Aktualijos

  • 0

Furgonai eismą trukdys neilgai

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Į redakciją kreipėsi kybartiečiai, kurie jau kuris laikas patiria nepatogumų, sukdami iš S. Dariaus ir S. Girėno gatvės į Kudirkos Naumiesčio gatvę.

– Jau ne vieną dieną Kudirkos Naumiesčio gatvėje prie trąšomis prekiaujančios firmos „Belor“ tvoros stovi eilės furgonų. Važiuojant ryte ir iš karto po darbo čia neįmanoma nei prasilenkti, nei išsukti, nes susidaro kamščiai. Skambiname bendruoju pagalbos telefonu, tai tuo kartu būna ramiau, nes policininkai praskirsto sunkiasvores mašinas, „nustumia“ jas toliau nuo posūkio. Bet kai tik pareigūnai išvažiuoja – vėl tas pats, – kalbėjo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės gyventojas.

Situaciją sakė žinantis ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

– Važinėju šia gatve kasdien. Esu ir pats kvietęs policininkus. Kalbėjau su bendrovės „Belor“ direktoriumi, jis žadėjo problemą spręsti, – teigė seniūnas.

Minėtos firmos vadovas Rolandas Andzelis nesigynė, kad trąšų atvažiuojantys pasikrauti furgonai kelia problemų. Pasak direktoriaus, šis reikalas po kurio laiko turėtų būti išspręstas, mat šiuo metu yra rengiama aikštelė įmonės teritorijoje, kur galės stovėti sunkiasvorės mašinos. Iki rudens darbai turėtų būti baigti. R. Andzelio teigimu, ši situacija – trumpalaikė. Jau už geros savaitės trąšų vežimas pasibaigs. Firmos, kurios užsisakė prekes, jas iš įmonės teritorijos jau bus išsivežusios. Panaši situacija gali pasikartoti vasaros pabaigoje.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Trąšų pasikrauti atvažiavę furgonai gerokai apsunkina eismą Kudirkos Naumiesčio gatvėje.

„Santakos“ inf., 2016-04-23.


  • 0

Pastatai niokojami, o atsakingų nėra

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartai pradeda panašėti į vaiduoklių miestą. Jame vis daugėja apgriuvusių, nuniokotų, užkaltais langais pastatų. Tokią tendenciją pastebėjo patys kybartiečiai ir savo nuomonę išsakė užsukę ar paskambinę į redakciją.

– Man nesuvokiama, kaip šitaip niekas už nieką neatsako, – pasakojo nežinomas likti norėjęs kybartietis. – Juk daugelis statinių suniokoti pačių žmonių rankomis. Nors nieko nedarė, kad sutvarkytų savo aplaidumo rezultatus, kurie pakenkė Kybartuose esantiems pastatams, prieš įstatymą jie – tyri.

Kalbėdami apie suniokotus pastatus kybartiečiai galvoje turėjo jau 16 metų Pasaulio kybartiečių draugijos pastangomis bandomą atstatyti J. Basanavičiaus g. 38-ą namą bei neseniai sudegintą Kudirkos Naumiesčio g. 12-ą namą, vietinių vadinamą „Gulbės sale“.

Į antrą dešimtmetį perkopusi centre esančio namo-vaiduoklio, dabar apdengto žalia marška, istorija kybartiečių neužmiršta. Žmonės dar ir dabar pyksta, jog tuomet, kai namą dar buvo galima aplopyti, valdžia nepareikalavo už tai atsakyti būsto, kuriame kilo gaisras, savininkės Svetlanos Kantautienės. O dabar, kai laikas ir gamta gerokai apgadino unikalų statinį, jam gelbėti tenka rinkti didžiules lėšas. Be to, kybartiečiai tarpusavyje svarsto, kad namą gelbėti pasišovusi draugija labai suklydo paprašiusi įtraukti minėtą statinį į paveldo objektų sąrašą, nes iš Kultūros paveldo departamento lėšų jo remontui negauta, o įpareigojantis statusas tik iškėlė darbų kainą iki neregėtų aukštumų.

Vietiniams gaila ir įdomios formos statinio, esančio Kudirkos Naumiesčio gatvėje. Pasak bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus, namas jau degė kokius penkis kartus. Tačiau baisiausias gaisras kilo praeitą spalį vietiniam „įžymybei“ Renatui Stepulaičiui priklausančiame socialiniame būste. Jis kybartiečiui suteiktas Savivaldybės, nors „remtinasis“ iš tikrųjų gyvena Smėlyno gatvėje esančiame didžiuliame name. Keista, kodėl žmogui, kuris turi gyvenamąją vietą, skirtas socialinis būstas, nors kitos šeimos jo laukia ne vienus metus.

Būtent R. Stepulaičiui priklausančiame bute kilo gaisras, per kurį sprogo viename trečiojo aukšto bute stovėjęs dujų balionas. Tikriausiai daugiabutyje per tokį sprogimą nebūtų išvengta nukentėjusiųjų, tačiau „Gulbės salėje“ jau senokai beveik niekas negyvena. Mat šiame name niekada nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nors šių patogumų trasos už europinius pinigus visai neseniai paklotos netoliese. Prieš didįjį gaisrą namas irgi degė. Kybartiečiai pasakojo, jog už prisidarytas skolas dažnai padegamas vienam romų tautybės atstovui priklausantis būstas pirmame aukšte.

Taigi, atrodo, kad „Gulbės salė“ jau sugiedojo savo gulbės giesmę. Kažkada buvęs gražus pastatas greitai išnyks. Mat jį neseniai paliko paskutinis gyventojas, o išeidamas išėmė net savo būsto langus ir kiaurymes užkalė fanera.

– Darėme namo savininkų susirinkimą, tačiau jų atėjo tik keli, – pasakojo seniūnas Romas Šunokas. – Tame pastate yra trys socialiniai būstai, bet tvarkyti juos jau netikslinga. Todėl šiuo metu duoti nurodymai UAB „Kybartų darna“, kad pateiktų tris sąmatas: namo remonto, konservavimo ir nugriovimo. Žiūrėsime, koks variantas bus palankiausias.

Pasak seniūno, būstų savininkai bus apklausiami, ar jie sutiktų prisidėti prie remonto. Tačiau atsakymas ir taip aiškus: tokių butų vertė nedidelė, tad „kišti“ pinigus, kurie aiškiai viršys būsto kainą, neapsimoka. Tad ir daugėja Kybartuose niekam nereikalingų būstų. Vertė jų nedidelė, remontas brangus, tad tegul griūva… O visi priekaištai atitenka seniūnijai ir rajono valdžiai. Tik šios esą neturi nei įstatymais suteiktų galių, nei tokių lėšų, kad galėtų prižiūrėti visus apleistus ir niokojamus pastatus. Taigi problema perkeliama ant valstybės pečių.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Dar neseniai gyvenamą, bet dabar gaisrų nuniokotą, užmūrytais langais „Gulbės salę“ jau apleido ir paskutinis gyventojas.

Publikuota: „Santaka“, 2016-04-09.


  • 0

Ugniagesių komanda – tarp žemės ir dangaus

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Vilkaviškį pasiekęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) raštas pasėjo nerimą: kam priklausys Kybartų ugniagesiai – departamentui ar Savivaldybei? Mat pasikeitus priklausomybei bei juridiniam statusui atsirastų ir gyventojams nenaudingų pokyčių.

Gavo generolo raštą
Praėjusią savaitę Vilkaviškyje lankėsi PAGD direktorius, vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis. Aukštas pareigūnas atvyko pasikalbėti su rajono Savivaldybės administracija.

Kalba ėjo apie Kybartų komandos perdavimą. Mat neseniai Vilkaviškį pasiekė paties generolo R. Baniulio pasirašytas raštas, kuriame departamentas siūlo apsvarstyti galimybę Kybartų komandą perduoti Vilkaviškio rajono savivaldybei.

Pagrindinis rašte pacituotas argumentas – 2016 m. sausio 1 d. pasikeitęs Priešgaisrinės saugos įstatymas, kuriame numatyta, kad „Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba steigiama Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų centruose“.

Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Erlandas Armanavičius teigė, jog naujasis įstatymas palietė ne vien mūsų rajoną, bet dar 7 ar 8 ugniagesių komandas Lietuvoje. Anot pareigūno, kol kas visur vyksta diskusijos, konkrečių reformų dar nesiimta.

Darbo pobūdis skiriasi
Priminsime, kad šiuo metu PAGD mūsų rajone pavaldi Vilkaviškio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir Kybartų komanda. Jos abi finansuojamos tiesiai iš departamento (per Marijampolės apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą). Pagrindinis jų skirtumas – Vilkaviškio komanda yra statutinė, o kybartiečiai dirba pagal darbo sutartis. Tačiau jų darbo pobūdis vienodas: ir vieni, ir kiti dirba su kvėpavimo aparatais, gali dalyvauti cheminiuose ar radiaciniuose incidentuose, turi atlikti vienodus profesinius normatyvus ir kt.

Savivaldybei šiuo metu priklauso penkios kaimo ugniagesių komandos: Pilviškių, Vištyčio, Rausvės, Gražiškių ir Sodėnų. Jas finansuoja Savivaldybė iš departamento skiriamų lėšų. Šių komandų ugniagesiams keliami mažesni profesiniai reikalavimai, jie nedirba su kvėpavimo aparatais ir pan.

Sumažėtų žmonių
Kas atsitiktų, jei departamentui pavaldi tarnyba pereitų į Savivaldybės globą?

Visų pirma, sumažėtų komandoje dirbančių žmonių skaičius iki tiek, kiek numato galiojantys įstatymai.

– Kybartų komandoje dirba 14 žmonių, kiekvienoje pamainoje budi po tris. Savivaldybės ugniagesių komandose, remiantis numatyta vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka, šiuo metu yra po 9 etatus ir pamainoje budi po du žmones. Bet ir tai – tik laikina, nes ateityje, kai bus pereita prie ugniagesių savanorystės, Savivaldybių komandose planuojama palikti dirbti tik po 5 žmones, t. y. po vieną budintį pamainoje. Kas bus, jei Kybartuose dirbs tik vienas ugniagesys? Juk Kybartai – ne kaimas, ten daug svarbių objektų, daugiau nei 5 tūkst. gyventojų. Be to, Kybartų ugniagesiai „dengia“ ir Virbalį. Kybartiečiai dirba ir su kvėpavimo aparatais, gelbėjimo įranga. Tapus Savivaldybės komanda, tokių dalykų tektų atsisakyti, nes vienas budintis žmogus su kvėpavimo aparatu dirbti niekaip negali. Be to, ir šiems aparatams išlaikyti (balionams pildyti, priežiūrai ir pan.) tikrai nebus pinigų, jei kaimo ugniagesių finansavimas bus tik toks, koks yra dabar. Mes juk durstome galą su galu, – kalbėjo Vilkaviškio rajono priešgaisrinės tarnybos viršininkas Audronius Stroginis, vadovaujantis penkioms rajono Savivaldybės ugniagesių komandoms.

Reikia rimtos tarnybos
Taigi, žinodama situaciją Savivaldybės vadovybė perimti Kybartų komandos niekaip nenori. Per susitikimą tokią poziciją meras Algirdas Neiberka ir išdėstė R. Baniuliui.

– Pasakiau, kad tame rašte nebuvo pacituota likusi įstatymo dalis. O joje numatyta, jog tokia tarnyba gali būti ne tik administraciniuose centruose, bet „ir gaisro atžvilgiu pavojinguose objektuose, kai sudaromos sutartys su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu“. Susitikime, kuriame, be PAGD direktoriaus R. Baniulio, dalyvavo ir Marijampolėsapskrities PGV viršininkas Vidas Barauskas bei Vilkaviškio PGT viršininkas E. Armanavičius, išdėsčiau, kad Kybartai yra miestas, šioje seniūnijoje esama apie 6 tūkst. gyventojų. Tai – pasienis su Rusija, yra muitinė, kalėjimas, geležinkelio stotis, didelė trąšų gamykla, terminale stovi eilės vilkikų. Tokiame mieste tikrai yra reikalinga rimta priešgaisrinė tarnyba, o ne savanoryste paremta organizacija, – kalbėjo A. Neiberka.

Anot mero, kalbos dėl Kybartų komandos perdavimo ėjo ir anksčiau – jau tada Savivaldybės tarybos nariai buvo kategoriškai prieš tokią reformą.

Beje, gaisrų skaičiumi Kybartų seniūnija dažnai lenkia kitas rajono seniūnijas. Pavyzdžiui, 2014 m. Kybartų seniūnijoje kilo net 44 gaisrai, o Vilkaviškio – 10.

Išsiuntė atsakomąjį raštą
Po susitikimo Savivaldybės administracijoje buvo sutarta, – tiesa, kol kas tik žodžiu, – jog bent jau šiais metais kardinalių reformų nebus imtasi ir Kybartų komanda Savivaldybei perduota dar nebus.

Kad neoficialus susitarimas įgautų ir teisinį pagrindą, šios savaitės pabaigoje Savivaldybė išsiuntė PAGD oficialų argumentais paremtą raštą.

Mūsų rajono vadovai buvo nuvykę apžiūrėti ir pačios Kybartų ugniagesių komandos. Meras neslėpė, kad nei patys pastatai, nei jau į penktą dešimtmetį „įriedėjusi“ priešgaisrinė technika gero įspūdžio nepaliko.

Pats generolas R. Baniulis nuvyko aplankyti Vilkaviškio PGT, bet pažiūrėti, kaip atrodo Kybartai ir ten esanti gaisrinė, nevažiavo.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Kybartų komandos I pamainos ugniagesiai Vytautas Krupavičius, Algimantas Baltrušaitis ir Linas Vasiliauskas, kaip ir kitų pamainų vyrai, dabar budi trise. Tačiau perdavus komandą Savivaldybei, budėti liktų du, o vėliau – tik vienas ugniagesys.

Publikuota: „Santaka“, 2016-03-26.


  • 0

Jauna kybartietė: „Didžiuojuosi, kad esu lietuvė“

Rūta Dailidavičiūtė dar besimokydama Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje buvo itin stropi ir gabi mokinė, aktyvi užklasinės veiklos dalyvė. Šiandien Londono Grinvičo universitete studijuojanti mergina taip pat neapsiriboja vien mokslais. Neseniai Rūta dalyvavo vienos politinės partijos Lietuvoje surengtame konkurse, kuriame sulaukė ypatingos sėkmės.

Lietuviai pranašesni

Šiuo metu R. Dailidavičiūtė Londono Grinvičo universitete mokosi tarptautinio verslo ir prancūzų kalbos. Antrame kurse studijuojanti mergina pagal programą visus šiuos mokslo metus leidžia ne Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, o pietų Prancūzijoje esančiame Nicos mieste. Pasak lietuvės, tai turėtų padėti itin gerai išmokti prancūzų kalbą, pažinti šios šalies kultūrą.

„Prancūzijoje angliškai susikalbėti beveik neįmanoma. Patys prancūzai gerai moka anglų kalbą, tačiau ja nekalba dėl savo įsitikinimų, perdėto savosios tautos sureikšminimo“, – pasakojo R. Dailidavičiūtė.

Kybartietė tikino, kad lietuviai jai atrodo geresni žmonės nei prancūzai. Mūsiškiai yra protingesni, apsukresni, greičiau reaguojantys į įvairias situacijas, labiau prie visko prisitaikantys.

„Man lietuviai – artimesni. Manau, jog šeimos su prancūzu tikrai nesukursiu“, – juokėsi pašnekovė.

Lietuvos patriotė

Baigusi studijas mergina ketina grįžti į Lietuvą ir būtent čia kurti tolimesnę savo ateitį. Kybartietė tiki, kad užsienyje įgyta patirtis ir žinios pravers mūsų šalyje.

„Didžiuojuosi, jog esu lietuvė. Tikiu Lietuva ir ypač jaunąja jos karta. Pažįstu daug jaunų, įdomių žmonių, kurie yra pasiryžę padaryti daug pokyčių. Aš taip pat nežadu stovėti vietoje“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji tvirtino, kad yra nemažai emigrantų, kurie nori grįžti į tėvynę, tačiau kol kas čia dar nėra tinkamų jiems gyventi sąlygų. Tiesa, viskas pamažu keičiasi į gera ir didmiesčiuose gyventojų skaičius jau stabilizuojasi, o kai kuriuose – ir didėja. Opesnę problemą mergina įžvelgia mažesniuose miesteliuose, kuriuose jaunimas kol kas nenoriai apsigyvena. Anot jos, prireiks nemažai laiko, kol viskas pasikeis.

Žada įsitraukti į politiką

Baigusi bakalauro studijas, R. Dailidavičiūtė vėliau ketina tęsti mokslus politikos srityje. Vos gavusi brandos atestatą, mergina jau buvo įstojusi į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, bet tąkart pasirinko studijas užsienyje.

„Politika man artima. Net ir besimokydama Londono universitete stengiuosi neatitrūkti nuo realijų Lietuvoje“, – prisipažino kybartietė.

Visai neseniai ji dalyvavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Gabrieliaus Landsbergio surengtame konkurse, kuriame šalies gyventojai raginami pateikti pačias įvairiausias idėjas, padėsiančias pagerinti gyvenimą Lietuvoje. Tai padaryti galima dar ir šiandien. Tereikia užsukti į portalą www.turiuideja.lt ir ten surašyti savo pasiūlymus. Tame pačiame interneto puslapyje galima paskaityti ir kitų žmonių siūlomas idėjas, jas įvertinti. Daugiausiai svetainės lankytojų dėmesio sulaukę, aktualiausi pasiūlymai vėliau būna pateikiami svarstyti LR Seimui. Taip atsitiko ir su R. Dailidavičiūtės idėja.

Realios darbo vietos

Mergina siūlo sukurti europietišką, naują ir inovatyvią studentų praktikos bei darbo vietų internetinę svetainę. Pagrindinė idėja yra ta, kad svetainės lankytojai matytų realias darbo vietas, esančias visose šalies savivaldybėse, įvairiose institucijose. Be to, svetainėje turėtų būti skelbiamos ir vietos, į kurias būtų priimami studentai ar moksleiviai atlikti praktikos.

„Pati šiemet Lietuvoje žadu ieškoti, kur galėčiau atlikti praktiką. Tačiau ši svetainė būtų ne mažiau svarbi tiems, kas ieško darbo. Kasmet iš Lietuvos išvyksta po 35 tūkst. gyventojų. Tai kas bus po dešimties metų? Būtina stabdyti šį procesą. Jei turėtų darbo, žmonės tikrai nepaliktų savo gimtinės. Neabejoju, kad jeigu ši svetainė pradėtų tinkamai funkcionuoti, į Lietuvą grįžtų ne vienas emigrantas“, – svarstė pašnekovė.

Merginos idėja sulaukė didžiulio svetainės lankytojų palaikymo, todėl R. Dailidavičiūtė buvo pakviesta susitikti su G. Landsbergiu ir aptarti savo pasiūlymą. Susitikime dalyvavo ir TS-LKD partijos rinkimų kampanijos vadovas Tadas Langaitis. Bendraudama su juo Rūta išsiaiškino, kad jis taip pat turi sąsajų su jos gimtaisiais Kybartais. T. Langaičio tėvas yra kilęs iš Kybartų ir šiuo metu priklauso Pasaulio kybartiečių draugijai.

„Per susitikimą aptarėme ne tik mano pasiūlytą idėją, bet ir apskritai Lietuvos ateities perspektyvas, politinę situaciją. Baigusi studijas norėčiau bandyti prisidėti prie pokyčių mūsų šalyje. Tai yra ta vieta, kurioje būtina tai daryti ir pradėti reikia jau nedelsiant“, – pabrėžė R. Dailidavičiūtė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus noter. Baigusi mokslus užsienyje, Rūta Dailidavičiūtė ketina grįžti gyventi į Lietuvą.

Publikuota: „Santaka“, 2016-01-14.


  • 0

Atkuriama šaulių kuopa

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose ketinama atkurti šaulių kuopą. Ji gyvuotų Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos 4-osios rinktinės sudėtyje. Ar kuopa bus atkurta, priklausys tik nuo kybartiečių aktyvumo.

Prie atkūrimo prisideda ir Kybartų bendruomenė, kuri kviečia stoti į šią organizaciją ir registruotis pas buvusį Vištyčio užkardos vadą Kostą Keženį.

Kaip informavo šaulių sąjungos atstovai, jei visiškai integruota kariuomenės dalimi būti netrokštate ar negalite, o ginklu ar ne ginklu norite prisidėti prie laisvės gynimo ir išmokti, kaip tai padaryti, tuomet šauliai – tinkamas pasirinkimas. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) tinka tada, jei norite ir galite būti kariu: skirti tam daugiau laiko, esate puikios sveikatos ir atitinkate amžiaus kriterijus.

Šaulių sąjunga – visuomeninė organizacija, nors ir sukarinta bei įtvirtinta įstatymu. Pagrindinė jos veikla yra didinti Lietuvos saugumą. Tam taikomos kuo įvairiausios priemonės. Pasiruošimas atremti visokio tipo agresijas ir jų atrėmimas yra veiklos stuburas.

Veikiančioji profesionalų kariuomenė ir aktyvusis KASP rezervas yra kariuomenės branduolys, tačiau šių struktūrų apginti Tėvynei neužtenka. Kilus poreikiui mobilizuotis, būtų pasitelkiami ir kiti piliečiai. Šauliams veikti nereikia jokios mobilizacijos. Konstitucija leidžia ir įpareigoja gintis kiekvieną. Išėję karybos pradžiamokslį, šauliai turėtų svarbų vaidmenį Tėvynės gynyboje. Jie gali imtis įvairių darbų: objektų apsaugos, kontrolės postų įrengimo, dalyvauti piliečių pasipriešinime, atremiant visokiausius karinius antpuolius, užlaikant priešo kariuomenę. Natūralu, kad daugeliu atvejų šauliai veiktų teritoriniu principu, t. y. savo miestelyje, mieste, miesto rajone ar priemiestyje. Tai gali būti itin svarbu, kai kariuomenė atliktų kitas užduotis, nes užnugaris turi būti saugus, o priešas negali jaustis saugus niekur. Agresija Ukrainoje ir mūsų Sausio 13-osios patirtis rodo, jog šauliai kai kuriais atvejais gali veikti net lanksčiau ir efektyviau nei kariuomenė.

Šauliai turi teisę dalyvauti mokymuose, kaip elgtis su ginklu, gauti kitų reikalingų žinių. Sąjunga turi ginklų, kurie kilus poreikiui būtų panaudoti. Taip pat galima turėti savigynos, medžioklės ar sporto ginklų, tinkamų naudoti agresijos atveju. Pabrėžtina, kad turėti ginklą ir mokėti juo naudotis šauliams neprivaloma.

Norintys dalyvauti Kybartų šaulių sąjungos veikloje vyrai bei moterys, jaunuoliai ir jaunuolės kviečiami registruotis tel. 8 650 23 049 arba el. paštu kostas.kezenis@gmail.com.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-05.


  • 0

Kybartus vėl dusina vilkikai

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartų gyventojai vėl keiksnoja netvarką pasienyje. Vilkikų eilė jau kelios dienos nutįsusi per visą miestą iki pat Virbalio.

Nepaiso taisyklių

Į redakciją paskambinęs kybartietis Juozas Jucaitis piktinosi, kad pakelėje išsirikiavusi vilkikų eilė kelia grėsmę kitų vairuotojų bei pėsčiųjų saugumui, be to, svetimos valstybės piliečiai nepaiso Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

– J. Basanavičiaus gatve į pamokas ir iš jų eina dviejų mokyklų vaikai. Nors pastatytas ženklas aiškiai automobiliams draudžia toje atkarpoje ne tik stovėti, bet ir sustoti nuo 7 val. iki 15 val., vilkikų vairuotojai to nepaiso, o policija jų nebaudžia. Pabandytų koks kybartietis taip pasielgti, iškart gautų baudą, – piktinosi J. Jucaitis. – O kur, kaip manote, vairuotojai atlieka gamtinius reikalus? Ogi čia pat, pakelės griovyje. Anksčiau dar tokiais atvejais pasirūpindavo pastatyti biotualetų, tačiau dabar jų nėra nė vieno.

Kybartietis stebėjosi, jog terminalas, kuris vienu metu buvo pavadintas valdžios „lesyklėle“, išnuomotas privačiai bendrovei „Eurokusta“, kuri iš eilėse laukiančių vairuotojų ima nemažus pinigus, tačiau tvarkos vis tiek nėra.

– Galėtų bendrovės atstovas įsirengti kokį laikiną punktą už Virbalio ir reguliuoti eiles, kad vilkikai pačiame mieste nestovėtų, – siūlė kybartietis. – Juk dabar krovininių automobilių srautas į Kaliningrado sritį padidėjęs dėl prasidedančios šventinės prekybos, tad tokia situacija gali tęstis iki pačių Kalėdų ar Naujųjų metų.

Aikštelė pilna

UAB „Eurokusta“ direktorė Rima Simanavičienė sakė, kad jai pačiai Kybartuose susidariusi situacija labai nemaloni. Tačiau bendrovė pati eilių nereguliuoja, o tik nuomoja pačią „terminalo“ aikštę, kurioje prižiūri tvarką ir teikia paslaugas. Aikštelėje sužymėtos vietos lengviesiems automobiliams bei vilkikams, kurių telpa apie 80. Nors realiai mašinų aikštelėje „prigrūsti“ būtų galima daugiau, tačiau tai daryti draudžia priešgaisriniai reikalavimai.

– Pati antradienį buvau nuvykusi į Pasienio kontrolės punktų direkciją ir kėliau problemą, tačiau išspręsti ją labai sunku, – aiškino R. Simanavičienė. – Prašiau, kad bent laikinai būtų nutraukta išankstinė vilkikų registracija, nes dabar kyla dar daugiau grėsmių ir nepasitenkinimo, kai iš anksto internetu užsiregistravę vairuotojai lenkdami vilkikų eilę skuba į „terminalą“.

Kenčia saviškiai

Palaukimo aikštelėje kalbinti vilkikų vairuotojai sakė eilėje laukiantys jau antrą parą. Į Kaliningrado sritį krovinius vežantys Rusijos piliečiai dėl susidariusios situacijos kaltino savus muitininkus. Vyrai sakė girdėję, jog vilkikų eilės nutįso po to, kai ekonominė policija vieną muitinės pamainą „susėmė“ dėl kyšininkavimo. Pasipiktinę jų kolegos dabar boikotuoja ir per parą praleidžia mažiau vilkikų nei įprastai.

– Žinote mūsiškius, – juokavo jaunas kaliningradietis vairuotojas Aleksandras, – pas juos nei vakarietiška tvarka, nei tokie įstatymai negalioja. Sulaikė už kyšius, tai dabar jie valdžiai rodo, kaip dirbama tik už „pliką“ algą. Jums turbūt tokią situaciją net suprasti sunku, nes ir muitinėje, ir pačioje valstybėje tvarka visai kitokia. O mūsiškiai jūsų pusės siunčiamus raštus ramiai deda į stalčių ir nekreipia dėmesio. Nebent pats Rusijos Prezidentas atvyktų į Kaliningrado sritį – tada tvarka iš karto būtų.

Bando aiškintis

Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio posto viršininkas Raimondas Šapoka sakė neturintis oficialių žinių, kodėl kolegos Kaliningrado srityje nesilaiko susitarimo ir per parą praleidžia gerokai mažiau vilkikų.

– Artėjant didžiosioms metų šventėms nuolat padidėja krovininių automobilių srautas, – sakė R. Šapoka. – Tačiau jau kelerius metus pavykdavo problemą išspręsti, susitikus su Kaliningrado srities muitinės vadovybe. Vis dėlto pernai eilė šventiniu laikotarpiu vėl buvo „užstrigusi“ dėl techninių kliūčių, mat prieš pat Naujuosius metus rusai nutarė keisti kompiuterinės sistemos serverius. Kodėl juos reikėjo keisti tokiu metu, kai dėl didesnio vilkikų srauto ir taip kyla problemų, mums sunku suvokti. Dabar taip pat išsiuntėme oficialų raštą su paklausimu, tačiau kol kas jokio atsakymo negavome.

Biotualetus pastatys

Pasienio kontrolės punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos vadovas Arnoldas Tvaronavičius sakė taip pat kol kas turįs tik gandų lygio informaciją, kodėl Rusijos muitininkai vietoj sutartų 200–220 vilkikų per parą šiuo metu jų praleidžia gerokai mažiau.

Pavyzdžiui, spalio 27 d. praleido 127, 28 d. – 117, o 29 d. – tik 89 vilkikus. Tiesa, vėliau sienos pralaidumas kiek pagerėjo ir kelias dienas iš eilės rusų muitinė įsileido nuo 145 iki 179 krovininių automobilių.

– Viliamės, kad iš didžiosios „duobės“ Rusijos muitininkai pradeda išlipti, tad problemos netrukus baigsis ir mūsų pusėje, – sakė A. Tvaronavičius. – Matyt, kaimynų muitininkai turi kažkokių vidinių problemų, tačiau jų nenori atskleisti. Bandėme susisiekti ir mes, Pasienio kontrolės punktų direkcija, ir Muitinės departamentas įvairiais lygmenimis, tačiau situacija kol kas tokia, kokią matote.

Direkcijos vadovas įsitikinęs, jog priekaištai dėl paslaugų apmokestinimo ir „terminalo“ išnuomojimo privačiai bendrovei nepagrįsti. Mat bendrovė kas mėnesį atseikėja solidų 10 tūkst. eurų nuomos mokestį ir šis įplaukia į valstybės biudžetą. O tai – mūsų, šalies gyventojų, reikmėms skirti pinigai.

A. Tvaronavičius pažadėjo, kad biotualetai pakelėse bus pastatyti iškart po pokalbio su „Santakos“ žurnalistais, ir vylėsi, jog vilkikų eilių problemą pavyks išspręsti artimiausiomis dienomis.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Nutįsusi vilkikų eilė Kybartų pagrindinėje gatvėje sukėlė chaosą.

Publikuota: „Santaka“, 2015-11-05.


  • 0

Kybartų medikai šventė įstaigos jubiliejų

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centras, anksčiau vadinęsis tiesiog poliklinika ir po savo sparnu drauge glaudęs miestelio ligoninės medikus, paminėjo solidų 70-ies metų jubiliejų. Krizes ir pakilimus išgyvenusi įstaiga šiandien gali pasigirti atsidavusiais ilgamečiais darbuotojais ir gausiu pacientų būriu.

Gimė po karo

Šviesi, erdvi, šiuolaikine medicinine technika aprūpinta Kybartų poliklinika nė maža dalele neprimena tos 1945 m. spalio 5 d. tuometinės Vilkaviškio apskrities vadovybės sprendimu įsteigtos gydymo įstaigos, įkurdintos privačiame gydytojo Boriso Abramavičiaus trijų aukštų name. Tik ką praūžusio karo nusiaubtas pasienio miestelis tuomet galėjo pasigirti nebent nuoširdžiais, darbui atsidavusiais žmonėmis.

Dabar, ko gero, mažai kam žinomos pirmųjų įstaigos vadovų pavardės: Minenko, Pačvaitytės, Girdenytės, Striūnos, Šiupynienės, Velioniškio, įstaigos vairą laikiusių bene pačiais sunkiausiais pokario dešimtmečiais. Šiuolaikiniam gydytojui sunku net įsivaizduoti, kad to meto medikai pas pacientus vykdavo į vežimą pasikinkę arklį. Nebuvo nei greitosios pagalbos automobilių, nei gaivinimo aparatūros, trūko net pačių būtiniausių priemonių, vaistų, tvarsčių. O medikas galėjo pasikliauti tik bendromis medicinos žiniomis ir savo praktika.

Daugelis rajono gyventojų dar puikiai prisimena karjerą Kybartuose pradėjusius ir šio miesto gydymo įstaigoms, o vėliau ir Vilkaviškio ligoninei vadovavusius šviesaus atminimo gydytojus Kazimierą Baršauską bei Algimantą Šumskį, taip pat daug metų Kybartų pacientams atidavusias medikes Vidą Kartavičienę bei Aldoną Monkienę. Nedaug Vilkaviškio ligoninės pulmonologo Vlado Rogalskio pacientų ir kolegų žino, kad šis gydytojas taip pat anksčiau dirbo Kybartų poliklinikos vadovu, kaip ir ilgametė akušerė-ginekologė Lilija Kliučnikienė.

Gelbėjo atsidavimas

Kaip prieš kelis dešimtmečius atrodė Kybartų medicinos įstaigos, gana puikiai prisimena dabartinė Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, medikės karjerą 1961-aisiais irgi pradėjusi šiame pasienio miestelyje.

Pasveikinti savo pirmosios darbovietės kolegų su įstaigos 70 metų jubiliejumi atvykusi dabar šalyje žinoma akušerė-ginekologė bei politikė pasakojo, kad tuomet, kai ji dirbo, nebuvo net minčių apie inkubatorius, vaisiaus būklės sekimo monitorius ar ultragarsinius tyrimus.

Tačiau V. M. Čigriejienė iki šiol prisimena, kaip Kybartų medikams pavyko išgelbėti ir išauginti neišnešiotą, vos 750 gramų svėrusį Juozelį. Jis vėliau tapo žinomu inžinieriumi. Anot politikės, tais laikais brangią medicininę įrangą atstojo pūkinė antklodė, akušerių meilė ir begalinis atsidavimas darbui.

Šiems politikės žodžiams nebyliai pritarė salėje sėdėjusi ilgametė gydytoja ginekologė Luiza Bilickienė, medicinai atidavusi šešis gyvenimo dešimtmečius ir vos prieš metus išėjusi į užtarnautą poilsį.

Iki šių dienų V. M. Čigriejienė didžiulę pagarbą sakė jaučianti tais laikais Kybartuose dirbusioms ir ją, jauną specialistę, mokiusioms akušerėms D. Izerskienei, M. Grigaravičienei, M. Rasiukevičienei bei visiems mūsų rajono žmonėms, kuriuos prisimena su meile.

Stiprybės pasirinktame sunkiame kelyje Kybartų medikams palinkėjusi ir už atsidavimą darbe bei pagarbą Hipokrato priesaikai padėkojusi politikė dovanų jiems įteikė Seimo nuotrauką, juokaudama, jog žvelgiant į visų keikiamą pastatą medikams kiltų naujų idėjų, kurias valdžia galėtų įgyvendinti.

Ligoninės nepastatė

Vienas iš ilgiausiai Kybartų poliklinikai vadovavusių ir jau tris darbo dešimtmečius šio miestelio pacientams atidavęs gydytojas Romualdas Žvirblis įstaigos istorijoje paliko gilią brydę. Jo vadovavimo metais gerokai apleistas senasis pastatas buvo suremontuotas, o 1989-aisiais pastatytas naujas, į jį persikėlė dalis kabinetų, aprūpintų medicinine įranga. Tuomet buvusios bendros įstaigos – Kybartų ligoninės ir poliklinikos – vadovas prisimena, kad iš pradžių planai buvo labai gražūs: žadėta įrengti ultragarso, endoskopijų, chirurgijos, neurologijos kabinetus, tačiau keičiantis politinei situacijai keitėsi ir medicinos įstaigų likimas.

Dabar R. Žvirblis su šypsena prisimena laikus, kai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pirmosios vyriausybės vadovai buvo užsakę projektą naujai Kybartų ligoninei statyti. Pastatas, kuriame turėjo tilpti ne tik palatos, bet poliklinikos gydytojų kabinetai, turėjo iškilti prie dabartinės turgavietės. Deja, netrukus politika pasikeitė: neiškilo ne tik naujas ligoninės pastatas, bet ir senoji buvo uždaryta. Laikas, kai reikėjo taupyti lėšas ir iš darbo atleidinėti medikus, buvusiam vadovui buvo itin skausmingas.

Pagerbė padėkomis

Iš R. Žvirblio įstaigos vairą 2003 metais perėmė dabartinė įstaigos vyriausioji gydytoja Janina Elena Povilaikienė. Dabartinė vadovė puikiai prisimena sunkią finansinę situaciją, iš kurios teko bristi sutelkus viso kolektyvo jėgas. Tačiau vėliau, prasidėjus Europos Sąjungos paramai, gydymo įstaiga laimėjo ne vieną projektą ir įsigijo naujos medicininės įrangos, renovavo patalpas, sulaukė jaunų specialistų. Šiuo metu Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centre dirba 45 darbuotojai, gydosi apie 7 tūkst. pacientų.

Šventės proga į Kybartų kultūros centro salę susirinkę svečiai išsakė daug gražių žodžių medikams. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė bei jos patarėja Janina Kumpienė, jubiliejaus proga įstaigai padovanojusios istorinę Lietuvos vėliavą, padėkos raštais apdovanojo labiausiai nusipelniusius poliklinikos medikus: vadovę J. E. Povilaikienę, ilgametę Vištyčio ambulatorijos terapeutę Jolantą Bernotienę, medikes Rimą Švenčiūnienę, Vidą Bielskuvienę, Birutę Lekavičienę, Iloną Antanavičienę. Ne vieną padėkos raštą poliklinikos darbuotojams įteikė rajono meras Algirdas Neiberka, linkėjęs medikams ne tik rūpintis pacientais, bet ir nepamiršti savęs.

Su gražia švente kolegas sveikino Vilkaviškio ligoninės atstovai, seniūnijos, globos namų, stebėtojų tarybos nariai, politikai, kiti svečiai. Gražaus jubiliejaus proga dainas ir šokius dovanojo rajono meno kolektyvų saviveiklininkai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Kybartuose medikės karjerą pradėjusi garsi politikė Vida Marija Čigriejienė (kairėje) poliklinikos vadovei Janinai Elenai Povilaikienei įteikė Seimo nuotrauką.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-15.


  • 0

Gatvės pavadinimas – žmonių rankose

Šiuo metu svarstoma, ar 70 metų turėję Čarlzo Darvino gatvę Kybartai pasiruošę atsisakyti niekuo su jų miestu nesusijusio pavadinimo.

Į seniūniją dėl gatvės pervadinimo, tiksliau – senojo Bažnyčios pavadinimo grąžinimo, kreipėsi Pasaulio kybartiečių draugija.

Pasak jos narių, pagal šimtmečiais susiklosčiusią tradiciją Lietuvos miestuose ir miesteliuose gatvės, einančios pro konfesijų maldos namus, buvo vadinamos jų vardais. Šios tradicijos iki Antrojo pasaulinio karo buvo laikomasi ir Kybartuose.

Štai 1870 m. pastačius sinagogą pro ją ėjusi gatvė vadinosi Sinagogos gatve. Tiesa, dabar ji išnykusi ir dalį buvusios teritorijos užima prekybos centras „Maxima“.

Po to, kai 1928 m. katalikų parapija čia pastatė bažnyčią, pro šventovę einanti gatvė gavo Bažnyčios pavadinimą. Taip ji buvo vadinama iki 1945 m.

Sovietmečiu buvo „perkrikštytos“ net 22 miesto gatvės. Siekiant atsikratyti Bažnyčios vardo, gatvė buvo sujungta su tuometine Žvalgų gatve ir pavadinta net menkiausios sąsajos su Kybartais neturinčio anglų gamtininko, organizmų evoliucijos teorijos kūrėjo Č. Darvino vardu.

„Tikimės, kad seniūnui ir Kybartų miesto visuomenei pakaks ryžto atskirti buvusiąją Bažnyčios gatvės dalį nuo Žvalgų gatvės ir abiem dalims bus grąžinti istoriniai vardai“, – savo kreipimesi rašo pasaulio kybartiečiai.

Tiesa, draugija buvusiai Žvalgų gatvės daliai siūlo istoriškai labiau tinkamą Daugėlaičių vardą. Mat ji driekiasi per 1536 m. karalienės Bonos įkurtą Daugėlaičių kaimą, kurio didžioji dalis dabar yra atsidūrusi Kybartų miesto ribose.

Pasak seniūno R. Šunoko, gatvės pavadinimą pakeisti įmanoma. Tam reikia paruošti motyvuotą, reikalingumą įrodantį dokumentą ir pateikti jį patvirtinti Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai. Bet visų pirma būtina atsiklausti kybartiečių nuomonės, o ypač tų, kurie gyvena Č. Darvino gatvėje. Mat pavadinimo keitimas labiausiai palies būtent juos: teks keisti nuosavybės dokumentus, registracijos vietas, sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis ir patirti kitokių nepatogumų.

Seniūnijos darbuotojai norėdami išsiaiškinti, ar kybartiečiai pasiryžę dėl miesto istorijos aukoti savo laiką ir pinigus, kviečia miestiečius ateiti, skambinti, rašyti ir pareikšti savo nuomonę.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pro bažnyčią vedanti gatvė jau 70 metų „nešioja“ su Kybartais niekuo nesusijusio gamtininko pavardę.

Publikuota: „Santaka“, 2012-09-12.


  • 0

Cerkvės tvarkymu rūpinasi stačiatikių dekanatas

Jau kuris laikas prie Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės darbuojasi keletas darbininkų. Pastatas atšviežintas naujomis spalvomis, pakeisti langai, tvarkomas vidus.

Prie stačiatikių šventovės darbuojasi vadinamieji pramoniniai alpinistai – kauniečių firma „Impela“. Pasak įmonės vadovo Igorio Parasockio, jo darbuotojai gali atlikti darbus aukštyje be pastolių, ten, kur jų pastatyti nėra įmanoma. Specialiai apmokyti žmonės sėkmingai atlieka šiuolaikinių statinių iš stiklo ir betono ekspertizes, aptarnauja juos bei kultūrinius ir pramoginius statinius, dirba tvarkant cerkves, bažnyčias, lipa ant kupolų, špilių, skulptūrų, jas valo ir išsaugo. Šie žmonės šįkart pasamdyti tvarkyti Kybartų cerkvės.

– Mes čia atliekame minimalius konservavimo darbus, kad statinys išliktų ir neirtų, – pasakojo įmonės vadovas. – Atkūrėme statinio elementus išorėje, dirbame viduje. Sienos visos išpūslėjusios, byra tinkas, tad darbo tikrai nemažai.

Pasak I. Parasockio, lėšų, kurių skyrė Kauno stačiatikių dekanatas, užtenka tik minimaliems darbams. Rimtam cerkvės remontui reikėtų mažiausiai pusės milijono eurų ir darbai užtruktų apie pusmetį.

Vis dėlto džiugu, kad unikalus statinys sulaukė rimtesnės pagalbos, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų tokiems reikalams nenumatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo prieš keletą metų skirtomis lėšomis cerkvės stogui padažyti. Pastatui, kuris jau kartą buvo atimtas iš tikinčiųjų, tačiau sugrąžintas ir vėl atstatytas, greitai sukaks pusantro šimto metų.

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo paversta sandėliu. 1919 m. Vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet cerkvėje buvo įrengta bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi maldai nuomojamose patalpose. Kybartuose gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei. 1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta.

1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Šiuo metu cerkvę lanko tik keletas Kybartuose gyvenančių stačiatikių. Popas iš Kauno į Kybartus atvyksta kelis kartus per metus: per didžiąsias šventes ar kai iškviečiamas kam nors mirus, prireikus pakrikštyti bei kt.

Dabar cerkvę prižiūri kybartiečių Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Į cerkvę įleidžiamas kiekvienas žmogus – nesvarbu, kokį tikėjimą jis išpažįsta.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Baigus minimalius remonto darbus išorėje, tvarkomas cerkvės vidus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-10.


  • 0

Gyvenimas po maumedžiu tęsis

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Turbūt ne tik kybartiečiai žino, kur rasti kelis šimtus metų skaičiuojantį garsųjį maumedį. Ne ką jaunesnė ir pati sodyba, kurioje jis auga, bet gyvenimas čia tęsiasi.

Nors ilga troba jau įlinkusiu stogu, kažkas nuo kelio pusės išdaužė jos langus, bet po kiemą išdidžiai vaikšto gražuolis povas, kreksi antys, nuo svetimų saugo didelis dėmėtas šuo. Kieme nuolat sukiojasi ir sodybos šeimininkė Salomėja Dabulevičienė. Ji niekada nenustemba sulaukusi svečių, nes senasis, jau apsamanojęs, bet vylingą moters figūrą primenantis maumedis visada į namus privilioja žmonių. Nors šeimininkės sveikata jau ne ta ir atliekant paprasčiausius namų ruošos darbus į pagalbą vis dažniau tenka kviestis kitus žmones, 77 metus einanti moteris „nepameta“ jaunatviškos energijos. Šįmet ji išleido savo eilėraščių knygą „Laukų audra“. Tiesa, knygelė nedidelė ir išleista tik 200 egzempliorių tiražu, bet kūrėjai tai – didelis gyvenimo įvykis. Mat leidinuko nebūtų buvę, jei lėšomis nebūtų padėję Kybartuose įsikūrę verslininkai.

Pasak Salomėjos, jos eilės gimsta iš gyvenimo, iš asmeninės patirties. Kaip pati sako, ji visada buvo „padūkusi“ ir gali labai greitai sudėti ketureilį, pašiepiantį pažįstamą žmogų. O likusi su savo mintimis rašo eilutes iš širdies. Gyvenimas moters nelepino, susikaupė daug visokių patirčių, teko išgyventi tremtį, tačiau kybartietė nei dabartimi, nei praėjusiomis dienomis nesiskundžia. S. Dabulevičienė didžiuojasi ir savo sodyba, ir šeima.

– Gimiau ne šioje sodyboje, bet jau kelias dešimtis metų čia gyvenu, – pasakojo Salomėja. – Kai buvau maža, tik dvejų metukų, čionai mane atsivežė dėdė, kuris su žmona vaikų neturėjo. Jie mane labai mylėjo. Taip jau atsitiko, kad netrukus Stalino įsakymu dėdės šeima turėjo būti ištremta į Sibirą. Kartu paėmė ir mane…

Toliau mergaitės likimas klostėsi kaip filme. Tuo metu netoli Salomėjos tėvų namų buvo numuštas lėktuvas. Jos tėvas rado sužeistą lakūną, kuris, pasirodo, buvo vertinamas paties Stalino. Žmogus parvilko pilotą namo, kad mama jį išgydytų. Už tai moteris paprašė, jog šis užtartų žodį už Sibire vargstančius dukrą ir brolį.

Pagijęs lakūnas ištesėjo savo žodį ir mergaitė parkeliavo namo. Dėdė į Lietuvą grįžo tik po daugelio metų, prieš savo mirtį.

Sugrįžimu į šeimą mergaitė džiaugėsi neilgai. Užėjus frontui, visiems teko sprukti iš namų, tačiau „parubežy“ kulkos atėmė mamos, dviejų sesių ir brolio gyvybes. Gyvas liko tėtis, ji ir dar vienas brolis. Vėliau tėtis vedė dar kartą ir šeima pasipildė dar penkiais broliais.

Salomėjai sukakus 12 metų, mirė tėtis. Po jo mirties pamotė išvijo Salomėją iš namų ir ši apsigyveno pas Sibire likusio dėdės žmoną. Mokėsi, įgijo zootechnikės specialybę, įsikūrė Kybartuose, jauna ištekėjo, susilaukė sūnaus ir dukros. Deja, neturėdamas nė 30 metų, mirė jos vyras. Po kiek laiko gyvenimas Salomėją suvedė su antruoju vyru, su kuriuo daug metų gyvena sodyboje po senuoju maumedžiu, nuolat traukiančiu visų akis.

Šį vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar Salomėjos proprosenelis. Pasak jos, vyriškis buvo laivo kapitonas ir planavo sodyboje pasodinti dar daugiau maumedžių. Tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti. Salomėja sako, kad protėvis, parplukdydamas dar keletą maumedžių, pakeliui susirgo ir mirė. Jūreiviai palaidojo jį jūroje kartu su jo mėgstamais medžiais. Tad šis sodyboje augantis plačiašakis – vienintelis tų dienų liudytojas, labai brangus šeimininkės širdžiai.

S. Dabulevičienė užsukusiam svečiui galėtų papasakoti daugybę savo giminės istorijų. Kaip pati sako, jos gyslomis teka ne tik lietuviškas, bet ir prancūziškas bei vokiškas kraujas, o ji pati moka net gruziniškai.

Paklausta, ar bus kam prižiūrėti tiek metų skaičiuojančią sodybą su unikaliuoju medžiu, Salomėja su pasididžiavimu pasakoja apie savo anūkus Editą ir Dainių. Tiesa, anūkė gyvena užsienyje, tad giminės istoriją menančioje vietoje greičiausiai įsikurs anūkas. S. Dabulevičienė įsitikinusi, kad šioje jos širdžiai brangioje sodyboje, prie pamėgto Molyno ir ištisai čiurlenančio vandens gręžinio, nenutrūks giminės ištiestos gijos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paklausti, kaip sekasi, pas Salomėją Dabulevičienę kartais užsuka ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-01.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian