Maestro karjeroje – posūkis į Kybartus

Maestro karjeroje – posūkis į Kybartus

Visą gyvenimą muzikai ir savo fleitai atidavusiam vilkaviškiečiui teko groti didžiausiose pasaulio scenose. Net ir išėjęs į užtarnautą poilsį, jis vis dar groja ir yra vienintelis vilkaviškietis „Kybartų“ orkestre.

Siekė nuo mažens

Vilkaviškyje gimęs ir augęs Violetas Višinskas paskirti gyvenimą muzikai nutarė vos baigęs keturias mokyklos klases. Berniukas ypač žavėjosi orkestrine muzika, mat mokyklos orkestre, kuriam tuomet vadovavo savo darbo fanatikas Motiejus Kurila, grojo vyresnysis Violeto brolis. Tačiau pats būsimas fleitos virtuozas tuomet dar galėjo pasigirti tik subtilia klausa, aibe išmoktų dainų, kurias traukdavo su muzikaliais šeimos nariais, ir begaliniu noru muzikuoti.

Kai vienuolikmečiam berniukui nepavyko įstoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, jis pats nuėjo pas orkestro vadovą ir paprašė pamokyti groti. Pramokęs griežti klarnetu, po metų jau labiau pasitikėjo savo jėgomis. Tad kai brolis parlėkė iš mokyklos pranešti, jog iš Vilniaus atvažiavo muzikantus į M. K. Čiurlionio meno mokyklą renkanti komisija, dvylikametis Violetas drąsiai nuvyko, pasirodė ir buvo priimtas.

Tačiau, berniuko nuostabai, komisija nusprendė, kad jam labiau tiktų groti fleita, nors ir kaip dvylikametis įtikinėjo, jog jau moka groti klarnetu.

Karjera klostėsi

Vis dėlto V. Višinskas vėliau įsitikino, kad komisija tikrai neklydo. Mat dar besimokydamas menų mokykloje jis tapo dviejų respublikinių jaunųjų fleitos atlikėjų konkursų laureatu, o toliau kelias vedė tiesiai į Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur taip pat studijavo fleitos ir dirigavimo specialybes.

Gabus vilkaviškietis dar studijuodamas pabandė dalyvauti konkurse, kai Nacionaliniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame legendinio dirigento Juozo Domarko, atsirado fleitininko vieta. Nugalėjęs konkurentus, studentas pradėjo dirbti prestižiniame šalies kolektyve ir jame grojo net 42-ejus metus. Tiesa, jau dirbdamas orkestre Violetas dar neakivaizdžiai baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę. Tais laikais tokios studijos buvo aukščiausias muzikantų pasiekimų laiptelis.

Pamatė pasaulio

Daugiau nei keturis dešimtmečius grojęs prestižiniame kolektyve vilkaviškietis dalijosi savo muzikine patirtimi su studentais: dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

V. Višinskas sako niekada nesigailėjęs, jog gyvenimo meile ir prasme pasirinko muziką. Su Nacionaliniu simfoniniu orkestru jam teko apvažiuoti kone visą pasaulį.

– Esu koncertavęs daugelyje šalių. Iš Rytų pusrutulio nesu buvęs tik dviejose valstybėse – Rumunijoje ir Azerbaidžane, – pasakojo V. Višinskas. – Buvo daugybė nuostabių koncertų, begalė įspūdžių, aplodismentų, kuriuos prisiminus ir dabar šiurpuliukas kūnu nubėga.

Violetas dar prisimena tą širdies virpesį, kai teko koncertuoti Kelno (Vokietija) filharmonijos salėje, kur atsistoję plojo keli tūkstančiai žiūrovų, taip pat kai grojo su vienu garsiausių Vokietijos pianistų Justus Frantzu Hamburgo (Vokietija) stadione šimtatūkstantinei žiūrovų miniai. Didelį įspūdį paliko koncertai Japonijoje, kurių per vienas gastroles buvo daugiau nei dvi dešimtys.

Praturtino dvasią

Didelė laimė ir garbė teko koncertuoti su pasaulinio garso violončelininku bei dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, su kuriuo atlikdamas bendrą programą orkestras koncertavo didžiausiose Paryžiaus salėse.

Koncertai su tokio masto žvaigždėmis Lietuvos muzikantus praturtindavo ne tik profesine, bet ir dvasine prasme. Nuo jaudulio orkestrantams drebėjo kiekvienas kūno raumuo.

Vilkaviškietis fleitininkas gali pasigirti ne tik orkestrine, bet ir soline veikla, mat laimėjęs pirmą vietą tarptautiniame fleitininkų konkurse buvo laukiamas daugelio šalių koncertų salėse. Vokietijoje J. S. Bacho „Brandenburgo koncertą Nr. 4“ dviem fleitoms ir smuikui teko groti su Lietuvos kameriniu orkestru (vad. Saulius Sondeckis), taip pat koncertuoti su pasaulinio garso smuikininkais, tokiais kaip Igoris Oistrachas ir kt.

Dirigento talentu mūsų kraštietis sužibo su Radiono Ščedrino „Muzikine auka“, parašyta kompozitoriaus J. S. Bacho 300 metų jubiliejinei sukakčiai. Kūrinys buvo atliekamas vargonais ir 9 pučiamaisiais instrumentais: fleitomis, fagotais, trombonais. Trijų valandų trukmės kūrinyje V. Višinskas ne tik pats grojo fleita, bet ir vadovavo visam kolektyvui, kur reikia atsistodamas ir padiriguodamas. Šis kūrinys buvo įrašytas ir išleistas plokštelių albumas.

Susipažino koncerte

V. Višinskas prisipažįsta dažnai prisimenantis gastroles ir koncertus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, tad ir dabar nueina paklausyti šio kolektyvo koncertų. Nors prieš trejus metus išėjo į užtarnautą poilsį ir reikiamybės groti tarsi nėra, nebuvo dienos, kad Violetas nepaimtų savo fleitos.

– Galiu būti nevalgęs, bet negroti negaliu, – nuoširdžiai sako vilkaviškietis, dar ir dabar dirbantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur Džiazo katedroje dėsto klasikinę fleitą.

Todėl visai nenuostabu, jog Violeto gyvenime po Nacionalinio simfoninio orkestro iš karto atsirado kitas kolektyvas, kuriame maestro gali save realizuoti. Prieš trejus metus atėjęs į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje surengtą Kybartų orkestro koncertą, skirtą jo ilgamečio vadovo maestro Antano Ziegoraičio atminimui, V. Višinskas pirmą kartą pamatė naująjį Kybartų orkestro vadovą Donatą Ziegoraitį, susipažino su buvusiais kybartiečiais, Vilniuje subūrusiais savą orkestrėlį. Violetas nepasikuklino ir pats pasiprašė priimamas į vilniečių kolektyvą.

Taip 55-erius metus Vilniuje gyvenantis vilkaviškietis tapo „kybartinių“ orkestro nariu ir jame groja iki šiol.

Giminystės ryšys

Kai vilniečiai pakvietė Violetą kartu važiuoti ir į didžiojo Kybartų orkestro repeticijas, profesionalus fleitininkas neatsisakė. Tuomet jis dažnai vykdavo į Vilkaviškį aplankyti sergančios mamos, tad manė pakeliui užsuksiantis ir į Kybartus.

Tačiau Kybartų orkestro vadovas D. Ziegoraitis iškart Violetą pristatė kaip naują kolektyvo narį ir vilnietis-vilkaviškietis prigijo „Kybartuose“. Dabar Violetas ten groja jau trečius metus ir juokauja esantis vienintelis „negrynakraujis“ kybartietis gilias savo miestelio tradicijas ir ilgametę savastį išlaikiusiame orkestre.

– Kai manęs paklausia, kodėl aš, vilkaviškietis, groju Kybartų orkestre, sakau, jog su Kybartų miestu mane sieja senas „giminystės“ ryšys, mat viena mano sesuo yra krikštyta Kybartų bažnyčioje, – aiškina humoro jausmo nestokojantis muzikantas. – Be to, kalbu suvalkietiškai, tad visai svetimas iš šalies neatrodau.

Jautiesi svarbus

V. Višinskas labai džiaugiasi tokiu savo karjeros posūkiu ir jaučia didelį malonumą grįžti į gimtąjį rajoną, groti saviems klausytojams, gyventi muzika. Juolab kad meilę muzikai sugebėjo įskiepyti ir savo atžaloms: dukra Jurgita dirba „Liepaičių“ choro koncertmeistere, du anūkai šiemet pabaigė B. Dvariono muzikos mokyklą, o jaunėlis įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Violetas tikisi, jog eis senelio pėdomis – pasirinks fleitos specialybę.

– Muzikanto gyvenimas – be galo įdomus ir dinamiškas, – atviravo V. Višinskas. – Jis suteikia daug peno sielai ir didžiulį savivertės jausmą. Net ir būdamas maža orkestro dalelyte jautiesi be galo svarbus, kai tau ploja tūkstančiai žiūrovų. Tad kol turėsiu sveikatos, būtinai grosiu ir vilnietiškame, ir vietiniame Kybartų orkestruose.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Lino SINKEVIČIAUS nuotr. Neseniai su Mažuoju Kybartų orkestru Violetas Višinskas (antras iš dešinės) dalyvavo konkurse Kroatijoje, kur iškovota geriau šio orkestro nominacija savo kategorijoje.

Santaka_20170527_Visinskas
Mindaugo JASULEVIČIAUS nuotr. Violetas Višinskas su fleita nesiskiria jau 55-erius metus.

Publikuota: “Santaka”, 2017-05-27