Menų centras „Gyvybės jėga“

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


Menų centre „Gyvybės jėga“ – pelėsių ir byrančio tinko „ekspozicija“

Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinio specialių menų centro „Gyvybės jėga“ vadovė Bronė Vyšniauskienė apimta nevilties: jos vadovaujamos įstaigos patalpos sulietos vandeniu, nuo lubų jau ėmė byrėti tinkas.

Siurprizas po lietaus

Potvynį „Gyvybės jėgoje“ šio centro vadovė aptiko pirmadienio rytą.

– Atvykę su vyru Juozu atsirakinome duris ir žengėme tiesiai į balą, – pasakojo kybartietė B. Vyšniauskienė. – Nuo lubų kapsėjo lašai, o klanas ant grindų vis didėjo. Supratome, kad tai – sekmadienio liūties pasekmės. Iš kur tiek vandens, iš pradžių nesusivokėme. Tik vėliau kieme pamatėme, kad laša iš antrojo aukšto balkono, kur buvo užsikimšusi vandens nubėgimo sistema. Bėda ta, kad bute, kuriam priklauso balkonas, niekas negyvena, ten įeiti negalėjome, o „ežeras“ centro patalpoje tik didėjo.

Vyšniauskai pasakojo, kad iškart po to, kai suprato, kur yra problema, jie skambino į UAB „Kybartų darna“. Kybartiečiams buvo pasakyta, kad darbininkus, kurie galėtų užlipti į balkoną, bendrovė galės atsiųsti tik po pietų, nes dabar jie išvažiavę į kitus objektus.

– Svarbiausia, kad dar buvome aprėkti, kaip drįstame trukdyti dėl tokių niekų, nes galime patys susitvarkyti. Mat balkonas – viso namo. O kaip mums į jį įeiti, jei durys – svetimame bute? – klausė įsiskaudinusi moteris.

Problema – senas namas

Vis dėlto pirmadienį po pietų pagalbos menų centre sulaukta. Atvykę „Kybartų darnos“ darbuotojai išvalė užsikimšusį betoniniame balkone įmontuotą vandens nubėgimo vamzdį, iš kurio iškart kliūstelėjo vanduo. Jo buvo beveik iki kelių. Juozas Vyšniauskas svarstė, kad per metalo siją, kuri nuo balkono eina į „Gyvybės jėgos“ patalpas, vanduo prasigraužė kelią. Drėgmei paveikus lubas ėmė byrėti tinkas.

UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus sakė, kad problema šį kartą likviduota, bet neaišku, kada vėl iškils naujų bėdų. Mat namas senas, jį tvarkyti reikėtų labai rimtai, o pinigų dideliems remontams nesurenkama. Dėl to, kad žmonėms ilgai teko laukti pagalbos, vadovas taip pat turėjo argumentų. Pasak jo, tądien, po liūties, teko padėti ne vieno namo gyventojams, nes ir kitur iškilo daugybė problemų. Senų namų Kybartuose – ne vienas ir ne du, kiekviename – savos bėdos.

Jaučiasi atstumti

Daugiau nei prieš 25 metus sename J. Basanavičiaus gatvės name įsikūrusiame neįgalių žmonių menų centre dažnai atsiranda visokių problemų. Jo vadovei dėl mokesčių UAB „Kybartų darna“ net teko bylinėtis teisme. Tuomet moteris sakė savo tiesos neįrodžiusi ir jai tekę sumokėti per ilgus metus susikaupusius mokesčius, apie kuriuos B. Vyšniauskienė teigė nieko nežinojusi, nes negaudavusi jokių kvitų. Dabar jau ne vienus metus kvitus už komunalininkų paslaugas vadovė gauna paštu.

– Kiekvieną mėnesį iš savo pensijos moku po 13 eurų, tačiau kad namas būtų prižiūrimas – nepasakyčiau. Lietvamzdžiai seni, kai kur jų visai nėra. O kai nutinka koks nenumatytas atvejis ir tenka skambinti bei kviestis į pagalbą, tai dar sulaukiame nepasitenkinimo, – pasakojo B. Vyšniauskienė. – Ir taip jau varganai gyvename, paramos nesulaukiame iš niekur. Kai mieste vyksta kokios šventės, mūsų niekas nesikviečia parodyti darbų, jaučiamės atstumti.

Jėgos išseko

Tiesą pasakius, atrodo, kad menų centro jėgos išsikvėpė. Pasak B. Vyšniauskienės, daug „Gyvybės jėgos“ narių jau iškeliavo į amžinybę, likusieji – apie 15 žmonių – nepajėgia ateiti.

O anksčiau kukliose, neprabangiose, o žiemą dar ir šaltose centro patalpose rinkdavosi žmonės, repetavo ansamblis. Malkų krosnelei pakūrenti parūpindavo J. Vyšniauskas, kuris prisipažino, jog dėl to reikėdavo eiti „elgetauti“, tai yra prašyti visų, kas gali padėti, kad centre būtų bent kiek šilčiau. Tad nors ir neidealiomis sąlygomis, bet gyvybė menų centre „Gyvybės jėga“ buvo juntama. Čia buvo rengiamos autorinės parodos, popietės, knygų pristatymai.

– Kiek buvo užsukę pas mus žmonių iš kitų miestų, tai visi stebėjosi, kad turime tokią unikalią įstaigą ir kad subūrėme kuriančius neįgalius žmones. Tačiau kai susiduri su abejingumu, kai metų metus reikia už save kovoti, tai galų gale imi ir nuleidi rankas, – atvirai sakė kybartiečiai Vyšniauskai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartiečiai Juozas ir Bronė Vyšniauskai pasigenda pagalbos ir aplinkinių supratimo.


Paroda veiks visą mėnesį

Kybartų menų centre „Gyvybės jėga“ visą gegužę veiks Motinos dienai skirta paroda. Jos tema – gėlės ir angelai.

Parodoje neįprasta technika atliktus paveikslus su angelais gėlėse eksponuoja Alesė Martinkienė. Jos darbai, išlipinti iš molio gyslelių, tarsi „lipa“ iš puošnių rėmų. Greta eksponuojami ir centro įkūrėjos Bronės Vyšniauskienės paveikslai su gėlėmis.

Pasak B. Vyšniauskienės, A. Martinkienę ji gali vadinti savo mokine. Paklausta, kas pačią išmokė tiek meno paslapčių, centro vadovė atvirauja, kad tam, matyt, turi įgimtą polinkį, tad ir mokytis nereikia.

Kūrėja pasakojo, jog visko išmoko pati, pamačiusi vieną ar kitą naują atlikimo techniką, dirbinį parodoje arba parduotuvėje. Išskirti kurią nors vieną meno šaką ji sakė negalinti – visos yra savaip įdomios ir artimos.

Šią parodą ir kitus menų centro eksponatus galima apžiūrėti visą gegužės mėnesį, pirmadieniais–ketvirtadieniais, nuo 10 iki 14 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2015-05-02.


Meno gyvenimas čia nuolat verda

Apsilankyti centre „Gyvybės jėga“ kybartiečiai gali kiekvieną dieną, tačiau šia proga dažnas nepasinaudoja. Kartais kiekvienam reikia pabūti su savimi, o kartais norisi kaip tik bendravome su kitais – abiejais atvejais atėję čia, turėsite tam galimybę.

Niūrias ir lietingas rudens dienas bei ilgus vakarus praleisti su šnekučiuojantis, užsiimant rankdarbiais ar net mokantis naujų amatų – būtų daug maloniau.

Tai vieta, kurią galima rodyti ir miesto svečiams, kad Kybartai vis dar turi vietą, kur galima kurti ar žavėtis menu.

Nepagailėkite laiko apsilankyti. Čia visada jauku, spalvinga ir nauja! Keletas fotografijų iš ankstesnių ekspozicijų:


Per du dešimtmečius menų centras patyrė ir šilto, ir šalto

Ilgametė Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centro „Gyvybės jėga“ vadovė ir viena iš įkūrėjų Bronė Vyšniauskienė prisimena  centro steigimo ir gyvavimo akimirkas, ryškų pėdsaką palikusius tautodailininkus bei neatsiejamą meno įtaką jos gyvenimui.

Nestokodama pagalbos kitiems, moteris per ilgus metus išbandė ne vieną meno šaką bei techniką ir dabar gali pasidžiaugti dešimtimis savo kūrinių.

Pirmoji autorinė paroda

“Man be galo malonu parodyti ir demonstruoti kitų darbus, gera džiaugtis jų pasiekimais ir kūriniais”,- teigė pagyrų sau vengianti pašnekovė. Per du dešimtmečius sukauptus darbus, ji pirmą kartą išrikiavo menų centro salėje. Netoli Patilčių kaimo (Marijampolės sen.) gimusi tautodailininkė, jau beveik keturis dešimtmečius gyvena Kybartuose. Polinkį į meną turėjusi nuo vaikystės, jį atgaivino netikėtai palaužta sunkios ligos. Tada pradėjusi dirbti su moliu, atrado norą ir pašaukimą išbandyti ir kitas meno šakas. Dabar teigia įvaldžiusi daugiau nei 15 skirtingų meno šakų ir galinti jas pademonstruoti bei mokyti kitus. Apžiūrint kūrinius akivaizdi technikų įvairovė, tokių kaip: grafika, fotografija, tapyba, keramika, dekupažas, vėlimas bei jų porūšiai ir kitos šakos. Autorė teigia, kitų darbų jau net nedemonstruojanti, kadangi jie itin seni arba buvę tik pirmieji bandymai. Paklausta, kur mokėsi visų amatų, su šypsena atsako: “Jeigu žmogus turi įgimtą polinkį tam, jam ir nereikia mokytis”. Todėl pasakoja, kaip visko išmokusi pati, pamačiusi vieną ar kitą naują techniką, dirbinį parodoje ar parduotuvėje.

Tačiau ir neturėdama specialių mokytojų, moteris stebina savo kūriniais. Paklausta ar sutiktų juos parduoti, kategoriškai atsako ne ir priduria, kažkam jis kainuotų tik kelis litus, o jai per daug darbo, meilės ir atsidavimo. Taip pat pripažįsta, norinčiųjų nusipirkti ne tik jos, bet ir kitų tautodailininkų. darbus buvo nemažai. Tačiau tikroji meno dirbinio vertė būtų suprantama tik didžiuosiuose miestuose. Moteris su meile kalba apie kiekvieną kūrinį, todėl išskirti kurią nors vieną meno šaką negalėtų: visos yra savaip įdomios ir artimos.

Lietuvoje pirmieji

B. Vyšniauskienė dar puikiai prisimena centro steigimo idėją, kuri kilo prieš du dešimtmečius dalyvaujant tarptautiniame menininkų plenere Lenkijoje. Tuomet grįžę rajono tautodailininkai, kaip tik mąstė, kad reikėtų vietos susibūrimams, pabendravimui. Siekis padėti neįgaliesiems integruotis į visuomenę, pakeisti žmonių požiūrį, priartinti juos prie šių žmonių ir suvienijo tautodailinkus. Taip buvo įsteigtas pirmasis tokio tipo klubas Lietuvoje, vėliau Lenkijoje, dar vėliau ir Vilniuje. Tačiau bėgant laikui, kolektyvas suprato, kad jų veikla peraugo klubo sienas, todėl tapo centru. Į jį pradėjo vykti žmonės ne tik iš rajono, apskrities, bet ir visos Lietuvos. Centre įvairiais amatais užsiėmė ne tik vietiniai tautodailinkai, bet ir atvykę iš užsienio. Mokytis ateidavo tiek neįgalieji, tiek ir sveiki žmonės bei vaikai.

Centras dūzgė nuo gausybės lankytojų, meno kolektyvų. Vadovė džiaugiasi ne vienu iškiliu centro asmeniu, tokiu kaip: K. Eismontas, R. Dabrila, A. Martinkienė, P. Jucius, R. ir V. Kojučiais bei daugybe kitų, visus minėdama kaip nuostabius žmones ir menininkus. Per metus buvo surengiama 11 įvairaus tipo parodų, gausybė švenčių ir mugių, todėl net sunkoka suskaičiuoti, kiek iš viso jų buvę surengta per du dešimtmečius. Tačiau dabar vaizdas kiek kitoks, sulaukiama vis mažiau lankytojų ir bendraminčių.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Paklausta apie šio menų centro naudą lankytojams, Bronė Vyšniauskienė pasakoja ne vieną stulbinančią istoriją, apie žmonių gyvenimus pakeitusį meno indėlį, pridurdama ir apie save. “Žmonės atvažiuoja čia pabūti, pakalbėti, kartais tik pasėdėti ir teigia, kad jiems to reikia, jie lyg iš naujo pasikrauna energijos, gerų emocijų ar idėjų, kurios jiems užtenka kelioms savaitėms. Tada vėl atvažiuoja, sako jiems tai lyg sveikatos eleksyras”,- dalinosi mintimis centro vadovė. Moteris prisimena vienos merginos istoriją, kai mama ją atsivedė po didelės traumos ir prašė pagalbos. Moteris iš karto pasakė neesanti gydytoja ar stebukladarė, gali padėti tik tada, jai mergina turi meniškų pomėgių. Sužinojusi, kad mergina mėgsta piešimą, moteris pasiūlė jai kelis mėnesius piešti ir tada atsinešti darbus parodai. Jos nuostabai, mergina pasirodė praėjus vos mėnesiui su šūsniu piešinių, centro vadovė padėjo parengti parodą, kurioje dalyvavo ir merginos gydytoja iš Kauno, negalėjusi atsistebėti pagerėjusi būkle: ji ne tik buvo guvi, bet ir šoko, dainavo, vėliau įstojo į meno mokyklą. Pašnekovė pati pripažino nustebinusi savo gydytoją, kuri pranašavo jai amžiną gyvenimą vežimėlyje.

Gulėdama lovoje, ji pradėjo dirbti su moliu, vėliau ir kitomis meno šakomis, o dabar niekas net nepasakytų pažiūrėjęs į moterį, kad anuomet ji galėjo būti sunki ligonė. Vadovaudama centrui, ji nestokoja energijos darbas, kūrybai ir pagalbai kitiems. Įkvepiantis ir šviesus žmogus B. Vyšniauskienės atmintyje išliko ir buvęs centro narys Vitas Jurevičius. Dauguma centro narių ir tautodailininkų turi vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, tačiau tai nesutrukdė jiems iki šiol kurti ir džiuginti kitus. Kiekvieną kūrinį pristatanti B. Vyšniauskienė pasakoja apie jo autorių ir kai kurių darbų atsiradimo istorijas centre. Kadangi darbai atkeliavę yra ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš užsienio.

Pokyčiai ne į gerą

Centro vadovė pasakoja, pastarieji metai ir vykstantys pokyčiai, pakeitė ir visuomenės požiūrį į meną ir neįgaliuosius. Dabar centre lankosi vienas kitas žmogus. Tautodailininkų gretos taip pat mažėja, vyresnės kartos atstovai iškeliauja amžinybėn, jaunesnieji išvyksta į užsienį ar didžiuosius miestus. Dar daugiau problemų iškyla dėl valdžios atstovų požiūrio. Kasmet mažinimos ir taip menkos lėšos, uždaro kelius papildomiems darbuotojams, todėl praktikšai viskuo tenka rūpintis centro vadovei, o būtino remonto reikalaujančios patalpos, atrodo neįkandama užduotis. Todėl apie papildomas išlaidas priemonėms, tenka negalvoti. Dar vienas valdininkų parengtas užmojis, kad centras atliktų tik darbo su neįgaliaisias funkcijas – B. Vyšniauskienei pasirodė absurdiškas.

“Apie kokią tada integraciją galima kalbėti, jei siūloma dirbti tik su neįgaliaisiais, užsidaryti tarpusavyje ir nelįsti į dienos šviesą. Apie galimybę atsivežti ir parvežti neįgaliuosius iš įvairių rajono vietų, esančiomis sąlygomis net galvoti negalime”,- kalba viena iš pirmojo Lietuvoje tokio centro steigėjų. Ištisą gausybę dirbinių jau sunku sutalpinti patalpose, todėl nemažai jų sudėti vieni ant kitų, ar tūno dėžese. O pasigrožėti ir pačiam pasimokyti tikrai yra iš ko, juolab, kad tautodailininkai pasirengę mokyti. Savanorytės ir pagalbos kitiems susibūrusių žmonių su metais ir kartomis vis mažėja. Tačiau centro vadovė skųstis ir dejuoti nelinkusi, optimistikai žiūri tolyn, dirba ir kuria bei kviečia tai daryti ir kitus.

Norintieji tiesiog apžiūrėti ar pasimokyti vienos arba kitos tautodailės meno rūšies, yra visuomet laukiami menų centre “Gyvybės jėga” , kuris šį gruodį minės 20-ąsias gyvavimo metines. Ten galima ne tik išmokti kažko naujo, bet ir atrasti save ar susigrąžinti vidinę pusiausvyrą. Nors centro vadovei dar sunku kalbėti apie centro jubiliejaus paminėjimą, dėl esamų sunkumų, bet pažada, kad tai tikrai neliks nepastebėta, o nuveikti darbai ir jų gausa kalba patys už save.

Greta ALIŠAUSKAITĖ


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian