Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: “Santaka”, 2015-10-17.