Daily Archives: 2018-11-23

  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian