Author Archives: Romas

  • 0

Išmaltu keliu – neprieisi ir neprivažiuosi

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinta vieta, kur 1940 metais per Lieponos upelį į Vokietiją brido tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda. Prie pat dvi valstybes skiriančios tvoros akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Greta pastatytas ir apie patį faktą bylojantis akmuo. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies.

Kybartų bendruomenės ir seniūnijos rūpesčiu viskas padaryta taip, kad mieste besilankantys žmonės galėtų ateiti ir pamatyti garsiąją brastą per Lieponos upelį. Tačiau į redakciją paskambinę skaitytojai skundėsi, kad jau nuo rudens į šią vietą patekti neįmanoma, nes į ją vedantis keliukas – išmaltas ir dumblinas.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, šiuo metu galimybės sutvarkyti keliuką nėra. Pasienyje su Kaliningrado sritimi dar tebevyksta tvoros įrengimo darbai ir juo važinėja tvorą statančios UAB „Gintrėja“ technika. Pabaigusi darbus statybų bendrovė žadėjo keliuką sutvarkyti, o seniūnija planuoja ateityje įrengti pėsčiųjų taką, kuris ves rusų kapinių patvoriu. Šia vieta, manoma, ir ėjo tuometinis prezidentas Antanas Smetona.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankyti, – sakė R. Šunokas. – Dažnai atvykėliai prašo papasakoti ir apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji armija pradėjo okupuoti kraštą. Tad esame suinteresuoti, kad objektas būtų prieinamas. Tačiau ne visada užtenka vien mūsų norų.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Išmaltas keliukas bus tvarkomas tuomet, kai bus baigti tvoros statymo darbai pasienyje.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


  • 0

Seniūnijos kaimų bendruomenės atnaujins viešąsias erdves

Kybartų bendruomenė rūpinasi ne tik savo miesto poreikiais. Iš rajono Savivaldybės gavę per 5 tūkst. eurų, kybartiečiai nupirko įvairių daiktų, skirtų laisvalaikio vietoms praturtinti, ir išdalijo juos kaimų bendruomenėms.

Kybartų seniūnijoje šiuo metu veikia devynios bendruomeninės organizacijos. Ir nors kaimuose per projektus lėšų įvairiems projektams įgyvendinti buvo galima gauti lengviau negu miestui, visgi įruoštų vietų, kur žmonės galėtų leisti laisvalaikį, kaimuose vis dar trūksta.

– Seniūnijos bendruomenių atstovai dažnai susirenkame pasitarti dėl įvairių reikalų. Tad ir sprendimas rašyti paraišką ir bendruomeninei veiklai prašyti lėšų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės „Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 m. veiksmų plano įgyvendinimo“ programos, gimė visų sutarimu, – sakė Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. – Pasitarėme, kam ko reikia, o kai gavome per penkis tūkstančius eurų, viską nusipirkome ir išsidalijome.

Taigi, atšilus orui seniūnijos kaimuose bus tvarkomos vaikų žaidimų aikštelės, užsėtos vejos, įrengtos futbolo aikštelės, pastatyta suoliukų ir kitų įrenginių.

Gudkaimyje, netoli įrengtos krepšinio aikštelės bei darželio teritorijos, bus sutvarkyta ir futbolo aikštė. Iš gautų lėšų nupirkta metalo, reikalingo vartams suvirinti, antikorozinių dažų. Taip pat įsigyta lauko palapinė, kuri pravers bendruomenei organizuojant renginius.

Keturkaimio kaimo bendruomenė Lauckaimio gyvenvietėje planuoja savo jėgomis susitvarkyti apleistą teritoriją, ją apželdinti, o atšilus orui sustatyti iš minėtų lėšų nupirktus penkis lauko suolelius, padėti smėlio dėžę vaikams.

Bajorų kaimo bendruomenės nariai prie Širvintos upės įsirengę poilsio zoną, kur jau yra pliažas, lauko tinklinio aikštelė. Dabar čia dar galės pasistatyti ir nupirktus lauko stalus bei suolus.

Pirkiniais džiaugiasi ir Šiaudiniškių kaimo bendruomenė. Jos pirmininkė Irena Senkuvienė sakė, kad nupirkta metalinių segmentų tvora bus aptverta teritorija prie mokyklos. Čia įrengta vaikų žaidimų aikštelė, todėl reikia labai saugoti mažuosius, kad jie neišbėgtų į gatvę. Be to, greta bus pastatyti ir už jau minėtas lėšas nupirkti keturi suoliukai.

Vilkupių kaimas taip pat džiaugiasi naujais pirkiniais. Greta bendruomenės namų pastatytos sūpuoklės, tuojau bus surikiuoti suoliukai.

Sūpynėmis ir sportine laipyne praturtėjo ir kaimyninė Šūklių kaimo bendruomenė.

Gustaičių kaime bendruomenės nariai suorganizavo talką ir sutvarkė erdvę, kurioje jau įrengta pavėsinė, suolai ir stalai, vyksta bendruomenės narių susibūrimai. Dabar čia galės žaisti ir vaikai.

Matlaukio kaimo bendruomenė savo teritorijoje įsirengė pavėsinę. Jų kaimynai kybeikiškiai pasikeitė bendruomenės namų fasadines duris ir įsigijo sūpuokles bei suoliukų.

Patys kybartiečiai žmonėms su atžalomis pasibūti mieste pritaikė dvi erdves: Kudirkos Naumiesčio ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse, prie daugiabučių namų. Čia pastatyti suoleliai, sūpynės bei smėlio dėžė.

Kybartų bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius pasidžiaugė, kad visus darbus įrengiant ir tvarkant teritorijas, statant įrenginius atliko patys bendruomenių žmonės.

Bendroms reikmėms iš minėtų lėšų dar įsigyta ir didelė lauko palapinė bei Kybartų seniūniją reprezentuojanti atributika. Ji bus reikalinga pasipuošti, kai visos bendruomenės dalyvaus rajoniniuose, respublikiniuose renginiuose.

– Kasmet dalyvaujame derliaus šventėse, patys organizuojame sportines, šeimų šventes, tad tokių dalykų mums jau seniai reikėjo, – sakė V. Katkevičius. – Atributika papuošime savanoriaujančius žmones. Pastebiu, kad po tokių renginių savanorių daugėja. Žmonėms patinka būti naudingais. Šią vasarą, Mindaugo karūnavimo dieną rengsime didelį atvirą šachmatų turnyrą miesto parke, tad ir palapinė, ir atributika mums labai pravers.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vito KATKEVIČIAUS nuotr. Vilkupių kaimo bendruomenė praturtėjo dailiomis sūpynėmis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


  • 0

Valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiame kartu

Kybartiečiai stengiasi būti aktyvūs ir kartu su visa Lietuva švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Vasarį Kybartų kultūros centras prisijungė prie akcijos „Apkabinkime Žemę 2018. Lietuva dėkoja“. Jos organizatoriai kvietė padėkoti valstybėms, kurios 1992 m. pripažino Lietuvą kaip savarankišką, nepriklausomą valstybę. Prie šios akcijos prisijungė „Saulės“ progimnazijos bei Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai. Pasirūpinome Azerbaidžano šalies atributika, o mokiniai, sustoję į širdelės formos ratą, tarė AČIŪ Azerbaidžano valstybei, kuri Lietuvai labai svarbiu ir sunkiu laiku išdrįso pasakyti: „Lietuva, mes pripažįstame Tave kaip valstybę ir nuo šiol Tu esi lygiateisė narė pasaulio šalių šeimoje.“ Šią akimirką užfiksavome nuotraukose, kurias kartu su padėkos laišku išsiuntėme Azerbaidžano Khazaro universitetui, teigdami, jog savo laisvoje šalyje esame laimingi bei vieningi.

Kovo 11-ąją Kybartų kultūros centras pakvietė žmones švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vyko Vytauto Mačiulaičio fotografijų paroda „Laisvės kovų takais“, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Autorius pristatė savo darbus, akcentavo, kad ši paroda – tai jo padėka kovotojams už laisvę, tai siekis eiti savo protėvių kovų keliais, saugoti jų atminimą, puoselėti lietuvybę.

Vėliau kybartiečiai ir svečiai buvo pakviesti į vokalinės muzikos festivalį „Dainuojam Lietuvai“. Nuotaikingai koncertą pradėjo mažiau nei prieš du mėnesius susibūręs Kybartų kultūros centro vaikų popchoras. Iškilmingai sugiedota „Tautiška giesmė“, šventinius sveikinimus ir palinkėjimus išsakė Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys K. Smirnovas įteikė padėkas gydytojai Žilvinai Urbonavičienei, vokalinių ansamblių „Aušrinė“ ir „Vaivora“ bei vaikų popchoro vadovei Irmai Menčinskienei, Kybartų kultūros centro darbuotojams. Taip pat mūsų kolektyvui padovanojo 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją.

Koncerte pasirodė vokaliniai ansambliai „Gija“ (vad. D. Borkertienė), „Vaivora“ ir „Aušrinė“ (vad. I. Menčinskienė), „Šypsena“ ir „Jovaras“ (vad. N. Gardauskienė), „Savito“ (vad. A. Burbulienė), Girėnų kapelos vyrų kvintetas (vad. N. Klimauskienė).

Koncerto pabaigoje vokalinių ansamblių vadovams meras A. Neiberka įteikė padėkas.

Skambant nuotaikingos Marijampolės kultūros centro vokalinio ansamblio „Savito“ atliekamos dainos „Tu, Lietuva“ pakartojimui, dainavo, plojo visa salė: ir į sceną išėję visi atlikėjai, ir žiūrovai.

Dėkodama visiems renginio dalyviams ir žiūrovams sakau: taip gera būti kartu!

Nuotr. Bendra daina suvienijo ir atlikėjus, ir žiūrovus.

Asta VENCIENĖ
Kybartų kultūros centro direktorė

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

„Nesuabejojau pasirinkęs kunigystę“

Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas LABAŠAUSKAS, neseniai pradėjęs kunigystės trečiąjį dešimtmetį, netrukus minės savo amžiaus jubiliejų. Dienos, likusios iki penkiasdešimtojo gimtadienio, – proga apmąstyti pasirinktą kelią ir kas yra visų svarbiausia juo žengiant.

– Kai artėja sukaktys, gręžiamės atgal, vertiname, ką atlikę. Ką randate Jūs?

– Labai kukliai vertinu savo darbus. Kunigo tikslas – supažindinti žmogų su Dievo meile. Kiekvienas turi prigimtinį troškimą būti mylimas, tačiau žemėje šio troškimo negalime realizuoti, nes iš prigimties esame savanaudžiai. Tik Dievas gali mylėti žmogų nesavanaudiškai.

Žvelgiu į kunigystės metus ir matau padarytus paprastus dalykus: suremontuota bažnyčia, įvestas šildymas. Karitatyvinė, socialinė bažnyčios misija susideda iš to, kad per dėmesį žmogui stengiamasi jam atskleisti Dievo meilę.

Sakoma, kad nė vienas savo teisme negali būti teisėjas. Mes nesame objektyvūs savęs vertintojai – nuvertiname arba pervertiname. Džiaugiuosi, jog nenusivyliau, nesu suabejojęs dėl pasirinkimo eiti kunigo keliu.

– Jei nekilo abejonių, esate laimingas žmogus.

– Manyčiau, kad šiuo metu jaučiuosi optimaliai laimingas. Tačiau laimė nėra savitikslis dalykas. Tau gerai, kai žmonėms gerai, kai jiems blogai – ir tau blogai. Tas jautimasis gerai yra labai sąlyginis dalykas. Teologine prasme žvelgiant, absoliučios laimės žmogus žemėje negali pasiekti, tai yra siekiamybė, mūsų tikslas.

– Kaip gaunate atgalinį ryšį iš parapijiečių? O gal jo norėti – egoizmas?

– Tai yra motyvas. Žmogus nori, kad būtų jo darbų vaisiai. Tiesa, Kristus moko daryti gera nieko nesitikint. Tikintis žmogus turi būti natūraliai džiaugsmingas, o pradžiuginti gali suvokimas, kad jo veikla duoda rezultatą.

Atgalinis ryšys jaučiamas per bendravimą, per santykį su žmonėmis. Jie man padeda. Žmogus pats galbūt neateis ir tiesiai nepasakys, kas jam patiko, bet tokie atsiliepimai vis dėlto pasiekia.

Jau gal kokius penkerius metus mane vis neva kelia iš Kybartų parapijos. Tokiu nuogąstavimu kalbėdamiesi dalijasi parapijiečiai. Žmonės sunerimę, jog vyskupas manęs neiškeltų, nors šiam jų nerimui nėra visiškai jokio pagrindo. Tai irgi yra savotiškas atgalinis ryšys.

– Kybartų bažnyčioje tuokiasi, vaikus krikštija ir kitų parapijų tikintieji. Žmones traukia pas Jus.

– Aš esu kilęs iš Vilkaviškio, gal tai kažkiek įtakos daro. Vis dėlto sakyčiau, kad atvykstančiųjų iš kitur nėra daug.

Jei į kurį kunigą daugiau žmonių kreipiasi dėl Krikšto, Santuokos sakramentų, kai kada formuojasi nuomonė, jog galbūt jis „lengviau praleidžia“. Nieko aš nelengvinu. Savo pamoksluose esu radikalus, tačiau nemoralizuoju, nesu griežtas.

Vis dėlto manau, jog žmogus vieną kartą gyvenime turi šventę, pavyzdžiui, priima Santuokos sakramentą. Stengiuosi jam leisti jaustis šventiškai, kad nuotaikos nesugadintų kokia kunigo frazė ar nepasitenkinimas. Juk per šventę ne laikas žmonėms priekaištauti, kad jie kažką daro ar darė ne taip. Mano toks požiūris, jog atėjusį žmogų reikia gerbti su jo silpnybėmis, trūkumais. Galbūt dalis žmonių kreipiasi dėl to.

– Esate klebonas, pataisos namuose – kapelionas, Jus kviečiasi trečiojo amžiaus universitetai. Žmonės, kuriems tarnaujate, – tokie įvairūs, kiekvienąsyk reikia rasti tą taikliausią žodį.

– Jaunimui dar reikia „visas balas išbraidžioti“, gyvenimo pamokas pereiti, kad atsirinktų, kas tikrosios vertybės. Į gyvenimo rudenį įžengę senjorai labai atviri tiesai, tačiau dalis jų dėl sovietmečio įtakos yra nutolę nuo Dievo. Šitie žmonės Bažnyčiai labiausiai rūpi.

Nuteistieji „minta“ ta pačia informacija, kurią visuomenei pateikia žiniasklaida, pagal tai formuojasi žmonių vertybės. Nuteistieji yra mūsų visuomenės produktas. Jų poreikis dvasiniams, tikėjimo dalykams nė kiek nesiskiria nuo visos visuomenės. Kunigas Dievo ieškančiam žmogui (tiesa, jų nėra labai daug) sudaro sąlygas. Per šv. Mišių pamokslą stengiuosi skelbti bendražmogiškas krikščioniškas vertybes. Problema tokia, jog fiziškai negaliu skirti pakankamai laiko. Tačiau svarbu jau ir tai, kad aukojamos šv. Mišios, teikiami sakramentai.

Kalbant apie visuomenės problemas, viskas sueina į šeimą, kitos institucijos yra tik pagalbinės. Tikėtis, jog būtent jos pakeis situaciją, nemanau, kad realu.

– Marijos radijuje, laidoje „Depresija ir maldos galia“, galima išklausyti Jūsų mintis. Depresija – psichikos sveikatos sutrikimas. Duoti patarimų, kaip vaduotis iš ligos, – atsakingas žingsnis. Kaip jam ryžotės?

– Aš pats esu sirgęs depresija ir žinau, ką tai reiškia. Dabar jaučiuosi taip gerai, kaip niekada gyvenime nesijaučiau. Žmones, kurie kreipiasi, visada siunčiu pas psichiatrą, nepuolu gydyti. Vis dėlto kiekviena liga paliečia visas žmogiškas dimensijas: fizinę, psichologinę ir dvasinę. Siūlau gydyti dvasinę dimensiją, o šitą pasiūlys galbūt ne kiekvienas psichiatras. Padėti žmogui dvasinėje srityje, manau, turiu kompetenciją, todėl taip drąsiai ir kalbu.

Pripažinti, jog sergi depresija, – pirmas žingsnis sveikimo kelyje. Jeigu žmogus pats nori, tik tada galima padėti jam atsiverti Dievo veikimui. Pasakyti apie persirgtą depresiją yra pagrindinis žingsnis kitą žmogų paakinti, kad jis atkreiptų dėmesį į savo problemą, kad apie tai būtų kalbama, kad šita tema neliktų tabu. Depresija – tokia liga, kai žmogus labai sunkiai pripažįsta, jog serga, netiki, kad gali pasveikti, arba yra įsitikinęs, jog susitvarkys pats, be pagalbos. Vis dėlto depresiją reikia gydyti, šita liga retai praeina pati.

– Ar daug draugų užgyvenote?

– Man patiko vieno kunigo pasakymas, kad kai esi keturiasdešimties, draugų turi pilną stadioną. Sulaukus šešiasdešimties, jie telpa į autobusą, o kai tau aštuoniasdešimt – į lengvąjį automobilį. Draugystei palaikyti reikia energijos. Draugų daug negali būti, tik vienas kitas. O bičiulių, pažįstamų yra labai daug.

– Vasarį svečiuose turėjote Lietuvos diplomatą, ambasadorių Vygaudą Ušacką su žmona.

– Mes palaikome ryšį. Susipažinome Vašingtone. Aš ten mokiausi universitete, o V. Ušackas pradėjo ambasadoriaus kadenciją. Jis atėjo į šv. Mišias, po jų užkalbino. Paskui teko susitikti krepšinio aikštelėje, vėliau vaikus ruošiau sakramentams. V. Ušackas vadovaujasi bendražmogiškomis krikščioniškomis vertybėmis, orientuotomis į tradicinę šeimą.

– Kaip švęsite jubiliejų?

– Kad nesiruošiu švęsti. Žadėjo aplankyti keturvalakiečiai, pabendrausime. Šventės, kai viskas sukasi apie vieną asmenį, man niekada nebuvo priimtinos.

Švęsti ruošiamės Kybartų bažnyčios 90-metį, jis bus rudenį. Būtent šitai sukakčiai aš teikiu prioritetą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Rugilės MASLAUSKAITĖS nuotr. Bendrystės su kun. Vaidotu Labašausku laikas mažajam Kasparui liks kaip šiltas vaikystės prisiminimas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

Pirmą kartą A. Žako atminimo taurė atiteko „Gudkaimio“ komandai

Jau 42-us metus Kybartuose organizuojamos miesto krepšinio pirmenybės. Dvidešimt aštuntą kartą jos vyksta buvusio mokyklos direktoriaus A. Žako atminimo taurei laimėti.

Šių metų pirmenybėse dalyvavo septynios komandos. Jos žaidė viename pogrupyje kiekviena su kiekviena. Šiemet ekipos buvo labai lygios, todėl dauguma rungtynių buvo įtemptos ir kovingos. Per visas varžybas, vykusias Kybartų „Saulės“ progimnazijos sporto salėje, susirinkdavo daug sirgalių.

Žiūrovai palaikė ir finalinių kovų dalyvius. Dėl III vietos pirmenybėse kovėsi „Robedos“ ir „Keturkaimio“ komandos. Po trijų kėlinių šešiais taškais 48:42 pirmavo „Keturkaimis“. Tačiau kovingai nusiteikę „Robedos“ krepšininkai nepalūžo ir laimėjo rungtynes 63:58. Puikiai žaidė komandos veteranai R. Dailidavičius (26 tšk.), R. Baliūnas (14 tšk.), E. Baltrušaitis (10 tšk.). Pralaimėjusiesiems nepadėjo ir rezultatyvus P. Liepinaičio žaidimas (31 tšk.).

Šiemetinis finalas tarsi pakartojo praeitų metų pirmenybių rungtynes dėl trečios vietos. Jame susitiko „Gudkaimio“ ir „Gražiškių“ komandos. Tai buvo lygiaverčių varžovų dvikova. Ji vyko įdomiai ir įtemptai, pirmavo tai viena, tai kita ekipa.

Finalinis teisėjų V. Bruožio ir R. Kivyliaus švilpukas užfiksavo sunkią, bet pelnytą „Gudkaimio“ pergalę rezultatu 75:72. Prie jos daugiausiai prisidėjo E. Masaitis (20 tšk.) ir K. Linkevičius (19 tšk.). „Gražiškių“ komandoje rezultatyviausiai žaidė M. Šmigelskas (23 tšk).

Per pirmenybių uždarymą sveikinimo žodžius komandoms tarė Kybartų seniūnas R. Šunokas, Pasaulio kybartiečių draugijos atstovas R. Vaičaitis. A. Žako atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prisiminta miesto pirmenybių istorija, įteikti apdovanojimai.

Pirmos vietos medaliais, pereinamąja A. Žako atminimo taure ir piniginiu prizu pirmąkart pirmenybių istorijoje apdovanota „Gudkaimio“ komanda. Antros vietos medaliai ir piniginis prizas įteikti „Gražiškių“ ekipai, trečios vietos apdovanojimai atiteko „Robedos“ krepšininkams.

Miesto seniūnijos ir rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus įsteigtais prizais pagerbti geriausi pirmenybių žaidėjai. Jais pripažinti gynėjas M. Šmigelskas („Gražiškiai“), puolėjas T. Žalkauskas („Gražiškiai“) ir vidurio puolėjas M. Giedraitis („Gudkaimis“).

Kybartų seniūnijos prizais apdovanoti geriausi kiekvienos komandos žaidėjai. Jais tapo R. Baliūnas („Robeda“), M. Kaulakys („Matlaukys“), M. Kijauskas („Simedva“), E. Masaitis („Gudkaimis“), V. Tarnauskas („Keturkaimis“), T. Žvirblis („Mėgėjai“), L. Stočkus („Gražiškiai“).

AB „Rokiškio sūris“ atstovė R. Dailidavičienė įteikė prizus žaidėjams, rodantiems ilgaamžiškumo ir kovingumo pavyzdį. Jais pripažinti E. Baltrušaitis („Robeda“) ir A. Miliauskas („Gražiškiai“).

Naudingiausio žaidėjo prizas, kurį įsteigė buvęs kybartietis, ilgametis šių pirmenybių dalyvis A. Neščiokas, atiteko K. Linkevičiui („Gudkaimis“). Kybartų notaro ir krepšininko R. Kivyliaus įsteigtu perspektyviausio pirmenybių žaidėjo prizu apdovanotas „Robedos“ žaidėjas Rokas Dailidavičius.

Korektiškiausia pripažinta ir piniginiu prizu apdovanota „Simedvos“ komanda. Prizą skyrė Pasaulio kybartiečių draugija, o įteikė draugijos atstovas R. Vaičaitis.

Esame dėkingi visiems, prisidėjusiems prie šių tradicinių varžybų organizavo ir palaikymo.

Juozas MURINAS
Pirmenybių vyr. teisėjas

Nuotr. Pergale džiaugėsi naujieji pirmenybių čempionai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-09.


  • 0

Pakvietė bibliotekininkės

Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai ir aktyvūs skaitytojai vasario 21-ąją paminėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.

Pasikalbėti apie lietuvių kalbos situaciją šiandieniniame gyvenime ir tautos vertybių išsaugojimo svarbą kybartiečius pakvietė bibliotekininkės Roma Bruzbartienė bei Lina Kučinskienė. Susirinko apie dvidešimt gimtajai kalbai neabejingų kybartiečių.

Į susitikimą bibliotekoje atvykusi „Santakos“ laikraščio stilistė-korektorė Elena Sabaliauskienė akcentavo būtinybę puoselėti ir branginti gimtąją kalbą, mokyti ir skatinti jaunimą ją vartoti taisyklingai, ugdyti gebėjimą atsispirti dabartinėms tendencijoms, kai svetimybėmis ar net keiksmažodžiais užteršta kalba plūsta iš komercinių televizijų kanalų ar interneto portalų.

Renginio dalyviai vieningai pritarė, jog negalima likti abejingiems ir svarbu kiekvienam prisidėti prie gimtosios kalbos išsaugojimo.

Viešnia aptarė „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimus, kuriuos pirmą kartą surengė Lietuvių kalbos draugija ir „Lietuvos žinios“, bendradarbiaudamos su Lietuvių kalbos institutu. Būtent per Tarptautinę gimtosios kalbos dieną buvo paskelbti rinkimų rezultatai. Internetiniame balsavime daugiausiai balsų gavo žodis „švaistuomenė“ („ką nors švaistanti bendruomenė“) ir posakis „Laikausi kaip… Gedimino kalnas“ (tai šiuolaikiškas atsakymas į klausimą „Kaip laikaisi?“).

Šiemet jau trečią kartą šalyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Tai daugybė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų Valstybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai bei kalbos prestižui didinti. Kybartų miesto ugdymo ir kultūros įstaigose šiuo laikotarpiu irgi vyksta nemažai renginių: viktorinos, protų mūšiai, parodos, projektai, išvykos ir kt.

Miesto bibliotekoje taip pat surengta Lietuvių kalbos dienoms skirta paroda bei savaitės pradžioje į amžinybę išėjusio vieno garsiausių šalies kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus mokslinių leidinių ekspozicija. Jas parengusios bibliotekininkės deda daug pastangų, kad miesto visuomenė turėtų galimybę susipažinti su šalies kultūros ir literatūros aktualijomis, o svarbiausia – liktų ištikima knygai ir lietuviškam žodžiui.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Tautiška trispalvė miestą puoš visus metus

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Kybartai pradėjo ruoštis iš anksto. Jau vasario 15-ąją mieste buvo jaučiamas pagyvėjimas, jaukus šurmulys ir šventinė, pakili nuotaika.

Kristijono Donelaičio gimnazija bei „Saulės“ progimnazija organizavo vaikų ir jaunimo akciją „Vienybės grandinė“. Įstaigos, organizacijos bei visi gyventojai buvo kviečiami būti vieningi, pilietiški ir prisijungti prie akcijos. Kybartiečiai, nešini vėliavomis ir tautine atributika, rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto Jono Basanavičiaus gatvę, kurioje suskambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į „Vienybės grandinę“ ir susikibę rankomis sugiedojo „Tautišką giesmę“, paleido trispalvius balionus.

Vasario 16-osios popietę Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Skambant Lietuvos himnui, VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys Kęstutis Smirnovas visus pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Jono Basanavičiaus giminaitei, brolio Vinco anūkei Teresei Basanavičiūtei, įteikė padėkos raštą bei istorinę vėliavą. Tuo pačiu metu Kybartų gaisrinės bokštas buvo papuoštas trispalve – didžiulė (2,10 m x 10 m) vėliava kabos visus 2018 m. Ši iniciatyva subūrė gausų būrį žmonių. Taip ypatingai miesto centras papuoštas Kybartų seniūnijos, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komandos, Kybartų ir Virbalio motociklininkų, UAB „Kybartų darna“, futbolo klubo „Sveikata“, UAB „Baltled“ kolektyvų dėka.

Po iškilmingo vėliavų pakėlimo žmonės buvo pakviesti į šventinį koncertą Kybartų kultūros centre. Čia buvo galima apžiūrėti Zino Kazėno-Zikos fotografijų parodą „Lietuva – laisvės šalis: 1988–1991“. Tai – Pasaulio kybartiečių draugijos dovana. Greta parodos laukė staigmena: eksponuota 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto kopija. Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po akto tekstu ir taip parodyti, kad mes tikrai mylime Lietuvą, kad laisvė mums visiems labai brangi. Akto kopiją bus galima pasirašyti per visus šiais metais vyksiančius renginius, o kitąmet aktas bus padovanotas šimtmetį švęsiančiam Kybartų miestui.

Koncerte, kurį vedė iš Kybartų kilęs aktorius Arūnas Žemaitaitis, buvo „perbėgta“ per visą Lietuvos istoriją nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo Lietuvos himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro šokėjos (vad. Irena Šunokienė) bei liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ (vad. Rima Gliaubicienė). Savo dainas dovanojo moterų vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Danguolė Borkertienė).

Nuotr. J. Basanavičiaus gatve nusitęsė „Vienybės grandinė“.

Ant gaisrinės bokšto iškabinta 10 m ilgio
vėliava.

Koncerte skambėjo vokalinio ansamblio „Gija“ dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Dviguba šventė Matlaukyje

Dviguba šventė Matlaukyje paminėta patrankų šūviais ir paminklinio akmens atidengimu. Gausus būrys matlaukiečių ir svečių Valstybės atkūrimo šimtmetį ir bendruomenės įkūrimo 15-os metų jubiliejų pasitiko su šypsenomis veide ir giedodami valstybės himną.

Šventės akcentu tapo paminklinio akmens ir koplytstulpio, skirto išnykusių senųjų kaimų įamžinimui, atidengimas ir šventinimas. Paminklą atidengti patikėta bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei ir kaimo seniūnaičiui Robertui Mickevičiui. Vėjyje plazdančių trispalvių garsus nustelbė patrankų šūviai, kuriais pagerbta Lietuva, bendruomenė ir senųjų kaimų atminimas.

Vėliau šventė persikėlė į mažųjų matlaukiečių piešiniais, vėliavėlėmis ir margaspalviais gėlių žiedais išpuoštus bendruomenės namus. Šventės dalyvius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Apie tolimus 1918 m., kai buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas, papasakojo istorijos mokytoja, buvusi matlaukietė V.Venckūnienė. Nuotaiką praskaidrino Pajevonio moterų antsamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos. Savo kūrybos eiles skirtas Lietuvai, skaitė Virbalio kunigas G.Marcinkevičius ir D.Protosevičienė.

Nuo suaugusiųjų neatsiliko ir vaikai. Jie taip pat skaitė eiles skirtas Valstybės atkūrimo 100-mečiui ir visiems šventės dalyviams išdalino šiai progai sukurtus kalendoriukus su bendruomenės vaizdais, linkėdami šventinę nuotaiką parsinešti į savo namus. Pasveikinti bendruomenės žmones su Lietuvos šimtmečiu ir bendruomenės 15-uoju jubiliejumi atvyko svečiai iš Kybeikių kaimo ir svečiai iš Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubo „Vienybė“. Jų pirmininkė Onutė Virbylienė paskaitė savo kūrybos eiles. Viešnias atlydėjo Marijampolės literatų klubo „Seklyčia“ pirmininkas Ričardas Jurgelevičius.

Jo skaitomos eilės ir sveikinimo kalba, dar kartelį privertė susimąstyti ir prisiminti apie Lietuvos ilgą kelią į laisvę. Dar ilgai netilo kalbos ir dainos jaukiuose bendruomenės namuose. Vieni kitiems linkėjo dar daug ilgų metų ir bendrų susiėjimų bendruomenės namuose.

Bendruomenės taryba

Vasario 17-ąją bendruomenės namuose apsilankė žemės ūkio įmonės „Dotnuva Baltic“ atstovai, atvykę su traktoriumi. Šios bendrovės atstovai nusprendė ypatingai pasveikinti valstybės atkūrimo 100-metį švenčiančią Lietuvą.

„Dotnuva Baltic“ žmonės sugalvojo Lietuvą geografiškai apjuosti 10 dienų trukmės kelione traktoriumi, visos kelionės atstumas – 1200 kilometrų. Jie aplankė dešimtis ūkininkų ir kaimo bendruomenių, įsikūrusių netoli valstybės sienos. Viena iš tokių aplankytų buvo Matlaukio kaimo bendruomenė.

Vaizdo filmas apie bendruomenės veiklą: ŠTAI ČIA


  • 0

Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbė Vilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai – Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošti pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų (L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės (seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 – ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K. Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė, subūrusi grupę žmonių, tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą, ši vėliava kabos visus 2018 m.

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno – Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą (visus 2018 m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o kitais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visa Lietuvos istorija nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė.

Greta Ališauskaitė


  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian