Kultūra

  • 0

Per gyvenimą – baltaisiais laiko aitvarais

Medikės, šalyje žinomos oftalmologės, dirbančios ir Vilkaviškio ligoninėje, Dalios Milukaitės-Buragienės naujausios poezijos knygos „Baltieji laiko aitvarai“ pristatymo vakaras Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje „išaugo“ į jaukų pasikalbėjimą apie kūrybą, gyvenimo vertybes, šalia esančių žmonių svarbą.

„Ypač branginu susitikimus su kiekvienu žmogumi. Todėl patiko rašyti akrostichus, nes jais geriausiai gali išreikšti tai, ką nori pasakyti tam žmogui“, – savo šiltu žvilgsniu apžvelgdama susirinkusiuosius kalbėjo vakaro kaltininkė D. Milukaitė-Buragienė. Ir nuskambėjo jos poetinis žodis, skirtas seseriai, mokytojai, kolegai… Naujoje knygoje „Baltieji laiko aitvarai“ akrostichams ir dedikacijoms skirta nemažai vietos, spausdinamuose lyriniuose eilėraščiuose skamba ir džiugesio gaidos, ir skausmingi išgyvenimai.

Įvairiapusė autorės kūryba jau „suguldyta“ į tris dešimtis poezijos knygų. Jose – meilės artimui ir tėviškei lyrika, posmai vaikams, sonetai, trioletai, akrostichai… Dalia tvirtina poezijos gramatikos išmokusi iš vyro – poeto, rašytojo, redaktoriaus, leidėjo, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago. Jo dėka ir kartu su juo išaugintas ir visas kūrybinis derlius – 32 poezijos rinkiniai. Bibliotekos darbuotojai pasirūpino, kad tą bendrą derlių galėtų pamatyti visi, ir vakarui parengė Dalios bei Vlado išleistų knygų ekspoziciją „Jausti širdim“. Juk D. Milukaitė-Buragienė neretai ir pavadinama poete, rašančia širdimi.

Per gyvenimą ir kūrybą petys petin žengianti poetų šeima ir knygos pristatymo vakarą buvo greta. Bibliotekos direktorės Vilijos Gilienės kalbinami, jie savomis įžvalgomis papildė vienas kito mintis apie kūrybos ištakas, veiksnius, brandinusius meilės savam kraštui, kiekvienam žmogui jausmus, atsakomybę ir rūpinimąsi kitais kuriančiaisiais.

Tą iš šeimos sklindančią šilumą ir rūpestį, ko gero, yra patyrę visi į knygos sutiktuves atėjusieji: plunksnos bičiuliai iš Vilkaviškio, Kauno, Marijampolės, giminaičiai, draugai ir šiaip poezijos gerbėjai. Į renginį atsineštas gėles tą vakarą jie dalijo perpus – ir pristatomos knygos autorei Daliai, ir bemaž visų jos poezijos rinkinių redaktoriui Vladui.

Jį sveikinti buvo ir kita proga – gimtadienis. Ypač svarią dovaną įteikė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė. V. Buragui, kūrėjui, visuomenininkui, Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redaktoriui, ji perdavė premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimus ir padėką už tautiškumo puoselėjimą, meilę tėvynei bei didžiulį indėlį į jos kultūrinį gyvenimą. Muzikinį sveikinimą sukaktuvininkui skyrė ir Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), visą renginį puošęs savo dainomis.

Laima VABALIENĖ

Autorės nuotr. Dalia ir Vladas Buragai – dvi kūrybos versmės, du gyvenimai, kaip medžio šakos susipynę į vieną.

Publikuota: „Santaka“, 2016-08-06


  • 0

Renginius Vailokaičiams pagerbti lydėjo kybartiečių dainos

Birželio 27 d. Kaune, prie Laisvės alėjoje esančio namo, pažymėto 57 numeriu, rinkosi šio miesto Savivaldybės atstovai bei kiti žmonės, laukę gražios, prasmingos ceremonijos – atminimo lentos broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams atidengimo.

Renginio vedėjas, Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius priminė, kad birželio 25 d. sukako 130 metų, kai gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, finansininkas, pramonininkas Jonas Vailokaitis. Jis kartu su savo broliu Juozu yra vienos ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jonas Vailokaitis buvo kūrybingas ekonomistas, pateikęs ir įgyvendinęs daugelį krašto ekonomikos plėtros projektų. Juozas Vailokaitis – teologijos magistras, žurnalistas, ekonomistas. 1919 m. vasario 16 d. abu broliai įkūrė Ūkio banką ir jam vadovavo. Vailokaičiai Ūkio banko stipendijomis ir pašalpomis rėmė gabius studentus, menininkus, įvairias draugijas, dovanojo Lietuvos universitetui savo 16 hektarų sklypą statyti Fizikos ir chemijos instituto rūmus, finansiškai parėmė Klaipėdos sukilimą.

Plačiau apie Vailokaičių nuopelnus krašto ekonomikai ir kultūrai kalbėjo humanitarinių mokslų daktarė Audronė Veilentienė.

Trumpai pasisakė Vailokaičių giminės atstovas Donatas Dragūnas. Po kalbų jis ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šliažas atidengė atminimo lentą, kurioje įrašyta: „Šiame pastate 1919–1940 m. veikė brolių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono ir kunigo Juozo Vailokaičių įkurtas Ūkio bankas“.

Mes, Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, savo dainomis džiuginome susirinkusiuosius. Po iškilmingos ceremonijos Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė pakvietė visus į vidų susipažinti su broliams Vailokaičiams atminti skirta paroda.

Dalyvavome ir kitame renginyje, kuris vyko Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje. Jis buvo skirtas paminėti 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarams Jonui Vailokaičiui, Jokūbui Šernui ir Vladui Mironui. Čia prasmingų žodžių išsakė Kauno IX forto istorikė Jūratė Tarasevičiūtė, Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, aktorė, režisierė, žurnalistė Alvyda Čepaitytė-Sipienė, šios šventė globėja Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Pertraukėlėse tarp pasisakymų skambėjo mūsų ansamblio dainos.

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Atminimo lentos broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams atidengimo ceremonijoje dalyvavo Pasaulio kybartiečių draugijos moterų ansamblis.

Publikuota: „Santaka“, 2016-07-05.


  • 0

Antrą dešimtį įpusėjusi „Žemyna“ savo muziką įamžino plokštelėje

Liaudies muzikos kapelos „Žemyna“ penkioliktasis gimtadienis Kybartų kultūros centre prasidėjo „Gėlių valsu“, o baigėsi tikra gėlių jūra. Šventės „kaltininkams“ publika žiedus teikė ir už gerų emocijų prisodrintą praeito šeštadienio koncertą, ir už tuos penkiolika metų, kai „Žemyna“ griežia ir dainuoja.

Per šitą kapelos gyvavimo laiką skaičių būta visokių. Kai „Žemyna“ pradėjo muzikuoti, joje buvo keturi nariai. Dabar jų yra kone trigubai daugiau – vienuolika. Prieš dešimtmetį kolektyvą papildė dainininkai. 2009 m. liaudies muzikos kapelai „Žemyna“ suteikta II meninio lygio kategorija. Trylika sykių „Žemyna“ varžėsi dėl galimybės pasirodyti kaimo kapelų šventėje-varžytuvėse „Grok, Jurgeli“, dukart šią teisę iškovojo dainininkų, smuiko, poros akordeonų, kontraboso, būgnų balsais. Šie, jubiliejiniai, metai yra vieni iš tų sėkmingųjų, kai „Žemynos“ klausysis, galima sakyti, visa Lietuva, rudenį suplūsianti į tradicinę respublikinę kapelų šventę. Per penkiolika metų nesikeitė tik kolektyvo vadovė. Ji kaip buvo, taip ir liko viena bei ta pati – Rima Gliaubicienė. Vis dėlto ilgametė vadovė sukakties proga visus gerokai nustebino, kai nuoširdžiai pasveikinusi savo vadovaujamo kolektyvo žmones padėjo į šoną paprastai iš rankų nepaleidžiamą grakštų smuiką ir užgrojo… kontrabosu.

Prieš penkiolika metų choreografės Irenos Šunokienės pastūmėta R. Glaubicienė pasiryžo ir išpildė savo svajonę – subūrė liaudies muzikos kapelą. „Žemyną“ sveikinti jos krikštamotė I. Šunokienė atvyko sykiu su Vilkaviškio kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvu „Lelija“. Iš tos pačios įstaigos į šventę atvyko „Žemynos“ bičiulis ir talkininkas, garso įrašų studijos režisierius Gintas Turonis. Jam R. Glaubicienė nuoširdžiai padėkojo už pagalbą įrašant „Žemynos“ pirmąją kompaktinę plokštelę.

„Apie ją labai ilgai galvojau, norėjosi įrašyti mūsų kapelos muziką. Juk žmogus tam ir gyvena, kad kažką paliktų po savęs“, – dar viena įgyvendinta svajone džiaugėsi „Žemynos“ vadovė. Plokštelės leidybą lėšomis svariai parėmė UAB „Belor“. Tarp kitų geranoriškų kultūros rėmėjų – verslo įmonių ir privačių žmonių – vienas buvo tikrai išskirtinis. Tai – kybartietė Dalia Vaičaitienė, kuri prieš penkiolika metų kolektyvui paskolino akordeoną. Juo „Žemynoje“ grojama iki šiol.

Pusantro dešimtmečio griežiančią kapelą pasveikino Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, tiesa, ne pats asmeniškai, o per rajono merą Algirdą Neiberką. Premjeras perdavė dovaną kolektyvui ir padėkos žodžius kapelos vadovei, kiekvienam muzikantui bei dainininkui. „Jūsų kūryba stiprina lietuvių kultūrą ir liaudies tradicijas, daro Suvalkiją ir visą šalį dar turtingesnę“, – kybartiečių veiklą įvertino Vyriausybės vadovas. Meras A. Neiberka muzikantus, reprezentuojančius rajoną ir Lietuvą, sveikino Savivaldybės vardu, o prie linkėjimų pridėjo piniginį čekį. Įstaigos vardą garsinantį kolektyvą sveikindamas Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius pasisakė, jog ir pats porą metų yra dainavęs „Žemynoje“.

Į sceną pagerbti „Žemynos“ žengė ir Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas. Jo muzikinį debiutą publika iš anksto drąsino ovacijomis, negailėjo plojimų ir po poros dainų, kurias kunigas atliko grodamas gitara. „Liaudies muzika perduoda mums svarbią vertybinę patirtį, kuri mus daro labiau žmonėmis“, – kalbėjo kun. V. Labašauskas.

Jo žodžiai puikiai derėjo sutinkant dar vienus „Žemynos“ gimtadienio svečius – Lukšių kultūros centro Zyplių dvaro kapelą. Kai šakiečiai įžengė į sceną, renginį vedęs aktorius Arūnas Žemaitis suskubo priminti, kad tuo momentu žiūrovai mato dvi šiais metais geriausiomis pripažintas Sūduvos krašto kapelas: muzikuojančius zanavykus ir jubiliatę „Žemyną“.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. „Branginu Jus ir dėkoju. Daugybei mano svajonių Jūs padėjote išsipildyti. Esate mano gyvenimo dalis!“ – liaudies muzikos kapelos „Žemyna“ nariams ištarė kolektyvo vadovė Rima Gliaubicienė (nuotr. dešinėje).


  • 0

TV laida apie „Kybartų“ orkestrą

Sekmadienį, 2016-01-17, 8.30 val. LRT laidoje „Ryto suktinis“ žiūrėkite apie „Kybartų“ pučiamųjų orkestrą, pavadintą Kybartų fenomenu.

Laidos įrašas Mediatekoje

Laidos vedėja Zita Kelmickaitė pasakos, kaip miestas, kuriame nėra muzikos mokyklos, per 55-erius metus išugdė savitą gyvenimo būdą – gyventi muzikoje su dūda rankoje. Muzikos mokytojas Stasys Sinkevičius davė pradžią šiam orkestrui, o šviesaus atminimo Antanas Ziegoraitis subrandino ir išpuoselėjo kolektyvą iki aukšto meninio lygio. Orkestrantai pasikliauja šūkiu: „Mes visi – šeima“. Sužinosite ir tai, už kokias nuodėmes kai kam reikėjo šveisti dūdas su žibalu ir mėlynu akmenuku.

Laidos įrašas Mediatekoje


  • 0

  • 0

Garsaus dainininko žemėlapyje Kybartai pažymėti ypatinga spalva

Vienas garsiausių mūsų šalies tenorų, pasaulinių teatrų scenose pagrindinius vaidmenis atliekantis Edgaras Montvidas – nedažnas svečias Kybartuose. Tačiau apie savo gimtinę jis išsaugojęs šilčiausius prisiminimus ir net neabejoja, jog pasaulio žemėlapyje šis mažas Suvalkijos miestelis jam užima vieną iš svarbiausių vietų.

Nors garsaus dainininko darbotvarkėje sunku rasti laisvą valandėlę, jis nedvejodamas sutiko atsakyti į „Santakos“ klausimus ir gimtojo miestelio žmonėms švenčių proga perdavė geriausius linkėjimus.

– Kybartuose gyvenote ne tiek ir ilgai. Kokie prisiminimai išliko iš vaikystės?

– Nors jau senokai lankiausi savo gimtinėje, galiu tvirtai pasakyti, kad su Kybartais jaučiu glaudų ryšį. Šiame miestelyje gyvena didžioji dalis mano giminaičių, čia palaidoti seneliai. Mano vaikystės atsiminimai yra stebėtinai aiškūs. Pamenu vaikų darželį ir puikią auklėtoją, kurią labai mylėjau. Pamenu pirmąją klasę senojoje mokykloje ir pirmuosius „koncertus“ daugiabučio, kuriame gyvenome, laiptinėje. Prisiminimų tikrai labai daug ir jie labai šviesūs. Laikas vaikystės prisiminimus išvalo palikdamas tik tai, kas šildo, tik tai, kas atrodo magiška. Nors mano vaikystė mažame miestelyje prabėgo labai paprastai – kartu su sese ir mama, tačiau ji buvo pilna magijos! Tiesa, kai man buvo septyneri, išvykome gyventi į didmiestį. Mama visada labai tikėjo mano muzikiniais gabumais. Manau, tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko išsikėlėme gyventi į Kauną. Tuo metu Kybartuose nebuvo galimybių lavinti mano muzikinius gabumus. Tačiau į Kybartus atvykdavau kas vasarą – čia gyvena mano teta ir dėdė, visi mano pusbroliai, močiutė iš tėvo pusės, kurią, kol buvo gyva, stengiausi aplankyti bent kartą metuose.

– Koks buvo Jūsų kelias į didžiąją muziką, ar tai buvo vaikystės svajonė?

– Tiesą sakant, turbūt kitokios profesijos ir neįsivaizdavau – visada vienaip ar kitaip savo ateitį siejau su muzika. Mūsų giminė buvo labai muzikali: mama dainavo ansamblyje, sesuo dalyvavo „Dainų dainelėje“, dėdės ir pusbroliai grojo įvairiais instrumentais. Bet taip jau išėjo, kad tik aš vienintelis valgau duoną iš muzikos.

Kai atsikraustėme į Kauną, pradėjau lankyti vaikų muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, Muzikos akademiją Vilniuje. Ir muzikos traukinys pajudėjo. Baigęs studijas išvykau į stažuotę Londone. Nuo jos ir prasidėjo mano tarptautinė karjera. O dabar esu pasaulio pilietis: gyvenu tarp Londono, Pietų Prancūzijos ir Lietuvos, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiu gastrolėse po pasaulį. Nuo Tokijo iki Bostono, nuo Paryžiaus iki Maskvos – platūs tie kūrybiniai keliai!

– Ar turite mieliausią širdžiai vaidmenį, geriausią teatro sceną ir pačią šilčiausią publiką, pas kurią norėtųsi visada sugrįžti?

– Vaidmuo vaidmeniui nelygus – jų esu atlikęs ir mažų, ir didelių. Esu laimingas ir jaučiuosi privilegijuotas būdamas scenoje. Neišskirčiau nė vieno iš savo bemaž trijų dešimčių vaidmenų – visiems stengiuosi įpūsti gyvybės ir pamilti. Nors vieniems vaidmenims tenka ruoštis daugiau, kitiems mažiau, tačiau į visus žvelgiu su tokiu pačiu entuziazmu ir užsidegimu. Visi vaidmenys reikalauja meistrystės ir pasiruošimo!

Taip pat ir su teatrų scenomis bei publika. Visur, kur tenka dainuoti, iš anksto ruošiuosi susitikimui su publika, nes ją labai gerbiu. Tik, žinoma, sentimentai skiriasi. Vienokie jie dainuojant Amerikoje ir visai kitokie Lietuvoje… Gimtos sienos visuomet šildo.

– Papasakokite, kuo ypatingas operos žvaigždės gyvenimas? Ko tenka atsisakyti, ką aukoti?

– Mano profesijos ypatumas – kelionės. Keliauti reikėtų kur kas mažiau, jei dirbčiau etatiniu kokio operos teatro solistu. Tačiau esu laisvai samdomas dainininkas, tad tenka tikrai labai daug keliauti, svetur praleisti itin daug laiko, retai matyti draugus bei šeimą. Repeticijos, spektakliai – tai savotiška rutina. Keleto valandų pasirodymas spektaklyje – tai ilgų savaičių, alinančių repeticijų rezultatas. Glamūro šiame darbe nėra tiek daug, kaip galbūt kažkam atrodo. Bet tai mano pašaukimas. O jeigu juo seki, tuomet visos šios aukos atsiperka su kaupu! Patekti į savo profesijos elitą nėra lengva. Mano manymu, didžiausias pavojus menininkui – apsnūdusiai patogi būsena. Savęs „baksnojimas“ eiti į priekį, sveika savikritika, nuolatinis domėjimasis supančiu pasauliu yra varomoji jėga. Juk kasdien turi įrodyti, kad esi vertas būti ten, kur esi.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Mano laisvalaikis yra gan paprastas ir labai žmogiškas. Kai grįžtu į savo namus Londone, pirmiausia apie tai pranešu visiems draugams. Kadangi dažnai ilgam išvykstu, jie spėja pamiršti, kad turi draugą Edgarą.

Laisvalaikiu mėgstu lankyti parodas, spektaklius, skaityti knygas.

Kai tik galiu, sėdu į lėktuvą ir skrendu į savo namą Pietų Prancūzijoje. Ten laukia begalės darbų…

Ką tik grįžau iš kelionės po Vietnamą ir Kambodžą – labai mėgstu keliauti po egzotiškas šalis.

Pavasariop svajoju aplankyti Kybartus, susitikti su giminaičiais, juolab kad minėsime 100-ąsias mano močiutės iš mamos pusės gimimo metines. Tad labai tikiuosi balandžio mėnesį visus sutikti Kybartuose.

– Ko gero, Naujuosius metus pasitiksite scenoje?

– Ir Kalėdas, ir Naujuosius paprastai sutinku scenoje. Ir kitąmet jau suplanuota, jog per šias šventes dainuosiu.

Savo kraštiečiams švenčių proga linkiu ramybės ir artimo šilumos. Būkite sotūs ne dvylika valgių ant savo stalo, o dvylika gražiausių žmogiškų jausmų!

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Edgaras Montvidas Londone meistriškumo pamokas lankė pas pasaulio operos legendą Lučianą Pavarotti (iš asmeninio Edgaro MONTVIDO albumo).

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-31.


  • 0

2015-ųjų metų „Santakos“ laikraščio nominacijos – Ištikimybė batutai

Ištikimybė batutai

Prieš ketverius metus „Kybartų“ orkestro dirigento batutą iš tėčio perėmęs Donatas ZIEGORAITIS ją laiko taip patikimai, kad niekas net neišdrįstų abejoti šio žmogaus talentu ir atsidavimu kolektyvui. Nors vadovaujant didžiuliam orkestrui kyla įvairiausių sunkumų, juos įveikia begalinė meilė muzikai, pareigos jausmas ir kybartietiškas patriotizmas. Šiemet galimybę įsitikinti jauno vadovo talentu turėjo žiūrovų minios, suplaukusios į jubiliejinius kolektyvo koncertus. 55-erių metų sukaktį minėjęs orkestras pribloškė ne tik profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Kybartų vardą D. Ziegoraitis šiemet garsino ir orkestrų festivalyje Čekijoje, kur talkino brolio suburtam „Kybartinių“ orkestrui. Tarptautiniame festivalyje D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-31.


  • 0

Dainai paskirtas „Gijos“ dvidešimtmetis

Kategorija :Kultūra

Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) moterų ansamblis „Gija“ savo klausytojus sukvietė į Kybartų kultūros centrą švęsti kolektyvo 20 metų veiklos jubiliejaus. Mūsų rajono miestas tokiam renginiui pasirinktas dėl to, kad į šį ansamblį susibūrusios moterys iš Kybartų.

Ką kybartietėms reiškia dainavimas ansamblyje, už jas pasakė renginio tema – „Gyvenimas, paskirtas dainai“.

Jauki, meniška aplinka (scenos priekyje – auksinių kopų imitacija, juodas pianinas, ant jo degančios žvakės) susirinkusiesiems kėlė geras emocijas. Renginys prasidėjo Irenos Virškuvienės įrašytais žodžiais, kuriais ji apibūdino ansamblio dalyves, jų tikslus ir svajones. Scenoje, dideliame ekrane, viena po kitos mainėsi visų kolektyvo narių jaunystės nuotraukos. Laikui bėgant ne kartą keitėsi ansamblio sudėtis, dainininkių skaičius, bet pats branduolys visada išliko, dvidešimt metų buvo išlaikyta viena vienintelė ir viską jungianti gija – meilė muzikai bei dainai.

Renginio vedėjai pristačius kolektyvą, nuskambėjo fanfaros ir „Gija“ su vadove Danguole Borkertiene išėjo į sceną. Iš moterų lūpų nuskambėjo Algimanto Raudonikio daina „Skinsiu raudoną rožę“.

Pirmasis iš daugybės garbingų svečių, savo dalyvavimu išreiškusių pagarbą ansambliui, buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Sveikinimo žodyje jis pasidžiaugė, kad nors tokie renginiai ir atima šeimai skirtą laiką, tačiau praturtina jo sielą dvasiškai.

Buvo parodyti filmuoti vaizdai iš moterų ansamblio „Gija“ organizuotų Tėvo dienai skirtų renginių. Filmuotoje medžiagoje kybartiečiai galėjo atpažinti tuo metu bendruomenėje gerai žinotus dainininkus, duetus ir netgi dabartinį Kybartų seniūną Romą Šunoką. Jis ir šįsyk pademonstravo puikius vokalinius gebėjimus, ansamblį pasveikinęs ne žodžiais, o daina.

Nuoširdžių ir šiltų žodžių bei pagarbos ansamblis negailėjo kolektyvo veteranei Danai Mordosienei, mylimai ansamblio skaitovei I. Virškuvienei ir Danai Bernotaitienei.

Pirmoje koncerto dalyje nostalgiškai nėrusi į prisiminimus, antrojoje „Gija“ pristatė dabartinę savo veiklą. Į sceną pakvietus Marijampolės TAU direktorę Oną Sakalauskienę, viskas buvo pasakyta dar konkrečiau. Būdamos TAU studentėmis, moterys 2014 m. dalyvavo Tarptautiniame senjorų ansamblių, chorų bei kabaretų festivalyje-konkurse Varšuvoje ir laimėjo aukščiausią įvertinimą. 2015-aisiais svečių teisėmis „Gija“ dalyvavo laidoje „Duokim garo!“ Ansamblis koncertavo ne tik Marijampolėje, Varšuvoje, bet ir Raseinių, Mažeikių, Kazlų Rūdos, Suvalkų, kitų miestų TAU klausytojams. Direktorė O. Sakalauskienė papasakojo apie „Gijoje“ dainuojančias TAU studentes daug įdomių dalykų, prisiminė ansamblio kelionę į Lenkiją, vardijo darbus, nuveiktus ruošiant renginį, skirtą kompozitoriui M. K. Čiurlioniui.

O. Sakalauskienė pasidžiaugė pažintimi ir draugyste su dainuojančiomis moterimis, ansamblio aktyvumu. „Viename susitikime sužinojusi, kad „Gija“ yra visiškai savarankiškai gyvuojantis kolektyvas, pakviečiau įstoti į mūsų universitetą ir labai tuo džiaugiuosi“, – kalbėjo marijampolietė.

Į „Gijos“ jubiliejų buvo atvykęs Marijampolės TAU globėjas ir rėmėjas, Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narė Daiva Černiuvienė, ansamblį sveikino Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita.

Trečiojoje koncerto dalyje moterų ansamblis „Gija“ atliko daugybę puikių dainų. Kolektyvo repertuaras labai platus, tad buvo apdainuota Lietuva, jaunystė, meilė, ilgesys, tėvų namai, metų laikai. Juk tokia turtinga ir graži lietuvių kalba, tokia jautri ir nuoširdi dainuojančio žmogaus siela!

Po koncerto ansamblio dainininkės visiems svečiams ir gausiems rėmėjams atsidėkojo įteikdamos prisiminimo dovanėles ir gėlių. „Gijos“ moteris sveikino jų artimieji, nešė gėlių, braukė džiaugsmo ašaras, negailėjo šiltų žodžių.

Finalinė daina „Mano žemė Lietuva“ sudainuota žiūrovų pilnai salei stovint ir plojant. Po „Ilgiausių metų“ posmo aidėjo garsūs šūksniai „Valio!“, „Bravo!“

Belieka tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad „Gijos“ narių gyvenimas paskirtas dainai. Juk dainuojantis žmogus visada stengiasi propaguoti grožį, gėrį, tiesą, meilę, nes dainavimas – aukščiausia bendravimo forma. Tad „Gijos“ ansamblio jubiliejus buvo džiugi šventė tiek žiūrovams, tiek dalyviams, nes visi bendravome akimis, šypsenomis, širdimis.

Neringa BIČKOVAITĖ
Kybartų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė

Nuotr. Jubiliejaus koncerte „Gijos“ ansamblis vertė savo istorijos puslapius, pristatė dabartinę veiklą, dovanojo dainas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-05.


  • 0

Gėrėjomis žmonių kuriamu grožiu

Kategorija :Kultūra , Miestas

Mes, Kybartų „Vienišių“ klubo nariai, aplankėme gražiausias savo seniūnijos sodybas ir piliakalnius, esančius tarp Kybartų ir Vištyčio.

Ekskursiją pradėjome apžiūrėdami kybartiečio A. Zorskio neseniai pastatytą erdvią, moderniai įrengtą pobūvių salę. Gražiai sutvarkytas, pušelėmis ir dekoratyviniais krūmais apsodintas kiemas kviečia lankytojus maloniai praleisti laiką, atšvęsti savo šventes.

Pakeliui užsukome į akmenskaldę. Čia mus nustebino didžiulė teritorija ir estetiškai sutvarkyta aplinka, miela kiekvieno čia apsilankančio žmogaus akiai. Pasigrožėjome Girėnų kaime vietos bendruomenės žmonių sutvarkyta buvusio šviesuolio ir knygnešio P. Kriaučiūno sodybos vieta.

Matlaukio kaime gėrėjomės ūkininko R. Mickevičius kuriamu grožiu. Kalvotą apylinkės gamtą jis dar labiau papuošė: pastatė pilies bokštą, iškasė kelis vandens telkinius, supylė ir apželdino piliakalnį. Užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis. Restauruotose kolūkio fermose apžiūrėjome ūkininko įruoštą namų apyvokos daiktų ir senųjų automobilių muziejų.

Rėčiūnų kaime aplankėme išpuoselėtą J. Paužos sodybą. Šeimininkas parodė ir akmeninę tvorą, kuriai apie 200 metų. Prie Vištyčio užsukome į senovinę Micutų sodybą su įspūdingu akmeniniu tvartu.

„Pušelės“ poilsiavietėje gėrėjomės medžio ir metalo skulptūrų muziejaus eksponatais po atviru dangumi.

Didžiuojamės darbščiais ir kūrybingais mūsų rajono žmonėmis, kurie puošia savo aplinką ir leidžia tuo pasigėrėti visiems.

Jūra JUDICKIENĖ

Ingridos LIUKINEVIČIŪTĖS nuotr. Jau toli sklinda garsas apie Roberto Mickevičiaus puoselėjamą kraštovaizdį.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-31.


  • 0

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian