Kapelos „Žemyna“ vadovė Rima Gliaubicienė: „Mažiau kalbų, daugiau muzikos“

Vasario pradžioje vykusiose Sūduvos krašto kaimo kapelų varžytuvėse „Grok, Jurgeli 2020“ geriausiu kolektyvu buvo pripažinta kybartiečių „Žemyna“, o jos vadovė Rima Gliaubicienė pirmą kartą tapo jungtinės kapelos dirigente ir dirigavo tokiam gausiam muzikantų būriui.

Ankstyvas muzikinis kelias 

Meilę muzikai Rima paveldėjo iš šeimos. Moteris pasakojo, kad abu jos tėvai dainavo chore, muzika nebuvo svetima vyresnei sesei bei dvyniui broliui. Didžiulį įspūdį tuomet vos penkerių metų sulaukusiai mergaitei paliko namo parvežtas pianinas, kuris buvo skirtas sesei, nes ši lankė muzikos mokyklą. Pamačiusi grojančią vyresnėlę, Rima negalėdavo susilaikyti ir bent trumpam prisiliesdavo prie pianino klavišų. 

„Manęs niekas nemokė skambinti šiuo instrumentu. Pirmasis kūrinys, kurį išmokau groti pianinu, – Algimanto Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę“. Nors ir turiu absoliučią klausą, bet pradžioje grojau viena ranka, o tik vėliau abiem“, – vaikystės prisiminimais dalijosi R. Gliaubicienė. 

Vos sulaukusi septynerių Rima išlaikė stojamuosius egzaminus į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir išvyko mokytis į Vilnių. Pasak R. Gliaubicienės, tai buvo labai sunkus laikotarpis. Visus buitinius darbus, pradedant uniformos lyginimu ir baigiant skalbimu, reikėjo daryti pačiai be suaugusiųjų pagalbos. Ji ne kartą kentė vyresnių moksleivių patyčias, o kartais netekdavo ir skanesnio kąsnio. Besimokančiai antroje klasėje Rimai buvo kilęs noras mesti mokyklą ir grįžti atgal į tėviškę. Tačiau tėvų paskatinta ji tęsė mokslus ir baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą. 

Didžiausius prisiminimus moteriai kelia buvę M. K. Čiurlionio meno mokyklos smuiko klasės dėstytojai Pranas Stepanovas ir prof. Saulius Sondeckis. Kybartietę labai žavėjo prof. S. Sondeckio mokymo metodai. Dėstytojas leisdavo įsijausti į koncertmeisterio vaidmenį ir liepdavo vadovauti styginių instrumentų grupei. 

„Maestro Pranas Stepanovas buvo lyg tėvas, kuris lydėjo mane visus 11 metų, kol mokiausi menų mokykloje. Ne kartą teko svečiuotis jo namuose, ten repetuoti ir valgyti pietus prie bendro stalo“, – kalbėjo R. Gliaubicienė. 

Gimtinėje subūrė kapelą

Baigusi menų mokyklą Rima įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą, bet studijų planus sujaukė pažintis su būsimu vyru. Moteris netrukus ištekėjo, susilaukė vaikų ir nusprendė iš Klaipėdos grįžti į Kybartus. Paaugus atžaloms, Rima įsidarbino kultūros namuose kasininke. Kuriam laikui praėjus, šokių kolektyvų vadovė Irena Šunokienė paprašė R. Gliaubicienės pagroti pianinu per šokių repeticijas ir ragino suburti kapelą. 

„Aš visą gyvenimą būsiu dėkinga buvusiai brolio žmonai Irenai Šunokienei, nes tik jos dėka susibūrė „Žemyna“, – sakė R. Gliaubicienė. 

Pradžioje kapelą sudarė tik būgnininkas, 2 akordeonistai ir smuikininkė. Vadovė greitai padėjo naujokams perprasti instrumentus, nes ne visi nariai turėjo muzikinį išsilavinimą. 

„Per pirmąsias repeticijas vienam muzikantui padaviau natas, o jis ne visas pažinojo, bet dabar puikiai groja iš natų, – pasakojo „Žemynos“ vadovė. – Vos susirinkę pradedame groti ir aš nuolat kartoju: mažiau kalbų, daugiau muzikos.“ 

Debiutinis kolektyvo koncertas vyko 2001 metais Lenkijoje. Po pirmojo sėkmingo pasirodymo „Žemyna“ pradėjo plėstis, prie jos prisijungė nauji nariai, kurie grojo kitais instrumentais. Pradžioje kapela grodavo tik liaudišką muziką. Vėliau ypač daug dėmesio skyrė lietuvių kūrėjų – Algimanto Bražinsko, Jurgio Gaižausko, Vytauto Juozapaičio muzikai. 

„Žemyna“ mėgsta muzikinius pasirodymus, o labiausiai jos narius žavi išvykos į Lietuvos dainų šventes ir į muzikinę laidą „Duokim garo“. Pasak R. Gliaubicienės, metams bėgant keičiasi žmonių muzikinis skonis. Anksčiau koncertuose būdavo populiarios polkos ir valsai, o dabar žmonėms labiau patinka sušiuolaikinta liaudies muzika, vadinamasis folkšokas, klausytojai mėgsta senas estradines dainas. 

Gyvena koncertų laukimu 

Prieš keletą metų Rima buvo subūrusi jaunuolių kolektyvą. Šiuolaikiniams vaikams buvo svarbus ne mokymo ir mokymosi procesas, o rezultatas. Po kelių repeticijų ugdytiniai norėjo pasirodyti scenoje, todėl R. Gliaubicienė ėmėsi įvairių metodų ir ugdė vaikų kantrybę, mokė juos įveikti ilgiau trunkančias užduotis ir dirbti komandoje. 

„Nusipirkau įvairių instrumentų: metalofoną, būgnelį, dūdelę, ksilofoną. Vaikams pasidarė įdomu. Jie norėjo ne tik dainuoti, bet ir groti, o atliekami kūriniai tapo labiau stilizuoti“, – apie darbo subtilybes pasakojo R. Gliaubicienė. 

Taip pat muzikantė merginas mokė griežti smuiku, bet valdyti šį muzikos instrumentą buvo per sunku, todėl jos daugiau repeticijų nelankė. Šiuo metu Rima dirba tik su suaugusiais žmonėmis. Kaip pati juokauja, bendravimą su jaunąją karta kompensuoja su anūkais praleistas laikas. 

Valandas po repeticijų Rima skiria poilsiui, buvimui namuose, įvairiems pomėgiams ir knygų skaitymui. Žinoma, laisvalaikio moteris neįsivaizduoja be muzikos, todėl dažnai klauso klasikos kūrinių ar žinomų atlikėjų melodijų. 

„Žemynos“ vadovė gyvena renginių ritmu, nes dažnai savaitgaliais tenka koncertuoti. Šiuo metu didžiąją laiko dalį užima pasiruošimas pavasarį Kybartuose vyksiančioms „Kapelų vakaruškoms“. Tai tradicinis kybartiečių renginys, sutraukiantis svečių ir kolegų iš visos šalies, todėl svarbu tinkamai pasiruošti.

Toma BIRŠTONĖ

Gedimino JOKŪBAIČIO nuotr. Sėkmingai debiutavusi kaip dirigentė, Rima Gliaubicienė dabar gailisi, kad anksčiau neišdrįso diriguoti kelioms kapeloms.

Publikuota: „Santaka“, 2020-02-28.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba