Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


Palikite atsiliepimą

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian