• 0

Kybartų bažnyčia pasiekė aukso amžių

Savaitgalį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia švęs savo 90 metų jubiliejų. Iškilminga proga parapija laukia garbingų svečių, tarp kurių bus ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys.

Moderni ir vienintelė

Vienuoliktasis bažnyčios klebonas Vaidotas Labašauskas, Kybartuose dirbantis jau devintus metus, kukliai vertina savo darbus. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienas bažnyčios vadovas paliko savo brydę, kurią iš laiko perspektyvos gali vertinti senieji parapijiečiai.

Nuo to laiko, kai kunigas Vincentas Vizgirda 1914 m. parengė Kybartų lietuvių bendruomenės prašymą Seinų vyskupui Antanui Karosui steigti Kybartų parapiją, praėjo daugiau nei šimtmetis. Pirmuoju kuriamos parapijos klebonu paskirtas Stanislovas Čepulis pradžioje sukūrė Kybartų katalikų parapijos steigimo komitetą.

1922 m. iš Lietuvos geležinkelių valdybai priklausančios aikštės įsigytas žemės sklypas. Jame ir pradėti bažnyčios projektavimo darbai. Rengti projektą buvo pakviestas garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsteigtas bažnyčios statymo komitetas, tarp kurio narių, be kunigo S. Čepulio, buvo miesto burmistras, banko valdytojas ir du ūkininkai.

V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo modernią neoromaninių formų bažnyčią, arka sujungtą su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje.

Sugriovė karas

Iš pradžių architekto užmačios buvo platesnės – įrengti net šešis modernių formų altorius, bet iki galo suprojektuoti tik du: Didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios.

Bažnyčia pradėta statyti 1923 m. Darbų pradžiai dalį lėšų suaukojo parapijiečiai ir užsienyje gyvenantys lietuviai. 1928 m. vasarą baigti bažnyčios mūrijimo ir tinkavimo darbai, uždengtas raudonų čerpių stogas ir spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią, kuri buvo pašventinta ir gavo Eucharistinio Išganytojo titulą. Tik po metų jaunas, vėliau savo darbais išgarsėjęs skulptorius Bronius Pundzius pradėjo kurti Didįjį altorių su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pradžios Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jis pripažintas kultūros paveldo objektu.

Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Tačiau netrukus Kybartų parapiją ištiko skaudus smūgis. 1944 m. bažnyčia besitraukiančios vokiečių armijos buvo subombarduota. O miestą užėmus raudonarmiečiams, ji buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Keitėsi klebonai

Per devynis dešimtmečius Kybartuose klebonavo 11 kunigų. Be jau minėto jos kūrėjo S. Čepulio, ketverius metus bažnyčiai vadovavo kun. Antanas Steponaitis, penkiolika – kun. Vincentas Padolskis. 1960 m. Kybartų parapijos klebonu paskirtas kun. Aloyzas Šlapkauskas, 1964 m. – kun. Pranciškus Matulaitis.

1975 m. Kybartuose pradėjo klebonauti vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, dabar Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti ir platinti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Klebonaudamas Kybartuose S. Tamkevičius kartu su keturiais kunigais įkūrė katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Už savo veiklą buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų, o 1983 m. suimtas ir penkeriems metams įkalintas.

Suėmus kun. S. Tamkevičių, Kybartuose klebono pareigoms paskirtas kun. Gintautas Steponaitis. Po poros metų klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Sadauskas, dar po septynerių – Vaclovas Stakėnas, kuris vis dar nuoširdžiai tarnauja Kybartų parapijai.

Kai 2002 m. kun. V. Stakėnas tapo parapijos altaristu, klebonu paskirtas kun. Vytautas Sakavičius. Nuo 2010 m. parapijai vadovauja kun. Vaidotas Labašauskas.

Puikus palikimas

Dabartinis klebonas V. Labašauskas sako gavęs puikų pirmtakų palikimą, mat parapijos bendruomenė nuo S. Tamkevičiaus laikų turi gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įsijungia jaunimas. Tačiau, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, jaunosios kartos gretos retėja, tad parapija sensta. Vis dėlto parapijiečiai sekmadieniais žavisi bažnyčioje giedančiu jaunimo choru, kurio dainininkai giedoti grįžta net iš studijų didžiuosiuose miestuose.

Klebonas pasidžiaugė ir kun. V. Sakavičiaus indėliu į bažnyčią. Jo klebonavimo metu sutvarkytas šventorius, įrengtas įspūdingas bažnyčios išorės naktinis apšvietimas, nuliedinti varpai, mat iki tol į šventovę kviesdavo mažas suskilęs varpelis.

Dabar skamba trys varpai. Didžiausias, sveriantis 500 kg, turi Dievo tarno Jono Pauliaus II vardą, beveik perpus lengvesnis, 290 kg, pavadintas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, o mažiausias, 150 kg svorio, gavo Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Teresės vardą.

Pasikeitė neatpažįstamai

Per pastaruosius kelerius metus Kybartų bažnyčia dar labiau išgražėjo ir tapo moderni. Pirmiausia atvykęs į naują parapiją kunigas V. Labašauskas griebėsi tvarkyti bažnyčios įgarsinimą, mat žmonės skųsdavosi negirdį pamokslo. Vėliau buvo pakeistas bažnyčios stogas, po remonto baltumu sušvito fasadas, langai sutvisko meniškais vitražais.

Klebonui ramybės nedavė tai, kad žiemą bažnyčioje žmonėms būdavo šalta. Senoji šildymo sistema veikė neefektyviai, tad buvo būtina ją keisti. Specialistai patarė įrengti grindinį šildymą, šilumai gaminti buvo pasitelkti šiluminiai siurbliai.

Dabar klebonas šypsosi prisiminęs, kaip geros valios verslininkai pasiūlė bažnyčios grindims dovanoti plyteles. Tiesa, tuomet klebonas įsivaizdavo, kad plotas, kurį reikia padengti, gal keliasdešimties kvadratinių metrų. Tačiau peržiūrėjus brėžinius paaiškėjo, kad plotas bene dešimtkart didesnis. Vis dėlto verslininkai pažadą tesėjo.

Bendradarbiaujant su ta pačia bendrove buvo pastatyta nauja krikštykla, sakykla, pultas, altorius, priekiniuose languose sudėti nauji vitražai. Tad iš toliau atvykusiems svečiams, kurie bažnyčioje lankėsi prieš kelerius metus, ji pasikeitusi neatpažįstamai.

Kviečia į renginius

Nors naujovėms atviras V. Labašauskas pritaria, kad bažnyčia turi lavinti tikinčiųjų meninį skonį, vis dėl to laikosi nuomonės, kad bažnyčia priklauso žmonėms. Tad modernistiškai įrengti maldos namai, ko gero, vyresnio amžiaus kybartiečiams būtų svetimi. Nes Bažnyčia, anot kunigo, tai pirmiausia parapijos žmonės, bendruomenė, jų nuoširdus tikėjimas.

Būtent visų parapijiečių klebonas laukia jubiliejiniuose bažnyčios renginiuose. Rytoj, rugsėjo 29 d., 18 val., Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vyks sakralinės muzikos vakaras. Gražiausias giesmes, sukurtas nuo Viduramžių iki mūsų laikų, atliks ansamblis „David Antiquor“.

Sekmadienį, 12 val., bus aukojamos šv. Mišios, po kurių vyks agapė. Renginyje koncertuos orkestras „Kybartai“, prisiminimais apie senelį architektą V. Landsbergį-Žemkalnį dalysis jo anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatys ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę. Laukiama ir kitų garbių svečių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas už pagalbą puoselėjant bažnyčią dėkingas puikiems savo parapijos žmonėms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian