Nežinau, kas taip intensyviai skatino skaityti knygas. Ilgai maniau, kad tai – įgimtas poreikis. Būdamas žemesnėse pradinės mokyklos klasėse knygas ėmiau iš mokyklos bibliotekos. Kai ūgtelėjau, interesai išsiplėtė – pradėjau lankyti Moterų draugijos, Darbo rūmų bibliotekas.

Besimokydamas gimnazijoje visą laiką godžiai skaičiau knygas iš gimnazijos bibliotekos, taip pat naudojausi gausiais miesto bibliotekos fondais.

Vaikystėje ir jaunystėje labiausiai domino nuotykių, žmonių likimus aprašančios knygos. Nors prisimenu, kad iš miesto bibliotekos buvau pasiėmęs ir prezidento Antano Smetonos raštus, kurių tuo metu, deja, beveik nesupratau. Ypač traukė knygos apie Amerikos indėnus, jų taurumą, apie nuotykių ieškotojų gyvenimą.

Knygos turtino gyvenimą, turėjo poveikį mūsų žaidimams. Tartum lenktyniaudami išmone, mes, miestelio vaikai, puošdavomės plunksnomis, pasigamintomis indėniškomis kepurėmis, iš karklo šakų išlenktais lankais. Už diržų visada turėjome iš medžio išdrožtus peilius, tomahaukus (kirvius), iš alyvų šakų padarytas strėles. O jau karoliai, dažniausiai padaryti iš kiaulės ilčių, buvo didžiausias kiekvieno „indėno“ garbės reikalas. Drąsumo pavyzdžiai buvo jaunimo literatūroje plačiai išgarsėję narsusis indėnų vadas Vinetu, baltaodžiai galiūnai Old Šeterhendas, Old Fajerhendas. Nors tai buvo herojai iš vokiečių literatūros, bet populiarumo tarp gausiai tuo metu Kybartuose gyvenusių vokiečių vaikų jie neturėjo. Vokietukai nežaidė nei indėnų, nei tarzanų, nei kitų panašių drąsuolių.

Mes, muitinės ir kitų pasienio įstaigų darbuotojų vaikai, labiausiai buvome pamėgę Tarzaną. Raišiojome virves ant didžiulių muitinės pasienio sodo medžių šakų, jomis lipome į medžius ir sūpavomės. Lieponos paupyje dažnai nuskambėdavo ilgi indėniški ar tarzaniški šūkiai „hiiiiiyy!“, kai lietuviukai pakildavo iš upės senvagių, apsikaišę indėnų atributais ir vaizduojantys užpuolę baltaveidžius – prie upelio priartėjusius vokiečių vaikus. Tie plodavo delnais ir juokdavosi.

Taurūs vaikystės žaidimai darė įtakos Paprūsės lietuvių jaunimui ir skatino toliau gilintis į būtinas žmogiškąsias dvasines vertybes.

Daug pasigėrėjimo kybartiečiams kėlė skautų organizacija. Jos nariai dėvėjo skautiškas uniformas, nuolat stengėsi padėti senesniems žmonėms, o padarę gerą darbą ant skautiško kaklaraiščio užsirišdavo mazgelį. Tai jau buvo daugiau nei žaidimas.
Su dideliu malonumu tenka prisiminti daugelį Paprūsės skautų dvasią ugdžiusių, tais laikais itin populiarių knygų: M. Tveno „Fino nuotykius“, „Princą ir elgetą“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“, E. L. Voinič „Gylį“. Nė vienas kybartietis, manau, neužaugo be tokių puikių knygų, kaip A. Diuma „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, L. Busenaro „Kapitonas pramuštgalvis“, Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink Žemę per 80 dienų“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, V. Hugo „Vargdieniai“ ir kt.

Daugelį kartų paslėptas knygas tekdavo ryte traukti iš po pagalvės, nes tėvai neleido skaityti be saiko ir liepdavo naktį miegoti. Jie sakydavo, kad į mokyklą reikia eiti pailsėjus.

Iš vokiečių lietuviai galėjo pasimokyti ir mokėsi darbštumo, kruopštumo. Šiuos kitataučių bruožus vertino daugelis kybartiečių, tarp jų – ir pedagogai. Pradinių klasių mokytojai kartais nuvesdavo savo mokinius pasižvalgyti į Kybartų „miestelšūlę“ (vokišką nepilną vidurinę mokyklą). Matydavome klasėse ant suolų tvarkingai išdėliotus mokinių sąsiuvinius, knygas, įspūdį darė kruopščiai parašytas dailyraštis. Stebėdavomės, kokia tvarkinga visa tos mokyklos aplinka.

Mokykloje man ypač patikdavo mokytojų pasakojimai apie keliones, išvykas vasaros atostogų metu. Papildę savo kultūrinį bagažą, pedagogai labai įdomiai pasakodavo apie Prūsiją, ypač apie Karaliaučių ir Tilžę, Kristijoną Donelaitį bei kitus lietuvius šviesuolius. Mokytojai aiškindavo, kad reikia žinoti, kodėl daugelis Rytprūsių vietovių turi lietuviškus pavadinimus, kodėl ten yra lietuvių.

Esu įsitikinęs, jog daugumą iš Kybartų kilusių senosios kartos žmonių vaikystėje ir jaunystėje teigiamai paveikė ypatinga Paprūsės atmosfera, kuri buvo palanki asmenybių vystymuisi.

Vytautas JAKELAITIS