Daily Archives: 2019-07-15

Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian