• 0

Koncertai išlieka muzikantų sieloje

55-erių metų jubiliejų „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras pažymėjo dviem įspūdingais koncertais, žiūrovus pribloškusiais ne tik profesionaliai atlikta muzika, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Į Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų sales vos tilpę orkestro gerbėjai tryško emocijomis, o dvi koncerto valandos prabėgo tarsi kelios akimirkos. Apie jubiliejinius orkestro metus, įspūdingą koncertą, džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjomės su kolektyvo vadovu Donatu ZIEGORAIČIU.

Paprastai kolektyvai jubiliejus švenčia kas dešimtmetį. Jūs tokią didžiulę šventę surengėte „neapvalaus“ jubiliejaus proga.

– 55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.

Iš pradžių svarstėme, ar šventės proga rengti koncertą, ar suorganizuoti kokią kelionę vaikams. Vis dėlto apsistojome ties koncerto idėja, nes, mano manymu, tai turi išliekamąją vertę kiekvieno orkestranto „dūšioje“. Jubiliejinius koncertus visada rengiame kas penkeri metai. Taip iki šiol darydavo mano tėtis, orkestrui vadovavęs daugiau nei keturis dešimtmečius, taip stengiuosi daryti ir aš. Šiemet pirmą kartą jubiliejiniu koncertu teko rūpintis man.

Orkestro galimybės priklauso nuo to, kokio amžiaus yra konkreti muzikantų karta. Viena karta kolektyve užauga maždaug per 8–9 metus. Kai prasideda pati muzikanto branda, vaikai baigia mokyklą ir išeina. Šiuo metu orkestras tikrai pajėgus: turime ir moksleivių, ir studentų, ir po kelis dešimtmečius grojančių muzikantų, važinėjančių į repeticijas net iš Vilniaus, kitų miestų.

– Ko gero, vienas tokio renginio nesuorganizuosi?

– Pagrindinę jubiliejinio renginio viziją kūriau pats, bet prisidėjo visi. Kai pradėjau planuoti koncertą, kiekvienas orkestrantas pateikė savų pasiūlymų, iš kurių susidėstė visas koncertas. Tai viso kolektyvo ir jį mylinčių žmonių bendras darbas. Šįkart prie scenarijaus kūrimo labai daug prisidėjo renginio vedėjai Mindaugas Bučinskas ir Aušrinė Dubauskienė. Su Mindaugu labai gerai sutariame, esame rengę daug bendrų koncertų, jis kūrė praktiškai visus jubiliejinio renginio tekstus. O Aušrinė renginį vedė pirmą kartą gyvenime. Ji dirba mūsų kultūros centre dailininke – tai labai meniškas, atsakingas, intelektualus žmogus. Pats įžvelgiau jos talentą ir juo nesuabejojau nė vieną minutę.

Prie jubiliejinio renginio prisidėjo dešimtys žmonių, kurie taip nuoširdžiai mums padėjo, jog net nežinau, kaip jiems padėkoti. Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų darbuotojai darė viską, kad tik šventė būtų kuo įspūdingesnė: vieni puošė sceną, kiti kabino fotografijų parodą, kūrė gėlių ir muzikos instrumentų kompozicijas, reguliavo garsą, apšvietimą. Vieni geranoriški verslininkai nuvežė ir parvežė muzikantus, kiti padėjo užimti moksleivius, maitino ir t. t. Esame labai dėkingi fotografui Juozui Lukoševičiui, kuris jau daug metų tapęs mūsų kolektyvo metraštininku.

– Jūsų orkestro koncertas šįkart pritrenkė įvairiapusiškumu: subtiliai suderinta klasika su džiazu ir „popsu“, virš žiūrovų galvų sklandančiais lėktuvais, nostalgija jaunystei ir vaikystei…

– Koncertui ruoštis pradėjome kovo pradžioje, nors didžiulį šūsnį natų orkestrantams išdalijau dar prieš Naujuosius. Paskui po truputį dėliojomės. Norėjosi ir ko nors rimto, kas primintų mūsų orkestro istoriją, ir kažko smagaus. Siekėme, kad koncertas patiktų įvairioms klausytojų kartoms. Taip atsirado ir Loido Vėberio (Lloyd Webber), ir Maiklo Džeksono (Michael Jackson) kūrinių, dainų, šokių, senosios animacijos melodijų. Pastarosios ypač patiko vaikams. Kai derindami su senųjų animacinių filmų ištraukomis pradėjome repetuoti jų muziką, pamačiau, jog pusė vaikų orkestrantų negroja – tik spokso į ekraną. Tad pirmiausia jiems liepiau namuose susirasti tėvų laikų filmukus ir pažiūrėti – juk tai „superiniai multikai“.

Po to vaikai šį net 9 minutes trunkantį kūrinį grodavo su ypatingu užsidegimu, jis patiko ir mano kartos žiūrovams, užaugusiems su sovietiniais „multfilmais“.

– Kybartų orkestro koncertinėje programoje šįkart dalyvavo ir keletas vilkaviškiečių?

– Su vokalinės studijos „Akimirka“ vadove Edita Linkevičiene susipažinome tik šiemet. Per Vasario 16-osios renginį Vilkaviškio kultūros centre jos vokalistai dainavo su mūsų orkestru. Tai labai šaunus jaunimėlis, tad paprašėme kartu dainuoti ir per orkestro jubiliejų. Kauno muzikinio teatro primadona Gitana Pečkytė-Vilkelienė be jokio atlygio sutiko atlikti kūrinius abiejų koncertų metu.
55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.
Donatas ZIEGORAITIS

Sužinoję apie artėjantį jubiliejų, jame dalyvauti pasisiūlė radijo bangomis valdomų akrobatinių aviamodelių tarptautinių čempionatų dalyviai, daugkartiniai Lietuvos čempionai Donatas Paužuolis ir Ignas Matulevičius. Daugeliui žiūrovų šis reginys buvo labai įspūdingas. Ir man pačiam niekada nebuvo tekę matyti, kaip salėje, virš žiūrovų ir orkestrantų galvų, pagal muziką „šoka“ lėktuvai.

Kai prisimenu, kiek žmonių geranoriškumo sulaukėme, spaudžia „dūšią“. Atrodytų, tarsi iš ten aukštai orkestrui kažkas padeda…

– Žmonės vis dar lygina Antano Ziegoraičio ir jo sūnaus Donato vadovaujamą orkestrą. Sakykite, ar jis skiriasi?

– Tai tas pats orkestras ir esminių skirtumų tikrai nėra, nes aš visko mokiausi iš savo tėčio. Net ir kūrinius koncertams renku pagal tokius kriterijus, pagal kuriuos rinkdavo jis. Orkestras išaugo ir tokį lygį pasiekė tėčio laikais, o dabar beliko darbas.

– Kaip manote, ar meilę muzikai žmogus gauna su genais?

– Mene „dovana iš aukščiau“ – labai svarbi. Tačiau darbu galima pasiekti labai daug. Turiu orkestrantų, kurie iš pradžių negalėjo pasigirti subtilia klausa, tačiau tapo puikiais muzikantais.

Aš pats su muzika gyvenau nuo mažų dienų, nes ir tėvai, ir seneliai buvo muzikalūs. Tėvai juokdavosi, kad pirmiau pradėjau dainuoti, o tik paskui kalbėti. Tėčio vadovaujamame orkestre grojome visi trys – aš, brolis Aidas ir sesuo Rūta. Dabar sesuo gyvena užsienyje, tačiau mes su Aidu vis dar orkestre. Jis į repeticijas važinėja iš Vilniaus.

Jubiliejiniame koncerte grojo ir dainavo mudviejų vaikai – iš viso šeši Ziegoraičiai. Tad galime teigti, jog mes meilę muzikai gavome su genais.

– Ar kartais „pabėgate“ nuo muzikos, kaip atsipalaiduojate?

– Labai mėgstu remontuoti automobilius. Nors daug kam tai atrodo nesuderinama, esu technikos žmogus, mėgstu krapštytis prie namų ir dirigento batutą mielai iškeičiu į plaktuką.

– Ar būna tokių minučių, kai norisi viską trenkti ir eiti dirbti kitur?

– Tikrai būna. Kartais skaudu, apmaudu, bet to priežasčių nenorėčiau įvardyti. Su kolektyvu išmokome gyventi pagal tai, ką turime. O ko neturime, stengiamės surasti ir vienaip ar kitaip gauname. Randame išeitį, nes problemas sprendžiame kartu. Esame didelis, stiprus kolektyvas, kuris jungia daugiau nei devynias dešimtis žmonių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVICIAUS nuotr. Dirigento batuta prieš ketverius metus perėmusiam Donatui Ziegoraiciui (centre) ir jo vadovaujamam „Kybartu“ orkestrui žiurovai dėkojo atsistoję.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-06.


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian