Garsaus kompozitoriaus širdyje – sentimentai gimtinei

Garsaus kompozitoriaus širdyje – sentimentai gimtinei

57-erius metus darbo televizijoje skaičiuojantis, muziką apie 150 kino filmų sukūręs Algimantas Apanavičius kaskart suklūsta, išgirdęs suvalkietišką kalbą. Kybartuose gimęs ir augęs žinomas kompozitorius, jau daug metų gyvenantis sostinėje, gimtinei vis dar jaučia nostalgiją.

Užsuka retai

Vyresniosios kartos televizijos žiūrovai turbūt ir šiandien galėtų atpasakoti legendinių, į šalies kinematografijos „Aukso fondą“ patekusių filmų „Niekas nenorėjo mirti“, „Tadas Blinda“, „Raudonmedžio rojus“, „Devyni nuopuolio ratai“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Žalčio karūna“ ir kitų siužetus. Tačiau retas žino, kad šiems filmams muziką kūrė mūsų kraštietis kompozitorius, ilgametis televizijos laidų garso režisierius Algimantas Apanavičius.

Algimantas sako, jog dabar į Suvalkiją ir gimtuosius Kybartus gyvenimo keliai jį atveda itin retai. Paskutinį kartą čia viešėjo prieš ketverius metus, kai su kūrybine grupe buvo atvykęs kurti siužetų Lietuvos televizijos laidai „Mūsų miesteliai“. Šioje laidoje 81-erių garso režisierius dirba ir dabar.

Laidų gausme

A. Apanavičius puikiai prisimena Kybartuose, o tiksliau – Kybarčiukuose, praleistus vaikystės metus. Mena gražų namą, didžiulį kelių hektarų tėvų sodą ir visai netoli nuolat dundančius geležinkelio bėgius. O šalia jų – telegrafo stulpus su gausybe laidų, nuo kurių sklisdavo nuostabus, muziką primenantis gaudesys, kurio mažasis Algiukas galėdavo klausytis valandų valandas. Ta „muzika“ skambėdavo vis kitaip, kai kildavo didesnis vėjas ar nukrisdavo šarma. Vaikystės laidų muzika vėliau suskambėjo kompozitoriumi tapusio A. Apanavičiaus kūriniuose.

Prasidėjus karui Algimantas pradėjo lankyti mokyklą, vėliau jų šeima, kaip ir daugelis pasienio miestelio gyventojų, dėl fronto buvo evakuoti ir gyveno Veliuonoje pas tėčio gimines.

Tačiau ir pasibaigus karui sūnų bei dvi dukras auginusiai Apanavičių šeimai gimtuosiuose Kybartuose nebuvo lemta ilgam užsibūti. Prasidėjo trėmimai, tad betono fabrikėlį Marijampolėje turėjusiam Algimanto tėčiui nebuvo ramu. Šeima vėl buvo priversta slapstytis pas giminaičius kitame Lietuvos krašte.

Tačiau po metų mama su vaikais nutarė grįžti namo – tik tėvas liko dirbti Kaune, o į namus parvykdavo tik savaitgaliais.

Mandolina nepatiko

Algimantas prisimena, kad jų namuose muzika skambėjo nuo pat vaikystės. Mat mama turėjo labai gražų balsą ir mokėjo skambinti pianinu. Nuostabius balsus turėjo ir abi Algimanto seserys – Aldona ir Gražina Apanavičiūtės. Vyresniajai Aldonai mokytis muzikos sutrukdė karas, o jaunesnė Gražina vėliau tapo žinoma šalies operos soliste.

Algimantas prisimena, kaip klausydavo pianino muzikos ir norėdavo juo groti. Vis dėlto savo muzikinę karjerą pradėjo nuo mandolinos, kuria groti jam pasiūlė tuomet ne tik Kybartuose, bet ir visoje šalyje garsus chorvedys, muzikos mokytojas, kompozitorius Bronius Šulskis, įkūręs vietinį orkestrėlį. Vis dėlto mandolina Algimantui „neprilipo“, tad tėvas netrukus nupirko akordeoną, su kuriuo paauglys porą metų grojo ir orkestre, ir šokiams. Būtent tuo metu kybartietis ir pradėjo kurti pirmuosius valsus, polkas bei fokstrotus, kurie labai patiko šokių aikštelėje trypiančiam jaunimui.

Begalinis noras

Pamatę, jog paauglys iš rankų nepaleidžia instrumento, dažnai prisėda prie pianino, tėvai susirūpino Algimantą leisti į muzikos mokslus. Keturiolikmetis A. Apanavičius pirmą kartą nuvyko į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir pageidavo mokytis fortepijono specialybės. Tačiau pedagogai siūlė kitus instrumentus, o norint groti fortepijonu reikėjo dar patobulėti.

Tiek Algimantas, tiek muziką įsimylėjęs jo tėtis tada rankų nenuleido. Paauglys porą metų mokėsi pas geriausius to meto Kauno muzikos mokytojus, o į pamokas vykdavo traukiniu iš Kybartų.

– Norėdamas tapti pianistu, fortepijonu grodavau kartais net 14 valandų per dieną, – prisiminė A. Apanavičius. – Net dabar turiu iš tų laikų išlikusią lentelę, kur žymėdavausi per dieną išgrotas valandas: 10, 12, 14… Neįsivaizduoju, kaip kaimynai neišėjo iš proto.

Atsidavė mokslams

Algimantas prisimena, jog susisiekimas tais laikais nebuvo pats geriausias, todėl paaugliui tekdavo paryčiais važiuoti į Kauną, iki popietės laukti pamokos, o vėliau naktiniu traukiniu parą nemigusiam grįžti į Kybartus. Tačiau meilė muzikai ir noras jos mokytis buvo tokie stiprūs, kad jaunuolio negąsdino nei nuovargis, nei nuolat matomi lavonai Kauno geležinkelio stotyje. Tai buvo pokario kasdienybė…

Vėliau Algimantas baigė ir J. Gruodžio muzikos mokyklą, ir Lietuvos konservatoriją, A. Dvarionienės fortepijono klasę. O paskutiniame konservatorijos kurse A. Dvarionienė pasirūpino, jog jos mylimas studentas būtų įdarbintas televizijoje garso režisieriumi. Tiesa, pati televizija tuomet gyvavo dar tik trejus metus, tad viskas buvo nauja ir labai įdomu.

Karjeros laipteliais

Savo karjerą A. Apanavičius pradėjo žinių laidose, kurios buvo visiškai kitokios nei dabartinės. Daugiausia informacijos būdavo ne iš Lietuvos, o iš Sovietų Sąjungos. Jaunam režisieriui teko dirbti su tuo metu žinomais diktoriais Gražina Bigelyte, Juozu Baranausku, Sofija Juodvalkiene, Dana Rutkute. Tačiau pats A. Apanavičius žvaigžde niekuomet nesijautė, nors neslepia, jog tais laikais tai buvo prestižinės pareigos.

Filmuotos medžiagos žiniose būdavo tik apie penkiolika minučių. Iš Lietuvos – tik vienas kitas siužetas, o visą kitą medžiagą televizija gaudavo iš Maskvos. Garso režisieriaus pareiga buvo visiems žinių siužetams parinkti muziką.

Televizijos fonoteka tais laikais buvo gan skurdi, tad garso režisieriaus darbas nebuvo lengvas. Netrukus visus įrašus Algimantas žinojo atmintinai. Iš pradžių LRT dirbo tik penki garso režisieriai, o vėliau jų būrys padidėjo iki 42.

Po septynerių darbo metų televizijoje Algimantas buvo paskirtas vyriausiuoju LRT garso režisieriumi ir šias pareigas ėjo ketvirtį amžiaus.

Pirmasis filmas

Tačiau greta garso režisieriaus darbo gimė ir didesni ar mažesni kūrybiniai projektai – muzika kino filmams. Mat A. Apanavičius tuo pačiu metu šiek tiek darbavosi ir Lietuvos kino studijoje, kur jį buvo pakvietęs geras draugas, žinomas kompozitorius, Lietuvos kino studijos muzikos redaktorius Algimantas Bražinskas.

Kraštietis puikiai prisimena savo pirmąjį opusą, 1963 m. kurtą dokumentiniam filmui „Elektrografija“. Muziką šiam filmui turėjo kurti kaip tik A. Bražinskas, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, jog darbas buvo patikėtas A. Apanavičiui.

– Iš pradžių ilgai svarsčiau, kokia muzika turi skambėti filme apie Vilniaus elektrografijos institutą, kuriame kuriami elektronikos prietaisai, – prisiminė pašnekovas. – Tuomet ir prisiminiau tą laidų „muziką“, kurios klausydavausi Kybartuose. Tad bandžiau kažką panašaus atkurti, panaudodamas elektrinius vargonus, kitus elektroninius instrumentus. Išėjo tikrai neblogai.

Įvertino kritikai

Taip prasidėjo kompozitoriaus kelias į kinematografiją, su laiku atnešdamas šimtus mažesnių ar didesnių opusų. Bene didžiausiu savo pasiekimu šioje srityje Algimantas laiko darbą su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi ir muziką jo filmui „Niekas nenorėjo mirti“. Šią muziką puikiai įvertino ir kritikai, ir pats Algimantas ją vadina „duota iš viršaus“, mat kurti laiko buvo visai nedaug ir ji tarsi gimė savaime.

– Pirmasis mūsų susitikimas ir pokalbis su V. Žalakevičiumi buvo keistokas. Apskritai jis buvo mažakalbis, kalbėdavo tik jam pačiam suvokiama kalba. Vytautas kažką nerišliai kalbėjo apie būsimą savo filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir vis klausinėjo manęs, ar aš „pagaunu“ jo mintį. Pamatęs filmo medžiagą, parašiau du variantus. Tas, kuriame buvo daugiau tragizmo ir novatoriškumo, V. Žalakevičiui tiko, o optimistiškesnis ir lyriškesnis – iki šiol liko mano lentynoje, – prisiminė A. Apanavičius.

Perdavė su genais

Po šio 1965 m. pastatyto ir iškart visoje Sovietų Sąjungoje išgarsėjusio kino filmo prasidėjo kiti svarūs darbai – muzika trylikai vaidybinių kino studijos filmų, o televizinių ir dokumentinių nė pats kompozitorius jau nebesuskaičiuoja. Daugelyje jų Algimantas dirbo ne tik kompozitoriumi, bet ir garso režisieriumi. Vėliau A. Apanavičius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovavo Kino ir televizijos katedros garso režisierių kursui.

Beje, kurti muziką kino filmams – labai specifinis darbas. Mat ši muzika nėra savarankiška, ji turi iliustruoti vaizdą, paryškinti jo dramaturgiją, atitikti scenarijų, režisieriaus sumanymus. Be to, garso takelis turi atitikti filmo metražą: negali būti nei ilgesnis, nei trumpesnis. Tad toli gražu ne kiekvienas geras kompozitorius sugeba kurti muziką filmams.

– Muzikos turiu prirašęs daug daug valandų, – sakė A. Apanavičius. – Iš savo fonotekos ir dabar traukiu įrašus, naudoju juos kuriamose laidose, pritaikau dokumentiniams filmams. Muzika – abstraktus menas, kuris tinka visiems laikams, kad ir kokia valdžia ar politinė sistema būtų. Svarbu, jog muzika būtų graži.

Tėvo pėdomis pasuko ir abu A. Apanavičaus sūnūs. Marius bei Algimantas Apanavičiai taip pat studijavo muziką ir dirba televizijoje garso režisieriais. Menų gimnazijoje fortepijono klasę lanko ir Algimanto anūkė.

Tad kompozitorius ramus – meilę muzikai jis perdavė su genais. Ji keliauja iš kartos į kartą, prasidėjusi Kybartų telegrafo laidų gausme.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Tomo BAURO („Lietuvos rytas“) nuotr. Algimanto Apanavičiaus sūnūs Marius (kairėje) ir Algimantas taip pat nuėjo tėvo pramintu keliu – dirba garso operatoriais.

Publikuota: “Santaka”, 2016-09-17.