Miestiečiams tarnavo penkerius metus

Penkerius metus Jono ir Jadvygos Prapuolenių vardo Kybartų vaikų ir jaunimo namai buvo sesers TATJANOS gyvenimo dalimi. Čia iš Kazachstano kilusi vienuolė dirbo ir gyveno, Pirmajai Komunijai paruošė šimtus vaikų. Šį rudenį ji išeidama paskutinį kartą užrakins namų Kybartuose duris.

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė, Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos tikybos mokytoja, bažnyčios zakristijonė ir vietinių vaikų numylėta sesuo išvyksta į Kauną pagilinti savo žinių, pasisemti patirties bendruomenėje, kad galėtų dar daugiau duoti kitiems. Tačiau pirmiausia – atostogos gimtajame Kazachstane.

– Man, kaip turbūt daugeliui, natūraliai kyla klausimas: kaip mergina iš islamiškos šalies tapo katalikų vienuole?

– Gimiau Kazachstane, vokiečių šeimoje. Esu vokietė, gimusi šioje šalyje. Mano proseneliai buvo ištremti į Pavolgę. Pasirinkau katalikybę, nors visa mano šeima – netikinti. Įstojau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolyną Kazachstane ir norėdama labiau pažinti kongregaciją, kitų seserų gyvenimą pasirinkau studijas Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, nes organizacija įkurta būtent šioje šalyje. Norėjau išmokti lietuvių kalbą, kad galėčiau palaikyti ryšį su seserimis, su jomis bendrauti. Baigusi studijas pasilikau dirbti čia.

– Kas atvedė jus į vienuolyną?

– Būdama šešiolikos metų supratau, kad man kažko trūksta, kažko trokštu. Tik nesupratau, kad tai yra Dievo kvietimas, nes apie tai nieko nežinojau. Pajutau troškimą kažko ieškoti, bet ieškojau ne ten kur reikia. Tuo metu, maištaudama prieš tėvus, buvau išėjusi iš namų. Turėjau savo draugų ratą, vietą, kur rinkdavomės, kur glaudėmės.

Pagyvenau tokį gyvenimą ir supratau, kad aš jo nenoriu, kad pavargau, bet nežinojau, ką daryti. Tuomet pas mus atvažiavo kunigas iš Vokietijos. Jis mūsų kaime kartą per mėnesį laikydavo mišias. Nei aš, nei mano draugai net nežinojome, kas tai yra. Nusprendėme apsilankyti. Nustebino, kad žmonės meldžiasi, klaupiasi, net pasirodė juokinga. Panorau gauti Krikšto sakramentą vien dėl to, kad galėčiau nešioti kryžiuką ant kaklo. Seserys davė paskaityti katekizmą ir aš supratau, kad būtent tai mane traukia. Apkrikštyta pradėjau dažniau lankytis mišiose, domėtis, skaityti knygas. Draugai iš manęs juokėsi, bet nekreipiau į juos dėmesio. Man buvo gera.

Pastebėjusios, kad rimtai domiuosi, seserys pasiūlė važiuoti į katalikišką stovyklą. Pamaniau, jog tai gera proga pakeisti aplinką. Kai aš pamačiau tikrą bažnyčią, į ją įėjau pro didžiulį kryžių su Kristumi, viskas manyje tarsi apsivertė. Visas gyvenimas prabėgo prieš akis, supratau, kad neteisingai gyvenau ir kad niekas manęs nemylės tokia stipria meile kaip Dievas. Nuo patirto jausmo pravirkau, supratau, kad būtent to labai seniai ieškojau. Pradėjau ruoštis pirmajai išpažinčiai ir Pirmosios Komunijos priėmimui. Tada man buvo 17 metų. Vėliau pareiškiau norą stoti į vienuolyną, kad galėčiau dalytis savo patyrimu. Kai grįžusi namo pasakiau, jog tapsiu vienuole, visi labai nustebo, bet neketino man drausti, nes tuomet buvau jau pilnametė ir savo gyvenimą galėjau kurti pati. Metus pagyvenau vienuolyne, kad įsitikinčiau, jog tikrai to noriu. Ir likau. Daug padėjo misionierius kunigas, į kurio aukotas mišias pirmą kartą nuėjau. Jis dalyvavo man priimant pirmuosius ir antruosius įžadus. Amžinuosius įžadus daviau jau Lietuvoje.

– Ko pasiilgstate būdama Lietuvoje?

– Šiaurės Kazachstane, kur aš gimiau, – labai dideli atstumai, miškai, stepių platybės. Gali nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų ir nieko nepamatyti, tik stepių smėlį aplink. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, pamaniau, kad čia – labai mažai vietos. Pasiilgstu erdvės. Tačiau labai gerai, kad neturiu kada apie tai galvoti, visada yra daug darbo, o laikas taip greitai bėga, kad, žiūrėk, jau vėl atostogos.

– Ar nesunku, juk turite šitiek pareigų?

– Darbo buvo daug, tačiau aš tuo tik džiaugiausi. Tikrai nesiskundžiau. Visada rasdavau laiko pabendrauti su vaikais. Patiko, kad jie ateina, aplanko. Nėra blogų vaikų. Jie tiesiog visi skirtingi. Kiekviename iš jų yra Dievo paveikslas. Kiekviename slypi gerumas. Kaip giliai jis slypi, priklauso nuo šeimos. Tačiau kai atrandi kelią į vaiko širdį, jis pradeda keistis labai sparčiai. Daug patirties įgijau dirbdama „Rasos“ specialiojoje mokykloje. Iš pradžių buvo sunku. Tačiau supratau, kad čia aš turiu kasdien iš naujo išmokti mylėti.

Šįmet, kaip niekad, Pirmajai Komunijai teko paruošti net 53 vaikus. Tai man buvo tikrai nemenka užduotis. Tačiau labai patiko dirbti su jais. Nė vienas neišėjo. Kartais kai kurie iš mano buvusių mokinių užbėga pasiklausti, kaip gyvenu, praleisti laiko jaunimo nameliuose, pažaisti kokį žaidimą. Smagu, kai juos susitinku gatvėje, kai vaikai sveikinasi, pasikalbame. Pokalbio ateina ir suaugusieji. Aišku, visada norėjau daugiau laiko skirti vaikams, bet turėjau ir kitų pareigų. Bus gaila palikti kybartiečius.

– Kokios mintys užplūsta prieš išvažiuojant?

– Galvoju, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Kažką prarandi, kažką atrandi. Suprantu, kad ten, kur išvažiuoju, irgi yra žmonių, kuriems galbūt reikia pagalbos. Kiti veidai, kita patirtis. Mano vietą čia galbūt irgi kažkas užims.
Kitą savaitgalį išvažiuoju į gimtinę. Džiugu bus vėl pamatyti savo šeimą.

– Atsipūsite nuo darbų?

– Aš nežinau, ar nuo Dievo galima pavargti. Kur bebūčiau, jis visada su manimi. Iš pradžių būdavo sunku grįžti namo, nes mano šeima nėra tikinti. Visi mane užpildavo klausimais. Praėjo penkiolika metų, kai pasirinkau tokį kelią, šeima dabar jau pradeda rimtai domėtis mano užsiėmimu. Norisi tiesiog būti su jais, dalytis.

Pas mus nėra tiek daug bažnyčių kaip Lietuvoje. Artimiausia bažnyčia nuo mamos namų yra už 200 kilometrų. Ten – musulmoniška šalis, tad dažniausiai matyti mečetės. Labai džiaugiuosi, kad po tiek metų mano šeima pradėjo domėtis tikėjimu, jaučiu, jog pagaliau atėjo laikas ir jiems, tad važiuoju namo su dideliu džiaugsmu.

Kai grįžtu, suvažiuoja visi giminės iš Vokietijos, Rusijos. Pabūname kartu, būnu sava tarp savų. Tai ir yra poilsis.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Katalikiškas vaikų ir jaunimo centras ilgai buvo sesers Tatjanos namais.

Publikuota: „Santaka”, 2014 m. Birželio 21 d. 

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba