisenėjusių kolektyvo problemų neišspręs. Juolab kad, pasak darbuotojų, vadovas niekada per daug nesikišo į jų darbus ir visada buvo mandagus. Skųstis engimu darbuotojai sakė negalintys, todėl N. Kanclerės ir S. J. Černevičiaus nesutarimai jiems kėlė nuostabą.

Pats direktorius po minėto susirinkimo išėjo atostogų.

– Komentarų, kol negausiu pasiūlymų ar rekomendacijų iš Kybartų kultūros centro tarybos, neteiksiu, – elektroniniu paštu į klausimą apie padėtį jo vadovaujamoje įstaigoje atsakė atostogaujantis vadovas. – Prašome atsiųsti klausimyną, kai turėsiu rekomendacijas iš tarybos, atsakysiu.

Nepaisant Kybartų kultūros centrą iš vidaus draskančių konfliktų, renginiai mieste ir įstaigos filialuose vyksta. Kiek vidinių jėgų tai kainuoja darbuotojams – žino tik jie patys.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų kultūros centre ramu tik iš išorės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian