Įkvėptas nostalgijos. Albiną Vaitkevičių kalbina kraštietė Violeta Mickevičiūtė

Albinas VAITKEVIČIUS gimė 1928 m. gegužės 12 d. Jo tėvas – Kazys Vaitkevičius – anksti mirus žmonai, Albino motinai (kai jam tebuvo 5-eri), vedė velionės seserį. Pamotė buvusi labai gera. Gana greitai mirus tėvui, Albinas liko gyventi su ja ir dvejais metais jaunesniu broliu Juozu.

Antrojo pasaulinio karo audrų atskirtas nuo šeimos ir išsiųstas į darbo stovyklas Vokietijoje, 1945 m. drauge su kitais karo pabėgėliais Albinas buvo 260 km pėsčiomis parvarytas į Kybartus, kur ant Prapuolenių kalnelio įkurtame Pabėgėlių skirstymo punkte atgavo dokumentus ir tapo laisvas.

Tada jis patraukė pas savo tėvo seserį Petronę Markevičienę į Tarpučių kaimą, nes iš mieste sutiktos paštininkės sužinojo, kad iš  jų gimtosios sodybos Bajoruose telikęs kaminas. Pas tetą ir tetėną Markevičius rado brolį Juozą, ką tik grįžusį iš Lenkijos. Sužinojo, kad jų pamotė per anskrydį Lenkijoje žuvo nuo skeveldros ir palaidota Gdynėje bendrame karo aukų kape.  Brolis liko gyventi pas jųdviejų tėvo seserį Petronę, o Albiną priglaudė kita jo tėvo sesuo Adelė Kymantienė, gyvenusi Kybartuose.

Albinui teko su ja virti ,,brogą‘‘ rusų karininkams, dislokuotiems Rytprūsiuos, ir darbo brigadoje, vadovaujamoje staliaus Selemončiko,  gaminti karstus pokario kybartiečiams, iškeliaujantiems Anapilin – iš grindų, kurių su ,,polutarka‘‘ gabendavosi iš tuščių vokiečių ūkių Karaliaučiaus srityje, o 1945 rudenį, susikalus pačiam suolą, tęsti mokslus buvusioje Kybartų „mitelšiūlėje“ – štai ten Albiną vokiečių kalbos ir užsienio literatūros mokė garsusis keturvėjininkas Salys Šemerys, kuris, pasirodo, dirbo Kybartuose mokytoju.

Knygos „Lieponos-Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ autorių ALBINĄ VAITKEVIČIŲ kalbina  kraštietė Violeta Mickevičiūtė.

– Mielas Albinai, gimęs Vištyčio I Laukų kaime, atsikėlėte su tėvais į Kybartus. Jūsų vaikystė bėgo Širvintos-Lieponos parubežėje, netoli sienos su Vokietija. Kaip tada atrodė Kybartai?

– Mes gyvenom visai pasieny, mūsų laukų sklypas prieidavo iki pat  Lieponos. Šalia gyveno toks kaimynas, pavarde Metas. Atsimenu – tetėnas ardavo žemę arkliais, pavakare eidavo jų girdyt į Lieponą, tai senasis  Metas, porcelianinę pypkę rūkydamas, prieidavo pasišnekėti. Jei jis pradėdavo pirmas vokiškai, tai mano tetėnas laisvų laisviausiai palaikydavo pokalbį vokiškai… Kartais tėtėnui užkalbinus lietuviškai, ir kaimynas Metas jam atsakydavo lietuviškai. Tegu ir daug kartų nuo Prūsijos valstybės laikų jau buvo praėję, Kybartuose dar vis tiek buvo galima laisvų laisviausiai vokiškai susišnekėt. Mokėjau vokiškai ir aš, mane juk pats keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas mokė.

– Papasakokit, kaip Jį prisimenat.

– Oi, koks įdomus buvo mokytojas…   Gimė Vilkavišky, paskui dirbo Klaipėdoje. Kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, parbėgo į Kybartus, gyveno ir dėstė visą laiką Kybartuose, kol per karą pasitraukė. Tas namas, kur gyveno Kybartuose, ir dabar dar stovi.

– Ką jis dėstė Kybartuose?

-Vokiečių ir lietuvių kalbas bei literatūrą. Įdomu per jo pamokas būdavo: jeigu pavėluosi, tai būtinai turėsi atsakinėt. Įsiminiau, toks Čižeika su mumis mokėsi, labai geras mokinys. Jis Kybeikiuose gyveno, kartais,  kol ateina, pavėluoja. Atėjęs sako „Labą rytą“. O Šemerys jam: ,,Vėlyvą rytą,  Čižeika, vėlyvą… Na, jūs pavėlavot, tai turit teisę atsakinėt. Ar turit knygą? –„Ne, neturiu, – sumurma pavėlavėlis. – „Duokit Čižeikai knygą“– nenusileidžia mokytojas. Paklausinėja žodžių. Paskui skaityt, atpasakot. Reikia vertint. ,,Na, – sako, – kadangi jūs atsakėte penketui (šiais laikais – dešimtukui), bet pavėlavot, tai aš jums rašau ketvertą. Prašom sėst.“

– Į mokinius ,,jūs‘‘ kreipdavosi?

– ,,Jūs, tiktai ,,jūs‘‘. Kad visi mokytojai į mokinius tiktai taip kreipdavosi. Paskui toks Senkus buvo labai įdomus mokytojas. Dėstė lietuvių kalbą. O Šemerys man įstrigo dar ir dėlto, kad labai mokėdavo išsisukt. Kartu mes mokėmės su tokiu Mertinu, tas aktorius Dalius Merinukas yra jo brolio vaikas, o tas, su kuriuo aš mokiausi, buvo vardu Vilius. Ėjom mes Vakarų Europos literatūrą ir ten pasitaikė žodis ,,orgijos‘‘. Tai tas Vilius atsistojo ir sako: ,,Ponas mokytojau, aš norėčiau žinot, kas tai yra orgijos“. Stasys Šemerys sumišo truputėlį, bet sako: ,,Taip, Mertinas nori žinot, kas yra orgijos… Na, aš atsakysiu maždaug taip: tai yra naktis, vynas, moterys… ir dar kai kas“.

– O, kaip gražiai išsisukta!

– Tada, matyt,  darė įspūdį, ne kitaip. Karo metais aš 6 skyrius buvau baigęs, turėjau gal 13 metų.

-Pasakojot savo akimis matęs, kaip subombardavo Kybartų (tada dar Virbalio) geležinkelio stotį?

– Mačiau. Atskrido, man atrodo, kad 4  smingamieji bombonešiai (mes jau juos žinojom) ir 4 naikintuvai… Ir jie taip darydavo: skrenda skrenda, paskui sustoja ir ima sukt ratu… 4 visi išsirikiuoja, paskui staiga leidžiasi, ima šaudyti ir kai žemiausiame lygyje būna, meta porą bombų. Ir vėl pakyla… O naikintuvai juos saugodami tik aplinkui skraido… Ir jau žiūrim mes tada, kad jie aplink suka, bet nesupranam, ar prie geležinkelio stoties…

Bet mūsų pamotė pasakė: ,,Vaikeliai, jau  tikriausiai stotį bombarduoja…“ Ir už kiek laiko tikrai dūmai baisiausi juodi pakilo, o bombonešiai dar kiek pabuvę nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją dalį uždegė ir jinai daugiausia nukentėjo. Tai vyko savaitė iki mūsų evakuacijos. O mus iševakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinas Virbalio geležinkelio stotis susprogdinta buvo apie liepos 26 dieną.

– Ėjot paskui žiūrėt, kaip atrodo?

Ne ne, jau niekur mes nebėjom… Rugpjūčio 2 d. atėjo, matyt, viršila vokiečių su 4 kareiviais ir pasakė: ,,Mes jus evakuojam. Galit pasimt padvadą, arkliais pakinkytą, 1 karvę, o mantos kiek jau ten prisidėsit, tiek…“ Dar pasakė, kad vakare jie ateis rikiuot mūsų į koloną. Kur iškels, nepranešė. Ir dabar matau tą vaizdą: pilni laukai karvių, šunų, arklių, nes žmonės ir  iš toliau į mūsų, Bajoro kaimo apylinkes, buvo suvaryti…

Taigi mus surikiavo į tokią koloną ir 2 seni kareiviai pasakė: „Pirmyn marš“… Įvažiavom į Rytprūsius, ta kolona didelė, atvarė daugiau – pažįstamų ir nepažįstamų… Sustodavom vakare daugiausia tokiose laukymėse, kad karvės, arkliai galėtų pasiganyt, varė per Nemuną, pro Tauragę, iki Žemaičių Naumiesčio, kur suvarę į turgavietės aikštę pasakė man kaip vyresniam, kad važiuosim su arkliais link Eržvilko (o ten buvo iševakuoti vokiečiai), reikėsią vežti į klojimus javus, linus, ten jų buvo labai daug prisėta – prie Klaipėdos krašto daug jų sodybų buvo, tose sodybose ir apgyvendino.

Dirbom ilgai, iki spalio 8 d., kol prasidėjo didysis puolimas prie Raseinių ir visu frontu prie Vilkaviškio… Pamotė su broliu ten liko, o mane nutvėrė tokie poseniai kareiviai su arkliais ir… Ilgai važiavom, kol kažkur prie Nemuno pareiškė: nuo dabar jūs būsit civilinė darbo tarnyba… Kasėm apkasus, paskui kūlėm javus, bet jau, kaip sako, ,,po šautuvu‘‘ – saugojo  mus visus. Buvo kokia 60 padvadų, aš ten 1 iš jauniausių buvau. Nepasakyčiau, kad badmiriavom – ten gaudavom ,,ferflėgung‘‘, davinį – aš ten pirmąsyk gyvenime pamačiau į popierių supakuotą duoną. Atpjauna iš to supakuoto gabalo, padalina…

Taip dirbdami stūmėmės, kol Kuršių Nerijos nemažame miestelyje  Veidėnene, paskui Noikūrene, bekuliant javus atėjo rusai. Veidėnene gyvenom didelio dvaro tvarte, išsivalėm jį ir gyvenom… O po rūmų ,,pokajais‘‘ buvo dideli rūsiai, tai visiškai priartėjus frontui sulindom  į juos.

Vokiečiai pasidavė, atėję rusai suvarė mus bendra kolona dar giliau į miestelį Noikūreną. Tam miestely – ilgos gatvės, o juose – tipiniai, standartiniai, vienaaukščiai raudonų plytų nameliai, ar kokia gamykla buvus ar kas… Ten ir įsteigė filtracijos lagerį, kurį valdė Vidaus kariuomenė. Daug karininkų buvo, elgdavosi jie, negali sakyt,  normaliai, bet kviesdavo į tardymus naktį maždaug apie 1 val. Toks standartinis klausimų paketas, matyt, buvo, tai jie to paties vis ir  klausia. Dienom būdavom suvaryti, virdavom košę, buvo moterų rusių, ukrainiečių, lietuvių, vokietkų. Kitą naktį vėl kviesdavo pas kitą tardytoją, bet klausdavo absoliučiai to paties. Gal savaitę naktim vis klausinėjo ir klausinėjo…

Paskui supratau, kad jie ,matyt, norėjo sulygint, ar tu tą patį sakai, ar meluoji. Paskui sudarė koloną, davė miltų, kruopų ir 2 ar 3 kareiviai pasakė, kad eisim į Lietuvą. Tai iš Noikūreno kokius 270 km ir ėjom pėsti.

Vakarop, visi namai tušti, parenka kareiviai kokį didesnį klojimą, ar net kelis klojimus, suvaro visus, kokius 200 mūsų. Davinys duotas, gali virtis ką nori – tuščia virtuvė, indai… viskas tuščia tuščia. Ir taip mes gal per kokias 6 dienas atėjom į Kybartus. Tada pro dabartinius Kultūros namus Valančiaus (dabar Mindaugo) gatvele atvarė iki ten, kur dabar kapai, žiūrim – palapinių palapinės… Kapų dar tada ten nebuvo. Buvo Prapuolenio kalnelis. Vėliau jau aš dalyvavau tų kapų šventinime. (Ir kaip gavo tą žemę parapija man žinoma – viskas mano knygoje apie Kybartus yra surašyta). Žiūrim, didžiausias miestelis, palapinės 8 žmonėm, kalnelis spygliuota tvora aptvertas, kareiviai saugoja. Pasirodė, kad ten – kitas filtracijos lageris. Vėl naktimis ateina į palapinę ir varo pas tuos tardytojus. Ten aš išbuvau gal savaitę. Tada jau ne mes patys, o kareiviai virė mums valgyt. Košė košė, duona…

Rūbų turėjau tokią aptrauktą skrandutę trumpą, ta skrandutė turi savo istoriją: dar pas mus traukiantis frontui apsistodavo vežimukai su besitraukiančiais inteligentais. Kartą apsistojo tokia šeima, su berniuku, mergaite. Tas vyriškis – toks inteligentas. Toji moteris su pamote įsišnekėjo, sako: „Žinot, mūsų pavardė yra Kanaukos, mano vyras yra chirurgas“. Tai ten ir buvo tas garsusis chirurgas, mergaitė – jaunesnė, o berniukas mano metų. Tas berniukas dabar – jau iš užsienio pargrįžęs pulkininkas Kanauka. Aš lyg ir norėjau knygą rašydamas, sakau, gal reiktų pas jį nueit pasišnekėt… Bet pagalvojau – nei jis atsimins, nei čia ką.

Tas vyras toks nekalbus buvo, o pamotė su ta moteriška tai šnekėdavosi. Jie pagyveno kokią nepilną savaitę, bet išvažiavo į Eitkūnus, paprašę, kad su jais važiuotų mano brolis, nes aš jau augesnis buvau, neatsargu, jei kas grįžtantį sučiuptų ir ištardytų, o jis – jaunesnis, paprašė, kad jis paimtų arklį, iš miestelio (Kybartų) juos nuvežtų ir tada jau iškinkęs arklį  paleistų. Tegu eina jis  į laukus. O jie išsikrovė, nuėjo į Eitkūnų stotį, sėdo į traukinį ir išvažiavo. Nes keleiviniai traukiniai iki Kybartų jau nevažiavo. Tiktai atvažiuodavo keleiviniai iki Eitkūnų, o gal jau, aš manau,  iki Vilkaviškio ir prekiniai nevažiavo… Bet kur aš čia nukrypau?

-Tai, kad labai įdomūs tie visi jūsų pasivaikščiojimai aplink Lieponą po Kybartų apylinkes…

–Tai va, davė Kybartuos lagery pažymėjimą, kad esi paleidžiamas… Bet kai mus varė į lagerį ant Prapuolenio kalniuko, prieš įsukant į tą gatvelę,  pamatė mane tokia pažįstama paštininkė, tai jinai ir pasakė, kad namai sudegę, mano pamotė – žuvus ir kad brolis atsistojęs pas tetą, tėvo seserį Petronę, kuri gerai vokiškai mokėjo šnekėt. O jie apsistoję Varpučių kaime, sodyboj tuščioj…

Tai link Bajorų kaimo?

Ne ne, K. Naumiesčio vieškeliu už tilto link Varpučių reik eit. Ir nuėjau vakarop aš pas juos, ten jau labai smagu buvo, karvę jie turėjo, kaip dabar atsimenu, išvirė kukulaičių… Rytojaus dieną nuėjom su broliu į tėviškę, ten stovėjo tik kaminas vienas ir viskas.

– Kaip jautėtės, ar labai skaudu buvo? 

Na, kad taip jau labai, nepasakyčiau, mums labai įdomu buvo, kad Bajoruose  sudegėm mes, Vaitkevičiai, Markevičiai, Vasiliauskai  ir Rubino kluonas. Iš 13 sodybų sudegė 4 sodybos. Rubinas Kybartuos malūną turėjo. Rubinas  senis, o jo žentas – Eizenštetas – su sūnum buvo sušaudyti Kybartuos vokiečių. Nors jie buvo labai turtingi, bet buvo labai pažangūs, ypač tas jų sūnus Mulis. Tai ten jie žemės turėjo, tvartas jų stovėjo, karves laikydavo, atvažiuodavo, pamelždavo karves, į butelius išpilstydavo ir veždavo į miestelį, tiekdavo krautuvėms, taip kaip dabar ūkininkai, ir pardavinėdavo. Markevičiai turėjo dar vieną dukterį, karvė tik 1, tai brolį pasiliko, o aš išėjau pas kitą tėvo seserį į Kybartus, ji turėjo namelį, tas namelis ir dabar Kybartuos Tiesos g. stovi, arčiau miesto.

Tai aš sužinojau, kad juos visus varė varė, pamotė su kaimynais arkliais nukeliavo iki Gdynės, o kai Gdynę šturmavo sviedinys sprogo arti ir didelė skeveldra nutraukė pamotei koją. Ji, kaip brolis pasakojo, dar merdėjo per naktį, o paryčiu nukraujavusi mirė. Ten mano pamotę ir palaidojo, bendram kape daug žmonių buvo suguldyta, lenkų kunigas pamaldas atlaikė, ji ten ilsisi ir dabar. O brolis praėjo filtracijos lagerį Lenkijoj, jam irgi išdavė tą popierį ir jis buvo parėjęs pora dienų anksčiau.  Tai mano  teta Adelė Kymantienė ir  priglaudė mane mieste. Ten dirbom mes visokius darbus.. Ji buvo guvi, komunikabili moteriška (ir ji mokėjo gerai vokiškai).

Na ir prasidėjo toks darbas: darbas nelabai garbingas, juk reikėjo iš kažkur gyvent. Pradėjo iš Rytprūsių atvažiuot kareiviai, Eitkūnuos, Bildviečiuos jų ten daug stovėjo po karo, jie norėjo išgėrinėt. Atvažiavo kartą su arkliu, matyt, vežimą Vokietijoj radę ir atvežė grūdų. Kokius 8 maišus atvežė, rugių, berods, toks gudras staršina buvo, dar keli kareiviai, 4 ar 5 ir paprašė tetos išvirt samagono. Ta teta, o ji gudra buvo, sako: ,,Nu gal reikia virti? Gal jie ir vėl atveš, tai mum čia duonelė bus…“

Ir mes sumąstę su ja, padarėm tokį aparatą.Ir pradėjom virt tą samagoną. Ir aš pirmąsyk paragavau tada samagono. Man buvo labai žingeidu, kaip čia yra, ar jis toks skanus? Ojė, pamaniau, kaip čia gali žmonės gert tokį…Vistiek jau paauglys buvau. Baisiai buvo neskanu. Na o jie tvarkingai atvažiavo, pasiėmė, sakė, vėl kada atvešim.

-Ar jie užsimokėjo?

– Ne, miltai mums liko. Pirmiausia tai kiaulėms broga lieka, o kiaulės blizga tiesiog nuo brogos. Be to, to samagono pasilieka, ir prasideda jau tada biznis…  Paskui jie atveždavo, matyt, ten Vokietijoj buvo visko palikta –  paklodžių, baltinių, skarmalų, batų… Ir tai truko nuo 1945 m. pavasario iki rudens. Mokykla 1944 m. neveikė, nes  artėjo frontas, visiška maišalienė buvo…

-O jūs žmogus buvot techniškas nuo vaikystės?

–Truputį buvau, bet aš – ne techniškas žmogus, aš  vistiek, jeigu būčiau stojęs, sakysim,  į filologijos fakultetą, studijavęs kalbą, būčiau daugiau pasiekęs.

– Bet inžineriją baigėt?

–Na, baigiau, bet paskui 3 metus redaktorium atidirbau. Tada po karo buvo kortelės – išlaikytinio ir darbininko. Išlaikytinio – 200 ar 300 gr duonos ,,ant kortelės‘‘, o darbininko- 600-700 gr. Viskas tada buvo su kortelėm. Teta sužinojo, kad prie miesto vykdomojo komiteto kažkokia brigada kuriasi. Ten nuėjau ir mane priėmė. Suaugusių vyrų gal kokie 6, Selemončikas – vadas, ir dabar gal dar jis gyvena? Jis buvo tikras stalius. Priėmė- ir aš jau darbininkas. Ir mes ten darydavom karstus. Didėjo miestas, iš kaimų žmonės keltis ėmė, reikėjo tų karstų, bet iš kur medžiagų gaut?

Turėjo vykdomasis vadinamąją ,,polutarką“, sunkvežimį tokį, važinėjom į Vokietiją, Kaliningrado, sritį, eidavom į tuščius namus ir plėšdavom grindų lentas, o iš jų darydavom karstus. Ir langus su stiklais išimdavom. Nes žmonės grįžta, daug tuščių namų, ateina prašyt į Vykdomąjį užtaisyt kaip nors tuos langus. Duodam tų langų ir jie, būdavo, užsitaiso. Už tą karstą sumokėdavo kokius 5 rub. Taip mes tada Kybartuos, po karo, ir gyvenom. Rudenį išmaldavau tetos, kad reikia man į mokyklą. Kybartų gimnazijoj ilgą laiką buvo ligoninė kariuomenės, tai kapai taip ir atsirado – Rytprūsiuos vykstant mūšiams sužeistuosius veždavo į tą ligoninę, ne visi išgyvendavo,  o kur Raudonų plytų pastatas ten buvo vokiečių „mitelšiūlė“, vokiečių vidurinė m-la, įsteigta 1923 m. O čia centre, kur internatas, 2 aaukšte buvo prieglauda.

Ji sudegė ir tada ją atidavė Švietimo ministerijai, pristatė 1 aukštą.  O pirmoji gimnazija (aš tai vienareikšmiškai atkapsčiau), stovėjo šalia gaisrinės, priešais raudonų plytų geležinkeliečių namą. Įkurta progimnazija ten 1918 m. sausio 15 d., štai ten lentą tikrai reikia kalt. Iš jos  MinisterijAI PRIMŪRIJUS 3 AUKŠTĄ tam pastatui, kur buvo karo ligoninė, , 1925 m. į tą pastatą perkelta gimnazija. 1923 m. Raudonosios m-los pastatas buvo pastatytas ir po karo būtent jame prasidėjo pamokos. Buvo tuščia, užregistravo.

Kiekvienas mokinys turėjo pasidirbdinti po suolą 2 vietų, visi atsigabeno. O aš,baigęs ten 6 klases, radęs ,,Tiesoj‘‘ skelbimą, kad prie Vytautų Didžiojo u-to steigiami darbininkų ir valstiečių kursai, kur per metus gali baigti 2 klases, išvykau į Kauną. Keleivinių traukinių beveik nebuvo, atsistojęs ant prekino traukinio ,,tamburo‘‘ atidardėjau iki Kauno. Pargrįžęs pranešiau tetai, ta sako: ,,Vaikeli, tau galva karšta. Tu badu numirsi. Aš, sako, tau niekuo negaliu padėt…“ Bet jau mokėjo stipendiją, Teta supyko, išbarė, bet aš išvykau, išlaikiau. Charakteristikos reikėjo. 3 komjaunuoliai buvo. Rudzevičius, 1 klase vyresnis, ,,Gerai, – sako, – aš tau ją parašysiu“. Ir parašė, užanspaudavo, nuvežęs įteikiau. Dėstytojai siaubingą įspūdį paliko, bet įstojau į tą ,,rabfaką‘‘. Taip aš ir išvykau iš Kybartų visam gyvenimui.

– Matyt, tam, kad po tiek metų ne bet kaip, o su knyga apie Kybartus čionai sugrįžtumėt… Iš kur ėmėt medžiagą?

Daug ką išknaibiau iš Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos. Iš pradžių netyčia, o dabar jau metodiškai išmokau į viską žiūrėti. Be to, man daug padėjo mano draugas Poviliukas – tos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas, kuris dabar jau išėjo į pensiją, anksčiau ilgai dirbęs VU Bibliotekininkystės katedros vedėju. Paieškų pradžioje jis mane šiek tiek pareguliavo, o dabar jau aš ir pats daug žinau.

Kaip apskritai atėjo sumanymas imtis šitokio darbo?

-Pirmiausia po 2000 metų buvau apimtas kažkokios nostalgijos, matyt, senatvės nostalgijos, po pirmosios žmonos mirties. Iš lėto ėmiau jausti, kad tie Kybartai tampa kažkuo  mano. Nuėjau į Mokslų Akademijos biblioteką kitokiais reikalais, nes buvau joje žinomas ir savas. Ir sugalvojau pasivartyti, kas, kokia apskritis Suvalkijoje laikoma geriausia. Ir likau pritrenktas Šakių apskritimi. Tamsta, ten prirašyta… Pavarčiau vieną kitą knygelę užsisakęs. Tada ėmiau ieškot Vilkaviškio apskrities aprašymų. Ir, nepatikėsit, išskyrus a.a. Albiną Sakalauską, nieko daugiau nėra, nieko.

 

Tai kas ten apie Šakių apskritį tiek prirašę?

– Ten kultūrininkų yra. Ir kultūrininkų, iš ten kilusių ir išvykusių į didesnius miestus. Mėginau pasižiūrėti į Kalvarijos apskritį, Lazdijus – irgi neradau nieko. Iš Suvalkijos kultūriniais, kraštotyriniais dalykais tris ar penkis kartus visus lenkia Šakių šviesuoliai, gimtų vietų patriotai. Tada ir pamąsčiau – jei dar jaučiu savo gimtom vietom šiokią tokią trauką, tai gal ir galėčiau šitą nuveikt. Bet nuo ko pradėt? Pasivarčiau kitų darbų turinėlius… Ir pamačiau, kad tie Kybartai visaip mėtyti ir vėtyti – ir Kybartų miestas, ir Kybartų kaimas, ir Kybartų valsčius, ir Kybartų rajonas yra buvęs… Pradėjau laužyt galvą, kaip čia į vieną knygą „sufasuot“ viską, kas apie tuos Kybartus yra išlikę. O tada jau apėmė savotiškas maksimalizmas viską ir apimt, pamačius, kad Kybartai – tai ne vien tik miestelis. Šovė į galvą tas grynai techniškas matricos principas – ant vienos ašies išdėstyt istorinius periodus, o ant kitos sukraut pirmiausia kaimą, tada posadą, gminą… Ir išėjo tokia dvilaiptė struktūra, kai viskas ką radau telpa, ir matyti, kokių duomenų iš tos praeities trūksta. Stumdžiau ,,makliavojau‘‘ tą turinį visaip, schemą, bet jau pradėjau ieškot šaltinių, kad prie tos schemos tiktų.

– Viską ranka rašėt ar turėjot kompiuterį?

– Ne, kompiuterio nepripažinau, nes jo ir nepažinau. Giminaitės dukra vilkaviškietė, kuri kurį laiką dar dirbo Kultūros centre Kybartų, pirmąkart parodė man ir kompiuterį, ir internetą, bet aš numojau ranka, pamanęs, kad pirmiausia man reikia šaltinukų, šratinuko – ir pirmyn. Paskui tik suvokiau, kad man daug anksčiau reikėjo įsivest tą internetą – nebūtų pakenkęs, o tik palengvinęs paieškas. Menkas aš ir dabar kompiuteristas, bet radosi pagalbininkų – antrosios mano žmonos Donatos anūkės vyras, profesionalus programuotojas. Iš pradžių padėjo ir bendradarbis draugas, su kuriuo kartu dirbome Muitinės departamente, jis man per kitą bendradarbį, dabar verslininką, atvežė kompiuterį. Nusipirkau vis dėlto savo, naują, kompiuterį, spausdintuvą, skaitytuvą…

-O jūs tada viską jau ranka susirašęs turėjot?

-Taip, šratinuku. Gabaliukų, šaltinių buvau jau užsifiksavęs, visko, kas tinka. Ir pasirengiau rankraštį. O  tada ėmiausi perspausdinti jį. Buvau mėginęs iš šviežios galvos rinkti tekstą kompiuteriu – deja, nieko neišėjo. Bet praėjus trejiems metams persilaužiau – renku iškart kompiuteriu, kai tik reikia.

Po 2, 5 metų triūso kokius 4 skyrius nusiunčiau istorijos mokytojams ekspertams G.ir J. Jurkynams. Gavau jų taisymus, ir tai, kas susiję su istoriniais dalykais, šventai sukėliau į rankraštį.

P.S. Atsiliepimus ir pastabas apie  Albino Vaitkevičiaus knygą KYBARTAI. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža prašome siųsti Pasaulio kybartiečių draugijai  el. paštu kybartietis@gmail.com arba violeta.mic@gmail.com.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba