Author Archives: Romas

„Sveikatos“ senjorai laimėjo taurę

Rugpjūčio 31 d. Harleme (Olandija) vyko seniausius pasaulyje futbolo klubus vienijančios asociacijos „Club of Pioneers“ tradicinis 5-asis turnyras „Pioneers cup“. Jame dalyvavusi Kybartų „Sveikata“ namo parsivežė laimėtojų taurę.

Šiemet švenčianti klubo įkūrimo 100 metų jubiliejų Kybartų „Sveikata“ birželio mėnesį buvo priimta į asociaciją „Club of Pioneers“. Klubo senjorai (35 m. ir vyresni futbolininkai) dalyvavo turnyre kartu su „Koninklijke HFC“ (Olandija) ir „Royal Antwerp F.C.“ (Belgija) komandomis.

Įveikę abu savo priešininkus (4:3 belgus ir 6:2 olandus) „Sveikatos“ vyrai parvežė laimėtojų taurę į Kybartus.

Nedažnai galime džiaugtis Lietuvos futbolo pasiekimais pasauliniame kontekste, tad ši pergalė yra itin reikšminga. Nors ir be įspūdingo klubo biudžeto, bet futbolininkams ne stokojant entuziazmo ir jaučiant pagarbą pasirinktai sporto šakai galima tikėtis, kad futbolas ir toliau gyvuos.

Klubo sportininkų iškovotą taurę visi, kam ji įdomi, galės pamatyti rugsėjo 7 d. Kybartų miesto stadio nevyksiančioje „Sveikatos“ šimtmečio vakarienėje.

Kybartų sporto klubo „Sveikata“ inf.

Nuotr. Klubo „Sveikata“ laimėta taurė leidžia tikėtis, kad futbolas Kybartuose ir toliau gyvuos.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-03.



Antrąją autorinę parodą surengęs kybartietis savęs menininku nevadina

Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Jaunimas tvarkys cerkvę ir stačiatikių kapus

Kategorija : Aktualijos , Kybartai spaudoje

Rugpjūčio 29 d., 10.30 val., rajono jaunimas kviečiamas prisijungti prie „YouthCan“ socialinės akcijos. Per ją bus tvarkoma cerkvė ir greta jos esantys stačiatikių kapai.

Akcijos dalyviai bus vaišinami pietumis ir turės galimybę susipažinti su žmonėmis iš keturių pasaulio šalių.

Socialinę akciją organizuoja VšĮ „Jaunimo ambasadoriai“, Kybartų vaikų globos namai ir Kybartų seniūnija.

Prisijungti gali visi norintys, tereikia ateiti prie Kybartų cerkvės.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Suorganizavo stovyklą nepasiturinčių šeimų vaikams

Kategorija : Kybartai spaudoje

Praeitą savaitgalį vienuolika kybartiečių vaikų grįžo iš Molėtų rajone, Balninkų kaime, surengtos stovyklos.

Ramioje vietoje, prižiūrimi vadovų, maitinami ir vežami į ekskursijas, jaunieji kybartiečiai iš socialinės rizikos šeimų praleido visą savaitę.

Kaip sakė stovyklos vadovė, įmonės „Atostogų vėjai“ steigėja marijampolietė Kamilė Budrevičiūtė, vaikai visą tą laiką gyveno Balninkų bendruomenės namų patalpose. Čia jie buvo užimti įvairiomis veiklomis, sugalvota įvairių pramogų, suorganizuota ekskursija į Dubingius. Nors iš pradžių su jaunuoliais nebuvo lengva sutarti, po dienos kitos pavyko taip susidraugauti, kad buvo sunku išsiskirti.

„Parvažiavę į Kybartus dar ilgai stovėjome apsikabinę, net graudinomės, – pasakojo vadovė. – Labai gera, jog pavyko rasti raktą į vaikų širdis ir sušildyti juos bendryste, draugiškumu. Tokie dalykai jiems tikrai reikalingi.“

Jau antrus metus stovyklą nepasiturinčių kybartiečių šeimų vaikams finansuoja UAB „Belor“.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasidžiaugė, kad nuolatiniai visų vietinių renginių, iniciatyvų rėmėjai nepamiršta jautriausios visuomenės narių grupės – vaikų. Jų užimtumas yra labai svarbus.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Kybartų cerkvė vis atviresnė turistams

Kitais metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė švęs 150 metų nuo jos pastatymo dienos.

Bendruomenė mažėja

Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus. Pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos pačiuose pirmuosiuose pasienio maldos namuose, todėl Kybartų cerkvė matė daug aukštų carinės Rusijos asmenų. Šventovei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ir tebėra ypatingos.

Dar visai neseniai statinys ir teritorija buvo prižiūrimi vietos stačiatikių bendruomenės. Gaila, tačiau mieste gyvenančių šios bendruomenės narių mažėja. Juolab kad jie – labai tvarkingi.

Neseniai į užsienį gyventi išvyko cerkvę prižiūrėjusi Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Dauguma rusų, čia atvykusių dirbti sovietiniais laikais, asimiliavosi, o Kybartuose gimę jų palikuonys cerkvėje nesilanko.

Apskritai čia belikę vos keli šios konfesijos atstovai. Tad šįmet teritoriją ėmėsi tvarkyti Kybartų bendruomenė, nes statiniu ir jo istorija labai domisi atvykę turistai. Tiksliau – organizacijos prašymu UAB „Kybartų darna“ čia atsiunčia porą žmonių, įdarbintų per užimtumo programą.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ypač džiaugiasi prie aplinkos besidarbuojančiu Albinu Pranckevičiumi, kuris čia triūsia labai kruopščiai. Jo dėka greta cerkvės gražiai išryškėjo takeliai, čia palaidotų žmonių antkapiai.

Skarų ir sijonų nereikalauja

Prižiūrima teritorija pasidžiaugė ir neseniai į Kybartus atvykęs Kauno stačiatikių dekanato klebonas tėvas Igoris. Tik keletą kartų per metus čia užsukantis stačiatikių dvasininkas ypač įdomus ir malonus pašnekovas. Paprastumu spinduliuojantis kunigas jau maldos namų šventoriuje užsivilko juodą abitą ir energingai rakino cerkvės duris, su šypsena kviesdamas į vidų.

Prie durų persižegnojęs trimis pirštais, kaip įprasta ortodoksams, jis nusilenkė juodam ikonostasui – ikonų vartams, kurie atveriami tik per mišias, vigiliją.

Pagal ortodoksų tradiciją, į altoriaus zoną gali įeiti tik vyrai, jiems priskirta laikyti mišias ir patarnauti.

Apskritai, į pamaldas ortodoksų bažnyčiose atėjusios moterys būtinai turi būti apsidengusios galvą ir segėti sijonus. Jei jų neturi, paprasčiausiai gali pačioje cerkvėje pasiskolinti skaras ir sijonus imituojančias užsegamas audinių atraižas. Tai ypač populiaru Sakartvelo cerkvėse, kuriose griežtai laikomasi papročių. Tačiau Kybartuose pasiskolinti skaros ar skiautės, imituojančio sijoną, nepavyks – jų čia nėra.

Stačiatikių dvasininkai vis dar pavadinami popais, šventikais. Vis dėlto teisingiausia juos vadinti kunigais.

Kaip pasakojo tėvas Igoris, maldos namai simboliškai taku padalyti į dvi dalis. Vienoje pusėje meldžiasi moterys, kitoje – vyrai. Taip yra dėl to, kad vyrai ir moterys mažiau dairytųsi vieni į kitus, labiau susikauptų maldai. Kitose cerkvėse tam pastatomos netgi pertvaros. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė labai nedidelė ir suolų joje nėra, tad ir retos pamaldos ar iškilmės čia vyksta ne pagal tokias griežtas taisykles.

Jungiasi prie marijampoliečių

Tėvas Igoris džiaugėsi, kad unikalus statinys prieš porą metų sulaukė rimtesnės pagalbos iš Kauno stačiatikių dekanato, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų cerkvės remontui nebuvo numatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo pinigais cerkvės stogui padažyti. Stačiatikių lėšomis atnaujintas bažnyčios vidus dabar šviečia baltumu, mėlynumu svaigina kupolo skliautas.

Šventovėje gausu ir stebuklingų ikonų, kurių visų reikšmes žino tėvas Igoris. Kiekviena jų – ypatinga. Prie vienos ikonos reikėtų melstis norint išgyti nuo sunkios ligos, prie kitos – norint atsikratyti priklausomybių ar kitokių bėdų. Visus jų aprašymus dvasininkas pažadėjo atsiųsti V. Katkevičiui, kad šis, vedžiodamas ekskursijas, galėtų turistams suteikti daugiau informacijos. Iš tiesų jie dabar šventyklos duris dažniausiai ir varsto. Susitarus dėl ekskursijos, cerkvę atrakina įgaliotas parapijos atstovas. O vietinė stačiatikių bendruomenė čia renkasi per didžiąsias šventes arba prisijungia prie rusų bendruomenės Marijampolėje. Ten ji – gana gausi, priskaičiuojama apie pusšimtis žmonių. Tad ir pamaldos vyksta dažniau. Įprastai renkamasi per didžiąsias metų šventes.

Panašumai ir skirtumai

Tėvas Igoris sakė, jog stačiatikių Kalėdų tradicijos labai panašios į katalikų. Prieš šią šventę būna keturiasdešimties dienų gavėnios laikotarpis. Pasninko pabaiga sutampa su Kalėdų vigilija. Tradicija reikalauja, kad tą dieną nebūtų valgoma iki patekant pirmajai žvaigždei. Kanoniška kalėdinė vakarienė taip pat pasninkiška – leidžiami tik vienas arba du valgiai, kurie primena šventąjį įvykį: tai kutia (kviečių grūdai ar ryžiai su medumi) arba vzvar (patiekalas, pagamintas iš džiovintų vaisių). Po pagalve pasikišama šiaudų gniūžtė, primenanti kūdikėlio Jėzaus guolį.

Kalėdinė vakarienė būna apgaubta iškilmingos tylos, o po naktinių šv. Mišių prasideda džiugi šventė.

Pagal ortodoksų tradiciją kunigai gali turėti šeimą. Tiesa, tuokiama tik vieną kartą. Tėvas Igoris yra vedęs ir turi vaikų.

Spalvinga istorija

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės istorija – labai spalvinga. Apie tai turistams stengiasi papasakoti ir V. Katkevičius.

Cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais šie stačiatikių maldos namai buvo paversti sandėliu.

1919 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet Kybartų cerkvėje buvo įrengta katalikų bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi melstis nuomojamose patalpose. Mieste gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei.

1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta. 1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Dvasininkas nusilenkė ikonostasui, už kurio yra cerkvės altorius, atveriamas tik per mišias.

Autorės nuotr. Kaune gyvenantis tevas Igoris į Kybartus užsuka labai retai.

Autorės nuotr. Prie cerkvės prigludusios kapinės dabar yra labai kruopšciai tvarkomos.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.


Septynmečiui padovanojo šaunų gimtadienį

Kybartiečio Pauliaus Norvilaičio projektai jau ne kartą aprašyti mūsų laikraštyje. Iki šiol septyniolikmetis kartu su rėmėjais dovanodavo fotosesijas išsirinktoms visuomenės grupėms. Šįkart Paulius nutarė nudžiuginti gausią šeimą, surengdamas gimtadienį jų atžalai.

„Gimtadienis – gražiausia asmeninė šventė, kurios ypač laukia vaikas. Jis svajoja ir tikisi, kad ši bus ypatinga. Yra šeimų, kurios tokią dieną savo vaikams negaili dovanų, nuperka daug balionų, užsako šventinį tortą, suorganizuoja įvairių pramogų. Tačiau tokie dalykai nemenkai kainuoja. O jei šeimoje auga daugiau vaikų? Tuomet tokie svajonių gimtadieniai gali tapti visiškai „neįkandami“ tėvams, – sakė Paulius. – Todėl mano suburta kūrybinė grupė „Pauliaus projektai“ kartu su firma „SML batutai“ nusprendė padovanoti svajonių gimtadienio šventę vienam vaikui iš didesnės šeimos.“

Tvarkingos gausios šeimynos ieškojo visa grupė. Išsirinktos dvi, iš kurių galiausiai visų simpatijas pelnė šeima iš Girėnų kaimo. Tai – didelė Krikštanų šeimyna, auginanti net 10 vaikų. Tame gausiame būryje gimtadienį kaip tik ruošėsi švęsti septynmetis Žilvinas.

Pasak Pauliaus, buvo surengtas toks gimtadienis, kokio vaikystėje būtų norėjęs ir jis pats. Visa berniuko šeima atvežta į Kybartuose esančią „Hot Pepper“ kavinę, kur visi buvo vaišinami pica, gaiviaisiais gėrimais, specialiai iškeptu tortu, lauke vaikai galėjo pramogauti ant pripūsto batuto.

Šventę papuošė „Karolitos“ dekoracijos, o mergaitėms buvo padarytos šukuosenos, kurias dovanojo grožio namai „Stilius“, ir makiažas, kurį atliko „Avon“ konsultantė Jūratė Antanavičienė. Pats Žilvinas iš futbolo klubo „Sveikata“ gavo dovanų. Gimtadienio šventę fotografavo „DaniPhoto“ fotografė. Papramogavusi keletą valandų šeima buvo parvežta namo.

Pasak Pauliaus, buvo smagu padaryti ką nors gera dėl tokios šaunios šeimos, matyti laimingas visų akis. Gali būti, jog ir ateityje bus organizuojama kažkas panašaus. Jaunas kybartietis turi dar daug planų ir sumanymų.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.

DaniPhoto studijos nuotr. Septynmečiui Žilvinui dovaną įteikė „SML batutai“ savininkas Saulius Pultinevičius, o Paulius Norvilaitis laukė savo eilės su kybartietės Vaidos iškeptu tortu.


Namus puošia varpelių kolekcija

Išskirtinių varpelių iš įvairiausių pasaulio kraštų kolekcija puikuojasi Kybartuose užaugusios Benitos Mincevičiūtės namuose. Dar mokyklos laikais pradėjusi kolekcionuoti varpelius, kraštietė neslepia, jog nesitikėjo, kad vienas atsitiktinis varpelis išaugs į 342 skambalėlių kolekciją.

Pradėjo atsitiktinai

Pirmasis varpelis buvo mokykloje vykusios šventės dekoracija. B. Mincevičiūtė pasakoja, jog nešdamasi jį namo neturėjusi net minties apie kolekcionavimą. Varpelį pakabino kambaryje ant dekoratyvios šakos, kuri dabar net linksta nuo skambalėlių gausos.

„Pasikabinusi pirmąjį pamaniau, kad gražiai atrodytų dar keli varpeliai šalia. Tada nusipirkau antrą, trečią, ketvirtą… Ir nuo tada negaliu sustoti“, – sakė šiuo metu Kaune gyvenanti mūsų kraštietė B. Mincevičiūtė.

Iš pradžių kolekcija turėjo vieną kriterijų – varpelis turėjo būti standartinis, pakabinamas. Laikui bėgant, šis hobis prarado visus reikalavimus ir namuose atsirado pastatomų, šokoladinių, stiklinių, metalinių, šiaudinių, keraminių, sidabrinių, plastmasinių, medinių, popierinių, net vąšeliu nunertų varpelių.

Eksponatai iš visų žemynų

Pasak B. Mincevičiūtės, kolekcijos didėjimas priklauso nuo to, kiek pati ir jos artimieji keliauja po Lietuvą ar pasaulį. Nebūna išvykos, iš kurios moteris grįžtų be varpelio. Matydami jos aistrą, artimieji ir draugai aktyviai prisideda gausindami kolekciją: dažnai jų lauktuvės ar dovanos yra būtent skambalėliai.

„Varpelių iš visų šalių dar neturiu, tačiau drąsiai galiu teigti, jog mano kolekcijoje jų yra iš visų žemynų. Įdomiausi parkeliavo iš Australijos, Singapūro, Tailando, Meksikos, Kanados, kelių Amerikos valstijų“, – vardijo pašnekovė.

Moteriai įdomu ne tik rinkti varpelius, bet ir lyginti juos tarpusavyje. Pasak kolekcininkės, skirtingi žemynai turi skirtingą braižą. Europoje visų varpelių forma vienoda – apvali, skiriasi tik piešinėlis.

Pasakoja istoriją

Kiekvienas kolekcijos daiktas turi savo istoriją, tik kartais pačiai B. Mincevičiūtei tenka ilgokai pagalvoti, kad ją prisimintų. Tačiau yra varpelių, kurių pamiršti neįmanoma.

„Man brangiausias yra tas, kurį radau šeimos archyvuose. Šis varpelis neišsiskiria išvaizda, yra pagamintas iš metalo, standartinės formos, tilindžiuodavo ant karvės kaklo, tačiau jis man reiškia labai daug“, – prisipažino pašnekovė.

Kitas varpelis, turintis unikalią istoriją, – šokoladinis. Jis atkeliavo dar iš mokyklos laikų. Tai buvo paskutinio skambučio šventės torto puošmena.

Negalima nepaminėti ir to, kurio rankenėlė pagaminta iš elnio rago. Šį skambalėlį moteris taip pat įvardija kaip vieną iš unikaliausių.

Įsiminė ir varpelis, kurio B. Mincevičiūtė taip ir neįsigijo. Jis kolekciją turėjo papildyti 1997 metais, kai mergina svečiavosi Danijoje. Pasak kolekcininkės, varpelio grožį sunku pamiršti: jis buvęs krištolinis, su spalvotais stikliukais… Tačiau pirmo kurso studentei toks daiktas buvo pernelyg brangus.

Kolekcija tebepildoma

Nors praėjo dvidešimt penkeri kolekcionavimo metai, B. Mincevičiūtės siekis rinkti varpelius nepraranda prasmės. Paklausus, ką jai teikia šie skambalėliai, moteris atviravo, kad jie skleidžia ramybę, kuria prisiminimus ir, be abejonės, yra namų puošmena.

Kraštietė ir dabar nuolatos papildo savo kolekciją. Neseniai moteris įsigijo dar vieną naują varpelį.

Rugilė AUGUSTAITYTĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Kolekcininkė Benita Mincevičiūtė – prie savo pirmųjų varpelių.

Publikuota: „Santaka“, 201-07-30.


Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ filmavimo grupė dirbo Kybartuose

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Nuo antradienio Kybartų mieste plušėjo legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė. Iš mūsų rajono penki vilniečiai išvyko tik vakar.

Komanda filmavo visų konfesijų bažnyčias, kalbino klebonus, stačiatikių popą, lankėsi geležinkelio stoties požemiuose, bendravo su vietine bendruomene, seniūnu, ieškojo įdomių žmonių.

Pasak laidos idėjos autorės Nijolės Baužytės, tai, kad kūrybinė grupė nusprendė atvykti į Kybartus, labai džiaugtis nereikėtų.

„Laidą „Mūsų miesteliai“ kuriame jau 30 metų. Iš pradžių ji buvo tarsi mūsų džiaugsmo ir praeities prisiminimas, o pastaruoju metu jau skamba lyg „Requiem“. Ir tai labai liūdna. Mes renkame istorinę medžiagą apie miestelius, kurių greitai nebeliks. Patys pasvarstykite, kiek čia gyveno žmonių prieš 20 metų ir anksčiau, o kiek liko dabar… Ir tas dirbtinis linksmumas – tik ir tegirdime: šitame miestely šventė, kitame šventė… Tai tarsi puota maro metu. Mažesni miestai nyksta, tuštėja. Ne tik Kybartai. Tas pats laukia ir Vilkaviškio. Reikia būti realistais“, – nenuginčijamą nuomonę išreiškė legendinė žurnalistė N. Baužytė.

Kartu su ja Kybartuose dirbo laidos režisierė Stasė Keinienė ir žinomas kompozitorius Algimantas Apanavičius. Visa „Mūsų miestelių“ komanda – tai keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Šiuo metu videofilmų cikle yra įamžinta apie 170 miestelių, o visoje šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius. Tad darbo tikrai nepritrūks.

Laidos vedėja ir idėjos autorė apgailestavo, jog šio kūrybinio sumanymo nesugalvojo imtis daug anksčiau, – kad ir prieš pusšimtį metų, – kai jau buvo gerai įsitvirtinusi televizijos žurnalistikoje. Mat kitos kartos žmonių, kurie anuomet augdami iš savo tėvų, iš senelių dar yra gavę visai kitokias moralines normas, mažėja. Taip mažai belikę senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. Žurnalistei vis tenka išgirsti: „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ Tačiau visur suspėti neįmanoma… Šiuo metu Lietuvos televizijos žurnalistė jau skaičiuoja bemaž šešių dešimtmečių kūrybinės veiklos stažą. Pernai garsi visuomenės veikėja atšventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Pasak N. Baužytės, vienas 50 minučių trukmės filmas – tai visas mėnuo labai įtempto darbo. Tad anksčiau nei po mėnesio dokumentinės apybraižos apie Kybartus nepamatysime.

Laidos kūrybinė grupė jau yra filmavusi mūsų rajone. „Mūsų miesteliuose“ įamžinti Pilviškiai, Alvitas, Virbalis, Pajevonys.

Žiūrėdamas filmą apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado LRT komanda. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per Antrąjį pasaulinį karą. Pajevoniečiai išgirti už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė – juostoje įamžinti, o dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Vertinga jų kalba. Tik tebūnie tai ne „Requiem“, bet odė džiaugsmui ir pasididžiavimas mūsų krašto istorija.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. „Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė kalbino retą svečią Kybartuose – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės popą Igorį.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


Bendruomenė susirūpino objektų skaitmeninimu

Neseniai Kybartuose prie kai kurių objektų atsirado „keisti kvadratiniai paveikslėliai“.

Taip Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva sugeneruotus QR kodus pavadino vyresni vietiniai žmonės. Šie kvadratai ir raidės – sutrumpintai anglų kalba Quick response – reiškia „greitas atsakymas“. Tai yra dvimatis brūkšninis kodas. Jame gali būti užšifruota įvairi informacija, sudaryta iš simbolių, įskaitant skaičius, kirilicą ir specialiuosius ženklus. QR kodus galite pamatyti interneto svetainėse, reklamose, iškabose, kataloguose ir netgi ant vizitinių kortelių.

Šitokio kodo poreikis atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl suintensyvėjusios japonų pramonės, kurios pagrindinė sfera buvo mašininių kodų nuskaitymas. Šių kodų tikslas – išsaugoti didelius informacijos kiekius ant minimalaus ploto paviršiaus. Skenavimui neturėjo trukdyti paviršiniai kodo gedimai bei daliniai užteršimai. Pradžioje QR kodai buvo skirti tik pramoniniams tikslams. Vėliau jų naudojimo sritis išsiplėtė. Šiandien šie kodai plačiai naudojami laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose ir kitose reklamos srityse, dažniausiai slepia savyje ilgus internetinių resursų klodus. Tad tokių kodų galimybes išsiaiškino ir Vitas Katkevičius. Pasikalbėjęs su Kybartų gimnazistais, bendruomenės pirmininkas greitai perprato jų įdiegimo galimybes ir pats savo iniciatyva ėmė kurti turinį, jį sukėlė į specialią svetainę, sugeneravo QR kodus, atspausdino juos, įlaminavo ir iškabino mieste.

Todėl atėjęs, pavyzdžiui, prie Naujosios apaštalų bažnyčios gali nustebti sužinojęs, kad šios religinės bendruomenės pradžia Kybartuose siekia net 1925 m. ir anaiptol tai nėra nauja konfesija šiame krašte. Tada ji buvo oficialiai užregistruota ir priklausė Karaliaučiaus Ponartų kraštui ir vadinosi Kibarty. Naujo bažnyčios pastato kertinis akmuo padėtas 2000 m. lapkritį. Kybartų bendruomenėje nauja bažnyčia įšventinta 2001 m. rugsėjį. Tai buvo jau treti naujai pastatyti Naujosios apaštalų bažnyčios maldos namai Lietuvoje. Pastarųjų statybą finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto bažnyčia, kuruojanti vakarinę Lietuvos dalį.

Be įprastinių sekmadieninių pamaldų, čia rengiamos atskiros trečiadieninės pamaldos senjorams, vyksta pamokėlės vaikams, susitikimai su ganytojais iš užsienio. Apeigose Kybartuose dalyvauja tikintieji ir iš aplinkinių rajonų.

Apie visa tai gali sužinoti savo išmaniuoju mobiliuoju telefonu nufotografavęs QR kodą, kuris tuojau pat nukreipia į svetainę su objekto aprašymu. Tuomet nereikia jokio gido, po miestą galima vaikštinėti ir jį pažinti savarankiškai. Juolab kad bendruomenės pirmininkas dar ruošiasi padaryti ir interaktyvų Kybartų žemėlapį, kuris jūsų telefone rodys lankytinus objektus bei kelią iki jų.

„Kol kas padariau gal aštuonių vietų QR kodus: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės, Naujosios apaštalų bažnyčios, Levitano paminklo, pėsčiųjų tilto virš geležinkelio, kodo ženklą pakabinau prie Kybartų žemėlapio autobusų stotyje, A. Smetonos pasitraukimo vietoje ir prie seniūnijos“, – skaičiavo V. Katkevičius.

Septyniasdešimtmetį perkopęs vyriškis ruošiasi tokių kodų įrengti daugiau, tik sako, kad tam trūksta laiko. Kybartų bendruomenės pirmininkas šįmet jau spėjo pravesti ekskursijas po miestą daugiau nei keturiems šimtams žmonių, o šiltuoju metų laiku net ir namie būna retokai. Be to, užtrunka QR kodų įrengimo vietos suderinimas. Štai dėl galimybės jį pakabinti prie geležinkelio pėsčiųjų tilto su „Lietuvos geležinkelių“ bendrove pirmininkas derėjosi kelis mėnesius. Dar viena priežastis – šių kodų palaikymas internete kainuoja.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius QR kodus iškabino įvairiose Kybartų vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian