• 0

Kokie vartai į Europos Sąjungą

Žymos :

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Su Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ grupele vieną gegužės dieną keliavome tik po Vilkaviškio rajoną. Aplankėme ne tiek daug: patį Vilkaviškį, Salomėjos Nėries gimtinę, Paežerių dvarą, Vištytį ir pušyną netoli „Viktorijos“ poilsiavietės.

Na, žinoma, ir Kybartus. Norėjau sudominti buvusiu Rusijos imperijos pasienio miestu, o svarbiausia – jo XIX amžiaus geležinkelio stoties didžiulio komplekso reliktais, kurių niekur kitur, manau, nepamatysi. Kažkada čia buvo Rusijos imperijos, dabar – Europos Sąjungos veidas. Kadaise čia buvo didžiausia ir gražiausia Rusijos geležinkelio stotis (po Sankt Peterburgo). Pro čia keliavo daugybė to meto įžymybių, tokių kaip L. Tolstojus, F. Dostojevskis, Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas, Kybartuose gimė Isaakas Levitanas… Dabar, aišku, įžymybės iš Vakarų Europos ir į ją keliauja ne geležinkeliu, o lėktuvais. Ir Kybartų (kaip tada Veržbolovo) daug kas nė nežino. Tuo labiau kad už sienos ne Vokietija, o Rusija. Vis dėlto…

Iš karto autobusu nuvykome prie sienos. Daugelis mūsų buvo niekad nebuvę nei Kybartuose, nei Karaliaučiaus srityje, bent jau ne iš tos pusės. Nuėjome į „Paryžiaus“ – namo, esančio arčiausiai sienos, kiemą. Sutikome čia gyvenantį kybartietį, kuris šį tą papasakojo. Visi norėjo prieiti kuo arčiau metalinės sienos tvoros, o žmogus buvo suglumęs: „Neikit, ten didelė smarvė.“ Ne iš Rusijos pusės. Tiesiog tai buvo tualetas, kuris nežinia kiek laiko nevalytas, kad net durys neužsidaro. Vis dėlto smalsumas įveikė: norėjosi akies krašteliu žvilgtelėti į buvusius Eitkūnus. Pats „Paryžiaus“ namas irgi neblizga (o jį dar galima pamatyti senose vokiečių nuotraukose), išvydome netgi išdaužytą langą. Sužinojome, jog tai daugiausia socialiniai butai, kur atkeliami gyventi čigonai. Niekas neginčija, jiems reikia kažkur gyventi.

Miesto sode, kaip mes jį vadinome nuo vaikystės, pastatyti suolai, ant kurių prisėsti visai nesinori, nes tenka sėdėti ant gryno cemento. Pagrindinė gatvė, kuri vadinosi ir Caro, ir Senapilės, ir A. Smetonos, ir V. Kapsuko, o dabar – J. Basanavičiaus, taip pat nėra išblizginta. Keista, kad visa Lietuva niekaip negalėjo rasti lėšų suremontuoti vienintelį namą su gražiu fasadu (J. Basanavičiaus g. 38), kuriuo jau keletą metų rūpinasi, kaip suprantu, tik Pasaulio kybartiečių draugija. Apšepę ir kultūros namai. Kuo čia didžiuotis? „Maxima“ vietoj sinagogos ar „Iki“ vietoj buvusios žibalinės (na, gal žibalinė buvo ir kiek toliau)?

Kai maniškiai pamatė Kybartų autobusų stotį, susiėmė už galvų. Jiems sakiau, jog Vilkaviškyje stovi, ko gero, pati baisiausia Lietuvoje autobusų stotis, bet buvau pamiršusi Kybartų. Tiesa, prie jos šiuo metu matėme kažką tvarkančius darbininkus.

Lietuvai turbūt tas pats, kokie vartai yra į Europos Sąjungą iš Rusijos pusės. Kažkada labai stebėjausi, kad pasienio miestui nepaliekama lėšų, gaunamų iš muitinės, vizų ir pan. Buvo išspręstas tik terminalo klausimas, nes dabar jau nebematau kilometrinių vilkikų eilių per visą miestą, o būdavo nusitęsia net ir per Virbalį. Ką tada gavo kybartiečiai už tas dusinančias eiles? Kiek lėšų jiems buvo skirta tvarkyti miestui? Kiek pinigų skiriama dabar? Kiek žinau, yra veiklių Vilkaviškio krašte išrinktų Seimo narių. Ar jie apie tai nors kiek pamąsto?

Zita ZOKAITYTĖ

Buvusi kybartietė, Kėdainiai


  • 0

Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

Toje bazėje praleidau visą savo vaikystę (tada buvo V. Kapsuko g. 55, dabar ten – pasienio terminalas). Anksčiau ta vieta vadinosi bitumo baze, po to – asfaltbetonio baze, o žmonės vadino paprasčiau – „smaline“. Buvau jos vaikas.

Tų „smalos“ katilų, į kurių vieną vėliau, jau kai mes ten negyvenome, įkrito ir išvirė (baisu taip ir sakyti) vienas darbininkas. O aš esu kritusi į tas dervos duobes bazės pakrašty, prie geležinkelio. Vaikui juk įdomu visur vaikščioti, neužtenka vien tik savo namų, sodybos (labai sąlygiškas toje bazėje jos pavadinimas) – jam reikia didesnės erdvės. Atsimenu, įlipau į duobę pabraidžioti. Joje tuo laiku „smalos“ nebuvo, tik vandens, betgi dugne – daug smėlio. Įlipau, pabridau ir kojų negaliu ištraukti, smėlis mane įtraukė. Man gal šešeri, o gal penkeri metukai. Šaukiu. Kažkas ateina ir išvelka išsigandusią. Darbininkai jau buvo įpratę mane taip gelbėti. Sakydavo: „Zitutė vėl įkrito.“ Po daug metų dar man primindavo, kaip jie mane traukdavo iš tų duobių.

Mėgdavau vaikštinėti „smalos“ duobes skiriančiomis mūrinėmis pertvaromis. Kartą taip belaipiodama nukritau į vieną duobę. O derva įkaitusi, mane traukia gilyn. Velniškai išsigandau. Besikapanodama gal net vieną batuką palikau toje duobėje. Parėjau „smaluotu“ batu, gal ir suknute. O kaip nuvalyti tą „smalą?“ Čia jau tėvų bėda.

Dar mėgdavau užlipti ant tilto. Buvo toks tiltas bazėje, ten aukštai buvo katilai, kur ir virdavo ta derva kaip pragare. Katilai dažniausiai būdavo uždaryti. Bet labai smagu palipti aukščiau (o juk Suvalkija – toks lygumų kraštas), kad galėčiau pasižvalgyti. Netgi kažkiek matydavau Vištyčio kalnelius. Sykį (oi, ne vieną tą sykį) susižeidžiau laipiodama ant betono kraštų. Buvo bazėje iš betono rankiniu būdu liejami žiedai kelių šuliniams ar pan. Į tų žiedų medinių formų tarpus prikrėsdavo betono mišinio ir laikydavo, kol išdžius. O paskui nuimdavo formas, bet žiedus dar reikėdavo laistyti. Ir laistydavo darbininkės paprastu laistytuvu.

Mūsų namą statė pats tėtis su darbininkais. Taip ir susikūrė bazė pelkėtoje vietoje, nes dar prisimenu meldų buožes – jų teritorijoje būdavo gana daug. O ir iš malūno pusės (bazė ribojosi su malūno teritorija) buvo pelkynas, kūdros, meldai. Prie pat kelio, visai šalia mūsų namelio, irgi buvo pelkutė, į kurią esu įvažiavusi triratuku (aš turėjau tokį pamėgtą triratuką, jį tėvai įkeldavo į traukinį, kai važiuodavome į Pilviškius, nes tada negalima buvo net triratuko vežti paprastame Kaliningrado traukinio vagone, o reikėdavo atiduoti į bagažo vagoną, nors kelias būdavo tik pusė valandos). Tuomet išlipau iš pelkutės visa apėjusi maurais. Po kelių ar keliolikos metų tų maurynų neliko, bazės teritorija buvo išpilta gruntu, vėliau ir išasfaltuota.

Turiu senų nuotraukų, kur mūsų namelio sienos iš lauko apkabinėtos rusiškais darbų saugos ir priešgaisriniais užrašais. Mat mūsų medinis namas buvo ir bazės kontora, kol gerokai vėliau netoli pastatė kitą, mūrinį, pastatą. Iš vienos namelio pusės buvo sudėti įrankiai: kirviai, kastuvai, laužtuvai ir kt. Iš kitos – tėčio kontora. Ten buvo ir „Feliks“ skaičiavimo mašinėlė (bet jau irgi vėliau, nes iš pradžių skaičiuodavo „skaitliukais“), sąsiuviniai su tėčio užrašais, telefonas, kuriuo ir mes naudojomės.

Taigi mūsų namelis iš vieno galo – pailgas įrankių sandėlis, iš kito – kontorėlė (ji tik kelių kvadratinių metrų, kaip ir tas sandėlis). Mes – per vidurį. Ten buvo mūsų virtuvė ir vienas kambarys. Ir tie patys pereinami darbininkų, nes atsimenu prineštus „smalos“ gabalus, kurių negalima būdavo gerai išvalyti, nors ir kaip gramdydavome. Darbininkai ateidavo, pėduodavo ir niekas nepaisė, tik paskui jau atsirado į tą sandėliuką durys iš lauko. Buvo viskas labai vieša, kaip ir visas gyvenimas sovietijoje.

Kambario ir virtuvės baldus darė pats tėtis. Jo buvo ir stalas, ir taburetės, ir spintos padarytos. Jis ir lovas darė. Tik sofa pirkta. Iš pradžių priebučio įeiti į mūsų „palocius“ nebuvo, paskui tėtis padarė prieangį su įstiklintu langeliu, kad būtų šviesiau. Mūsų tualetas buvo valdiškas ir toli, net labai toli, pagelžkely. Nebūdavo patogu.

Mes labai ilgai neturėjome televizoriaus, tik radiją. Televizorių įsigijome gal tik kokiais 1967 ar 1968 m. TV eidavau žiūrėti pas draugę Rūtą Bankauskaitę, kurios tikrasis vardas buvo Birutė. Jų šeima turėjo televizoriuką, o paskui įsigijo ir „spalvotą“, tiksliau – uždėdavo ant ekrano tokią juostą, kad atrodytų kaip spalvotas. Tuomet buvo gal tik kokia viena ar dvi TV programos. Ir tie filmai vis apie karą ir apie karą… Arba apie revoliuciją. Atrodo, kad nieko daugiau pasaulyje ir nebuvo, tik „Didysis Tėvynės karas“.

Ant sienos buvo lentynėlė (trikampė, jungianti dvi sienas), ant kurios padėtas kryžius, o greta kabojo du šventi paveikslai. Paskui, kai man buvo kokie dešimt ar dvylika metų, tėtis pasakė, jog reikia nuimti tą lentynėlę ir paveikslus, taip jam liepę. Kažkaip keista, kad tikrasis psichologinis teroras prasidėjo tik apie 1960-uosius. Tėtis nebuvo komunistas, bet vadovavo tai bazei, o vadovo namuose negalėjo būti šventų daiktų! Lentynėlę nuėmė. Neliko šventos vietos. Kryžius buvo kažkur nukištas (jį dabar aš turiu), paveikslai atsidūrė sename lagamine. Man buvo baisu: o jei tikrins ir tuos lagaminus?

Paskui panaikino tą sandėlį, pastatė kažkokią atskirą „būdžiukę“, kaip mes tokius pastatus vadinome, susidėti valdiškiems įrankiams, daiktams. Tėvai sandėliuko vietoje įsirengė miegamąjį. Tas kambarys siaurutis, mažutis, bet mums jau gerai, jau yra daugiau vietos miegoti, yra erdvės.

Buvau paauglė, kai mums atidavė ir kitą namelio dalį – buvusią kontorą. Ten jau buvo mano kambarys. Irgi visai mažutis, ko gero, identiškas tam mūsų „miegamajam“ – tačiau mano. Sunku būdavo į jį patekti, nes reikėjo eiti pro siaurą tarpelį tarp sofos galo ir spintos. Prisimenu, kaip kartą greitosios pagalbos medikė atvykusi pas mamą (ji tada atsigulė mano kambarėlyje, gal jis buvo švaresnis) skaudžiai užsigavo koją. Vis dėlto aš, nors irgi dažnai strigdavau eidama, kambarėliu buvau labai patenkinta. Tai buvo mano pirmoji privati erdvė. Ten turėjau ir etažerę, kurią, aišku, irgi sukalė tėtis. Joje buvo mano knygos. Jau nuosavos.

Zita ZOKAITYTĖ, Iš autobiografinių eskizų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-17


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian