Tarp Lietuvos mokslų premijos laureatų ir kybartiečio vardas

Tarp Lietuvos mokslų premijos laureatų ir kybartiečio vardas

romas-7

Š.m. vasario 7d. Lietuvos mokslo premijų komisija paskelbė 2012 m. Lietuvos mokslo premijos laureatų sąrašą, tarp kurių ir kybartietis, profesorius dr. Romas Baronas (VU matematikos ir informatikos fakulteto programų sistemų katedros vedėjas), kuris kartu su Feliksu Ivanausku apdovanoti už darbų ciklą “Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997 – 2011).

Vyriausybės nutarimu Lietuvos mokslo premijos skiriamos kiekvienais metais už Lietuvai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus.

Daugiau apie 2012 m. premijų paskyrimą skaitykite čia.

Romas Baronas yra Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narys. Nors gyvena Vilniuje, tačiau aktyviai prisideda prie kybartai.lt internetinio puslapio veiklos.

Romo Barono foto iš asmeninio archyvo

Pateikiame Viletos Mickevičiūtės pokalbius su Romu prieš premijos laureatų paskelbimus.

„Prisigalvoti lygčių, kurios gal ir bus naudingos po 100 metų – pernelyg didelė prabanga tokiai šaliai kaip Lietuva…“

 Ivanauskas_Kulys_BaronasKai su žemiečiu, Vilniaus universiteto informatiku, profesoriumi Romu Baronu susitikome vis atidėliojamam pokalbiui apie Kybartus ir jo su bendraautoriais parengtą monografiją, kuri prieš pat Šv. Kalėdas buvo išleista arabų kalba, iš Romo išgirdau, kad ir jo mokslinis darbas tarp 18  kitų darbų pristatytas  2012 m. Lietuvos mokslo premijai gauti. Lietuvos mokslo premijos skiriamos kasmet už Lietuvai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbus. Ir štai 2013 m. vasario 7 d.  paaiškėjo, kad Romas Baronas pateko tarp laimingiausiųjų: premija jam su kolega Feliksu Ivanausku paskirtafizinių mokslų srityje už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“

Taigi gėda būtų susilaikyti nepasikalbėjus su tokiu garbingu iš Kybartų kilusiu žmogumi.

       Skaityti paskaitas – tolygu kopimui į kalnus

Sėdime gurkšnodami profesoriaus bute kavą, kurią jis pasišovė paruošti naujuoju, Kalėdų Senelio dovanotu aparatu, triauškiame Romo mėgstamiausius „Vilniaus“ saldainius ir laukiame iš mokyklos grįžtančios jo žmonos Rimantos, beje, taip pat kybartietės.

Romas Baronas yra baigęs taikomąją matematiką. „Tai ne nauja mokslo šaka, ji sena kaip istorija“, – mįslingai šypsosi Romas. Abu Lietuvos mokslo premiją pelnę profesoriai (F. Ivanauskas ir R. Baronas) – anaiptol ne  atsiskyrėliai, užsidarę savo kabinetuose: jie intensyviai skaito paskaitas studentams ir laiko tai smagiu, nors ir nelengvu, mokslininko darbo aspektu. „Dar ir dabar po paskaitos jaučiuosi lyg užlipęs į kalną“, – linksmai teigia R. Baronas, nors Vilniaus universitete dirba jau 30 metų. 2005 m. jam suteiktas  profesoriaus vardas, nuo 2006 m. jis – Programų sistemų katedros vedėjas.

 

Iš lietuvių knygos mokysis ir arabai

Mathematical Modeling of Biosensors Kartu su biochemiku Juozu Kuliu ir matematiku F. Ivanausku R. Barono parašyta monografija (Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians) buvo išversta į  arabų kalbą. „Daugelis sunkiai gali patikėti, kad mūsų knyga sudomino arabų mokslininkus – juk jie net tam tikrų mokslinių terminų neturi“, – sako R. Baronas. Angliškai ši monografija pasirodė dar anksčiau – 2010 m. prestižinėje  SPRINGER leidykloje. Vienas iš bendraautorių – prof. J. Kulys – yra biojutiklių (biosensorių) matematinio modeliavimo pasaulyje vienas iš pradininkų. Jis – biochemikas, prof. F. Ivanauskas – matematikas, o R. Baronas save laiko informatiku. Šios mokslininkų trijulės darbų esmė – konstruojant, kuriant jautresnius, tobulesnius biojutiklius taikyti matematinius modelius. O matematiniai modeliai jau seniai taikomi ir fizikoje, ir chemijoje, ir biochemijoje. „Paprastai kalbant, – sako R. Baronas, – tuose fiziniuose moksluose, kurie susiję su eksperimentais, kol būna gautas koks nors efektas, tenka sukioti daug rankenėlių, t. y. atlikti daugybę fizinių eksperimentų. O štai matematikas gali prisigalvoti visokiausių lygčių, kurios bus naudojamos gal tiktai po 100 metų. Bet tai jau būtų pernelyg didelė prabanga tokiai šaliai, kaip Lietuva.“ Užtat, pasak kybartiečio mokslininko,  vienas iš reikalavimų, keliamų šių dienų mokslininkams, ir yra jų darbų aktualumas. „Lietuvoje, kaip žinai, – mėgina suprantamai man, humanitarei, paaiškinti Romas, – aukšto pasaulinio lygio mokslo sričių nėra taip jau daug. Viena iš tokių plačiausiai žinomų sričių yra lazeriai, kita – biotechnologijos. O jos glaudžiai siejasi su biochemija. Nors Vilniaus universitete veikia ir biotechnologijos, ir biochemijos institutai,  ne visada aišku, kur baigiasi kuris tiriamasis mokslas, o kur prasideda biotechnologijų sritis. Profesorius ir akademikas J. Kulys yra vienas iš matematinio modeliavimo taikymo biochemijoje pradininkų ir yra vienas iš labiausiai užsienio mokslininkų cituojamų Lietuvos mokslininkų.  Šis žmogus sugeba formuluoti uždavinius, o tai aktualu biojutiklių konstruotojams ir modeliuotojams, “ – apibendrina savo impovizuotą paskaitą man, kiemo kaimynei, 2012 metų Lietuvos mokslo premijos laureatas.

Biochemikų paslaugų prireikia neretai Lietuvos šeimai

„Labiausiai žinomas biojutiklis, – sako Romas, – yra 1962 m. mokslininko L. Klarko sukurtas prietaisas cukraus, arba gliukozės, kiekiui kraujuje matuoti.  Prieš kokius trejus metus viena lietuvė mokslininkė atliko tokį eksperimentą: nusipirkusi vaistinėje (ne kokiame nors turguje!) tris skirtingų firmų gamintus biojutiklius (aišku, jie yra sertifikuoti), atliko to paties kraujo mėginio matavimą ir jais, ir laboratorijoje. Ir kaip nustebo, kai tų, vaistinėje pirktų, prietaisų rodmenys pastebimai skyrėsi. O juk cukriniu diabetu sergantys ligoniai nuolatos turi badytis sau pirštus, imti kraują ir tokiu biojutikliu nusistatyti cukraus kiekį jame, sekdami, ar jis neartėja prie gyvybei pavojingos ribos. Pasirodo, jutiklių bėda yra ta, kad jie greitai sensta, mat jų pagrindinė medžiaga – fermentas, biologiškai aktyvi medžiaga, o kiekviena tokia ,,gyva“ medžiaga laikui bėgant sensta. Todėl, – aiškina toliau kybartietis mokslininkas, – ir yra svarbu tą fermentą tame prietaise „užkonservuoti“, tarkim, uždengti dar viena poringąja membrana. Poringoji membrana kraują praleis, o patį fermentą, kurio molekulės yra žymiai didesnės nei kraujo, užrakins.“

Kanarėlės – pirmieji biojutikliai

Pasak Romo, jau pirmieji Amerikos angliakasiai naudojo biojutiklius. Leisdamiesi į šachtą jie su savimi pasiimdavo narvelyje patupdytą kanarėlių porelę. Jei metano dujų koncentracija šachtoje viršydavo normą, kanarėlės užversdavo kojeles… Dabartiniai biojutikliai yra labai sudėtingi prietaisai, kuriuose mikro-, net nana- lygmeniu veikia daugybė sudėtingų fizinių ir cheminių procesų – štai čia ir prireikia matematinio modeliavimo. Biochemikas J.Kulys padėjo F. Ivanauskui sukurti modelį – sudėtingas lygtis, aprašančias biojutiklyje vykstančius procesus, o R. Baronas, talkinant jų doktorantams, atliko kompiuterinius skaičiavimus. Romas sako, kad su kompiuteriu galima išspręsti labai daug ką, nors kai kurių jutiklių modeliavimai  kompiuteriu trunka keletą parų.

Biojutikliai gali būti naudojami ne tik medicinoje, bet ir, tarkime, patikimai ir greitai nustatyti vandens užterštumą, aptikti narkotinių medžiagų, sprogmenų ar biologinio ginklo pėdsakus.

Mokslininkas formavosi ant „bruko“

Paskutinis_skambutis_Romas_DainiusMiglotą vaizdą apie biojutiklius pasijuntu kaip ir susidariusi, tada imu domėtis Romo vaikystės Kybartais. Pasirodo, I klasę jis baigė gyvendamas J. Janonio gatvėje, netoli pervažos. Prisimena, kai persikraustė į Višyčio g.17, nuo jo lovos iki gatvės tebuvo 10 metrų. Sunkvežimių triukšmas, palyginti su pravažiuojančių traukinių bildėjimu, iš pradžių pasirodė stipresnis, bet ilgainiui išmoko jo negirdėti… Į mokslus linkęs jaunuolis 10 metų šoko tautinius šokius, vadino tai savuoju sportu. Šokti jį mokė ir Lilija Kinaitienė, ir jau a.a. Gražina Rakauskienė. Pro savo kambario langą Romas yra matęs, kaip savivartė, prikrauta žvyro, partrenkia draugą, su kuriuo jie turėjo išeiti į repeticiją. Ištrauktas iš po ratų, draugas, ačiū Dievui, liko gyvas ir sveikas. Vaikystės kaimo Romas neturėjo, nes tėvai anksti neteko tėviškių. Ledo ritulį žaisdavo savo namų kieme ant užšalusios didžiulės balos, kurioje vasarom gaudydavo karosus.

Gražino Kybartus ir įamžino juos kino juostoje

„Nuo 7–8 klasės visas savo vasaras leisdavau gražindamas Kybartus, – didžiuodamasis sako Romas, – nes tėtis buvo namų valdytojas ir mudu su klasės suolo draugu Dainiumi nesunkiai įdarbindavo. Abu labai norėjome užsidirbti. Tekdavo dažyti Kybartų namus. Po mūsų niekas jų jau neperdažė“, – sako Romas. Kadangi lankė foto būrelį, už užsidirbtus pinigus 1974 m. tėtis nupirko jam filmavimo kamerą. Nepaleido jos iš rankų – įamžino savo mamą, auginančią rožes jų kieme šalia dviejų laukinių kriaušių, kepančią Kybartų kepykloje vaflius, tėtį, savaitgaliais vis remontuojantį kieme stovintį šeimos moskvičių, seses, skaitančias ,,Friozi“, geriausią tais laikais užsieninį vaikišką žurnalą, įsigytą Kybartų spaudos kioske prie bažnyčios… Kino juostoje užfiksuota ir pirmoji Romo klasės draugų dešimtokų ekskursija į Vilnių, Trakus, dar ir dabar susiėję jie daug valandų ir su didžiausia nostalgija pasižiūri runkelių nuėmimo talkų kolūkiuose, I. Levitano paminklo atidengimo Kybartuose iškilmių, Paskutiniojo skambučio įrašus, išvysta jau Anapilin iškeliavusių draugų ir mokytojų veidus.

Dukterėčios kalėdinis siurprizas

Romas oriai atneša iš kito kambario per Kalėdas  gautą brangią dovaną – jo dukterėčios Kybartuose dėdei įteiktą albumą, į kurį kruopščiai suklijuotos relikvinės tėvų ir giminaičių nuotraukos, bylojančios apie praeities akimirkas. Romo mama Teresė Jonaitytė buvo kilusi iš Kauniškių kaimo netoli Gražiškių, 20 metų ji išdirbo Kybartų miesto kepykloje . Romo tėtis –Vitalijus Baronas – kilęs iš Bartninkų, mirė1983-iaisiais – tais pačiais metais, kai gimė pirmagimis Romo sūnus. Romo senelis – savanoris, jis buvo gavęs 7 ha žemės. Romas apgailestauja, kad tos žemės jų giminei išlaikyti savo rankose nepavyko. Romo mama išgyveno 82 metus, išėjo Anapilin prieš pora metų. Brolio jau irgi nėra tarp gyvųjų. „Mokykloje buvo du gražiausi berniukai, vienas iš jų – tai tavo brolis Vitalius, – vis sakydavo Romui apie vyresnėlį Raudonosios mokyklos sargė Vabalienė.

Mokytojai, kuriems nori nusilenkti

Klase_su Aukle_toja_po_35mRomas į VU įstojo 1977 m. Matematiką Kybartų K. Donelaičio vidurinėje mokykloje nuo pat 5-os klasės jam dėstė a. a. Vytautas Sinkevičius. „Lenkiu prieš jį galvą“, – sako mokslininkas. Šis pedagogas pastūmėjo berniuką iš Suvalkijos pasienio miestelio 9 klasėje stoti į neakivaizdinę moksleivių matematikų mokyklą prie VU matematikos fakulteto. Dar po pirmų užsiėmimų mokytojas Romui davė patarimų, o vėliau jau liepė nebesitikėti patarimo, kaip spręsti uždavinius – pasijuto nebetinkąs į patarėjus… Antras svarbus mokytojas Romo gyvenime – a. a. Albinas Sakalauskas , gal metus dėstęs jam fiziką. Moksleivių fizikų m-loje „Fotonas“ Romas mokėsi kartu su savo klasės draugu Dainiumi Rudzevičiumi. Abu šią mokyklą baigė. Nepritempta pirmūne Romas vadina buvusią savo bendraklasę Žydrę Sinkevičiūtę – gabią absoliučiai viskam. „Bet Kybartai, deja, visąlaik pirmiausia didžiuodavosi savo saviveikla“, – su švelnia nuoskauda prisimena Romas. Tai jaunuolį savotiškai ir grūdino. Jo auklėtoja Genovaitė Mackevičiūtė, tarsi nuspėdama mįslingą auklėtinio ateitį,  kartą tėvų susirinkime išgąsdino Romo mamą, jai taip apibūdindama gabųjį Romą: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ . Auklėtoją Romas irgi labai gerbia, atvykęs į Kybartus ją aplanko. „Prisimenu, kaip mama man „laistant“ profesoriaus vardą, atsiduso: „Profesorius, bet ne kunigas…“, – juokiasi mokslininkas.

Šeimą kūrė su klasės drauge

Rimanta_Romas_Konferencija_VienaBesišnekučiuodami sulaukiame ir po dienos darbų namo grįžtančios Romo žmonos. Kamantinėjami bendraklasiai abu vienbalsiai teigia simpatiją vienas kitam pajutę tik per Paskutinį skambutį. O pats pirmasis jų susitikimas ankstyvoje vaikystėje, pasirodo, buvęs itin dramatiškas. Kartą Rimantos mama Aldona Kružikienė atėjo su dukra pas siuvėją Katilienę, gyvenusią miesto centre, netoli garsiojo Kybartų Berlyno. Kol aptarinėjo siuvinį, mama dukrą išleido į kiemą su pažįstama mergaite pažaisti, o Baroniukas, gyvenęs gretimame name, ėmęs ir paleidęs Rimutei į galvą akmenį… Ponia Aldona,  įpuolusi pas Baronus, ėmė moralizuoti juos, kad jos dukrą, atėjusią į svečius, jų chuliganas sūnus išdrįsęs šitaip sumušti… Incidentas tąkart baigėsi visiems išsiskirsčius, bet likimas šiuos vaikus ir vėl greitai suvedė – abu pradėję lankyti mokyklą pateko į tą pačią klasę. Mokėsi kartu vienuolika metų, nejausdami vienas kitam ypatingų sentimentų. Tik išleistuvių dieną Romas išdrįso parodyti ilgametei savo bendraklasei išskirtinį dėmesį. Rimanta išvažiavo mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą, Romas – į Vilniaus universitetą. Susitikinėdavo kas savaitę. Po trijų kursų susituokė. Rimanta – jau 10 metų yra Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Iki tolei dirbo pradinių klasių mokytoja. Kasdien parsinešdama namo kalnus sąsiuvinių, laiko sau turėjo nedaug. Dabar jau yra kada net pasiuvinėti kryželiu. Gal anyta bus įkvėpusi ją imtis šio moteriško meno? Tik anyta savo įrėmintą jaunystės siuvinį buvo nukišusi į garažą, o Rimanta jį aptikusi iš naujo įsirėmino ir užsikrėtė šiuo ,,menu“ pati… Rimanta ir Romas Baronai jau 33 metai kaip drauge, jų vyresnėlis Darius yra baigęs informatiką, vedęs, gyvena ir dirba Vilniuje, dukra Milda – Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, dabar mėgina nutverti už uodegos savo laimės paukštę Londone.

 

Ir mokslininkai  moka ilsėtis

Rimanta_Romas_JoninesNors Romas Baronas yra mokslo žmogus, jo dėmesio stoka nesiskundžia nei šeimos nariai, nei artimieji, nei kybartiečiai išeiviai. Jis – Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narys, randa laiko nuotraukose įamžinti PKD susirinkimus ir šventes,  o gražiausias pastarųjų metų šeimos laisvalaikio akimirkas Romas jau yra užfiksavęs savo sodyboje Aukštaitijos kaime, 10 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Šiose jo nuotraukose karaliauja gamta. Pasak Romo, nedaug tokių kaimų rasi Lietuvoje, kad pusantro kilometro spinduliu gyventų trys profesoriai, vienas docentas ir vienas informacinių technologijų firmos direktorius… Romą su žmona prieš 8 metus į šią tylos oazę pasivadino tas pats Feliksas Ivanauskas. Romas gal ir nebūtų ryžęsis nusipirkti nuošalią nugyventą totoriaus trobą ir ją prikelti naujam gyvenimui, jei kolega nebūtų pakvietęs. Per gyvenvietę nutiestu asfaltu, ant kurio kybartietis  su dukra vasaromis įsigudrina žaisti tenisą, per valandą pravažiuoja ne daugiau kaip 2 automobiliai.  Tačiau Baronai randa laiko nulėkti ir į gimtuosius Kybartus, kuriuose gyvena Rimantos mama ir Romo artimieji. Abi, už Romą jaunesnės, seserys irgi pedagogės: vyresnioji, Irena Arlauskienė – Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos matematikos mokytoja, jaunėlė, Roma Ciplijauskienė – Paežerių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir pradinių klasių mokytoja, bet gyvena Kybartuose ir prižiūri senąjį tėvų namą.  Susiėjus visiems nepritrūksta kalbos ne tik apie mokyklą, bet ir apie jiems vis dar brangią tėviškę. Įžvalgus, matyt, buvo poetas Jaronimas Šalčiūnas, jausmingai sueiliavęs: „ O Kybartai, Kybartai! / O mieli, dideli / Į gyvenimą vartai / Mūsų – paukščių – kely…“

Violeta Mickevičiūtė