Per du dešimtmečius menų centras patyrė ir šilto, ir šalto

Ilgametė Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centro „Gyvybės jėga” vadovė ir viena iš įkūrėjų Bronė Vyšniauskienė prisimena  centro steigimo ir gyvavimo akimirkas, ryškų pėdsaką palikusius tautodailininkus bei neatsiejamą meno įtaką jos gyvenimui.

Nestokodama pagalbos kitiems, moteris per ilgus metus išbandė ne vieną meno šaką bei techniką ir dabar gali pasidžiaugti dešimtimis savo kūrinių.

Pirmoji autorinė paroda

“Man be galo malonu parodyti ir demonstruoti kitų darbus, gera džiaugtis jų pasiekimais ir kūriniais”,- teigė pagyrų sau vengianti pašnekovė. Per du dešimtmečius sukauptus darbus, ji pirmą kartą išrikiavo menų centro salėje. Netoli Patilčių kaimo (Marijampolės sen.) gimusi tautodailininkė, jau beveik keturis dešimtmečius gyvena Kybartuose. Polinkį į meną turėjusi nuo vaikystės, jį atgaivino netikėtai palaužta sunkios ligos. Tada pradėjusi dirbti su moliu, atrado norą ir pašaukimą išbandyti ir kitas meno šakas. Dabar teigia įvaldžiusi daugiau nei 15 skirtingų meno šakų ir galinti jas pademonstruoti bei mokyti kitus. Apžiūrint kūrinius akivaizdi technikų įvairovė, tokių kaip: grafika, fotografija, tapyba, keramika, dekupažas, vėlimas bei jų porūšiai ir kitos šakos. Autorė teigia, kitų darbų jau net nedemonstruojanti, kadangi jie itin seni arba buvę tik pirmieji bandymai. Paklausta, kur mokėsi visų amatų, su šypsena atsako: “Jeigu žmogus turi įgimtą polinkį tam, jam ir nereikia mokytis”. Todėl pasakoja, kaip visko išmokusi pati, pamačiusi vieną ar kitą naują techniką, dirbinį parodoje ar parduotuvėje.

Tačiau ir neturėdama specialių mokytojų, moteris stebina savo kūriniais. Paklausta ar sutiktų juos parduoti, kategoriškai atsako ne ir priduria, kažkam jis kainuotų tik kelis litus, o jai per daug darbo, meilės ir atsidavimo. Taip pat pripažįsta, norinčiųjų nusipirkti ne tik jos, bet ir kitų tautodailininkų. darbus buvo nemažai. Tačiau tikroji meno dirbinio vertė būtų suprantama tik didžiuosiuose miestuose. Moteris su meile kalba apie kiekvieną kūrinį, todėl išskirti kurią nors vieną meno šaką negalėtų: visos yra savaip įdomios ir artimos.

Lietuvoje pirmieji

B. Vyšniauskienė dar puikiai prisimena centro steigimo idėją, kuri kilo prieš du dešimtmečius dalyvaujant tarptautiniame menininkų plenere Lenkijoje. Tuomet grįžę rajono tautodailininkai, kaip tik mąstė, kad reikėtų vietos susibūrimams, pabendravimui. Siekis padėti neįgaliesiems integruotis į visuomenę, pakeisti žmonių požiūrį, priartinti juos prie šių žmonių ir suvienijo tautodailinkus. Taip buvo įsteigtas pirmasis tokio tipo klubas Lietuvoje, vėliau Lenkijoje, dar vėliau ir Vilniuje. Tačiau bėgant laikui, kolektyvas suprato, kad jų veikla peraugo klubo sienas, todėl tapo centru. Į jį pradėjo vykti žmonės ne tik iš rajono, apskrities, bet ir visos Lietuvos. Centre įvairiais amatais užsiėmė ne tik vietiniai tautodailinkai, bet ir atvykę iš užsienio. Mokytis ateidavo tiek neįgalieji, tiek ir sveiki žmonės bei vaikai.

Centras dūzgė nuo gausybės lankytojų, meno kolektyvų. Vadovė džiaugiasi ne vienu iškiliu centro asmeniu, tokiu kaip: K. Eismontas, R. Dabrila, A. Martinkienė, P. Jucius, R. ir V. Kojučiais bei daugybe kitų, visus minėdama kaip nuostabius žmones ir menininkus. Per metus buvo surengiama 11 įvairaus tipo parodų, gausybė švenčių ir mugių, todėl net sunkoka suskaičiuoti, kiek iš viso jų buvę surengta per du dešimtmečius. Tačiau dabar vaizdas kiek kitoks, sulaukiama vis mažiau lankytojų ir bendraminčių.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Paklausta apie šio menų centro naudą lankytojams, Bronė Vyšniauskienė pasakoja ne vieną stulbinančią istoriją, apie žmonių gyvenimus pakeitusį meno indėlį, pridurdama ir apie save. “Žmonės atvažiuoja čia pabūti, pakalbėti, kartais tik pasėdėti ir teigia, kad jiems to reikia, jie lyg iš naujo pasikrauna energijos, gerų emocijų ar idėjų, kurios jiems užtenka kelioms savaitėms. Tada vėl atvažiuoja, sako jiems tai lyg sveikatos eleksyras”,- dalinosi mintimis centro vadovė. Moteris prisimena vienos merginos istoriją, kai mama ją atsivedė po didelės traumos ir prašė pagalbos. Moteris iš karto pasakė neesanti gydytoja ar stebukladarė, gali padėti tik tada, jai mergina turi meniškų pomėgių. Sužinojusi, kad mergina mėgsta piešimą, moteris pasiūlė jai kelis mėnesius piešti ir tada atsinešti darbus parodai. Jos nuostabai, mergina pasirodė praėjus vos mėnesiui su šūsniu piešinių, centro vadovė padėjo parengti parodą, kurioje dalyvavo ir merginos gydytoja iš Kauno, negalėjusi atsistebėti pagerėjusi būkle: ji ne tik buvo guvi, bet ir šoko, dainavo, vėliau įstojo į meno mokyklą. Pašnekovė pati pripažino nustebinusi savo gydytoją, kuri pranašavo jai amžiną gyvenimą vežimėlyje.

Gulėdama lovoje, ji pradėjo dirbti su moliu, vėliau ir kitomis meno šakomis, o dabar niekas net nepasakytų pažiūrėjęs į moterį, kad anuomet ji galėjo būti sunki ligonė. Vadovaudama centrui, ji nestokoja energijos darbas, kūrybai ir pagalbai kitiems. Įkvepiantis ir šviesus žmogus B. Vyšniauskienės atmintyje išliko ir buvęs centro narys Vitas Jurevičius. Dauguma centro narių ir tautodailininkų turi vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, tačiau tai nesutrukdė jiems iki šiol kurti ir džiuginti kitus. Kiekvieną kūrinį pristatanti B. Vyšniauskienė pasakoja apie jo autorių ir kai kurių darbų atsiradimo istorijas centre. Kadangi darbai atkeliavę yra ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš užsienio.

Pokyčiai ne į gerą

Centro vadovė pasakoja, pastarieji metai ir vykstantys pokyčiai, pakeitė ir visuomenės požiūrį į meną ir neįgaliuosius. Dabar centre lankosi vienas kitas žmogus. Tautodailininkų gretos taip pat mažėja, vyresnės kartos atstovai iškeliauja amžinybėn, jaunesnieji išvyksta į užsienį ar didžiuosius miestus. Dar daugiau problemų iškyla dėl valdžios atstovų požiūrio. Kasmet mažinimos ir taip menkos lėšos, uždaro kelius papildomiems darbuotojams, todėl praktikšai viskuo tenka rūpintis centro vadovei, o būtino remonto reikalaujančios patalpos, atrodo neįkandama užduotis. Todėl apie papildomas išlaidas priemonėms, tenka negalvoti. Dar vienas valdininkų parengtas užmojis, kad centras atliktų tik darbo su neįgaliaisias funkcijas – B. Vyšniauskienei pasirodė absurdiškas.

“Apie kokią tada integraciją galima kalbėti, jei siūloma dirbti tik su neįgaliaisiais, užsidaryti tarpusavyje ir nelįsti į dienos šviesą. Apie galimybę atsivežti ir parvežti neįgaliuosius iš įvairių rajono vietų, esančiomis sąlygomis net galvoti negalime”,- kalba viena iš pirmojo Lietuvoje tokio centro steigėjų. Ištisą gausybę dirbinių jau sunku sutalpinti patalpose, todėl nemažai jų sudėti vieni ant kitų, ar tūno dėžese. O pasigrožėti ir pačiam pasimokyti tikrai yra iš ko, juolab, kad tautodailininkai pasirengę mokyti. Savanorytės ir pagalbos kitiems susibūrusių žmonių su metais ir kartomis vis mažėja. Tačiau centro vadovė skųstis ir dejuoti nelinkusi, optimistikai žiūri tolyn, dirba ir kuria bei kviečia tai daryti ir kitus.

Norintieji tiesiog apžiūrėti ar pasimokyti vienos arba kitos tautodailės meno rūšies, yra visuomet laukiami menų centre “Gyvybės jėga” , kuris šį gruodį minės 20-ąsias gyvavimo metines. Ten galima ne tik išmokti kažko naujo, bet ir atrasti save ar susigrąžinti vidinę pusiausvyrą. Nors centro vadovei dar sunku kalbėti apie centro jubiliejaus paminėjimą, dėl esamų sunkumų, bet pažada, kad tai tikrai neliks nepastebėta, o nuveikti darbai ir jų gausa kalba patys už save.

Greta ALIŠAUSKAITĖ

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba