Author Archives: Romas

  • 0

Žvilgsnis į „Sveikatos“ klubo metus

Pasibaigę 2017-ieji Kybartų miesto sporto klubui „Sveikata“ buvo kupini įvairių renginių, varžybų, turnyrų ir darbų.

Klubas, norėdamas vykdyti įvairius projektus, atnaujino įstatus, kad galėtų išplėsti savo veiklos sritis ir rūšis. Buvo pradėtos neformalaus ugdymo programos vaikams, planuojami dar keli nauji projektai, kurie bus susieti su vaikų ugdymu, šeimų įtraukimu į klubo veiklą.

Visus metus aktyviai ruoštasi „Sveikatos“ šimtmečio minėjimui, kuris įvyks 2019 metais. Sukurti specialūs 100-mečio kamuoliai kaip padėka žmonėms, skiriantiems paramą paminklui, įamžinsiančiam Kybartų sporto patriarcho Vytauto Kochanausko atminimą.

Klubas gavo kvietimą prisijungti prie seniausius pasaulio klubus vienijančios draugijos „Club of Pionerrs“, kuri siekia išsaugoti futbolo vertybes: pagarbą, sąžiningumą, bendravimą, taip pat rengia susitikimus ir futbolo turnyrus tarp seniausių pasaulio klubų. 2017 nenutrūko ir bendradarbiavimas su mūsų senaisiais partneriais: „Rasos“ specialiąja mokykla, „Kregždutės“ vaikų lopšeliu-darželiu, sporto klubu „Impulsus“, „Saulės“ progimnazija. Šiais metais pradėjome draugauti ir pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Kybartų mokykla-darželiu „Ąžuoliukas“.

Klubo komandos vykdė aktyvią sportinę veiklą, dalyvavo vaikų, senjorų, vyrų varžybose. Buvo surengti kasmetiniai turnyrai V. Kochanauskui ir „Sveikatos“ nariams atminti. Aišku, pagrindinis klubo uždavinys – išlaikyti vyrų komandą, kuri vėl dalyvavo Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse. Tarp dešimties komandų užimta penkta vieta. Kadangi „Sveikatos“ ekipoje dauguma žaidėjų yra tik mūsų rajono futbolininkai, buvo be galo sunku kovoti su komandomis, papildytomis aukščiausio lygio futbolininkais. Džiugu, o kartu ir liūdna paminėti, kad nuo ketvirtą vietą užėmusios Marijampolės ,„Sūduvos-B“ ekipos atsilikome tik įmuštų ir praleistų įvarčių santykiu.

Sezono pradžioje buvo sužaistos dvejos draugiškos rungtynės su Kauno ir Druskininkų komandomis. Jau penktą sezoną komandą kovoms ruošti man padėjo jaunimo treneriai L. Savickas, R. Melsbakas ir M. Mikelkevičius.

Pirmajame varžybų rate net trejos rungtynės baigėsi lygiosiomis ir tai neleido komandai priartėti prie lentelės lyderių. Tačiau antrojo rato pabaigoje buvo laimėtos net penkerios iš šešerių paskutinių rungtynių. Žiūrovams ypač įsiminė puikios rungtynės su „Jonavos–B“ ir „Panerio“ komandomis, kai buvo pasiektos pergalės 9:2 ir 7:0.

Kybartiečiai futbolininkai taip pat dalyvavo LFF taurės varžybose, kuriose pirmajame etape 4:0 nugalėjo Šiaulių „Fanus“. Antrajame burtai komandą suvedė su A lygos Jonavos komanda. „Sveikata“ visas rungtynes priešinosi profesionaliems futbolininkams, bet pralaimėjo rezultatu 1:2 ir pasitraukė iš tolimesnių taurės kovų.

Per sezono uždarymo vakaronę diplomais ir padėkomis buvo apdovanoti geriausi komandos žaidėjai: perspektyviausiu pripažintas jaunasis Adamas Vieraitis, geriausiu vartininku – Vytenis Bujauskas, geriausiu gynėju – Mantas Kereiša, geriausiu saugu – R. Gudelis. Specialiu prizu, kurį įsteigė Lilija ir Antanas Žilinskai, apdovanotas Artūras Pečiulis. Jis visą sezoną žaidė puikiai ir įmušęs 17 įvarčių liko antras visų lygos snaiperių sąraše.

Visus pasveikino ir linkėjimus išsakė „Sveikatos“ klubo prezidentas Nerijus Demenius.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Neseniai pasibaigusiame sezone „Sveikatos“ futbolininkai Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse užėmė penktą vietą.

Padėka

„Sveikatos“ klubas yra dėkingas savo rėmėjams: Seimo nariui Algirdui Butkevičiui, UAB „Belor“, UAB „Ebresa“, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentui Žydrūnui Buzui, UAB „Vilkaviškio autoklubas“ vadovui Robertui Deltuvui, UAB „Sport time“, Kybartų seniūnijai, Evaldui ir Linai Mačiuliams, Andriui ir Mildai Vaičaičiams, Zigmui Botyriui, Antanui ir Lilijai Žilinskams, Rimantui ir Jurgitai Kivyliams, Arūnui ir Svetlanai Norkeliūnams, Vaidui ir Daivai Bruožiams, Ričardui ir Oksanai Siaurusaičiams, Vytautui Skinkiui, sporto klubui „Impulsus“, UAB „Kautra“, UAB „Aukso ragas“, Kybartų „Saulės“ progimnazijai, UAB „Kybartų darna“ ir kultūros centrui. Taip pat dėkojame savo draugams: visiems klubo fanams, Romui Šunokui, Dainiui Kovui, Gintarui Ryckiui, Romutei Jablonskienei, Arvydui Iešmantavičiui, Haroldui Kerušauskui, Mariui Vilemaičiui, Erikui Plaušiniui, Stasiui Katinskui, Mindaugui Balčiūnui ir kitiems.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


  • 0

Šilti pacientų žodžiai brangesni už titulus

Ateinančiais metais gražų jubiliejų švęsiančiai gydytojai Nijolei Drazdienei nuoširdžiausius linkėjimus siųs tūkstančiai Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų, dėkingų už išgelbėtas gyvybes. O visa širdimi savo profesijai atsidavusi, milžiniškus darbus šalies medicinoje nuveikusi gydytoja mintimis grįš į gimtuosius Kybartus – mažą miestelį, kuriame gimė, baigė mokyklą ir pasirinko sunkų bei atsakingą medikės kelią. Ir šio žingsnio ji nesigailėjo nė vieną akimirką.

Gimtinę aplanko

Ko gero, sunku būtų išvardyti visus bene garsiausios šalyje neonatologės Nijolės Drazdienės nuopelnus.

Medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, naujagimio širdies ultragarsinių tyrimų pradininkė Lietuvoje, keliolikos mokomųjų knygų, vadovėlių studentams ir enciklopedinių leidinių autorė, paskelbusi per 100 publikacijų ir keliasdešimt mokslinių straipsnių.

N. Drazdienė už nuopelnus medicinai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, skirta „Metų moters“ nominacija. Visa tai – tik maža dalis to, kas viešai skelbiama gydytojos biografijoje.

Tačiau labiau už visus titulus gydytoja vertina kasdieninį darbą, pacientų šypsenas ir jautrius žodžius.

Šiltus jausmus gimtajam kraštui puoselėjantys N. Drazdienė ir jos vyras Ramutis retkarčiais atvyksta į gimtuosius Kybartus, dalyvauja Pasaulio kybartiečių draugijos veikloje, aplanko mokyklą, susitinka su gimnazistais.

Nieko nekeistų

Už tai, kad jos gyvenime atsirado medicina, garsi gydytoja dėkinga mamai, kuri nuo mažumės baltakasei dukrai pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę ir gydytojo darbo žavesį. O už tai, jog pasirinko neonatologiją, N. Drazdienė dėkinga savo dėstytojai Kotrynai Jusionienei, kuri pati nusprendė, kad gabi studentė labai tiktų naujagimių skyriuje.

Tad permąstydama profesinį kelią gydytoja sako, jog jis visas tarsi buvo sudėliotas likimo: gyvenime atsirado žmonės, kurie patarė, pastūmėjo, pakvietė. Ir viskas klostėsi taip, kad dabar profesorė nesigaili nė vienos gyvenimo akimirkos, o jei reikėtų rinktis iš naujo, eitų tuo pačiu keliu.

N. Drazdienė pripažįsta darbui atidavusi didžiąją savo laiko dalį, tačiau jo užtekdavo ir bendravimui su artimaisiais bei draugais, taip pat knygoms, teatrui ir kitiems pomėgiams.

Gydytoja džiaugiasi lygindama savo darbo pradžią su dabartinėmis medicinos galimybėmis ir savo studentams kartoja, kad jiems net sunku įsivaizduoti, kaip per kelis dešimtmečius – vieno žmogaus gyvenimą – įvyko nesuvokiamas virsmas. Jai teko pačiai su kolegomis dalyvauti moderniosios mūsų šalies neonatologijos kūrime.

Padėjo laisvė

N. Drazdienė prisimena, kai dar aštuntame–devintame dešimtmetyje užsienio žurnaluose skaitydavo apie neonatologijos galimybes, naujus vaistus, tačiau jų sovietinėje Lietuvoje nebuvo.

Profesorė pasakoja, jog devinto dešimtmečio pabaigoje jai su medikų delegacija teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tuomet lietuviai gydytojai su didžiuliu pavydu stebėjo, kokias galimybes turi užsienio kolegos, ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų, atsivėrus sienoms, ir Lietuvą pasieks naujosios technologijos.

Gydytoja neabejoja, kad didžiulis lūžis Lietuvos medicinoje įvyko iškovojus nepriklausomybę. Ir tai nėra tik skambi frazė. Mat atsirado galimybė atvykti užsienio medikams, o mūsiškiams išvykti tobulintis į užsienio šalis, parsivežti naujų žinių ir technologijų, dalyvauti įvairiuose projektuose. Būtent dėl to dabar akušerija ir neonatologija yra vienos iš pažangiausių medicinos sričių.

Palyginusi savo laikų medicinos studentus su dabartiniais, profesorė randa ir panašumų, ir skirtumų. Anot N. Drazdienės, išmone ir jaunatviškumu šiuolaikiniai medikai panašūs į ankstesnes kartas, tačiau dabartiniai labiau motyvuoti. Be to, jie jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tad yra laisvesni, turi nepalyginamai geresnes galimybes mokytis, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tad sunkiai įsivaizduoja, kad anksčiau buvo kitaip.

Noras gyventi

Per kelis darbo dešimtmečius gydytojai teko matyti ir skaudžių istorijų, ir tikrų stebuklų. Kai kuriuos savo mažuosius pacientus ir jų mamas, nerimo kupinomis akimis sekančias kiekvieną mediko judesį, N. Drazdienė prisimena iki šiol. Jai skaudu pagalvojus, jog dabartinės medicinos galimybės būtų išgelbėjusios ne vieną mažąjį pacientą. Tačiau medikai tuomet jautėsi bejėgiai.

Vis dėlto smagu, kad šiandien neonatologai gali džiaugtis išgyvenančiais naujagimiais, kad net 22–23 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldę kūdikiai turi galimybę gyventi. O mažiausia gydytojos darbo praktikoje gimusi ir išgyvenusi mergytė gegužę sulauks pilnametystės. Rasa Marija gimusi svėrė tik 450 gramų.

Prisiminusi šią išskirtinę pacientę profesorė sakė tikėjusi, jog Rasa Marija, net ir gimusi tokia mažutė, išgyvens. Mat ji nuo pat pirmosios akimirkos rodė norą gyventi. O tai pats geriausias ženklas pagalbą teikiantiems medikams. Prie neišnešiotų naujagimių dirba visa medikų komanda: neonatologai, radiologai, fizioterapeutai, masažistai, slaugytojos, laboratorijų specialistai ir kt. Tad išgelbėta gyvybė yra visų jų, o svarbiausia – ir mažojo paciento nuopelnas.

Profesijos žavesys

Maloniausias akimirkas medicinos mokslų daktarė patiria tuomet, kai einančią gatve ją užkalbina mamos ir rodo kažkada gležnučiais, neišnešiotais naujagimiais buvusius, o dabar dviejų metrų ūgį pasiekusius savo vaikus, dėl kurių gyvybės kažkada kovojo visas medicinos personalas. Smagu, kai tas ūgtelėjęs „vaikas“ priėjęs dėkoja už išgelbėtą gyvybę ir jo akyse suspindi jaudulio ašaros. Kai naujagimį atneša mama, kurią pačią, kažkada ką tik gimusią, gydytojai ištraukė iš mirties nagų, ar prieina studentė ir padėkoja už tai, jog prieš porą dešimtmečių išgyveno tik savo profesorės dėka.

– Tokie momentai yra mūsų profesijos žavesys, – sakė jaunąją medikų kartą ruošianti profesorė. – Tai atgrąža, kurią tu gauni ne kiekvieną dieną, bet tai tokia laimės akimirka, dėl kurios galima daug aukoti.

Atsisveikindama profesorė kybartiečiams ir visiems savo krašto žmonėms Naujaisiais metais linkėjo stiprios sveikatos, mat tai yra svarbiausia. O visa kita įmanoma pasiekti. Ir net labai sudėtingoje situacijoje nereikia prarasti vilties, nes likimas viską pats sudėlioja į savo vietas.

Artėjant Lietuvos šimtmečio paminėjimui neonatologė visoms jaunoms šeimoms linkėtų susimąstyti apie savo šalies ateitį, demografinę padėtį ir auginti daugiau vaikučių. Tuomet kitą šimtmetį galėtume pasitikti pagausėjusioje Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jolantos NORMANTIENĖS nuotr. Neonatologei Nijolei Drazdienei už išgelbėtas gyvybes dėkingi tūkstančiai naujagimių ir jų tėvelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-30.


  • 0

Mėgstamas darbas – kaip amžinas Kalėdų laukimas

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-28.


  • 0

Futbolo aikštėje – ir vaikai, ir mamos

Į sporto klubo „Sveikata“ organizuotą vaikų futbolo turnyrą susirinko net 20 komandų iš įvairių Lietuvos miestų. Jaunieji sportininkai varžėsi keturiose amžiaus grupėse.

Trylikamečių grupės turnyro nugalėtojais tapo Prienų futbolo klubo auklėtiniai. Jie už nugaros paliko Vilkaviškio sporto mokyklos ir šeimininkų Kybartų „Sveikatos“ futbolininkus.

Devynerių metų amžiaus grupėje po atkaklių kovų tik dėl geresnio įvarčių santykio nugalėjo Vilniaus „Vyčio“ komanda, kurią treniruoja buvusio kybartiečio, o dabar žinomo Lietuvos trenerio Algimanto Liubinsko sūnus Algimantas. Tiek pat taškų, kaip ir vilniečiai, surinkusi Kauno „Fortūna–A“ komanda iškovojo antrąją vietą. Trečiąją vietą užėmė Jonavos KKSC ekipa. Mūsų rajono ekipos tarp prizininkų šįkart, deja, nepateko.

Pačių mažiausiųjų, gimusių 2010 ir 2011 metais, turnyruose rezultatai nebuvo skaičiuojami. Visos dalyvavusios komandos apdovanotos medaliais, o geriausiam kiekvienos ekipos žaidėjui įteikti asmeniniai prizai. Šioje amžiaus grupėje rungtyniavo komandos iš Kybartų,Vilniaus, Kauno ir Druskininkų.

Kadangi renginys vyko per Tarptautinę futbolo dieną, šia proga buvo surengtos ir neeilinės rungtynės, kuriose dalyvavo vaikų mamos ir klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Savo jėgas futbolo aikštėje išbandė ir jaunųjų sportininkų mamos bei klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-21.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian