Miestas

Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

Toje bazėje praleidau visą savo vaikystę (tada buvo V. Kapsuko g. 55, dabar ten – pasienio terminalas). Anksčiau ta vieta vadinosi bitumo baze, po to – asfaltbetonio baze, o žmonės vadino paprasčiau – „smaline“. Buvau jos vaikas.

Tų „smalos“ katilų, į kurių vieną vėliau, jau kai mes ten negyvenome, įkrito ir išvirė (baisu taip ir sakyti) vienas darbininkas. O aš esu kritusi į tas dervos duobes bazės pakrašty, prie geležinkelio. Vaikui juk įdomu visur vaikščioti, neužtenka vien tik savo namų, sodybos (labai sąlygiškas toje bazėje jos pavadinimas) – jam reikia didesnės erdvės. Atsimenu, įlipau į duobę pabraidžioti. Joje tuo laiku „smalos“ nebuvo, tik vandens, betgi dugne – daug smėlio. Įlipau, pabridau ir kojų negaliu ištraukti, smėlis mane įtraukė. Man gal šešeri, o gal penkeri metukai. Šaukiu. Kažkas ateina ir išvelka išsigandusią. Darbininkai jau buvo įpratę mane taip gelbėti. Sakydavo: „Zitutė vėl įkrito.“ Po daug metų dar man primindavo, kaip jie mane traukdavo iš tų duobių.

Mėgdavau vaikštinėti „smalos“ duobes skiriančiomis mūrinėmis pertvaromis. Kartą taip belaipiodama nukritau į vieną duobę. O derva įkaitusi, mane traukia gilyn. Velniškai išsigandau. Besikapanodama gal net vieną batuką palikau toje duobėje. Parėjau „smaluotu“ batu, gal ir suknute. O kaip nuvalyti tą „smalą?“ Čia jau tėvų bėda.

Dar mėgdavau užlipti ant tilto. Buvo toks tiltas bazėje, ten aukštai buvo katilai, kur ir virdavo ta derva kaip pragare. Katilai dažniausiai būdavo uždaryti. Bet labai smagu palipti aukščiau (o juk Suvalkija – toks lygumų kraštas), kad galėčiau pasižvalgyti. Netgi kažkiek matydavau Vištyčio kalnelius. Sykį (oi, ne vieną tą sykį) susižeidžiau laipiodama ant betono kraštų. Buvo bazėje iš betono rankiniu būdu liejami žiedai kelių šuliniams ar pan. Į tų žiedų medinių formų tarpus prikrėsdavo betono mišinio ir laikydavo, kol išdžius. O paskui nuimdavo formas, bet žiedus dar reikėdavo laistyti. Ir laistydavo darbininkės paprastu laistytuvu.

Mūsų namą statė pats tėtis su darbininkais. Taip ir susikūrė bazė pelkėtoje vietoje, nes dar prisimenu meldų buožes – jų teritorijoje būdavo gana daug. O ir iš malūno pusės (bazė ribojosi su malūno teritorija) buvo pelkynas, kūdros, meldai. Prie pat kelio, visai šalia mūsų namelio, irgi buvo pelkutė, į kurią esu įvažiavusi triratuku (aš turėjau tokį pamėgtą triratuką, jį tėvai įkeldavo į traukinį, kai važiuodavome į Pilviškius, nes tada negalima buvo net triratuko vežti paprastame Kaliningrado traukinio vagone, o reikėdavo atiduoti į bagažo vagoną, nors kelias būdavo tik pusė valandos). Tuomet išlipau iš pelkutės visa apėjusi maurais. Po kelių ar keliolikos metų tų maurynų neliko, bazės teritorija buvo išpilta gruntu, vėliau ir išasfaltuota.

Turiu senų nuotraukų, kur mūsų namelio sienos iš lauko apkabinėtos rusiškais darbų saugos ir priešgaisriniais užrašais. Mat mūsų medinis namas buvo ir bazės kontora, kol gerokai vėliau netoli pastatė kitą, mūrinį, pastatą. Iš vienos namelio pusės buvo sudėti įrankiai: kirviai, kastuvai, laužtuvai ir kt. Iš kitos – tėčio kontora. Ten buvo ir „Feliks“ skaičiavimo mašinėlė (bet jau irgi vėliau, nes iš pradžių skaičiuodavo „skaitliukais“), sąsiuviniai su tėčio užrašais, telefonas, kuriuo ir mes naudojomės.

Taigi mūsų namelis iš vieno galo – pailgas įrankių sandėlis, iš kito – kontorėlė (ji tik kelių kvadratinių metrų, kaip ir tas sandėlis). Mes – per vidurį. Ten buvo mūsų virtuvė ir vienas kambarys. Ir tie patys pereinami darbininkų, nes atsimenu prineštus „smalos“ gabalus, kurių negalima būdavo gerai išvalyti, nors ir kaip gramdydavome. Darbininkai ateidavo, pėduodavo ir niekas nepaisė, tik paskui jau atsirado į tą sandėliuką durys iš lauko. Buvo viskas labai vieša, kaip ir visas gyvenimas sovietijoje.

Kambario ir virtuvės baldus darė pats tėtis. Jo buvo ir stalas, ir taburetės, ir spintos padarytos. Jis ir lovas darė. Tik sofa pirkta. Iš pradžių priebučio įeiti į mūsų „palocius“ nebuvo, paskui tėtis padarė prieangį su įstiklintu langeliu, kad būtų šviesiau. Mūsų tualetas buvo valdiškas ir toli, net labai toli, pagelžkely. Nebūdavo patogu.

Mes labai ilgai neturėjome televizoriaus, tik radiją. Televizorių įsigijome gal tik kokiais 1967 ar 1968 m. TV eidavau žiūrėti pas draugę Rūtą Bankauskaitę, kurios tikrasis vardas buvo Birutė. Jų šeima turėjo televizoriuką, o paskui įsigijo ir „spalvotą“, tiksliau – uždėdavo ant ekrano tokią juostą, kad atrodytų kaip spalvotas. Tuomet buvo gal tik kokia viena ar dvi TV programos. Ir tie filmai vis apie karą ir apie karą… Arba apie revoliuciją. Atrodo, kad nieko daugiau pasaulyje ir nebuvo, tik „Didysis Tėvynės karas“.

Ant sienos buvo lentynėlė (trikampė, jungianti dvi sienas), ant kurios padėtas kryžius, o greta kabojo du šventi paveikslai. Paskui, kai man buvo kokie dešimt ar dvylika metų, tėtis pasakė, jog reikia nuimti tą lentynėlę ir paveikslus, taip jam liepę. Kažkaip keista, kad tikrasis psichologinis teroras prasidėjo tik apie 1960-uosius. Tėtis nebuvo komunistas, bet vadovavo tai bazei, o vadovo namuose negalėjo būti šventų daiktų! Lentynėlę nuėmė. Neliko šventos vietos. Kryžius buvo kažkur nukištas (jį dabar aš turiu), paveikslai atsidūrė sename lagamine. Man buvo baisu: o jei tikrins ir tuos lagaminus?

Paskui panaikino tą sandėlį, pastatė kažkokią atskirą „būdžiukę“, kaip mes tokius pastatus vadinome, susidėti valdiškiems įrankiams, daiktams. Tėvai sandėliuko vietoje įsirengė miegamąjį. Tas kambarys siaurutis, mažutis, bet mums jau gerai, jau yra daugiau vietos miegoti, yra erdvės.

Buvau paauglė, kai mums atidavė ir kitą namelio dalį – buvusią kontorą. Ten jau buvo mano kambarys. Irgi visai mažutis, ko gero, identiškas tam mūsų „miegamajam“ – tačiau mano. Sunku būdavo į jį patekti, nes reikėjo eiti pro siaurą tarpelį tarp sofos galo ir spintos. Prisimenu, kaip kartą greitosios pagalbos medikė atvykusi pas mamą (ji tada atsigulė mano kambarėlyje, gal jis buvo švaresnis) skaudžiai užsigavo koją. Vis dėlto aš, nors irgi dažnai strigdavau eidama, kambarėliu buvau labai patenkinta. Tai buvo mano pirmoji privati erdvė. Ten turėjau ir etažerę, kurią, aišku, irgi sukalė tėtis. Joje buvo mano knygos. Jau nuosavos.

Zita ZOKAITYTĖ, Iš autobiografinių eskizų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-17


Kybartiečius baugina siaučiantys chuliganai ir vagys

Netekę policijos nuovados kybartiečiai jaučiasi nesaugūs. Gyventojams atrodo, kad už kiekvieno kampo siaučiantys vagys jau braunasi ir į jų namus.

Vagia viską

Į redakciją Naujakurių gatvės gyventoja paskambino perskaičiusi žinutę „Santakoje“. Moteris stebėjosi, kodėl per vieną dieną Kybartuose užregistruotos tik dvi vagystės. Jos manymu, vagys tiesiog siaučia mieste ir jų neįmanoma atsiginti. Pasak kybartietės, Kybartuose gausu ne tik vagių, bet ir chuliganų. Moteris tvirtino bijanti kam skųstis, kad piktadariai ir pas ją neužklystų. Tuolab jog įtartinų jaunuolių gyvena ir toje pačioje gatvėje.

– Tie chuliganai nieko neveikia, tik valkiojasi per dienas. Vienam kaimynui iš garažo išnešė dujų balioną, kitam – du trisdešimties litrų kanistrus dyzelino, dar kitai moteriškei nuo šulinio pavogė volą kibirui traukti. Kadangi šeimininkė pamatė vagį ir išbaidė jį belsdama į langą, vėliau sulaukė keršto. Mat grįžusi po kurio laiko namo rado išmuštą prieangio langą, – vardijo pašnekovė.

Bijo chuliganų

Kybartietė įsitikinusi, kad tokiame nusikalstamumu garsėjančiame mieste nepakanka dviejų tvarką prižiūrinčių patrulių. O ir šie ne visus nusikaltimus tiriantys, nes dėl menkos žalos žmonės patys nerašo pareiškimų, išvis į policiją nesikreipia.

– Viena kaimynė prieš porą metų neapsikentė vietinių chuliganų, visaip jai kenkusių, plytgalius ant stogo mėčiusių, tai parašė pareiškimą policijai. Pareigūnai išsikvietė pasiaiškinti netikusius paauglius bei jų motiną. Ir ką jūs manot? Užuot sutramdžiusi netikusį sūnų, motina jį puolė girti, užstoti, jog šis ir musės nenuskriaustų. Policija tuo ir patikėjo, – skundėsi Naujakurių gatvės gyventoja.

Solidaus amžiaus moteris tvirtino dar labiau bijanti dėl to, kad netrukus vyras gulsiąs į ligoninę dėl planinės operacijos, o ji liksianti viena namuose. Nesaugiai besijaučianti kybartietė įsitikinusi, jog piktavaliai gali kada ir į jos namus užsukti.

Specifinė teritorija

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už Kybartų teritoriją, Saulius Jurkšas pritarė, kad Kybartai nusikalstamumo atžvilgiu – specifinis miestas. Mat yra pasienyje, kur nusidriekia kontrabandos ir akcizinių prekių keliai, taip pat turi pataisos namus su narkotinių medžiagų problemomis. Dėl to nusikalstamumo statistiniai rodikliai šioje teritorijoje tikrai didesni. Tačiau šias specifines problemas labiau jaučia su nusikalstamumu kovojantys pareigūnai, o ne eiliniai gyventojai.

Pareigūnas pripažino, jog smulkių vagysčių statistikoje – nemažas Kybartų globos namų auklėtinių indėlis. Mat nuolat pasitaiko bent keletas paauglių, kurie nepaiso ne tik įstatymų, bet ir bendruomenės moralės normų.

– Vagysčių ar viešosios tvarkos pažeidimų Kybartuose pastaruoju metu nepadaugėjo, – sakė S. Jurkšas. – Situacija tikrai kontroliuojama, ji ne blogesnė nei kitose rajono teritorijose.

Pasigenda nuovados

Pareigūnas sakė, kad tiriamos visos vagystės, dėl kurių kreipiasi Kybartų gyventojai, neatsižvelgiant į tai, kokios vertės turtas pavogtas. Skirtumas slypi tik atsakomybėje: jei pavogto turto vertė viršija 112 eurų, taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei mažesnė – administracinė. Į policijos suvestines patenka tik nusikaltimai, dėl kurių pradedamas ikiteisminis tyrimas, t. y. gresia baudžiamoji atsakomybė. Jie viešinami žiniasklaidoje. Todėl galbūt kai kam susidaro įspūdis, jog mažesnės vagystės neregistruojamos ar netiriamos. Jos taip pat tiriamos, tik administracinės teisenos tvarka.

S. Jurkšas sakė pastebėjęs, kad vyresni Kybartų gyventojai pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados, kurioje nuolat budėdavo pareigūnai. Tačiau statistika rodo, jog įvedus naują darbo modelį, kai pareigūnai ne sėdi kabinetuose, o dirba teritorijoje, situacija pagerėjo: išaiškinama gerokai daugiau nusikaltimų ir administracinių nusižengimų.

Pareigūnų pakanka

Kybartuose nuolat dirba Veiklos skyriaus tyrėjai, Reagavimo būrio patruliai, taip pat J. Basanavičiaus gatvėje, kuri yra magistralinio kelio atkarpa, patruliuoja Marijampolės AVPK kelių policijos ekipažas. Reikalui esant jie padeda ir Vilkaviškio pareigūnams. Be to, policijai Kybartuose talkina pasieniečiai. Pasak S. Jurkšo, situacija šiame mieste tikrai nėra bloga, o judantys ekipažai bet kokiu atveju yra naudingesni nei sėdintys pareigūnai.

Nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kur kreiptis, jei nori parašyti pareiškimą, kai nuovados mieste nebėra, S. Jurkšas tvirtino, kad ši problema seniai išspręsta. Žmonėms tereikia paskambinti pagalbos telefonu 112 ir atvyks policijos ekipažas. Pareigūnų automobiliai aprūpinti visa būtina technika, tad pareiškimas bus priimtas vietoje.

– Mes nuolat nagrinėjame kriminogeninę padėtį ir nusibrėžiame gaires, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuria kryptimi aktyviau dirbti. Šiuo metu intensyviau dirbama vagysčių užkardymo srityje, – sakė S. Jurkšas. – Metų pradžioje vagysčių buvo kiek padaugėję. Paprastai, išaiškinus nuolat besikartojančių vagysčių kaltininkus ir juos susodinus „už grotų“, panašūs nusikaltimai liaunasi. Bet, kaip mes patys juokaujame, „šventa vieta tuščia nebūna“, tad atsiranda naujų ilgapirščių, kažkas grįžta iš įkalinimo įstaigų ir pan.

Teritoriją prižiūrintis pareigūnas sakė, jog sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, Kybartuose seniai nebuvę. Tad kybartiečiams nevertėtų baimintis, o svarbiausia – nebūti abejingiems ir apie visus nusikaltimus pranešti policijai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų gyventojai vis dar pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


Vilija Žalienė. Kybartai

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Kybartai*

Žiloj senovėj
Bartai čia gyveno.
Dalinos duona
Ir išmintimi.

Godumo ir
Nemeilės sraują
Išskaistindavo
Ugnimi,

Kuri iš tolimų
Žvaigždynų liejas
Gyvybės ošiančia
Banga.

Mokėjo bartai
Ugnį šią sugauti
Ir prijaukint
Širdim kilnia.

Tą paslaptingą
Bartų galią
Dar mena
Eglupio krantai.

Dar saugo girių
Orią maldą
Miglom suvystyti
Laukai.

Įamžinta
Mįslingam žody
Išliko bartų
Išmintis.

Kybartuos gyvos
Bartų mintys
Ir kurianti
Dangaus ugnis.

*Ky arba Ki, – kosminė gyvybės energija

2017 04 27
Vilija Žalienė



Zinas Kazėnas svečius pavertė kaubojais

Penktadienį Kybartuose atidaryta Zino Kazėno paroda.

Vidurdienį šis, humoro nestokojantis menininkas visus sukvietė į atidarymą Algimanto Kezio galerijoje, o po poros valandų kita parodos dalis buvo atidarytas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Atėjusieji buvo pasipuošę kaubojiškais apdarais arba buvo apdalinti kaubojų atributais. Linksmas ir jaukus menininko žmonos pasakojimas ir paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė net JAV ambasados Viešųjų ryšių vadovė. Heather Steil su vertėja Jūrate Kirvaitiene.

Visiems, kas nebuvo atidaryme, parodą bus galima pažiūrėti darbo dienomis.

Kas yra Zinas Kazėnas–Zika?

Kaip rašo menotyrininkė Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė , Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo XX šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje. Profesija: žurnalistas, fotografas ir kino žmogus. Kūryba: menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiškai ir ekonomiškai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlaikyti laiko dvasią. Europinio laiko dvasią. Man sunku suprasti, kodėl ir kaip jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z. Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. –Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidalu. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 dešimtmetyje atrasta abstrakčios fotografijos ir ornamentikos technika (fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas, jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos. Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas, bet ir nūdienos socioproblemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus: ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji kryptis – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi videoopusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Nuotr. Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22


Veiklos ataskaitoje – atlikti ir numatomi darbai

Kybartų kultūros centre vyko Kybartų seniūnijos ataskaitinis susirinkimas, kuriame veiklos ataskaitas pristatė seniūnas Romas Šunokas ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Susirinkime taip pat dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, jo pavaduotoja Daiva Riklienė, kiti specialistai.

Į renginį atvykusius kybartiečius seniūnas R. Šunokas supažindino su statistine informacija. Ji nedžiugina. Per metus seniūnijoje sumažėjo 300 gyventojų, o mirčių skaičius lenkia gimimų (2016 m. mirė 66 žmonės, naujagimių užregistruoti 63).

Kalbėdamas apie pernai nuveiktus ir pradėtus naujus darbus, už nuolatinę pagalbą seniūnas dėkojo UAB „Kybartų darna“, kuri prižiūri seniūnijos teritoriją ir žaliuosius plotus. 2016-aisiais, kaip ir kasmet, buvo naikinti šiukšlynai, pjauta žolė, valytos gatvės, grėbti lapai, genėti ir pjauti seni medžiai, prižiūrėtos elektros, apšvietimo linijos, remontuoti šaligatviai, lietaus kanalizacija, šaltu asfaltu taisytos duobės, miestas puoštas gėlėmis ir vykdyti kiti miesto priežiūros darbai.

R. Šunokas pasidžiaugė, kad jau baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, pradėtas J. Biliūno gatvės atkarpos su grunto danga kapitalinis remontas, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą, P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Taip pat paminėtas Laisvės gatvės asfaltavimas bei asfaltuota Vytauto gatvės 210 metrų atkarpa, įrodant, kad galimi būdai taupyti trūkstamas lėšas. Pasirūpinta ir eismo saugumu: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse.

Aptartos ir seniūnijos problemos. Anot R. Šunoko, pagrindinės probleminės sritys Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra apleisti ir bešeimininkiai pastatai, prasta gatvių būklė.

Seniūnas pasidžiaugė rezultatyviu bendradarbiavimu su seniūnijoje esančiomis aštuoniomis kaimo bendruomenėmis, ypač su Gudkaimio kaimo bendruomene ir jos pirmininku Ramūnu Žemaičiu. Pasak R. Šunoko, ši bendruomenė galėtų būti pavyzdys kitoms, kaip bendru darbu galima pasiekti gražių tikslų.

Susirinkime seniūnijos vadovas pabrėžė, kad daug gerų emocijų suteikia vis dažniau organizuojamos talkos, bendras darbas, nes tik bendradarbiaujant ir dirbant kartu pasiekiami patys geriausi rezultatai.

Prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija bei Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje aktyviai veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose miesto gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Be to, Kybartų seniūnijoje vis dažniau apsilanko įvairios turistinės grupės, kurias domina po geležinkelio stotimi esantys požemiai, kitos istorinės miesto vietos. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, kaip gidas, kartais turi ir po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Ataskaitiniame susirinkime dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras A. Neiberka taip pat pateikė savo veiklos ataskaitą. Be to, Kybartų gyventojams pranešė, kad jau yra numatytas sklypas J. Biliūno gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, kur turėtų iškilti naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas. Šioje gatvėje atsiras ir stambiųjų atliekų surinkimo aikštelė.

Meras taip pat pristatė su Kybartų seniūnija susijusias investicijas. 2016 metais pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ pateiktas projektinis pasiūlymas „Apšvietimo inžinerinių tinklų atnaujinimas ir plėtra Vilkaviškio rajone“. Pagal šį projektą ketinama įrengti apšvietimo tinklus Lieponos gatvėje, Kybeikių kaime. Planuojama, jog bus įrengta apie 500 m apšvietimo linija. Taip pat gyventojai informuoti apie rengiamą Kybartų miesto stadiono techninį projektą.

Pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ bus teikiamas projektas „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“. Planuojama suremontuoti Kybartų kultūros centro vidaus patalpas, įrengti jaunimo parką ir viešąjį tualetą.

Įgyvendinant projektą „Bešeimininkių apleistų pastatų ir įrenginių likvidavimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje“, finansuojamą pagal priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“, Kybartuose bus griaunamas sandėlis Draugystės g. 24a.

Tikimasi išasfaltuoti ir daug gatvių Kybartų seniūnijoje. Jei bus gautas finansavimas pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“, bus išasfaltuota Lauko gatvė Bajorų kaime, Ūkininkų, Ajerų gatvės Keturkaimio kaime, Mažosji gatvė Gudkaimio kaime, Beržų gatvė Vilkupių kaime ir Beržų gatvė Lauckaimio kaime.

Ieva RINKEVIČIŪTĖ
Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


Miesto aktualijos

INFORMUOS

Kybartų seniūnija įsigijo ir ant savo pastato pakabino elektroninę lentą, kur „bėgančioje eilutėje“ nuolat bus skelbiama gyventojams aktuali informacija.

IŠSIKRAUSTĖ

Iš buvusio Kybartų nuovados pastato pirmojo aukšto išsikraustė policijos pareigūnai. Šiame pastate neliko nė vieno budinčio policininko. Jie mieste patruliuos automobiliais.

Šiuo metu sprendžiama, kam galėtų būti panaudotos likusios patalpos. Galbūt jos tiktų perkelti bibliotekai? O gal jomis norės naudotis Kybartų miesto bendruomenė?

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


Renovuotais būstais džiaugiasi ne visi

Kategorija : Aktualijos , Miestas

Č. Darvino gatvės 46-o namo gyventojai šią žiemą išgyveno išbandymą šalčiu ir vėju. Po daugiabučio renovacijos dar rudenį džiaugęsi sandariu namu ir vėlai įsijungę šilumą butuose, užėjus šalčiams pajuto per ventiliaciją sklindančius vėjo gūsius, ledo šaltumo sienas ir išvydo kondensato lašais nusėtas lubas.

Į redakciją skambinusi minėto namo gyventoja Dalia Matjošaitytė sakė, kad dėl savo teisės po renovacijos gyventi šiltai žmonėms teko susikibti su namo statybos darbų rangovės UAB „Vilkasta“ darbuotojais. Vienas jų, anot kybartietės, kalbėjo labai nemaloniai ir net šaipėsi iš gyventojų problemų.

– Vietoje mums pažįstamo darbų vykdytojo buvo atsiųstas bendrovės specialistas Rolandas Kepenis. Jis visiškai nesiskaitė su gyventojais, net mestelėjo: „Norėjot renovacijos, tai dabar turite“… – atvirai pasakojo D. Matjošaitytė. – Iki tol tai nors šiokių tokių pažadų dar girdėjome, nors realiai niekas nepasikeitė.

Tylėti nesiruošianti moteris teigė, kad kartais, pasisukus vėjui, iš ventiliacijos angų oras ne traukiamas, o iš ten pučia ledinis vėjas, kad per groteles bėga vanduo, su ventiliacijos šachta susisiekiančios sienos – ledinės. Netgi atsisukus visą įmanomą šilumą namuose, kai kuriuose kambariuose tenka sėdėti su striuke. Žiema jau praėjo, problemų apmažėjo, bet juk šaltų dienų laukia dar ne viena.

Praeitą savaitę Č. Darvino g. 46-o namo gyventojai darė bendrą susirinkimą, kurį inicijavo UAB „Kybartų darna“. Prieš sprendžiant kitus reikalus, pirmiausia susitikta su UAB „Vilkasta“ atstovu Audriumi Matulaičiu. Jis žmonėms aiškino, jog sprendžiant problemas daroma viskas, kas įmanoma. Gana mandagiai su žmonėmis bendravęs įmonės atstovas sakė, kad padaryti kitaip, negu yra, bendrovė negalėtų, nes taip reikalauja parengtas projektas.

Kaip išspręsti problemą, A. Matulaitis nepasiūlė, nes aiškaus sprendimo ir neturėjo. Juolab kad ir renovuoto namo priėmimo komisija, ir BETA (Būsto energijos taupymo agentūra) jokių trūkumų nerado. Tiesa, į ventiliacijos angas iš pradžių ne visur dar buvo sudėtos žaliuzinės grotelės, tačiau ir sudėjus jos problemos neišsprendė.

Pečiais gūžčiojo ir namą administruojančios UAB „Kybartų darna“ direktorius Egidijus Ausiejus.

– Pripažinsiu, jog šiuo atveju jaučiuosi bejėgis. Vaikščiojau pats su statybininkais, svarstėme visus variantus, bet sprendimo neradome. Ateina pas mane žmonės iš minėto namo, pyksta, bet ką aš galiu padėti?.. – aiškino bendrovės direktorius. – Viskas padaryta pagal projektą, tyčia tikrai niekas žmonėms nenorėjo pakenkti, o kodėl taip yra, turėtų atsakyti projektuotojai. Kodėl, pasisukus vėjui, jį gaudo ventiliacijos šachtos ir pučia į butus, turėtų spręsti specialistai.

Pasak E. Ausiejaus, klausti projektuotojų turėtų UAB „Vilkasta“, nes namo administratorius statybos darbus pirko įskaitant ir jų projektavimą. Tad projektuotojus samdė pati statybos bendrovė.

Komunalininkų vadovas sakė, jog ir kituose mieste renovuotuose namuose buvo problemų, tačiau po pirmos žiemos, užplūdus šilumai, viskas susitvarkė ir jau šią žiemą jokių skundų iš gyventojų negauta. Tad gal ir šiame name išdžiūvus ir sušilus sienoms situacija pasikeis…

Kaip teigė statybos specialistai, seni daugiabučiai gyvenamieji namai suprojektuoti ir pastatyti taip, kad jų patalpas vėdina natūrali ventiliacinė sistema: oras į patalpas turi patekti pro langus, orlaides, duris bei plyšius atitvarose, o ištraukiamas per vėdinimo kanalus. Atnaujinus daugiabutį, apšiltinus sienas ir stogą, įdėjus sandarius langus bei duris ir užtaisius visus plyšius, į patalpas paprasčiausiai nepatenka pakankamai lauko oro. Todėl trūkstamas oro kiekis per vieną vėdinimo kanalą patenka į patalpas – iš to kanalo ir pučia, o per kitą oras ištraukiamas. Nenuostabu, kad butuose tuomet atsiranda skersvėjai.

Gyventojai dažnai virtuvėse sumontuoja gartraukius, tualetuose – oro ištraukimo ventiliatorius. Šių įrenginių pašalinto oro kiekis, negalėdamas pritekėti pro nesandarumus languose, yra siurbiamas per natūralios ventiliacijos kanalą, todėl vėlgi iš jo pučia. Nenuostabu, jog žiemą toks vėjų gūsis atšaldo patalpas.

Kad nepūstų, daugelis gyventojų užsiklijavo ventiliacijos groteles. Užaklinus ventiliacijos kanalą, juo oro cirkuliacija nevyksta. Į kanalą nepatenka šiltas oras. Imdamas tik šaltą orą iš lauko, kanalas atšąla. Dėl šios priežasties sutrikdoma kitų butų vėdinimo sistema. Nepakankamas vėdinimas patalpose padidina drėgmės kiekį bei pelėsių atsiradimo galimybę, gali trūkti oro, žmogui ima svaigti galva.

Todėl statybos specialistai gyventojams pataria vėdinti patalpas dažniau varstant langus, palikti mikroventiliaciją, atidaryti orlaides. Taip bus užtikrinama, kad šaltas oras į patalpas nepateks pro vėdinimo kanalus. Taip pat labai svarbu neužaklinti ventiliacijos kanalų ir „neužsisukti“ šilumos, kai lauke šalta.

Kad nereikėtų išmontuoti gartraukių ir ventiliatorių, patariama butuose sumontuoti atbulinius vožtuvus, kurie neleistų orui patekti pro vėdinimo kanalus į patalpas. Ant vėdinimo kanalų būtų galima įrengti vėjo turbinas, kurios, esant kambarių oro temperatūrai aukštesnei už lauko temperatūrą, gerai vėdins patalpas, neleis pakeisti oro judėjimo krypties. Taip pat galima sumontuoti automatines ar mechanines oro pritekėjimo sklendes, įrengti priverstinę mechaninę vėdinimo sistemą. Tačiau tai jau būtų įrengiama ne statybos bendrovės lėšomis.

Tokias rekomendacijas UAB „Vilkasta“ paruošė ir iškabino namo laiptinėse. Tiesa, gyventojai teigė, kad joks langų darinėjimas nepadėjo, nors rekomendacijų buvo stengiamasi laikytis…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. UAB „Vilkasta“ atstovui Audriui Matulaičiui renovuoto namo gyventojai išsakė visas susikaupusias nuoskaudas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-25.


Rutina gimdo mintis apie beprasmybę

Kybartuose dirbančios Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinės darbuotojos Jolanta Įkasalienė ir Veronika Jurgelaitytė sukvietė šeimas, su kuriomis joms tenka dirbti, į atvirą pokalbį su parapijos klebonu Vaidotu Labašausku apie gyvenimo beprasmybę.

Jau ne į pirmą V. Labašausko paskaitą susirinkę kybartiečiai nuščiuvę klausėsi apie tai, kaip sotus gyvenimas sukelia nuobodulį, o nevisavertiškumo jausmas skatina puikuotis daiktais.

„Nėra žmogaus, kuris neturėtų problemų, ir kiekvienam savos – pačios didžiausios. Nors yra daug blogiau gyvenančių žmonių, vis dėlto save mes linkę lyginti su pačiais geriausiais, sėkmingiausiais ir graužiamės, jog tokie nesame. Tačiau įsivaizduokit, kad visi gautų tai, ko nori. Ar tai išspręstų problemą? Jei visos moterys staiga gautų kailinius ir atrodytų vienodai, tada vėl atsirastų noras kažko kito. Arba visi vyrai gautų automobilius, apie kuriuos svajojo. Tuomet užsimanytų to, ko neturi kiti. Absoliutaus pasitenkinimo jausmo turbūt ir negali būti. Ir esmė ne daiktuose, o pačiame žmoguje. Noras pasipuikuoti brangiais daiktais slepia didžiulį nevisavertiškumo jausmą.

Mes visi norime jaustis gerai ir tai yra mūsų pagrindinis gyvenimo tikslas. Tema apie gyvenimo beprasmybę, didžiavimąsi netikromis vertybėmis – filosofinė, galbūt net labai sudėtinga, bet šiuo metu – labai aktuali.

Juk jei žmogui blogai širdyje, tai jam aplink viskas blogai, net jei problemų ir nėra. Ir atvirkščiai – laimingo žmogaus iš vėžių neišmuš jokios nesėkmės“, – kalbėjo dvasininkas.

Pasak V. Labašausko, vienintelis dalykas, kuris paverčia žmogų žmogumi, yra mąstymas. Tačiau problema ta, kad žmogus tai pamiršta, nustoja mąstyti. Dažnas galvoja, jog jis yra unikalus, ypatingas ir viską daro gerai, tik kiti to nesupranta ir neįvertina. Tik kiti viską daro blogai ir problema yra juose. Taip, būdami pilni puikybės, mes pykstame ant viso pasaulio ir jaučiamės nesuprasti, todėl nelaimingi.

Dar viena dabarties problema – manipuliavimas žmonėmis. Šioje kapitalistinėje santvarkoje verslui svarbu kuo daugiau parduoti, tad visa mūsų aplinka mirga reklamomis, nesunkiai įteigiančiomis, kad mums reikia daiktų, kurių niekada anksčiau nereikėjo. Jei mes jų neturėsime, būsime ne tokie kaip visi, kvailesni… Tada perkame daiktus, kurių mums nereikia, vien tam, kad patiktume žmonėms, kuriems iš tikrųjų net nerūpime.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paskaitas su klebonu Vaidotu Labašausku socialinės darbuotojos rengia bent kartą per metus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-20.


Kybartų ugniagesiai dirba apgailėtinomis sąlygomis

Griūvančios pastato sienos, vandeniu apibėgusios, pelėsio užpultos lubos, mažutė kriauklė keliems vyrams nusiprausti, keturiasdešimtmetį perkopę automobiliai – taip skurdžiai jau daug metų atrodo Kybartų ugniagesių kasdienybė.

Išėjo su nuoskaudomis

Apie apgailėtiną padėtį Kybartų gaisrinėje papasakojo neseniai į užtarnautą poilsį išėjęs ugniagesys Juozas Vyšniauskas.

– Ne gaisrinė ten, o „žiurkinyčia“. Žmonės griūvančiame pastate sėdi. Patys ugniagesiai turi dirbti ir „pečkuriais“, ir valytojais, patalpų remontininkais ir autošaltkalviais. Yra viena kriauklė, toj pačioj visi ir prausiasi. Pastatas avarinis, lauko sienos kampas išgriuvęs. Mašinas irgi patys vyrai remontuojasi. Viena autocisterna pagaminta 1974 metais. Aš pradėjau dirbti 1973 m., tai šiemet jau išėjau į pensiją, o mašina dar tebeliko tarnauti. Visa valdžia viską seniai žino, bet nieko nedaro, – pasakojo J. Vyšniauskas.

Kybartietis piktinosi ir pačia darbo sistema. Dirbdamas ugniagesiu jis tvirtino „į rankas“ negaudavęs nė 400 eurų, nors Vilkaviškio tarnybos kolegos uždirbdavo beveik pora šimtų eurų daugiau.

– Kuo mes blogesni? Tegu jie statutiniai, bet gaisrą juk visi gesiname vienodai, visi į tą pačią ugnį lendame, – pyko J. Vyšniauskas.

Vyras neslėpė, kad net ir išėjęs į užtarnautą poilsį liko nusivylęs, mat tiek dirbęs gavo vos dviejų mėnesių išeitinę pašalpą, nors tikėjosi didesnės.

Laikosi ant vartų

Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Erlandas Armanavičius pripažino: Kybartų ugniagesiams seniai reikia naujų patalpų.

– Vyrai dirba buvusiose arklidėse, pastatytose dar 1925 m. Sienos sutrūkinėjusios, balkiai kinivarpų sugraužti, pastatas vos gyvas ir, galima sakyti, laikosi tik ant vartų, – kalbėjo viršininkas.

Nuvykus į Kybartų gaisrinę akivaizdu, kad padėtis tikrai labai liūdna. Patalpos pelija, grindys vietomis supuvusios, stogas leidžia vandenį. Viduje stovi pokarį primenantis šiltasuolis, suvalkiečių vadinamas „zelikiu“ arba „mašinsuoliu“. Darbuotojams neramu, kad užsikūrus krosnį neprieitų smalkių. Tiesa, garaže stovi naujas kūrenimo katilas, tad kai šalta, kuriami abu. Tačiau iš garažo į vidų nuolat sklinda dūmų ir degalų smarvė.

Nors šiais laikais net ir kiaulidėse reikalaujama įrengti dušus, Kybartų gaisrinės kampe testovi mažutė kriauklė. Ja vyrai naudojasi ir apsiprausdami po gaisro, ir gamindamiesi maistą. Taigi apie higienos sąlygas čia nėra ko kalbėti.

– Būna, kad grįžtame purvini, dūmais dvokiantys, kartais – ir tvarto mėšle išsiklampoję – tada einame į lauką ir liejame ant vienas kito vandenį iš žarnų. O ką darysi? – kalbėjo Kybartų ugniagesys Dainius Jurgaitis.

Autocisternų vaizdas taip pat kelia gailestį. Tiesa, gaisrininkai pripažįsta, kad senutėliai ZIL’ai savo pravažumu gerokai lenkia naująją priešgaisrinę techniką, kuri, vos nuvažiavusi nuo asfalto į kaimo kelią, tuoj pat klimpsta. Tačiau senasis transportas jau beviltiškai atgyveno. Bet mašinų pakeisti negalima vien dėl to, kad į seną žemą garažą jokia moderni autocisterna netilps.

Naujas būtų pigiau

E. Armanavičiaus teigimu, remontuoti pastato neapsimoka, nes senas statinys – beviltiškai sukiužęs. Be to, jis yra kultūros paveldo zonoje, todėl atliekant remontą kiltų daug problemų. Taigi pigiau ir paprasčiau pastatyti naują, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį pastatą. Dar viena, jau minėta priežastis statyboms – būtinas aukštesnis ir erdvesnis garažas.

Anot Vilkaviškio PGT viršininko, situacija nuo jų tarnybos nepriklauso: ją bendradarbiaudami gali išspręsti tik Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) ir rajono Savivaldybės administracija.

– Savivaldybė jau numatė sklypą, kuriame būtų galima statyti naują gaisrinę, dabar bendrauja su departamentu. Tiek su buvusiu, tiek su neseniai paskirtu departamento vadovu apie situaciją kalbėjo ir Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Barauskas. Taigi situacija visiems žinoma, laukiame naujienų, nors, kiek žinau, šiais metais lėšų nenumatyta, – sakė E. Armanavičius.

Jo teigimu, ne vieni kybartiečiai taip vargsta. Neseniai nuskambėjo žinia apie Lentvario ugniagesių komandą – prieš pusmetį įgriuvo jų pastato lubos.

Lėšų ieškos dar po metų

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka paaiškino, jog dėl Kybartų komandos pastato remonto Savivaldybės administracija pernai gruodį raštu kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovybę.

Savivaldybės prašyme buvo aprašyta ne tik avarinė pastato būklė, bet ir išdėstyta gaisrinės svarba šiame rajono kampe: mat Kybartuose yra 145 daugiabučiai namai, 6 švietimo įstaigos, įvairaus dydžio įmonių, pasienio praleidimo postai, muitinė, geležinkelio transporto mazgas, automobilių terminalas, magistralinis kelias ir t. t. Prašyme nurodomi motyvai, kodėl pastatą reikėtų statyti naują ir prašoma užtikrinti saugią aplinką gaisrinės darbuotojams, o gyventojams – saugias gyvenimo sąlygas.

– Sklypą naujajam pastatui numatėme netoli pataisos namų, J. Biliūno gatvėje. Vieta erdvi, yra vandens trasos, patogus privažiavimas. Sklypą apžiūrėjusi ugniagesių vadovybė sutiko, jog jiems ši vieta atrodo tinkama, – kalbėjo A. Neiberka.

Iš PAGD Savivaldybė gavo atsakymą, jog situacija gerai žinoma, ir departamentas norėtų prisidėti prie Kybartų komandos materialinės bazės gerinimo, tačiau 2017 m. galimybių naujam investiciniam projektui nėra. „Atsižvelgiant į būtinumą gerinti Kybartų gaisrinės pastato būklę siūlysime Marijampolės APGV parengti naują investicijų projektą šio pastato statybai arba kapitaliniam remontui“, – rašoma rašte ir lėšų projektui žadama ieškoti 2018 metais.

Toks Vyriausybės sprendimas

Tuo tarpu sukarintose ir paprastose gaisrinėse dirbančių žmonių darbo užmokesčių skirtumas gali būti sprendžiamas tik dar aukštesnio lygmens instancijose.

E. Armanavičius paaiškino, jog, kaip ir sakė J. Vyšniauskas, kybartiečiai iš tiesų uždirba mažiau nei Vilkvaiškio PGT dirbantys jų kolegos. Pastarojoje tarnyboje atėjęs dirbti naujokas „į rankas“ gauna 450 eurų, o vėliau atlyginimas auga priklausomai nuo stažo, karinių laipsnių ir pan. Vidutiniškai ugniagesys į namus parneša apie 520–550 eurų per mėnesį.

– Kybartų gaisrinėje žmonės dirba pagal darbo sutartį, o Vilkaviškyje – statutiniai darbuotojai. Atlyginimų skaičiavimo tvarka yra patvirtinta Vyriausybės nutarimu, ir ji galioja visoje Lietuvoje. Taigi tokius sprendimus priimti ar keisti gali tik Vyriausybė, – kalbėjo E. Armanavičius.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. IV komandos ugniagesiams Dainiui Jurgaičiui, Arvydui Astašauskui ir Vyteniui Draganui ne kartą teko gelbėti tiek žmones, tiek pastatus, bet patys gelbėtojai dienas leidžia avariniame pastate.

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-07.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian