Kultūra

  • 0

Mėgstamas darbas – kaip amžinas Kalėdų laukimas

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-28.


  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


  • 0

Ant podiumo – spalvingi kybartietės darbai

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Gruodžio pradžioje Kaune savo darbus pristatė mūsų rajono gyventoja. Čia jau trečią kartą vyko renginys, pavadintas „Kūrybos podiumu“.

Šįmet mados kūrėjų mėgstamas renginys subūrė įvairiausių sričių žmones, neabejingus kūrybai, menui ir rankdarbiams.

„Kūrybos podiumui“ savo darbus pateikė ne tik patyrę, jau savo prekės ženklus vystantys dizaineriai, bet ir pradedantieji kūrėjai. Tarp ant podiumo savo darbus pristačiusių pradedančiųjų buvo ir kybartietės Jolantos Įkasalienės autoriniai „Jolanta felted wool“ velti šalikai. Apie šią darbštuolę jau rašėme rugsėjo pradžioje.

Pati kybartietė savo darbus pristato taip: „Mano aistra – ryškios, linksmos, šiltos spalvos. Visa tai yra sudėta originaliuose autoriniuose rankų darbų kūrybiniuose darbuose. Velti šalikai, segės jus pakerės, pakels jums nuotaiką, sušildys ir primins, kokie esate ypatingi ir nepakartojami.“

Jolantos kūriniai sulaukė daug šiltų atsiliepimų ir profesionalų įvertinimo. Jos darbus šiuo metu galima pamatyti ir įsigyti Virbalio kultūros centre.

„Santakos“ inf.

Donato ZAŠČIURINSKO nuotr. Praeitą savaitgalį ant podiumo puikavosi kybartietės Jolantos Įkasalienės (viduryje) ryškiaspalviai vilnos šalikai.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


  • 0

Nuovadoje įsikurs globos namų padalinys

Buvusioje Kybartų policijos nuovadoje jau nuo pavasario tuščia. Vietiniai žmonės svarsto, kodėl šiose neblogai išsilaikiusiose, prižiūrėtose patalpose nieko nedaroma. Pastatas jau pradėtas niokoti, nuo langų lupinėjamos skardos, primėtyta šiukšlių.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė sakė, jog jau yra nuspręsta, kad šiose patalpose, pirmajame aukšte, bus įkurdinti vaikų globos įstaigų ugdytiniai.

– Dar pavasarį Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais, – sakė D. Riklienė. – Jau yra parengtas techninis projektas, nupirkta ekspertizė, kuri dabar grąžinta pataisyti, ir bus imtasi darbų.

Pastato likimu susirūpinusi ir Kybartų miesto bendruomenė, turinti patalpas antrajame aukšte ir mansardoje. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius pasakojo, jog dabar, kai atšalo, visas statinys liko praktiškai nekūrenamas, nes bendruomenė savo patalpas dujiniais šildytuvais pašildo tik vykstant renginiams.

– Anksčiau, kai apačioje veikė nuovada, mums irgi buvo jaukiau, nereikėjo tiek šildyti, o dabar patalpose jau jaučiama drėgmė. Kai pašildome savo kabinetus ir salę, ant sienų kaupiasi kondensatas, jos rasoja, tad su nerimu laukiame šaltesnių orų. Mes nesame pajėgūs nuolat šildyti visą aukštą. Neturime tam lėšų, juolab kad iš apačios veržiasi šaltis, – sakė V. Katkevičius.

Bendruomenės patalpose savo kambarėlį repeticijoms turi moterų vokalinis ansamblis „Gija“, salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus vietiniam tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti. Mansardoje bendruomenė nori įruošti muziejų iš kybartiečių surinktų miesto istorijos eksponatų. Kadangi patys gražiai susiremontavo patalpas, jų rūpestis dėl „verkiančių“ sienų – gana pagrįstas.

Tačiau, kaip teigė D. Riklienė, šįmet darbai pradėti tikrai nebus, tad bendruomenei šią žiemą teks prakentėti ir rūpintis patiems, kad nesupelytų sienos. Savivaldybėje pradėta įgyvendinti institucinė vaikų globos pertvarka, kurios viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus, turėtų būti baigta tik iki 2020 m.

Šiuo metu Vilkaviškyje, Nepriklausomybės gatvėje, yra nupirktas keturių kambarių butas, kuris pritaikomas gyventi vaikų namų globotiniams, lankantiems Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrių. Jaunuoliams nereikės važinėti į mokymo įstaigą iš Kybartų vaikų globos namų.

Priminsime, jog remiantis pertvarkos planu, vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, gyvens ne po vienu stogu didelėje įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose. Nepilnamečiai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse po šešis, daugiausia – po dešimt viename būste.

Savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas Budinčio globotojo veiklos organizavimo Vilkaviškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašas. Ieškoma globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas. Jų pakankamai neradus, bus steigiami bendruomeninių globos namų padaliniai. Vieną iš jų ir numatyta įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pastate.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės namų salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti.

Publikuota: „Sankata“, 2017-12-16.


  • 0

Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Kategorija :Aktualijos , Kultūra , Miestas

Kybartietė Jolanta Įkasalienė vietiniams gyventojams pažįstama ne tik kaip socialinė darbuotoja. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirbanti moteris mažiau gyvenimiškų įgūdžių turinčioms šeimoms yra ir draugė, ir patarėja. Tačiau laisvalaikiu ji mėgsta pabūti viena ir kurti spalvingus rankdarbius.

Dešimtus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbanti kybartietė sako, jog kiekvienas turi savo istoriją ir patirtis. Visi nusipelno pagarbos ir supratimo, kad ir kiek būtų pasiekę ar apskritai nenorėtų nieko siekti.

– Kiekvienas viskam turime savų priežasčių ir tik mes patys jas žinome, – sakė šiluma ir gerumu spinduliuojanti moteris. – Kiekvienas yra individualus, kad ir kaip sunku būtų aplinkiniams tai pripažinti ir priimti kitokį žmogų.

Darbas su kybartiečių šeimomis – tik viena iš J. Įkasalienės veiklų, kuri labiausiai matoma visuomenės. O po darbo, laisvadieniais ir išeiginėmis dienomis moteris dažnai prapuola savo pamėgtame kambarėlyje namo rūsyje. Čia – jos vilnos studija. Šioje patalpoje gimsta jaukūs ir spalvingi vilnoniai šaliai, segės, rankinės.

Švelnia vilnos skleidžiama energija Jolanta susižavėjo prieš keletą metų. Tuomet išskirtiniais aksesuarais mėgstanti puoštis moteris pabandė nusivelti sau rankinę, nes sakė neradusi tokios, kokios tuo metu norėjusi. Iš internetinės parduotuvės parsisiuntusi vilnos, darbšti kybartietė savo sumanymą įgyvendino. Tačiau nuo tos dienos mažame kambarėlyje užtrukdavo vis dažniau ir su vilna jau nebesiskyrė.

Jolantą tiesiog užbūrė vilnos šiluma ir gera energija. Švelnios prigimties moters rankose ši žaliava virto daugybe spalvingų šalių ir gėlėtų segių. Eksperimentuodama su įvairiomis vėlimo technikomis, Jolanta atrado savo vėlimo stilių ir sukūrė jau nemažai originalių daiktų, kurie puošia ne tik ją, bet ir jos pažįstamas moteris, drauges, artimuosius.

Pamačiusi kybartietės kurtus veltinukus, surengti fotosesiją Vilniuje jai pasiūlė fotografė Paulina Šalaševičiūtė. Tad Jolanta dabar turi puikių savo gaminių nuotraukų Vilniaus senamiesčio fone.

– Tiesą sakant, nuotraukos – tai beveik viskas, kas liko iš mano dirbinių. Namuose šiuo metu turiu tik segių – ir tai ne visos jos užbaigtos, – sakė pašnekovė. – Beveik viskas, ką padarau, iškeliauja iš namų. Man smagu, kad pamačiusios mano kūrinius moterys užsimano juos nešioti. Tai man yra didelis įvertinimas. Mano spalvų deriniai – gana drąsūs, ryškūs. Mėgstu derinti sodrias spalvas. Juk kasdienybė ir taip pilkoka, tad tas spalvingumas tarsi išlaisvina.

Veldama šalį Jolanta sugaišta apie aštuonetą valandų. Ilgiausiai užtrunka spalvų derinimas, raštų dėliojimas. Moteris džiaugiasi, jog savo pomėgiui turi atskirą patalpą ir gali ant stalo palikti nebaigtą darbą. Įvairiaspalviai šaliai gimsta iš įkvėpimo, nė vieno, pasak jos, nedariusi per prievartą.

– Man tai tarsi meditacija. Vilnos lietimas, jos spalvos, gera energija nukelia lyg į kitą pasaulį. Galvoje nelieka jokių blogų minčių. Ir laikas, atrodo, sustoja. Kartais net pati nepastebiu, kad kurdama praleidžiu daugybę valandų, kai kada – net iki paryčių. O būna dienų, kai net durų į tą kambarį neatidarau, – pasakojo jauna moteris.

Savo šalius Jolanta velia šlapiuoju būdu. Sausas vėlimas, badymas adatomis jai ne prie širdies. Smagiau, kai visą kūrybos procesą galima „išjausti“ rankomis. Moteris dažniausiai renkasi merino vilną. Ji švelni, maloni liesti ir dėvėti.

Naginga kybartietė savo namuose užsiima ne tik vilnos vėlimu. Jolanta siuva ir linines sukneles. Jos – taip pat ryškios, išskirtinės, tačiau tvarkingo ir elegantiško kirpimo. Moteris ir pati labai mėgsta dėvėti liną, nes šis – labai patogus: vasarą vėsina, o kai vėsu – šildo.

J. Įkasalienė yra ir puiki šeimininkė. Savo namiškius ji neretai palepina įvairiais skanėstais – kad ir pačios keptu šimtalapiu, kurio receptą ir gamybą ilgai tobulino.

Paulinos ŠALAŠEVIČIŪTĖS nuotr. Jolantos Įkasalienės sukurti šaliai ir segės – skoningai suderintų gana drąsių, ryškių spalvų, todėl tinka dėmesio nebijančioms moterims.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-09.


  • 0

Paroda „Šviesos ženklai“

Rugpjūčio 29 d.popietę A.Kezio galerijoje įvyko parodos „Šviesos ženklai“ pristatymas ir poezijos valanda.

Skambėjo tibetietiški varpai ir mano eilės. Popietę praturtino vilkaviškietės Vaidos Diržiuvienės žodis, pajevonietės Rimos Čiuprinskienės, kybartiečių mokytojų Vilijos Murinienės, Laimutės Kriščiūnienės, Gailutės Ivaškevičiūtės mintys apie kūrybą. Pradžiugino popietės metu dailininko Vlado Markūno įgudusia ranka įamžinti klausytojų portretai.


  • 0

V. Žalienės tapybos paroda

Kategorija :Kultūra

Pasaulio kybartiečių draugijos A.Kezio galerijoje veikia Vilijos Žalienės tapybos paroda „Šviesos ženklai“.

Rugpjūčio 29 d. 16 val. A. Kezio galerijoje Vilijos Žalienės poezijos popietė „Vakaris vėjas“.

Kviečiame dalyvauti.


  • 0

„Vaivora“ dainomis palydi broliams Vailokaičiams skirtus renginius

Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, Kaune dalyvavo renginyje broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams pagerbti.

Kauno „Ąžuolyno“ keliautojų klubas, siekiantis pažinti su Sąjūdžio banga pakilusią Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo 100-metį, lanko įžymias Lietuvos vietas, ruošia atmintinus renginius. Kad tas pavasarinis trispalve pražydęs žiedas niekada nenuvystų mūsų širdyse! – tokį gyvenimo prasmės šūkį skleidžia klubas. „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o po to prisiminti visas įdėtas pastangas – atpildas“, – sako klubo vadovė Laimutė Burinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus stengiasi viską įamžinti, kurdamas filmus apie „Ąžuolyno“ klubo veiklą.

Atsiradus bendrystei ir galimybei, su nenuilstančiais kauniečiais susitikome Šančių mokykloje. Šios pavyzdinės mokyklos įkūrėjai, žymiai pedagogei ir skautininkei Vladai Arminaitei atminti 2000-aisiais metais čia buvo atidengta atminimo lenta.

Pastatas statytas tarpukariu iš Palemono plytinės plytų (tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio plytinė. Jis norėjo visą Lietuvą matyti mūrinę). Įėjus į šį didžiulį pastatą atrodė, kad patekome į muziejų. Koridoriuose – įspūdingi senosios Lietuvos buities eksponatai. Mokyklos salėje, pavadintoje Antano Smetonos vardu, vyksta gausybė renginių. Čia neseniai buvo paminėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 132-osios gimimo metinės.

Mūsų vokalinio ansamblio „Vaivora“ kelionės tikslas buvo dainomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo 100-mečio paminėjimo, renginyje pagerbti brolius signatarą Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius. Čia, Šančiuose, buvo pirmoji signataro Jono šeimos gyvenamoji vieta. Jo vaikai lankė šią Šančių mokyklą, kurioje ir vyko renginys.

Broliai Vailokaičiai daug davė Lietuvos klestėjimui visose srityse: pramonės, švietimo, žemės ūkio… O ką jau kalbėti apie tūkstančius sukurtų darbo vietų.

Į jiems pagerbti skirtą renginį rinkosi „Ąžuolyno“ klubo nariai, kiti kauniečiai. Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas pasakė gražią kalbą apie Vailokaičius, asmenybes, kurių tauta niekada negali pamiršti. Su mūsų ansambliu noriai renginiuose dalyvaujanti aktorė Alvyda Sipienė pristatė Kovo 11-osios akto signataro Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis – gyvenimo ir veiklos bruožai“. Ji gana smulkiai nušvietė visą signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo gyvenimo kelią ir dėl mylimos Tėvynės nuveiktus darbų „kalnus“.

Mūsų vokalinis ansamblis „Vaivora“ tarp pasisakymų įsiterpdavo dainomis. Buvome gražiai sutikti ir išlydėti, jautėme, kad buvome laukiami.

Irena BACEVIČIENĖ
Vokalinio ansamblio „Vaivora“ narė

Nuotr. Kybartų dainininkės renginius apie Vailokaičius pagyvina ne tik savo dainomis, bet ir brolių nuotraukomis bei knygomis.


  • 0

Laurai

Iš tarptautinio pučiamųjų instrumentų festivalio Kroatijoje grįžo Mažasis Kybartų orkestras (vad. Aidas Ziegoraitis). Buvusių kybartiečių, o dabar jau vilniečių orkestras kurortiniame Splito mieste organizuotame festivalyje nuskynė visus įmanomus laurus.

Aplenkę orkestrus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir pačios Kroatijos, lietuviai surinko daugiausiai taškų, pelnė I vietą tarp savo kategorijos orkestrų ir nominaciją už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį. Jiems festivalyje talkinęs „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

https://www.youtube.com/watch?v=2lFq4fza4n0

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-29.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian