Už dviejų trijų šimtų metrų nuo gatvės, vedančios į Eitkūnus, stovėjo apleistos žemės plotas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, matyt, ten buvę carinės Rusijos didelės muitinės pastatai. Kai kur dar žiojėjo neužgriuvusios namų rūsių liekanos, apaugusios skurdžia žole. Vaikai, suradę didesnius plyšius, lįsdavo į rūsius, bet vaikščioti po juos jau nebuvo įmanoma.

Už 10–20 m stati poros trijų metrų nuokalnė vedė prie Lieponos upelio. Prie pat jo stūksojo dar nenugriauti, tačiau palikti be stogo pirties griuvėsiai. Po juos taip pat mėgdavo lakstyti vaikai.

Tarp muitinės darbuotojų ir pasienio policininkų sklandė istorija, kad Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kažkas pastebėjęs, kaip vokiečių karininkas prie pirties griuvėsių užkasęs didelį lagaminą. Matyt, būta tuo pasakojimu patikėjusiųjų, nes kartais ten būdavo matyti kasinėjimo pėdsakų. Tačiau apie atrastą lobį taip ir neteko išgirsti.

Kartą tame apleistame plote iškilo pintos tvoros aptvaras ir ilgi vienaaukščiai mediniai nameliai su laktomis. Greitai supratome, kad tai – vištidės. Netrukus po teritoriją pasklido daugybė baltutėlių leghornų veislės vištų ir gaidžių. Kažkas iš muitininkų ar jų šeimų narių įsteigė modernų vištų ūkį. Įranga tikriausiai buvo atgabenta iš užsienio. Tais laikais užsienio šalims labai reikėjo kiaušinių, todėl Lietuva eksportuodavo didelį jų kiekį. Vokiečiai itin vertino baltus kiaušinius ir juos labai pirko. Tai užtikrino geras pajamas vištidės savininkui.

Pro vielų tvorą vištų gyvenimą stebėdavo smalsūs vaikai. Pasidarę plyšius užtvaro apačioje jie įlįsdavo į teritoriją, net į vištides ir ten žaisdavo. Tačiau greitai vištų ūkis nusilpo ir buvo likviduotas. Dingo paukščiai, vištidės, tvoros ir vėl atsivėrė dykynė.

Senojo pasienio gyvenimas nyko. 1941–1944 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu, Paprūsės pasienis neteko prasmės, nes nei muitininkų, nei sienos apsaugos nereikėjo. Aštuonbutis muitininkų gyvenamasis namas stovėjo tuščias. Antrojo pasaulinio karo metu iš buvusios Prūsijos teritorijos buvo vežamos ten griaunamų namų plytos statiniams jau tarybinėje Lietuvoje. Toks likimas ištiko ir muitininkų aštuonbutį, ir namelį pasienyje. Dingo caro laikais muitininkams pastatytos skalbyklos ir mūriniai tvartai. Džiugu, kad toliau, už muitinės sodo, ir dešinėje gatvės pusėje (dabar Černiševskoje) stovėję pastatai griovimo nesulaukė.

Malonu buvo prieš keletą metų sutikti savo vaikystės draugą, pasienio policijos baro viršininko sūnų Gytį, kuris iš Sibiro tremties pabėgo į Lietuvą. Dabar jis gyvena Kaune, ilgai dirbo vyriausiuoju energetiku. Retkarčiais susiskambinę ar susitikę prisimename nuostabiąją Paprūsę. Žinoma, mūsų minimų pastatų, kitų objektų jau nelikę nė griuvėsių. Jų ir fabriko „Labor“ vietoje iškilo privatūs namukai.

Fabriko paminėjimas priminė atvejį, kai sesuo Anelė 1942 ar 1943 m., pavakare pareidama iš darbo parduotuvėje, parsivedė tris jaunus vaikinus su vokiškomis Darbo tarnybos uniformomis. Vienas iš jų buvo Veselis, „Labor“ fabriko savininko sūnus.

Paaiškėjo, kad jie nutarė pabėgti iš vokiečių tarnybos. Vaikinai apsiprausė, persirengė atsineštais civiliais rūbais, uniformas susidėjo į krepšius ir pasistiprinę, pernakvoję anksti ryte išėjo.

Nėra jau ir Šneiderynės (taip buvo vadinamas daktaro Šneiderio dvaras). O kaip miela būdavo padėti piemenims ganyti gausią Šneiderio juodmargių bandą!.. Eitkūnų gyventojai greitai išpirkdavo dar šiltą pieną, kuris būdavo atvežamas į senąjį medinį pasienio punktą.

Galima tik pasidžiaugti, kad Paprūsėje, kuri sukelia tiek prisiminimų, ne viskas išnyko, dar išliko tipinis pasienio punkto pastatas, kuriuo ir dabar naudojasi Lietuvos muitinė.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis