Monthly Archives: lapkričio 2019

Eglutės įžiebimas

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Kybartiečiai protestuoja dėl maumedžio pavadinimo

Kybartuose kerojantis Dabulevičių maumedis nuolat sulaukia dėmesio. Ir ne tik dėl savo įdomios formos. Jau kelintą kartą įvairioms instancijoms nepasitenkinimą reiškia vietiniai kybartiečiai, kurie mano, kad šiam medžiui suteiktas neteisingas pavadinimas.

Savininkės valia 

Pasak žmonių, tikrasis senosios sodybos savininkas buvo muitinės tarnautojas Adolfas Draugėlaitis. Maumedis ir greta namų augantis sodas sodintas jo šeimos. Tad ir medis turėtų būti pavadintas Draugėlaičių maumedžiu. Žmonės mano, kad negalima taip palikti, ir norėtų parengti peticiją dėl pavadinimo pakeitimo. 

Apie tai paklaustas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog suteikiant pavadinimą ir įtraukiant medį į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą niekas seniūnijos neklausė. Pasak jos vadovo, vietiniai žmonės pasakoja visokių istorijų, yra klausę ir jo nuomonės po to, kai atsirado medžio vietą nurodanti rodyklė, tačiau tikslios informacijos seniūnija neturi. 

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis buvo tiesmukas: „Nesuprantu, kokie klausimai gali kilti dėl pavadinimo. Šis medis auga privačioje teritorijoje, tad su sodybos šeimininke a. a. Salomėja Dabulevičiene ir derinome pavadinimą. Jei medis būtų augęs valstybinėje žemėje, tuomet greičiausiai būtume atsiklausę visuomenės nuomonės. Apskritai džiaugiamės, kad šeimininkė leido žmonėms lankytis privačiame kieme. Jos noru medis ir pavadintas Dabulevičių maumedžiu, tad jokių diskusijų būti neturėtų.“ 

Bendra gyvenimo istorija 

Taigi, paskutiniosios šeimininkės norų reikėtų paisyti, juolab kad ir jos gyvenimo istorija su šia sodyba glaudžiai susijusi. Prieš trejetą metų čia praleidusi paskutines savo gyvenimo dienas S. Dabulevičienė yra pasakojusi, jog gimė ne šioje sodyboje, tačiau ilgai joje gyveno. Kai buvo maža, tik dvejų metukų, čionai ją atsivežė mamos brolis Adolfas Draugėlaitis, kuris su žmona vaikų neturėjo. Salomėja tvirtino, kad čia jai meilės netrūko, ir apie savo gyvenimą su giminaičiais ji atsiliepė labai šiltai. 

Tačiau taip jau atsitiko, jog netrukus dėdės šeima buvo ištremta į Sibirą. Tuokart dėdienės namuose nebuvo, tad liūdno likimo ji išvengė. Užtat A. Draugėlaitį su Salomėja stribai išvežė į traukinį, kuris riedėjo Sibiro pusėn. Po ilgų peripetijų šeima mergaitę susigrąžino į Lietuvą, o dėdė tremtyje pasiliko ilgam. Jo žmona iki pat savo mirties gyveno sodyboje. Jai vėliau vėl teko priglausti likimo mėtomą Salomėją. 

Kaip pasakojo S. Dabulevičienė, anuomet mirus jos mamai, tėtis vedė antrą kartą, šeima pasipildė dar penkiais broliais. Kai mergaitei sukako 12 metų, mirė ir tėtis. Tuomet pamotė išvijo Salomėją iš namų ir ši apsigyveno pas Sibire likusio dėdės žmoną. 

Apskritai, didžiąją dalį savo gyvenimo S. Dabulevičienė praleido šioje sodyboje. 

Gražia legenda abejoja 

Dar būdama gyva kybartietė į savo kiemą priimdavusi visus čia užsukančius svečius ir galėdavusi paporinti daugybę savo giminės istorijų. Moteris buvo įsitikinusi, kad šioje jos širdžiai brangioje sodyboje, prie pamėgto Molyno ir ištisai čiurlenančio vandens gręžinio, nenutrūks giminės ištiestos gijos. 

Kaip 2015 m. vasarą „Santakai“ pasakojo pati S. Dabulevičienė, vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar jos proprosenelis – laivo kapitonas. Moteris tuomet sakė, jog įdomiajam augalui – keli šimtai metų.

Vis dėlto maumedį tvarkę arboristai šia gražia legenda suabejojo. Pasak jų, pagal kamieno storį net ir du šimtai metų šiam medžiui būtų daugoka. Maumedžiui galėtų būti 100–150 metų. Tačiau tai nė kiek nesumažina jo vertės. 

Pasak specialistų, medžio forma visiškai nebūdinga šios rūšies augalams. Gali būti, kad ankstyvoje „jaunystėje“ maumedžiui buvo nulaužta viršūnė, o naujai formuotis trukdė kažkokie statiniai ar kiti augalai. Šoninės šakos nulinko, o vėliau, ieškodamas erdvės, medis pradėjo stiebtis į viršų ir formuoti naujas viršūnes. Tai viena iš galimų jo formavimosi versijų. 

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ.

Autorės nuotr. Įtraukiant medį į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą, maumedžio pavadinimas buvo derinamas su sodybos šeimininke. Jos valia augalas pavadintas Dabulevičių maumedžiu.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.



Traukinio bėgiais – į šlovingą praeitį

Gruodžio 13 d. (penktadienį), 16 val., Kybartų bendruomenė kviečia į renginį miesto geležinkelio stoties salėje. Jo tema – „Traukinio bėgiais atgal – Kybartų geležinkelio stoties komplekso istorija 1857–2019 metais“.

Pranešimą skaitys Kauno technologijos universiteto paveldo studijų absolventė Irma Grigaitytė. Ji yra apsigynusi labai įdomų baigiamąjį bakalauro darbą apie Kybartų geležinkelio stoties komplekso istoriją. Lektorė pristatys pastatų architektūros ypatybes bei istorinę vertę turinčius geležinkelio stoties brėžinius, kurie nubraižyti dar carinės Rusijos valdymo laikotarpiu. 

Kybartų geležinkelio stoties kompleksas statytas XIX a. viduryje, tiesiant Varšuvos–Sankt Peterburgo geležinkelio liniją su atkarpa Kaunas–Virbalis. Ši atkarpa buvo viena pirmųjų geležinkelio linijų Lietuvoje. Prancūzų architektų bei inžinierių suprojektuotas ir pastatytas kompleksas buvo įspūdingo dydžio, su išskirtomis funkcinėmis zonomis. 

Istoriškai susiklostė, kad Rusijoje buvo naudojamos plačiosios geležinkelio vėžės, o Prūsijoje ir Vakarų Europoje – europinės vėžės, tad Kybartai buvo tarpinė stotis tarp šių dviejų imperijų, išvykstančių ir atvykstančių traukinių pasikeitimo centras. Būtent dėl šios priežasties keleivių rūmų pastatas buvo reprezentacinė caro stotis ir turėjo aukščiausios klasės stoties titulą. 

Įkurtą prie pat imperijos sienos kompleksą sudarė ne tik geležinkeliui aptarnauti, bet ir muitinės reikmėms bei prekių sandėliams, perkrovimui skirti pastatai. 

Geležinkelio atsiradimas suteikė miestui svarbos, aplink kompleksą pradėjo kilti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, visuomeninės paskirties objektai. Bėgant metams keitėsi ne tik Kybartų miestas, bet ir geležinkelio stoties kompleksas. Kito pastatai, jų paskirtis. Iki mūsų dienų išliko 13 komplekso objektų. 

Apie tai ir bus kalbama I. Grigaitytės pranešime. Jo pasiklausyti kviečiami visi, kuriems įdomi ši istorija. Renginyje koncertuos Vilkaviškio muzikos mokyklos auklėtiniai. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Rengiant EMA užduotis – kybartietės indėlis

Vis daugiau Lietuvos mokinių ir pedagogų naudojasi elektroninės mokymosi aplinkos (EMA) siūlomomis galimybėmis. Šiemet prie kai kurių užduočių rengimo prisidėjo ir kybartietė Sandra Žemantauskaitė.

EMA – tai elektroninė mokymosi aplinka, kuri leidžia diferencijuoti bei individualizuoti mokymo procesą ir suteikia interaktyvią motyvavimo sistemą. Elektroninė mokymosi aplinka skirta mokiniams, besimokantiems matematikos, lietuvių kalbos, anglų kalbos, gamtos ir žmogaus, pasaulio pažinimo, biologijos, istorijos bei geografijos dalykų. 

Apsilankiusieji interneto puslapyje www.emapamokos.lt gali rasti įvairioms klasėms skirtų kompiuterinių užduočių, taip pat elektroninių vadovėlių, diagnostinių testų, virtualių seminarų ir kt. Šiais metais prie pradinukams skirtų užduočių prisidėjo ir kybartietė lituanistė, rajono Švietimo pagalbos tarnybos andragogė S. Žemantauskaitė. Ji buvo šių užduočių redaktorė. 

EMA produktai – elektroninių edukacinių priemonių kūrėjos UAB „E. mokykla“ produktas. Su šia bendrove S. Žemantauskaitė bendradarbiauja ne pirmą kartą. 2014 m. įmonė sukūrė internetinę mokymo, mokymosi ir pasiruošimo brandos egzaminams sistemą „Egzaminatorius.lt“, apdovanotą „Metų gaminio“ aukso medaliu. Sandra buvo viena iš šio projekto užduočių kūrėjų. 

„Smagu, kad vėl turėjau galimybę prisidėti prie šios bendrovės kūrinių. EMA – labai reikalingas ir svarbus produktas. Žinau, jog juo naudojasi ir kai kurie mūsų rajono pedagogai. Visuomenėje vis daugiau akcentuojama informacinių technologijų svarba. Vis mažesni vaikai pradeda lavinti savo kompiuterinius įgūdžius, tad kodėl jų susidomėjimo informacinėmis technologijomis nepanaudojus kitų dalykų mokymosi tikslams? EMA užduotys naudingos mokinių žinių patikrinimui bei įsivertinimui. Vaikų sugebėjimus gali įvertinti ir mokytojai. Užduotys skirstomos į kelis lygius, jos yra vizualiai patrauklios bet kurios amžiaus grupės mokiniams“, – teigė S. Žemantauskaitė. 

„Santakos“ inf. 

„Egzaminatorius.lt“ nuotr. Sandra Žemantauskaitė redagavo pradinukams skirtas užduotis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Informacinis centras Kybartuose veiks savanorystės pagrindais

Neseniai Kybartų autobusų stotyje įruošta patalpa, kurioje įsikūrė informacinis centras.

Tiesa, namelis dažniausiai būna užrakintas, tačiau žadama, kad prieš mieste vyksiančias šventes, ekskursijas, čia bus galima gauti lankstinukų ir kitos informacijos, susijusios su lankytinais Kybartų objektais, apgyvendinimu, maitinimo įstaigomis. 

Patalpas įrengė Kybartų seniūnija kartu su bendruomene. Jos pirmininkas Vitas Katkevičius čia atnešė keletą paties restauruotų baldų, bendruomenės išleistų lankstinukų, knygų apie miestą ir jo žmones. Kaip sakė Kybartų seniūnas R. Šunokas, patalpa bus skirta ne tik bendruomenės nariams, bet ir visiems norintiems čia užsukti, laukiami ir savanoriai, kurie galėtų skirti laiko pabudėti informacijos centre. 

V. Katkevičius žadėjo, jog prireikus čia ateis neatlygintinai padirbėti bendruomenės žmonės, galintys tam skirti bent valandą savo laiko. Tad graži idėja kol kas laikosi tik ant savanorių pečių, bet, kaip sako patys kybartiečiai, viskas nuo to ir prasideda. Juolab kad Kybartai jau tapo patrauklūs turistams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Atvyksta nemažai ir pavienių keliautojų. 

„Manome, jog toks informacinis centras padės geriau pažinti mūsų miesto istoriją. Informaciniai bukletai, knygelės, kurių gavome iš Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro, yra ne tik lietuvių, bet ir anglų, lenkų, rusų kalbomis“, – kalbėjo V. Katkevičius. 

Seniūnas R. Šunokas savo ruožtu žadėjo naujajam centrui parūpinti didelį Kybartų planą, kuriame bus sužymėti visi lankytini objektai, aprašyti pasitelkiant QR kodą. 

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Informaciniame centre prieš didesnius miesto renginius ketina pasikeisdami budėti savanoriai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-22.


Vadovaus Lietuvos mokslo tarybai Kybartietis profesorius

Romas Baronas tapo Lietuvos mokslo tarybos pirmininku.
Taip nusprendė Seimas, atsižvelgdamas į švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus teikimą. Atsistatydinus buvusiam Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui, prof. R. Baronas vienbalsiai patvirtintas likusiam kadencijos laikotarpiui – iki 2023 m. birželio 30 d. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-22.


Statybininkai remontuoja dalį miesto kultūros centro patalpų

Kybartų kultūros centro darbuotojai jau kurį laiką gyvena remonto nuotaikomis. Šioje įstaigoje pradėti sienų griovimo ir grindų ardymo darbai.


Šiuo metu baigiamos griauti rūsyje esančių patalpų sienos, išardytas grindų parketas, atliekami elektros instaliacijos darbai. Kultūros centro direktorė Asta Vencienė pasakojo, jog gerus išlupto parketo gabalus centro darbuotojai rinko į dėžes ir manė panaudosią klojant grindis kitose patalpose. Tačiau paaiškėjo, kad senas medžiagas sukloti atsieitų brangiau, nei nupirkti ir sudėti naują dangą, nes montavimo procesas būtų labai sudėtingas. Todėl šios minties atsisakyta. Direktorė sakė, jog nepatogumus darbe visi kenčia kantriai, nes žino, kad vėliau galės džiaugtis gražiomis patalpomis. 

„Lėšų remontui gauta įgyvendinant Vilkaviškio rajono savivaldybės regioninį projektą, skirtą Kybartų miesto bendruomenės poreikių tenkinimui. Viena iš šio projekto dalių – kultūros centro sutvarkymas. Tiesa, remonto sulauks tik rūsys ir fojė. Čia įsikūrusi centro rūbinė, patalpas repeticijoms turi trys kolektyvai, yra sanitariniai mazgai, kuriais naudojasi visi atėjusieji į renginius. Administracijos kabinetus jau esame susiremontavę savo jėgomis, šiuo metu dar tvarkomos orkestro patalpos. Salės renovacijai esame pateikę bendrą projektą su lenkais. Jį laimėję, ir mes, ir kaimynai gautume po pusę milijono eurų. Užtektų ne tik salės sutvarkymo darbams, naujoms užuolaidoms, bet ir įgarsinimo, apšvietimo aparatūrai. Labai laukiame projekto paraiškos vertinimo rezultatų. Įgyvendinus šiuos projektus, dar liktų nesuremontuoti paradinis įėjimas ir laiptinė. Tam reikalui numatyti lėšų kitų metų biudžete paprašėme Vilkaviškio rajono savivaldybės. Tad iš lėto, po gabaliuką judame į priekį“, – pasakojo A. Vencienė. 

Pasak kultūros centro darbuotojų, labai gerai, kad atnaujinamas pastato rūsys, nes ten yra didelė dalis naudingų patalpų. Paskutiniu metu toje vietoje buvo itin drėgna ir nejauku. Vienoje patalpoje pastatytas drėgmės rinkiklis per parą sugerdavo per 20 litrų vandens. Tikėtasi, kad po remonto viskas turėtų pasikeisti, tačiau paaiškėjo, jog projekte numatytas tik kosmetinis sienų remontas be jokio jų griovimo ar bent impregnavimo. 

Nelabai reikalingi kultūros centro darbuotojams atrodo suprojektuoti stikliniai laiptų atitvarai, kurie bus įrengti išgriovus patvarius betoninius, o numatyta stiklinė pertvara, dalijanti fojė į dvi atskiras dalis, būtų netgi nepageidautina. 

Kadangi įstaigoje yra per mažai erdvių kolektyvams repetuoti, tam reikalui buvo naudojama ir fojė. Bandyta tartis, jog pertvara būtų mobili, iš kelių dalių, kad reikalui esant būtų galima suformuoti tuo momentu reikalingą erdvę. Tačiau projekte numatyta kitaip. Norint ką nors keisti, tektų šį dokumentą koreguoti, o tai, aišku, kainuotų papildomai. 

A. Vencienė tikėjosi, kad atnaujinti bus tik patys laiptai, paliekant senuosius ranktūrius, juos atnaujinus ir uždėjus viršuje ąžuolinę apdailą. Su tuo sutiko ir statybininkai – MB „Konstruktus“, tačiau paskutinį žodį tars, pasikonsultavę su projektuotojais, rajono Savivaldybės atstovai. Jie jau buvo atvykę kalbėtis su statybininkais ir apžiūrėti situacijos vietoje. Kol kas bus konsultuojamasi su projekto autoriais, stengiantis išsiaiškinti, kokios galimybės pakeisti projektą už priimtiną kainą. Kol nekilo tokių klausimų, suremontuoti fojė statybininkai buvo žadėję iki metų galo. Rūsyje darbai veikiausiai vyks iki pavasario. 

Patalpomis negalintys naudotis kolektyvai prieglobstį susirado mokyklų salėse, glaudžiasi viršutinėse centro patalpose ir dalijasi jomis su kitais. Pasak A. Vencienės, remonto metu bus apribota ir galimybė rengti šventes. Kalėdinės eglės įžiebimas šįmet vyks tik lauke, kameriniai renginiai organizuojami A. Kezio galerijoje. Tad iš padėties šiaip taip sukamasi. Svarbiausia, kad darbai būtų atlikti kokybiškai, o visa kita, pasak centro darbuotojų, galima iškęsti. 

Kultūros centro remontas – tai tik viena projekto „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“ dalis. To paties projekto lėšomis bus tvarkomos ir kitos miesto vietos. Planuojama atnaujinti vietos bendruomenei ir Kybartų miesto svečiams skirtas viešąsias erdves: Vištyčio gatvėje įrengti jaunimo parką, sutvarkyti teritoriją, esančią J. Basanavičiaus gatvėje, įrengiant viešąjį tualetą, atlikti Eitkūnų ir Tarybų gatvių remontą. 

Iš viso projektui įgyvendinti skirta apie 1 mln. eurų. Didžioji dalis – ES biudžeto lėšos. Apie 85 tūkst. Eur prisidės rajono Savivaldybė. Kultūros centro remontui atiteks tik kiek daugiau nei 90 tūkst. Eur.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. MB „Konstruktus“ darbų vykdytojas Antanas Merkevičius Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistei Rūtai Kiaulakienei argumentavo, kodėl nereikėtų griauti tvirtų laiptų atitvarų.

Pastato fojė bus išsaugota XX a. pradžią menanti čia buvusio banko
freska. Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-15.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian