Aktualijos

Išmaniąja pėsčiųjų perėja ypač patenkinti mokiniai ir tėvai

Netoli „Saulės“ progimnazijos įrengus išmaniąją pėsčiųjų perėją lengviau atsikvėpė į mokyklą einančių mokinių tėvai. Dabar jų vaikams patekti į mokymo įstaigą tapo daug saugiau.

– Labai džiaugiamės šiuo įrenginiu, nes anksčiau buvo neramu vaiką išleisti į mokyklą. Gana plačioje gatvėje kartais net vykdavo automobilių lenktynės, o dabar vos viršijus greitį vairuotojus stabdo raudonas šviesoforo signalas, – pasakojo progimnazijos mokinio mama.

Tačiau į „Santakos“ redakciją skambina ir juos stabdančiu šviesoforu nepatenkinti vairuotojai. Jie teigia, kad tokio brangaus įrenginio Kybartuose tikrai nereikėjo. Pasak jų, seniūnija galėtų labiau pasirūpinti kitais dalykais, pavyzdžiui, duobėtais keliais. Šioje vietoje būtų užtekę ir paprasto šviesoforo.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad kokias perėjas rengti respublikinės reikšmės keliuose, sprendžia ne seniūnija ir ne iš jos lėšų tokie darbai atliekami. Šiuolaikišką šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją J. Basanavičiaus gatvėje įrengė Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).

LAKD Saugaus eismo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas pasakojo, kad šioje vietoje įrengtas išmanusis šviesoforas, užfiksavęs leistiną greitį viršijusį vairuotoją, sustabdo eismą. Įrenginyje automatiškai įsižiebia raudonas signalas. Taip išmanusis šviesoforas baudžia kelių „erelius“. Šis automatas nepaperkamas – sustabdo eismą visame kelio ruože.

Miesto pradžioje įrengti greičio matuokliai. Eismo dalyviui viršijus leistiną greitį įsižiebia raudonas signalas ir pažeidėjas prie šviesoforo turi sustoti. Gatvėje įrengtos ir greitį rodančios švieslentės.

Tokių saugumo priemonių reikėjo jau seniai, nes šis kelio ruožas – vienas avaringiausių Kybartuose. Čia ypač dideli automobilių srautai, yra buvę skaudžių nelaimių.

LAKD Saugaus eismo skyriaus vedėjas sakė, kad iš pradžių kaip ir kitose Lietuvos vietose, kuriose jau yra tokie šviesoforai, kyla vairuotojų nepasitenkinimas. Tačiau šviesoforo jautrumas Kybartuose jau sureguliuotas taip, kad nesudarytų transporto kamščių ir vairuotojų ilgai neužlaikytų.

Kaip naudotis naująja perėja, vaikus mokė ir mokyklos pedagogai.

Atėjus prie perėjos būtina paspausti šviesoforo jutiklį, skirtą pėstiesiems. Antraip žalio šviesoforo signalo gali tekti laukti ilgai.

Kol kas tokia išmani perėja – vienintelė Vilkaviškio rajone.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Įrengus išmaniąją perėją plačią J. Basanavičiaus gatvę kertantys vaikai jaučiasi saugesni.

Publikuota: „Santaka“, 2017-01-28.


Direktorius atsistatydina, bet atmosfera kultūros centre nesikeičia

Kybartų kultūros centre bręsta rimti pokyčiai: įstaigos direktorius Saulius Juozapas Černevičius ruošiasi išeiti iš darbo, o kultūrinių renginių organizatorė Neringa Kanclerė prieš patį didžiųjų darbų maratoną susirgo ir atsidūrė ligoninėje.

Tylėti negalėjo

Direktorių ir kolektyvą ne kartą kaltinusi, jog šie dirbtinai kelia įtampą ir iš jos tyčiojasi, Neringa Kanclerė apie tai kalbėti nevengia. „Santakai“ jauna moteris sakė, kad jos ligos priežastis – slogi atmosfera kultūros centre. Mat net ir tie bendradarbiai, kurie, pasak jos, buvo draugai ir jai pritarė, kilus konfliktui liko direktoriaus pusėje.

– Nesuprantu, kaip žmonės, tikrai žinantys, kokiais nešvariais dalykais užsiima direktorius, savo „darbeliais“ nuskambėjęs per visą Lietuvą, gali tylėti ir palaikyti jo pusę. Juk jeigu tik toks žmonių mąstymas – tylėti, kad tik jiems nekliūtų, apie kokią gražią ateitį ir šalies gerovę galime kalbėti? Dabar aš atrodau kažkokia nenormali teisybės ieškotoja, nors tokie dalykai turėtų rūpėti visiems, – kalbėjo N. Kanclerė. – Skaudu ir pikta, kad žmonės greitai išsižada savo įsitikinimų dėl patogumo ir leidžia savimi manipuliuoti.

Ir vedėja, ir krovėja

Pasak N. Kanclerės, nors Kybartų kultūros centre įsteigta aibė etatų, renginių organizatorėms reikia atlikti ir jų pareigoms nepriskirtus darbus: pačioms tąsyti kėdes, rūpintis garsu, apšvietimu, dekoracijomis ir kitais reikalais. Vien sukurti scenarijų, pasipuošti ir sklandžiai vesti renginį neužtenka. Prieš tai tenka dirbti viską. Pasak jaunos moters, skaudu, kai sužinai, jog S. J. Černevičius šitiek laiko buvo įdarbinęs Kaune gyvenančią savo dukrą, kuri gavo solidų atlyginimą, nors čia dirbančios jos niekas nematė, kad skelbiamas konkursas į direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai pareigas aiškiai pritaikytas konkrečiam, vadovui palankiam žmogui, nors iki šiol visus pagal šias pareigas priklausančius darbus atlikdavo ji.

– Kai nori su žmogumi susidoroti, visada randi kaip, – sakė N. Kanclerė. – Ypač tai lengva vadovui. O mūsiškis visada dirbo tokiu principu: „Skaldyk ir valdyk.“ Tarp darbuotojų visada buvo keliama nesantaika, kad mes nesusivienytume ir mumis būtų lengviau manipuliuoti. Aš su tuo taikstytis negaliu ir nemoku. Gal todėl dabar ligoninėje ir gydausi pašlijusią sveikatą.

Įsikišo meras

Iš tiesų prieš gerą savaitę Savivaldybės interneto tinklalapyje buvo paskelbtas konkursas į Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai ir bendriems reikalams pareigas. Sąlygos, iškeltos pretendentui, buvo labai keistos. Išvardyti net kvalifikaciniai pažymėjimai, kuriuos privalo turėti konkurse dalyvaujantis asmuo.

– Pamatęs, kaip parengtas konkursas, aš jį sustabdžiau ir skelbimą liepiau išimti iš tinklalapio, – sakė rajono meras Algirdas Neiberka. – Tuojau pat buvo pasikalbėta su direktoriumi, kuris teisinosi, kad dokumentą konkursui pavedė parengti nepatyrusiai darbuotojai ir pats neapsižiūrėjo. Kadangi ant mano stalo jau guli S. J. Černevičiaus prašymas išeiti iš darbo, konkursą į pavaduotojo pareigas paskelbsime tada, kai Kybartų kultūros centras turės naują vadovą.

Paklaustas, ar normalu, kad direktorius netikrintų savo pavaldinių paruoštų dokumentų, meras sakė, jog taip neturėtų būti. Tad vos tik iškilo problemų kultūros centre, imtasi priemonių. Įstaigoje buvo atliktas auditas, beje, parodęs tik smulkius pažeidimus, sustiprinta kontrolė, Savivaldybės taryba pakeitė ir išplėtė Kybartų kultūros centro tarybos nuostatus. Jau kuris laikas įstaigos direktorius, nepasitaręs su ja, negali priimti svarbesnių sprendimų.

Užkirto kelią manipuliacijoms

Kybartų kultūros centro tarybos pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad situacija įstaigoje – tikrai nemaloni.

– Aš priklausau ir Savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, tad galiu pasakyti, kad finansiniai dokumentai įstaigoje yra tvarkingi. Netvarka buvo tik su atlyginimų koeficientais. Kai kurie techniniai darbuotojai, net neturėję jų darbui reikalingos aparatūros, atlyginimo gavo daugiau nei kolektyvų vadovai, – pasakojo S. Lopeta. – Stengėmės viską sutvarkyti taip, kad nebūtų jokių galimybių pasipelnyti ir nekiltų jokių įtarimų. Mat ir nuomojantis aparatūrą, scenas ir panašius dalykus lieka vietos įvairioms „interpretacijoms“. Direktoriui uždrausta nuomotis brangias scenas, kaip buvo daroma iki šiol – užteks ir bendruomenių sąjungos turimos scenos. Be to, šventėms labai jauki vieta yra prie pat kultūros centro esančiame miesto parke, nebūtina jas kaskart rengti stadione. Artimiausiu metu planuojame nupirkti įgarsinimo įrangą, kad būtų sava. Žodžiu, šitoje vietoje problemų jau neliko, tačiau iškilo kitos.

Taikdarių misija žlugo

Po kilusio konflikto Kybartų kultūros centro tarybai teko ne tik kontroliuoti direktorių, bet ir imtis taikdario vaidmens. Savaitės pradžioje tarybos nariai suorganizavo bendrą visų kultūros centro darbuotojų susirinkimą. Tokio įstaigoje, pasak čia dirbančiųjų, nebuvo gal dešimt metų.

Susirinkime dalyvavo ir vicemeras Kazys Kiaulakis, Savivaldybės administracijos juristė Vilma Kolpakovienė, atvažiavo nedarbingumo lapelį turinti N. Kanclerė.

Kaip pasakojo susirinkime dalyvavę asmenys, išaiškėjo, kad N. Kanclerė, švelniai tariant, prastai sutaria ne tik su direktoriumi S. J. Černevičiumi, bet ir su kolektyvu.

Jos pasisakyme buvo juntama arogancija, kalbėdama renginių organizatorė žodžių nerinko ir kaltinimų turėjo beveik visiems kolegoms.

Po N. Kanclerės monologo neištvėrė rajono vicemeras Kazys Kiaulakis, kuris patarė kultūros centro darbuotojai pagaliau „nusiimti karūną“.

Apie porą valandų diskutavę ir po vieną pasisakę kolektyvo nariai taip ir nesusitaikė. Kultūros centro tarybos nariai patarė jiems pasilikti ir dar pasikalbėti tarpusavyje. Redakcijos žiniomis, ir šis pokalbis nieko nepakeitė. Įtampa kolektyve tik dar labiau padidėjo.

Kalbinti darbuotojai sakė esą įsitikinę, kad net ir direktoriaus pasitraukimas iš pareigų įsisenėjusių kolektyvo problemų neišspręs. Juolab kad, pasak darbuotojų, vadovas niekada per daug nesikišo į jų darbus ir visada buvo mandagus. Skųstis engimu darbuotojai sakė negalintys, todėl N. Kanclerės ir S. J. Černevičiaus nesutarimai jiems kėlė nuostabą.

Pats direktorius po minėto susirinkimo išėjo atostogų.

– Komentarų, kol negausiu pasiūlymų ar rekomendacijų iš Kybartų kultūros centro tarybos, neteiksiu, – elektroniniu paštu į klausimą apie padėtį jo vadovaujamoje įstaigoje atsakė atostogaujantis vadovas. – Prašome atsiųsti klausimyną, kai turėsiu rekomendacijas iš tarybos, atsakysiu.

Nepaisant Kybartų kultūros centrą iš vidaus draskančių konfliktų, renginiai mieste ir įstaigos filialuose vyksta. Kiek vidinių jėgų tai kainuoja darbuotojams – žino tik jie patys.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų kultūros centre ramu tik iš išorės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


Poliklinikos vadovė perduoda vairą jaunesniems

Jau penkiolika metų Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti ir trylika iš jų įstaigai vadovavusi medikė vyr. gydytojos kėdę nutarė patikėti jaunesniems. Tačiau veikli, savo profesijai atsidavusi moteris savęs be pacientų negali įsivaizduoti.

Rasti nepavyksta

– Toks jau, matyt, tas mediko darbas, kad pase lyg ir matai susimąstyti verčiančius skaičius, tačiau širdimi negali suvokti, jog nuo rytoj tu būsi nebe gydytoja, o eilinė pensininkė, namų šeimininkė, – svarstė jau penkis dešimtmečius medicinai atidavusi pediatrė Janina Elena Povilaikienė. – Tad nors su vadovavimu įstaigai jau atsisveikinau, kartu džiaugiuosi, kad dar esu reikalinga poliklinikai, kad turiu savo pacientus, kurie mane myli ir manimi pasitiki.

Gydytoja prisipažino, jog išeiti į užtarnautą poilsį buvo susiplanavusi dar pernai, kai Kybartų poliklinika šventė 70 metų jubiliejų. Tačiau tuomet atsirado nebaigtų darbų, kuriuos reikėjo įgyvendinti, o ir poliklinikos vairo niekas perimti neskubėjo.

Šiuo metu Kybartų PSPC, kol įvyks konkursas, laikinai vadovauja poliklinikos odontologas Feliksas Bieliauskas. J. E. Povilaikienė liko gydyti mažųjų pacientų, mat kol kas vaikų gydytojo, norinčio dirbti provincijoje, rasti nepavyksta.

Grįžo į gimtinę

Į Kybartus dirbti gydytoja J. E. Povilaikienė atvyko prieš 15 metų. Tiksliau būtų sakyti – ne atvyko, o grįžo. Mat čia gimė ir augo, o 1960-aisiais, baigusi Kybartų vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. Tačiau taip jau susiklostė likimas, jog kartu su vilkaviškiečiu vyru iš gimtosios Suvalkijos ilgam išvyko į Aukštaitijos sostinę Panevėžį.

Gydytoja prisimena, kad baigusi studijas visai nenorėjo dirbti pediatre. Bet paskyrimus skirsčiusios komisijos pirmininkas nusprendė, jog Panevėžyje trūksta vaikų gydytojo, o Janina tam labai tinkanti.

– Tuomet verkiau kruvinomis ašaromis, kad niekas neatsižvelgė į mano norus, – medikės darbo pradžią prisiminė kybartietė. – Tačiau vėliau pagalvojau, jog paties komisijos pirmininko žmona pediatrė, vadinasi, šitas darbas turi būti tikrai puikus.

Vadovavo skyriui

Vėliau J. E. Povilaikienė niekada nesigailėjo nei pasirinkusi mediciną, nei tapusi pediatre. Iš pradžių dirbo vaikų gydytoja Panevėžio infekcinėje ligoninėje, turėjo daug ne tik profesinės, bet ir visuomeninės veiklos. Po kurio laiko buvo paskirta Vaikų ligų skyriaus vedėja, kur buvo gydomi patys sunkiausi ligoniukai iš visos Panevėžio zonos: Pasvalio, Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Anykščių rajonų. Medikė ne tik gydė mažuosius pacientus savame skyriuje, bet ir vykdavo jų konsultuoti į rajonų ligonines, o netrukus užsitarnavo aukščiausią pediatro ir infektologo kategoriją.

J. E. Povilaikienė neslepia, kad sunkiausias akimirkas patyrė dirbdama Panevėžyje. Mat ligonių būta labai sunkių, o diagnostikos ir gydymo priemonės buvo neprilyginamos dabartinėms. Tačiau iš darbo stacionare išlikę ir labai malonių prisiminimų, o gydytojos išgelbėti buvę mažieji pacientai dabar, jau seniai tapę suaugusiais, rašo sveikinimus įvairių švenčių proga, paskambina pasikalbėti.

Į kietą kėdę

Vis dėlto 35-erius metus Panevėžyje išdirbusi medikė pajuto begalinį gimtinės ilgesį. Juolab kad atsirado galimybė įsikurti vyro tėviškėje, kurią jis kruopščiai suremontavo. Tad teko dar kartą viską pasverti, apsispręsti ir palikus Panevėžį grįžti „namo“ į gimtąją Suvalkiją.

O čia laukė nauji išbandymai ir iššūkiai. Padirbus vos porą metų gydytoja, teko perimti Kybartų PSPC vadovo kėdę, kuri tuo metu tikrai nebuvo „minkšta“: įstaiga buvo įsiskolinusi už medikamentus, „Sodrai“, kitoms institucijoms, darbuotojai kuris laikas laukė atlyginimų. Darbo sąlygos irgi nepriminė XXI amžiaus gydymo įstaigos: pagrindinis pastatas buvo kūrenamas krosnimis, grindys sulūžusios, stogai ir langai kiauri.

J. E. Povilaikienė ir dabar prisimena, kai per pasitarimą rajono Savivaldybėje paklausta, kaip sekasi Kybartų medikams, tiesiai šviesiai atsakė: „Grindys lūžta, dūmai rūksta, bet mums nieko netrūksta.“

Tuomet rajono vadovai skyrė lėšų būtiniausioms problemoms spręsti. Vėliau, prasidėjus Europos Sąjungos paramai, gydymo įstaiga laimėjo ne vieną projektą, renovavo patalpas, įsigijo naujos medicininės įrangos, automobilių, išasfaltavo kiemą, įsigijo du butus Matlaukyje ir Gudkaimyje, kur buvo įrengti medicinos punktai.

Vadina „teta“

Anot J. E. Povilaikienės, viso to ji nebūtų įgyvendinusi, jeigu ne nuoširdi viso kolektyvo parama ir pastangos.

Vis dėlto ilgametė poliklinikos vadovė pripažino, kad atsisukusi atgal į tuos sunkius metus pati nesupranta, kaip pavyko išbristi iš tokios gilios duobės ir kaip ji tuomet, prieš trylika metų, sutiko imtis tokios atsakomybės.

Dabar to pakartoti tikrai nesutiktų. Tačiau atmetus visus sunkumus turi pripažinti, jog Kybartuose dirbti jai labai gera ir smagu. Gydytoja šypsosi prisiminusi, kad mažieji pacientai ją vadina ne gydytoja, o tiesiog „teta“. Mat taip sako jų mamos, bijodamos, jog vaiko neišgąsdintų vien mintis, kad reikės eiti pas gydytoją. O pas „tetą“ į kabinetą jie įeina šypsodamiesi.

– Šis darbas – tikras malonumas, – sako medikė ir negali suprasti kolegų, kurie poliklinikos gydytojo darbą vadina sunkiu. – Sunku man buvo dirbti stacionare, kur iš mirties nagų tekdavo traukti merdinčius pacientus, kur kiekvieną savaitgalį bėgdavau į skyrių pažiūrėti, ar viskas gerai. O poliklinikoje tokio emocinio krūvio tikrai nėra, ligonį galima nusiųsti pas aukštesnio lygio specialistą. Visuomet randame bendrą kalbą ir su mažyliais, ir su jų mamytėmis.

Tad kol kas didžiausias J. E. Povilaikienės rūpestis – kad greičiau įvyktų konkursas ir Kybartų poliklinika gautų naują, veiklų bei iniciatyvų vadovą. O ji savo „įpėdiniui“ ketina padėti, kiek išgalėsianti.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Gydytoja Janina Elena Povilaikienė įsitikinusi, kad nebūtų nuveikusi nė pusės darbų, jeigu ne nuoširdus kolektyvo palaikymas.

Publikuota: „Santaka“, 2016-11-19.


Miestas dar saugo daug neatskleistų paslapčių

Jau kuris laikas tvarkomas J. Basanavičiaus g. 22-o namo fasadas. Ne vienus metus byrantis pastatas remontuojamas namą administruojančios UAB „Kybartų darna“ iniciatyva iš bendro naudojimo objektams tvarkyti surinktų lėšų.

Nors šio namo gyventojai, anot bendrovės direktoriaus Egidijaus Ausiejaus, nėra labai pareigingi, kai reikia mokėti mokesčius, pastatą nuspręsta tvarkyti vien dėl to, kad jis stovi greta pagrindinės miesto arterijos ir labai gadina bendrą vaizdą.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, įdomu tai, kad vos „pajudinti“ senieji objektai pateikia įvairių netikėtumų.

– Kai tvarkant minėtą namą buvo nuskaldytas byrantis tinkas, ant vienos sienos atradome užrašą „Cukrainė“. Darbininkams liepiau jį uždengti, kad lietus ir vėjas nesuniokotų, – pasakojo seniūnijos vadovas.

Meniškos prigimties seniūnas nutarė šį užrašą išsaugoti. Jis bus užkonservuotas toks, koks yra. Kol kas laukiama sausesnių orų.

Kaip sakė R. Šunokas, Kybartai vis dar pilni netikėtumų. Štai pernai, ieškant trūkusio vamzdžio, miesto centre aptikta senovinė kanalizacija. Jos planai seniai kažkur dingę, tad vamzdynų išsišakojimų kelią galima tik nuspėti arba atrasti netikėtai. Įdomu tai, kad senųjų nuotekų tinklas dar yra veikiantis.

Prieš kurį laiką netikėtai atkastas ir įdomus arkinis rūsys Kybartų kultūros centro kieme. Šis radinys dabar irgi uždengtas nedideliu žemių sluoksniu, kad nebūtų niokojamas, ir reikalui esant gali būti nesunkiai atkastas. O kiek dar radinių esama privačiose valdose, tik ne visi savininkai noriai jais dalijasi.

Taigi, šis miestas gali pasigirti ne tik matomomis vertybėmis, bet ir dar neatrastais lobiais, kurie gali būti tikru masalu istorijos mėgėjams. Kol kas kybartiečiai svečiams giriasi ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio bėgių. Nuo jo matyti ne tik Kybartų miestas, bet ir dalis Kaliningrado srities. Pasinaudojus gerais žiūronais, nuo tilto galima apžvelgti nemažai užsienio įdomybių. Tai nenuostabu, nes 1870 metais statyta geležinkelio stotis – aukščiausios klasės imperinis statinys, tuomet savo dydžiu Vakarų Rusijoje nusileidęs tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai.

Ne mažiau svarbūs miesto istorijoje ir tiek pat metų skaičiuojantys požemiai, esantys po Kybartų kelio pasienio veterinarijos postu. Daugiau nei 100 metrų ilgio įspūdingi rūsiai ilgą laiką buvo apsemti vandens ir tik jį išsiurbus tapo prieinami lankytojams. Kybartų svečiams visada parodomos ir kitos istorinės vietos: „Berlynu“ bei „Paryžiumi“ vadinami pastatai, bažnyčia, kurioje klebonu dirbo Sigitas Tamkevičius, muitinė, kitos bažnyčios (Kybartai jų turi net keturias), Isaako Levitano paminklinis biustas, taip pat vieta, kur per upelį į Vokietiją pabėgo prezidentas Antanas Smetona. Tačiau ši vieta – apaugusi žolėmis ir brūzgynais, tad parodyti ją galima tik iš tolo. Požemiai irgi sunkiai prieinami turistams. Visų pirma, dėl to reikia susitarti su pasienio veterinarijos postu. Patekti į požemius galima tik per siaurą landą, o viduje ant plytų grindinio telkšo slidaus dumblo balos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Tvarkant pastatą, ant sienos aptiktas senoviškas užrašas „Cukrainė“. Dabar jis pridengtas nuo lietaus, o ateityje ruošiamasi šį užrašą užkonservuoti.

Publikuota: „Santaka“, 2016-11-19.


Parapijiečius pritraukia ne tik jauki bažnyčia

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje neseniai baigta dalis vidaus remonto darbų. Čia suklotos šildomos granito grindys, naujai išvedžiota elektros instaliacija, pakabinti gražesni šviestuvai, pastatytas naujas mažasis altorius, krikštykla ir pultas. Kad patalpos būtų dar jaukesnės, reikėtų sudėti naujus langus ir perdažyti sienas.

Šie darbai, pasak klebono Vaidoto Labašausko, dar nebuvo labai būtini, bet taip susiklostė, kad netikėtai buvo pasiūlyta verslininkų parama. Nuvykęs pasikonsultuoti, kaip būtų galima bažnyčioje įrengti grindų šildymą, nes šventovėje žiemą labai šalta, kunigas iš Marijampolės verslininkų gavo dovanų – 500 m² granito plytelių. Būtent tiek ir reikėjo visoms bažnyčios grindims pakeisti. Sykiu sumontuotas ir modernus aeroterminis grindų šildymas, kuris kaip šilumos šaltinį naudoja lauko orą. Tad bažnyčios šildymas yra ekologiškas ir ekonomiškas, nereikalaujantis kūrikų, kuro sandėlių ir pan.

– Iš tikro tai net neplanavau pradėti tokių darbų, niekad nieko neprašinėjau, tačiau, matyt, taip jau turėjo būti. Ne pirmą kartą bendrauju su UAB „Morita“ vadovu Vygantu Subačiumi, kuris padėjo man ir būnant klebonu Keturvalakiuose. Tad ir šįkart patarimo užsukau pas jį. Taip jau įvyko, kad verslininkas tiesiog pasiūlė padovanoti granito plyteles. Pasikvietėme architektą, kuris pabraižė, kaip jas sudėti, patarė neprimarginti. Tamsesnes plyteles įrėminti nusipirkome patys. Tarpininkaujant tai pačiai marijampoliečių firmai užsakėme ir naują granito altorių, laiptų pakopas, kitus daiktus. Jie buvo užsakyti Kinijoje, tad kainavo kelis kartus pigiau nei perkant Lietuvoje. Ir kokybė tikrai neprasta, – pasakojo kun. V. Labašauskas.

Pasak dvasininko, buvo labai neramu, kaip reikės į bažnyčią įvežti altorių, kuris sveria apie 3 tonas. Rūpėjo, kad nesutrūktų naujos grindys. Laimei, sunkaus dirbinio gabenimas į nuolatinę vietą pavyko.

Kun. V. Labašauskas sakė, kad žmonės, pamatę, jog bažnyčioje vyksta darbai, siūlėsi padėti savo noru. Pinigų remontui skyrė premjeras Algirdas Butkevičius, parėmė verslininkas Rimas Sabaliauskas. Po šimtą ar kelis šimtus eurų paaukojo pavieniai žmonės. Pasak klebono, net ir parapijiečiai, kurie gyvena nepasiturinčiai, daugiau aukojo bažnyčiai, nors tokios žinios, kad reikia remontui pinigų, paskleista nebuvo.

Kalbinti parapijiečiai sakė, kad būtent tuo kuklumu ir kitų supratimu juos patraukia klebonas. Jis niekada nemoralizuoja, nieko neprašo, užjaučia ir yra labai nuoširdus. Todėl žmonės mielai renkasi į pamaldas, dalyvauja šv. Mišiose.

Kybartiečiai sako, kad skųstis klebonais jie negali. Tiek kun. V. Labašauskas, tiek ir buvęs klebonas kun. Vytautas Sakavičius rūpinosi bažnyčia. Čia kasmet vyksta kokie nors darbai.

Prieš septynerius metus suremontuotas Kybartų bažnyčios didysis altorius. Trejus metus trukusius konservavimo ir restauravimo darbus tuomet finansavo Kultūros paveldo departamentas. Bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūrinę grupę, dedikuotą Išganytojui, apie 1929 metus sukūrė skulptorius Bronius Pundzius. Ši kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pirmosios pusės Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių.

Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia ir altorius smarkiai nukentėjo, vėliau šventovė buvo kelis kartus remontuota. Prieš dešimt metų varpinėje suskambėjo nauji varpai. Parapijiečių suaukotomis lėšomis maldos namai užpernai uždengti nauju stogu, pernai aptvarkytos ir nudažytos išorinės sienos, kiek padažyta viduje. Dar anksčiau buvo pasirūpinta želdiniais, modernia laistymo sistema, apšvietimu.

– Klebono Stanislovo Čepulio rūpesčiu pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1927–1928 m. pastatyta neorenesanso stiliaus bažnyčia – vienintelė tokia Lietuvoje, – sakė kun. V. Labašauskas. – Tačiau ne vien dėl to ją turime saugoti, prižiūrėti. Tai – labai svarbi Kybartų miesto dalis. Todėl visas lėšas, kiek sutaupome, skiriame bažnyčiai atnaujinti. Kokios nors specialios rinkliavos nerengiu, bet žmonės, pamatę, kad vyksta darbai, skiria aukų būtent jiems. Vietinių kybartiečių firma sutvarkė stogą, dažė sienas. Kybartietis Vytautas Sabaliauskas padarė suolus. Jų pagal poreikį dar pagaminama.

Šiuo metu bažnyčiai reikėtų naujų langų ir vidaus kosmetinio remonto, nes išvedžiojus elektros instaliaciją liko grioveliai sienose. Be to, sienų spalva jau netinka prie naujų grindų. Pasak kun. V. Labašausko, tai – ateities darbai, kurie pamažu bus atlikti.

Ankstesnis klebonas kun. V. Sakavičius ypač puoselėjo aplinką. Jo rūpesčiu šventoriuje susodinti dekoratyviniai medeliai, įrengta moderni laistymo sistema.

– Aplinką prižiūrėti turime darbininką, – sakė kun. V. Labašauskas. – Kai reikia, padeda seniūnija, sutariame ir su „Kybartų darna“. Juk bažnyčia – mūsų miesto dalis, o mes esame dalis jos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak klebono Vaidoto Labašausko, sunkus akmens masės altorius, pultas bei krikštykla buvo užsakyti Kinijoje ir dabar puošia bažnyčią.


Darbo vietas steigia smulkusis verslas

Prieš porą metų įsisteigusi UAB „Trinkeda“ šiandien Kybartuose jau yra sukūrusi 8 darbo vietas. Svarbiausia, kad dabar įmonės žinioje esantis jau dviejų bankrutavusių įmonių turtas nepaliktas likimo valiai nykti ir griūti.

Daugelį metų Vilniaus gatvės gale, Kybartuose, buvusi apleista teritorija pamažu tvarkoma ir virsta gamybos zona. Čia baigiamos įrengti žemės ūkio mašinų padangų tvarkymo dirbtuvės, prekiaujama fasuotomis anglimis.

Didžiulę 1 ha teritoriją „Trinkeda“ nupirko iš kažkada čia veikusios bendrovės „Kybartų unitas“. Pernai teritorijoje vyko sugriuvusių pastatų ardymo darbai. Vėliau, sutvarkę dar vieną dalį pastatų, verslininkai čia ketina gaminti trinkeles, šaligatvių bortelius ir panašius gaminius.

Pasak seniūno Romo Šunoko, keletą metų ši teritorija kėlė tik problemas. Apleistuose statiniuose gyveno valkataujantys žmonės, kybartiečiai sakė čia matę ir besislapstančių nusikaltėlių, po griūvančius pastatus landžiodavo vaikai.

Anksčiau čia veikė klestinti gamybinė įmonė, kurioje buvo gaminami bidonai, laistytuvai, melžtuvės, kitokie daiktai iš skardos. Turtą valdžiusi UAB „Kybartų unitas“ prieš keletą metų gamybą tiesiog nutraukė, o teritorija liko neprižiūrima. Vėliau statinys buvo išnuomotas, tačiau nuomininkui jis greitai tapo nereikalingas ir vėl paliktas likimo valiai.

Teritoriją įsigiję verslininkai sako, kad darbo čia daugybė. Reikia suregistruoti statinius, nereikalingiems gauti leidimus griauti, tačiau procesas pamažu juda.

Prieš kelis mėnesius įmonė pradėjo ir dar vieną veiklą. Dabar netoli Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto, J. Basanavičiaus gatvėje, UAB „Trinkeda“ superka metalo laužą.

Anksčiau čia taip pat buvo metalų supirktuvė, bet buvę savininkai įmonę uždarė. Teritoriją nupirkusi UAB „Trinkeda“ išsaugojo 3 darbo vietas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Greitai buvusioje skardos gamykloje Vilniaus g. atsidarys žemės ūkio mašinų padangų tvarkymo dirbtuvės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-22


Pagrindinėje miesto gatvėje – išmanusis šviesoforas

J. Basanavičiaus gatvėje jau kuris laikas vyksta darbai. Lietuvos automobilių kelių direkcija tarp abiejų Kybartų mokyklų rengia šiuolaikišką, šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją.

Kaip „Santaką“ informavo Lietuvos automobilių kelių direkcijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas, šioje vietoje bus įrengtas išmanusis šviesoforas. Užfiksavęs leistiną greitį viršijusį vairuotoją, jis sustabdo eismą, nes automatiškai įsižiebia raudonas signalas. Taip išmanusis šviesoforas baudžia „kelių erelius“. Šis automatas nepaperkamas – jis sustabdo eismą visame kelio ruože.

– Miesto pradžioje bus įrengti greičio matuokliai. Eismo dalyviui viršijus leistiną greitį, įsižiebs raudonas šviesoforo signalas ir pažeidėjas turės prieš jį sustoti, – pasakojo N. Abukauskas.

Prie netrukus pradėsiančio veikti naujojo šviesoforo griežtumo teks priprasti visiems, važiuojantiems į Karaliaučių.

Pasak N. Abukausko, šis kelio ruožas – vienas avaringiausių Kybartuose. Čia ypač dideli automobilių srautai, yra buvę skaudžių nelaimių, tad nuspręsta tokį šviesoforą įrengti būtent šioje gatvėje.

Iš pradžių norėta perėją spėti užbaigti iki mokslo metų pradžios, tačiau koją pakišo užsitęsusios viešųjų pirkimų procedūros. Saugaus eismo skyriaus vedėjas sakė, kad pradžioje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kuriose jau yra tokie šviesoforai, gali kilti vairuotojų nepasitenkinimas. Šviesoforo jautrumą gali tekti reguliuoti ne vieną dieną, kol jis ims veikti tinkamai.

– Įsiklausysime ir į žmonių nuomonę, bendradarbiausime su vietine policija, – žadėjo N. Abukauskas. – Nors iš pradžių gali kilti nesusipratimų, tačiau vėliau, manau, žmonės pripras. Ypač patenkinti turėtų būti pėstieji, mokiniai ir jų tėvai, nes perėja bus išties saugi.

Kol kas tokia išmani perėja – vienintelė Vilkaviškio rajone. Greičio viršytojus stabdantys šviesoforai yra naujovė ir visoje šalyje. Po vieną tokį įrenginį jau veikia Šiaulių ir Panevėžio rajonuose.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. J. Basanavičiaus gatvėje vyksta išmaniosios perėjos įrengimo darbai.

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-22.


Problemą galėtų išspręsti stovėjimo aikštelė

Apie tai, kad Kybartuose, Kovo 8-osios gatvėje, automobiliai nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, rašėme jau ne kartą. Tačiau vis dar atsiranda įžūlių vairuotojų, kuriems eismo taisyklės nė motais.

Pažeidinėja nuolat

Į redakciją paskambinęs kybartietis piktinosi, jog prie pat Kybartų kelio posto kai kurie vairuotojai automobilius palieka tiesiog sankryžoje, nors eismo taisyklės sako, kad stovėti sankryžoje ir arčiau kaip 5 m atstumu nuo jos draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo vietą nurodantys kelio ženklai.

Kybartietis piktinosi, jog per arti sankryžos stovintys automobiliai užstoja matomumą, dėl to gali kilti avarijų.

– Automobilis, kurio valstybiniai numeriai HNU 276, Kelių eismo taisykles taip pažeidinėja kone kiekvieną dieną. Galbūt jo savininkas dirba Kaliningrado srityje, kad automobilis nuo ryto prie Kelio posto stovi, o gal kokių kitokių „verslų“ turi, – svarstė į redakciją paskambinęs kybartietis.

Vyras siūlė, jog problemą galbūt padėtų išspręsti sankryžoje nubrėžtos geltonos linijos ar pastatytas papildomas ženklas „Sustoti draudžiama“. Gal tuomet vairuotojai atkreiptų dėmesį ir nepažeidinėtų Kelių eismo taisyklių.

Policija sureagavo

Žmogus piktinosi, kad pro šalį važiuojantys policijos ekipažai nebaudžia pažeidėjų. O juk senais laikais tokiems įžūliems, ne vietoje stovintiems vairuotojams būdavo sumontuojami ratų užraktai ar automobilis nutempiamas. Tačiau dabar to seniai neteko matyti.

Rajono policijos komisariato patruliams vadovaujantis vyresnysis tyrėjas Algirdas Blažys iškart sureagavo į redakcijos signalą. Kybartuose dirbantys patruliai buvo nusiųsti į nurodytą vietą ir įsitikinę, jog sankryžoje stovintis automobilis tikrai pažeidžia Kelių eismo taisykles, užfiksavo pažeidimą fotoaparatu. Vairuotojui surašytas protokolas, jam skirta bauda.

A. Blažys patikino, kad patys policijos pareigūnai ženklų nestato ir ženklinimo linijų nebraižo, tad pageidaujantys papildomų eismo saugumo priemonių kybartiečiai turėtų kreiptis į Eismo saugumo komisiją prie rajono Savivaldybės.

Tačiau ženklai ar linijos problemą vargiai padės išspręsti, mat Kelių eismo taisykles išmanantiems vairuotojams ir taip turi būti aišku, jog sankryžoje statyti automobilius draudžiama.

Ratų neblokuoja

Beje, automobilių ratų užraktų blokavimo aparatų policija seniai nebenaudoja. O automobilvežiu nutempia automobilius tik išskirtiniais atvejais, kai už pažeidimą gali grėsti automobilio konfiskacija, kai nepavyksta rasti, kam priklauso automobilis ir pan.

A. Blažys siūlė visiems, pamačiusiems Kelių eismo taisyklių pažeidimus, juos fiksuoti fotoaparatais ar mobiliaisiais telefonais ir siųsti į policijos komisariatą el. paštu. Visus pareigūnų kontaktus galima rasti interneto svetainėje http://www.policija.lt/marijampole. Taip pat apie bet kokius įstatymų pažeidimus galite pranešti policijos portale https://www.epolicija.lt.

Kenčia gyventojai

Kybartų seniūnas Romas Šunokas irgi patvirtino, kad jam žinoma Kovo 8-sios gatvės gyventojų ir kitų ja važinėjančių vairuotojų problema. Tačiau, pasak seniūno, jis galįs tik vėl kreiptis į policiją ir prašyti bausti ne vietoje automobilius statančius vairuotojus.

Vis dėlto problemą iš esmės išspręsti įmanoma tik tuo atveju, jeigu pasienyje būtų įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kurios labai reikia.

Problemų dėl statomų automobilių turi ne tik Kovo 8-osios gatvės, bet ir aplinkinių daugiabučių gyventojai, kurių namų kiemai prikimšti svetimų automobilių.

Nuotr. Kai kurie vairuotojai akivaizdžiai nepaiso eismo taisyklių ir mašinas palieka tiesiog sankryžoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-08.


Garsusis maumedis lankytojus pasitiks atjaunėjęs

Daugėlaičių kaime prie pat Kybartų esantį Dabulevičių maumedį jau aplankė arboristai. Apsamanojęs, vylingą moters figūrą primenantis medis profesionaliai apgenėtas, jam gaminamos specialios atramos.

Šis maumedis jau daugelį metų į Dabulevičių namus privilioja žmonių. Šįmet jis įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Medis aprašytas kaip vienas iš įspūdingiausių. Dabulevičių sodyboje augančio maumedžio kamieno apimtis siekia 2,2 metro, aukštis – 14 metrų. Šis medis išsiskiria masyviais išsišakojimais, vertikaliomis ir horizontaliomis šakelių gijomis.

Kaip „Santakai“ praeitą vasarą pasakojo jau į amžinybę iškeliavusi namo savininkė Salomėja Dabulevičienė, vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar jos proprosenelis. Pasak kybartietės, jis buvo laivo kapitonas ir planavo sodyboje pasodinti dar daugiau maumedžių. Tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti. Protėvis, parplukdydamas dar keletą maumedžių, pakeliui susirgo ir mirė. Jūreiviai palaidoję kapitoną jūroje kartu su jo mėgstamais medžiais. S. Dabulevičienė sakė, kad įdomiajam augalui – keli šimtai metų.

Maumedį apžiūrėję arboristai šia gražia legenda suabejojo.

– Pagal kamieno storį net ir du šimtai metų – daugoka. Medžiui galėtų būti 100–150 metų, – teigė į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą įtrauktų medžių priežiūros darbus atliekančios UAB „Arbovita“ direktorius Renaldas Žilinskas. – Veikiausiai dėl išskirtinės savo formos maumedis ir įtrauktas į valstybės saugomų medžių sąrašą.

Pasak arboristų, maumedžio forma visiškai nebūdinga šios rūšies augalams. Medžių priežiūros specialistai juokavo, jog gal tokį jo augimą nulėmė kokios nors mistinės priežastys. Štai, pavyzdžiui, Lenkijoje netoli Gryfino yra keistai išsikerojusių medžių giraitė. Joje auga gausybė G raidės formos medžių, kurių tokio išsikraipymo niekas negali paaiškinti.

– Gali būti, kad ankstyvoje „jaunystėje“ maumedžiui buvo nulaužta viršūnė, o naujai formuotis trukdė ar kažkokie statiniai, ar kiti augalai. Šoninės šakos nulinko, o vėliau, ieškodamas erdvės, medis pradėjo stiebtis į viršų ir formuoti naujas viršūnes. Tai viena iš galimų jo formavimosi versijų, atmetant visas mistikas, – jau rimtai aiškino R. Žilinskas. – Juolab kad kiti sodybos medžiai neturi kokių nors ypatingų formų. Mes pašalinome sausas, blogai seniau nupjautas šakas, patrumpinome keletą šakų, kurios per toli buvo „išbėgusios“ ar krito ant stogo. Dabar ruošiami ramsčiai, kuriais augalas bus paremtas.

Arboristai šiuo metu jau dairosi į kitus minėtame sąraše įrašytus medžius, tačiau tenka apgailestauti, jog orai darbams ligi šiol buvo nepalankūs. Vaikščioti po medžio lają nesaugu ir nepatogu, nes pliaupiant lietui šakos būna ypač slidžios.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. Maumedį apžiūrėjęs UAB „Arbovita“ direktorius Renaldas Žilinskas istorijos apie medžio amžių pagrįstumu suabejojo.

Publikuota: „Santaka“, 2016-08-20.


Nemokamų paslaugų transporto priemonių „terminale“ būti negali

Įkurtuvių Kybartų „terminale“ metines jį išsinuomojusi bendrovė švęs tik rugsėjo viduryje, o kainos už kai kurias paslaugas spėjo išaugti triskart. Nepatenkinti vairuotojai vis prisimena laikus, kai už stovėjimą pasienyje išvis nereikėjo mokėti.

Tarnybos „susimokė“

Į redakciją paskambinęs kybartietis pensininkas (pavardė redakcijai žinoma) neslėpė, kad norėdamas prisidurti prie menkų pajamų retkarčiais nuosavu automobiliu vyksta į kaimyninę Kaliningrado sritį nusipirkti tai pigesnių degalų, tai vaistų ar maisto produktų. Tačiau neseniai laukęs savo eilės kirsti sieną Kybartų pasienio kontrolės punkto transporto priemonių palaukimo aikštelėje vyras buvo šokiruotas, kai už paslaugą jo buvo paprašyta trijų eurų.

– Net išsižiojau, išgirdęs tokią sumą, – nuostabos neslėpė kybartietis. – Vos prieš kelis mėnesius važiavau per sieną, tai tąkart „terminale“ prašė tik vieno euro. Prieš metus kitus išvis už stovėjimą nereikėjo mokėti. Visai jau sąžinės neturi – vėl „lesyklėlę“ įsitaisė.

Solidaus amžiaus vyrui kilo įtarimų, jog vadinamąjį terminalą nuomojanti bendrovė specialiai „susimokiusi“ su eiles reguliuojančia tarnyba bei pasieniečiais ir tyčia vairuotojus užlaiko ilgiau aikštelėje. Mat laukiant eilėje trumpiau nei valandą už „terminalą“ mokėti nereikia.

Pensininkas įsitikinęs, kad pastarąjį kartą jis specialiai buvo užlaikytas terminale, nors eilės nebuvo. Todėl įtaręs klastą su skundu kreipėsi ne tik į redakciją, bet ir į policiją.

Kainos pakilo

Palaukimo aikštelę eksploatuojančios, nuomos konkursą laimėjusios UAB „Eurokusta“ vadovė Rima Simanavičienė pripažino, kad kainos nuo birželio pradžios paaugo. Nors krovininiai automobiliai, kaip ir anksčiau, už stovėjimą moka 10 eurų, jų vairuotojams tenka papildomai mokėti 3 eurus už galimybę pasinaudoti dušais. Anksčiau ši paslauga buvo įtraukta į bendrą kainą, kitaip tariant, terminale nakvojantiems ir norintiems duše nusiprausti vairuotojams mokėti nereikėdavo.

Lengviesiems automobiliams stovėjimo mokestis, kaip skunde ir minėjo kybartietis, pakilo nuo vieno iki trijų eurų. Norėdami pasinaudoti dušu, jie taip pat turėtų susimokėti papildomai. Tačiau tualetu, kaip ir anksčiau, visi gali naudotis nemokamai.

Patyrė nuostolių

R. Simanavičienė sakė, jog paslaugų kainas nustato ne jos vadovaujama „Eurokusta“, o Pasienio kontrolės punktų direkcija, iš kurios ir nuomojamas terminalas su visais pastatais. Tiesa, ši valstybinė institucija kainas tik pavirtina pagal tai, kokias išlaidas eksploatuodama terminalą patiria jį nuomojanti bendrovė.

– Iš pradžių tikėjomės, kad pakaks tokių mokesčių, kokius buvome nustatę, o dušu ir tualetu leisime naudotis nemokamai, – aiškino R. Simanavičienė. – Tačiau kai suskaičiavome, kiek kainuoja vanduo ir jo pašildymas, pamatėme, jog patiriame didžiulių nuostolių. Tuomet ir kreipėmės į Pasienio kontrolės punktų direkciją dėl mokesčių pakėlimo. Kiek žinome, Medininkų kontrolės punkte šios paslaugos dar brangesnės.

UAB „Eurokusta“ direktorė priminė, jog iš surinktų mokesčių reikia ne tik garantuoti geras sąlygas ir apsaugą vairuotojams bei jų kroviniams, sumokėti už vandenį, elektrą, nuomos mokesčius, bet ir išlaikyti dešimtį terminale dirbančių žmonių.

Neatsirado norinčių

Tiesa, R. Simanavičienė apgailestavo, kad „terminalo“ patalpose taip ir neįsikūrė žadėta parduotuvė, kavinė, valiutos keitykla, nors tai buvo numatyta konkurso sąlygose.

– Tiesiog kol kas neatsirado nė vieno verslininko, kuris norėtų čia teikti paslaugas, – aiškino R. Simanavičienė.

Pasak jos, kavinei skirtos patalpos visai nepritaikytos tokio tipo įstaigai, mat yra per mažos ir neatitinka keliamų higienos normų reikalavimų. Be to, visai netoliese yra ir parduotuvių, ir maitinimo įstaigų, tad verslininkai bijo, jog investicijos gali neatsipirkti.

Valstybė nedengs

Pasienio kontrolės punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Pasienio kontrolės punktų administravimo skyriaus vyriausiasis specialistas Sigitas Valančius įsitikinęs, kad apie nemokamas vadinamojo terminalo paslaugas negali būti nė kalbos.

– Pasienio kontrolės punktų direkcija mokesčių mokėtojų pinigais sutvarkė „terminalo“ aikštelę bei pastatus, įrengė buitines patalpas, kad būtų sudarytos puikios sąlygos sieną kertantiems vairuotojams. Jie turi galimybę patenkinti higienos poreikius, šiuolaikiškos apsaugos sistemos garantuoja jų pačių ir krovinio saugumą, – aiškino S. Valančius. – Visa tai mokesčių mokėtojams kainavo daugiau nei 2 milijonus eurų.

Tačiau pats „terminalas“, pasak S. Valančiaus, savaime nefunkcionuotų: kiaurą parą visas savaitės dienas būtina reguliuoti eiles, tvarkyti aplinką, rinkti šiukšles, prižiūrėti patalpas, valyti tualetus ir t. t.

Todėl buvo skelbtas konkursas išrinkti bendrovei, kuri visas šias paslaugas atliktų pagal keliamus reikalavimus ir valstybei priimtiną nuomos kainą. Suprantama, jog bendrovė „Eurokusta“ to už dyką daryti negali.

– Visai normalu, kad už „terminalo“ teikiamas paslaugas moka tie, kurie juo naudojasi – būtent į Rusiją vykstantys vairuotojai, – sakė S. Valančius. – Juk jeigu šios paslaugos nieko vairuotojams nekainuotų, vadinasi, visas išlaidas turėtų padengti valstybė. O tai reiškia, jog mokėtų visi mūsų šalies mokesčių mokėtojai, kurių daugumai šios paslaugos visiškai neaktualios. Manau, kad užkrauti naštą ant mokesčių mokėtojų pečių būtų neteisinga.

S. Valančius priminė, jog Pasienio kontrolės punktų direkcija teikia paslaugą: sieną turintys pervažiuoti vairuotojai į eilę gali iš anksto registruotis internetu. Tad atvykę nustatytu laiku sieną galėtų kirsti be eilės. O tai reiškia, kad aikštelėje praleistų mažiau nei valandą ir mokėti nereikėtų.

Dirbtinai nevilkino

Šiuo metu laikinai rajono policijos komisariato viršininko pareigas einanti Kristina Siriūnienė sakė, jog policija pradėjo tyrimą pagal kybartiečio skundą dėl neva dirbtinai „vilkintos“ eilės.

Tačiau aiškinantis aplinkybes buvo nustatyta, kad minėto kybartiečio automobilis terminale ilgiau nei valandą praleido ne dėl aikštelės darbuotojų ar eiles reguliuojančių pareigūnų kaltės. Automobilių eismas per sieną buvo kuriam laikui sustabdytas dėl objektyvių priežasčių: Rusijos pasieniečiai buvo sustabdę patikrinti traukinį. Dėl to procedūros užtruko.

Kol kas paskutiniai taškai tyrime nesudėti, tad oficialaus atsakymo pareiškėjui policija dar nepateikė.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų palaukimo aikštelė dirba ištisą parą be išeiginių dienų ir pertraukų.

Publikuota: „Santaka“, 2016-08-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian