Kultūra

Pamiršusios buities rūpesčius, moterys skina laurus šokių aikštelėje

Kybartų šokių grupė „Amber“ gyvuoja dar tik metus, bet energija, nuolatinis darbas siekiant užsibrėžto tikslo vienija visas kolektyvo nares. Jaunos moterys yra atsidavusios šokiui, tad siekia tobulėti ir nebijo iššūkių.

Sunki pradžia 

Pradžioje įvairaus amžiaus moteris į Kybartų kultūros centrą subūrė didelis noras sportuoti. Jos norėjo užsiimti fizine veikla, aktyviai praleisti laiką, bet neturėjo jokių minčių apie šokius. Sportinės aerobikos vadovei Gretai Meseckaitei net buvo kilę minčių viską nutraukti, nes į pirmąsias treniruotes susirinko vos 3 moterys. Tačiau mergina greitai pakeitė savo nuomonę, nes sportuojančiųjų skaičius ėmė didėti. Moterys iš lūpų į lūpas pradėjo dalytis informacija apie vykstančias treniruotes, taip prikviesdamos vis daugiau žmonių. 

„Visada žinojau, kad naujo darbo pradžia būna sunki, todėl daug vilčių nepuoselėjau. Nors dažnai svajodavau apie merginų šokių grupę, kuriam laikui savo svajones teko atidėti“, – kalbėjo G. Meseckaitė. 

Tik praėjus tam tikram laikui, kai susidarė nemaža žmonių grupė, Greta atkreipė dėmesį, jog sportuojančios merginos yra gana plastiškos, lanksčios, todėl pasiūlė sportą pakeisti šokiu. Greta pasakojo, kad po treniruotės norinčios šokti merginos likdavo dar vienai repeticijai, per kurią mokydavosi įvairių šokių. Taip susibūrė dešimties narių šokių kolektyvas, kurį buvo nuspręsta pavadinti „Amber“. 

Sėkmė konkursuose 

Merginų šokių grupė „Amber“ dalyvauja įvairaus amžiaus kategorijų konkursuose Lietuvoje bei užsienyje, retkarčiais pasirodo per miestų ir miestelių šventes.

Pernai Jurbarke vykusiame šokių festivalyje „Emocijos“ kolektyvas laimėjo pirmąją vietą, o šokių festivalyje „Merry Christmas Baltic Amber Riga 2019“, kuris vyko Latvijoje, merginų pasirodymas buvo įvertintas geriausiai ir jos pelnė „Grand Prix“ taurę. Kybartietės buvo labai nustebusios, kai skelbiant pagrindinio prizo laimėtoją išgirdo savo kolektyvo pavadinimą. 

„Tikrai nesitikėjome laimėti šį prizą, nes pasirodymų buvo labai daug, o vertinimo komisija – griežta ir reikli“, – pasakojo G. Meseckaitė. 

Vadovė minėjo, kad įvairūs laimėjimai dar labiau motyvuoja šokančias merginas, todėl jos planuoja ateinančių metų darbus ir žino, jog pavasarį ir vasarą laukia šokių festivaliai Palangoje, Jurbarke bei kituose miestuose. 

Svajoja šokti poromis 

Šokėjos dažniausiai repetuoja du kartus per savaitę, nors prieš įvairius pasirodymus salėje tenka paplušėti ir ilgiau. Jos džiaugiasi, jog susirinkusios šokti pamiršta visus buities rūpesčius, atsipalaiduoja. Pasak vadovės, moterys labai susibičiuliavo, jų bendravimas užvėrus šokių salės duris nesibaigia. 

Kolektyvo narės kartu ieško audinių suknelėms, kuria sceninių rūbų eskizus. Be to, viena grupės narė yra profesionali vizažistė, todėl atėjus šventiniams pasirodymams savo įvaizdį moterys linkusios patikėti būtent jai. 

„Smagu, kad Kybartuose atradau tokią veiklą, kurios metu galiu pabūti moteriškoje kompanijoje, pasikrauti energijos, pasidalyti tuo, kas mums svarbu. Jaudulys, prakaituojantys delnai, išdžiūvusi burna – viskas kaip ir prieš 15 metų, kai šokau mokykloje, tik jausmas kitas – suaugusi jaučiu didesnę atsakomybę dėl kolektyvo ir bendro tikslo. Šiandien galiu šokti savo malonumui, negalvodama apie įvertinimą“, – pasakojo „Amber“ grupės narė Aistė Brazauskienė. 

G. Meseckaitė prasitarė, jog norėtų suburti šokių kolektyvą, kuriame būtų šokama poromis. Tačiau choreografė apgailestavo, kad provincijoje yra susidariusi stereotipinė nuomonė, neva šokiai – nevyriška veikla. 

Verta paminėti, jog Greta moko šokti ir vaikus. Pasak vadovės, jos ugdytinių tėvai ne kartą yra prisiminę savo jaunystės laikus, kai šokdavo šokių rateliuose, ir yra užsiminę, kad ir dabar norėtų šokti, bet taip ir neišdrįsta suktis poroje ant parketo. 

G. Meseckaitė viliasi, jog vaikai, kuriuos ji moko šokti, galbūt pabaigę mokslus grįš į gimtinę, ir tuomet išsipildys didžioji Gretos svajonė – suburti porų kolektyvą. 

Toma BIRŠTONĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo: Šokių grupės „Amber“ vadovė Greta Meseckaitė (pirma iš dešinės) su savo kolektyvu kuria išskirtinius pasirodymus.

Publikuota: „Santaka“, 2020-01-24.


Eglutės įžiebimas

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


„Rudens kermošius“ papildė labdaros valgyklėlės lentynas

Kybartų turgavietėje šurmuliavo „Rudens kermošius“, kurį šio miesto kultūros centras organizuoja jau trečius metus. Šitos šventės tikslas – ne tik pasidžiaugti sezono derliumi, bet ir atgaivinti miesto turgaus tradicijas bei kartu surengti akciją, skirtą paremti Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės labdaros valgyklėlę.

Šiais metais gyvumo, spalvų ir šventiškumo „Rudens kermošiui“ suteikė bendruomenių kiemeliai. Savo aktyvumu džiugino Gudkaimio, Matlaukio, Kybeikių, Šiaudiniškių, Keturkaimio kaimų bendruomenės, „Virbalio vartų“ ir Kybartų bendruomenių žmonės. 

Visi išradingai išpuošė prekystalius ir pirkėjus viliote viliojo įvairiausiomis kaimo gėrybėmis. Čia buvo ir sūrio, ir medaus, ir šiltos kaimiškos duonos. Išalkę šventės dalyviai galėjo nusipirkti karštų čeburekų, kibinų, šurpos ir net uzbekiško plovo. 

Susirinkusiuosius linksmino Kybartų kultūros centro Vištyčio kultūros namų kapela „Vištytis“, Girėnų bendruomenės centro kapela „Girėnai“ (Šakių r. sav.), Akmenynų laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Akmenynai“ (Kalvarijos sav.) bei netikėti Kybartų moterų linijinių šokių kolektyvo „Ladies“ pasirodymai. Netrūko linksmybių, šokių ir dainų, vyko obuolių lupimo varžytuvės. Aktyviausiems renginio dalyviams atiteko specialieji prizai su „Rudens kermošiaus“ logotipais, bendruomenių atstovams – ąžuoliukų sodinukai. 

Kaip sakė Kybartų kultūros centro darbuotoja Andželika Micutienė, gera daryti gera. Gera, kai gali suteikti nors lašelį džiaugsmo tiems, kurie jo stokoja labiausiai. O gerumo lašų prikapsėjo tikrai nemažai! Kybartų neįgaliųjų grupės labdaros valgyklėlės vadovė Leonarda Dovidaitienė nuoširdžiai dėkojo kultūros centro darbuotojams už suorganizuotą įdomią „Rudens kermošiaus“ šventę, gražius šokius, moterų „baikerių“ pasirodymą, linksmą muziką, šventės vedėjos išradingumą. 

„Išmok gyvenimui dėkoti už tai, ką turi, tada jis tau padovanos tai, ko trūksta“, – sakė vadovė, dėkodama bendruomenėms už padovanotas daržoves, vaisius, medų, saldumynus. Šventė baigėsi, bet gerumas turi išlikti. Juk ne veltui sakoma: „Daryk, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi.“ 

Pasak miesto kultūros centro darbuotojų, šventę organizuoti tampa vis lengviau, nes sulaukiama didelio Kybartų seniūnijos, UAB „Kybartų darna“, vietinės bendruomenės palaikymo. Atsiranda vis daugiau neabejingų žmonių, o bendruomenė vis labiau susitelkia daryti gerus darbus. 

„Santakos“ inf. 

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Moterys dalyvavo obuolių lupimo varžytuvėse.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Antrąją autorinę parodą surengęs kybartietis savęs menininku nevadina

Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ filmavimo grupė dirbo Kybartuose

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Nuo antradienio Kybartų mieste plušėjo legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė. Iš mūsų rajono penki vilniečiai išvyko tik vakar.

Komanda filmavo visų konfesijų bažnyčias, kalbino klebonus, stačiatikių popą, lankėsi geležinkelio stoties požemiuose, bendravo su vietine bendruomene, seniūnu, ieškojo įdomių žmonių.

Pasak laidos idėjos autorės Nijolės Baužytės, tai, kad kūrybinė grupė nusprendė atvykti į Kybartus, labai džiaugtis nereikėtų.

„Laidą „Mūsų miesteliai“ kuriame jau 30 metų. Iš pradžių ji buvo tarsi mūsų džiaugsmo ir praeities prisiminimas, o pastaruoju metu jau skamba lyg „Requiem“. Ir tai labai liūdna. Mes renkame istorinę medžiagą apie miestelius, kurių greitai nebeliks. Patys pasvarstykite, kiek čia gyveno žmonių prieš 20 metų ir anksčiau, o kiek liko dabar… Ir tas dirbtinis linksmumas – tik ir tegirdime: šitame miestely šventė, kitame šventė… Tai tarsi puota maro metu. Mažesni miestai nyksta, tuštėja. Ne tik Kybartai. Tas pats laukia ir Vilkaviškio. Reikia būti realistais“, – nenuginčijamą nuomonę išreiškė legendinė žurnalistė N. Baužytė.

Kartu su ja Kybartuose dirbo laidos režisierė Stasė Keinienė ir žinomas kompozitorius Algimantas Apanavičius. Visa „Mūsų miestelių“ komanda – tai keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Šiuo metu videofilmų cikle yra įamžinta apie 170 miestelių, o visoje šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius. Tad darbo tikrai nepritrūks.

Laidos vedėja ir idėjos autorė apgailestavo, jog šio kūrybinio sumanymo nesugalvojo imtis daug anksčiau, – kad ir prieš pusšimtį metų, – kai jau buvo gerai įsitvirtinusi televizijos žurnalistikoje. Mat kitos kartos žmonių, kurie anuomet augdami iš savo tėvų, iš senelių dar yra gavę visai kitokias moralines normas, mažėja. Taip mažai belikę senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. Žurnalistei vis tenka išgirsti: „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ Tačiau visur suspėti neįmanoma… Šiuo metu Lietuvos televizijos žurnalistė jau skaičiuoja bemaž šešių dešimtmečių kūrybinės veiklos stažą. Pernai garsi visuomenės veikėja atšventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Pasak N. Baužytės, vienas 50 minučių trukmės filmas – tai visas mėnuo labai įtempto darbo. Tad anksčiau nei po mėnesio dokumentinės apybraižos apie Kybartus nepamatysime.

Laidos kūrybinė grupė jau yra filmavusi mūsų rajone. „Mūsų miesteliuose“ įamžinti Pilviškiai, Alvitas, Virbalis, Pajevonys.

Žiūrėdamas filmą apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado LRT komanda. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per Antrąjį pasaulinį karą. Pajevoniečiai išgirti už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė – juostoje įamžinti, o dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Vertinga jų kalba. Tik tebūnie tai ne „Requiem“, bet odė džiaugsmui ir pasididžiavimas mūsų krašto istorija.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. „Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė kalbino retą svečią Kybartuose – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės popą Igorį.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


Novelės apie tremtį, artimuosius ir pažįstamus

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


Kybartus jubiliejai nudažė mėlynai ir raudonai

Visą savaitgalį Kybartuose aidėjo fanfaros – miestas šventė du šimtmečius: savo savivaldos ir legendinio „Sveikatos“ futbolo klubo. Šios progos į gimtinę sukvietė buvusius kybartiečius, legendinius futbolininkus ir atgaivino tik šiam miestui būdingą dvasią.

Įsitraukė mokyklos

Pirmieji renginiai, skirti šimtmečiams, prasidėjo dar ketvirtadienį. Kavinėje „Rūta“ buvo atidaryta istorinių fotografijų paroda „Sena. Neatrasta. Nauja“ bei vyko pirmasis Kybartuose protmūšis, kuriame susikovė net septynios komandos. Klausimus proto mūšiui rengė Kybartų viešosios bibliotekos darbuotojos, o joms geranoriškai talkino savo mieste protmūšį jau organizavusi Virbalio bendruomenė.

Nors puikiai pasirodė visi dalyviai, geriausiai Kybartų istoriją žinojo Miesto bendruomenės komanda, vadovaujama Vito Katkevičiaus. Antrą vietą pelnė Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, nuo jų nedaug atsiliko „Saulės“ progimnazijos komanda.

„Saulės“ progimnazija Kybartų jubiliejams rengėsi jau visą mėnesį. Mergaitės per technologijų pamokas pynė mėlynai raudonas apyrankes, kurias visas švenčių dienas dalijo kybartiečiams ir miesto svečiams.

Penktadienį „Saulės“ progimnazijoje vyko miesto jubiliejams skirti renginiai: projektas „Socialiniai tyrimai tradicinėse ir netradicinėse aplinkose“, viktorina „Ar pažįsti Kybartus?“, piešinių ant asfalto konkursas „Esami ir būsimi mano Kybartai“, smiginio, šaškių, šachmatų, krepšinio, futbolo varžybos, estafetės.

Kristijono Donelaičio gimnazijos gimnazistai rinkosi į netradicines pamokas istorinėse miesto dalyse. Nedaugelis šiuolaikinių vaikų žino, kuo garsėjo tokie Kybartų rajonai, kaip Ragoškalnis, Tolklerynė, Užgerškelė, Parubežė su garsiaisiais namais, vadinamais Paryžiumi, Berlynu ir Maskva.

Paminklas istorijai

Bene pagrindinės iškilmės su gausybe svečių vyko šeštadienį. Prasidėjusi šv. Mišiomis Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jubiliejinė šventė persikėlė į aikštelę priešais seniūniją. Ten buvo atidengtas paminklas, įamžinantis šimtmetį, praėjusį nuo to laiko, kai Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Šventės svečius su miesto istorija supažindinęs seniūnas Romas Šunokas priminė, kad patys Kybartai gyvavo jau XVI amžiuje, bet miestu jie gali vadintis tik nuo 1919 metų, kai tokias privilegijas suteikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Miesto jubiliejui atidengtas paminklas simbolizuoja vieškelių Naujosios Valios–Eitkūnų ir Vištyčio–Jurbarko kryžkelę, prie kurios 1547 m. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos įsakymu buvo įkurdintas 5 Kybartaičių (pagal vyravusią gyventojų pavardę) kaimas, vėliau išaugęs į dabartinius Kybartus. Prie paminklo, į kurio postamentą sumūryti iš Kybartų grindinių surinkti akmenys, pastatyta granitinė lenta, kurioje iškalta trumpa miesto istorija ir liudijimas, kad nuo šiol toje vietoje esanti sankryža vadinsis Senąja kryžkele. Paminklo idėja kilo pačiam Kybartų seniūnui R. Šunokui, iš akmenų sukūrusiam ne vieną meninę kompoziciją. Idėją įgyvendinti padėjo buvęs kybartietis, architektas Stasys Kravčenka ir paminkladirbys Vitas Špakauskas.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir kybartiečius su švente sveikino buvę miesto ir seniūnijos vadovai Algirdas Kučinskas, Vitas Katkevičius, Audrius Balbierius. Sveikinimo žodžius tarė ir šventėje viešėję Seimo nariai Kęstutis Smirnovas bei Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Šimtmečio garbei prie paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas, išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.

Pristatė knygą

Švęsti vieno seniausių Europoje ir seniausio Lietuvoje futbolo klubo „Sveikata“ jubiliejų susirinko tiek svečių, kad jie sunkiai tilpo Kybartų kultūros centro salėje. Buvę futbolininkai, komandos gerbėjai būriavosi prie stendų su istorinėmis nuotraukomis, pirko suvenyrus su klubo atributika bei „Sveikatos“ šimtmečiui išleistą istorinę knygą, kurią sudarė esami ir buvę kybartiečiai Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Aidint „Kybartų“ orkestro maršams į sceną atsiimti apdovanojimų kilo futbolo legendos ir dabartiniai futbolininkai, šią sporto šaką propaguojantys ir aktyviai remiantys kybartiečiai. Padėkas už rajono vardo garsinimą ir nuopelnus „Sveikatos“ klubui teikė rajono meras A. Neiberka, Seimo narys K. Smirnovas kybartiečiams perdavė švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkas.

Seimo narys A. Butkevičius pasidalijo prisiminimais iš tų laikų, kai dar dirbo Vilkaviškio savivaldoje ir tuometinio rajono vadovo Edmundo Žemaitaičio klausė, kodėl kybartiečiai taip skiriasi nuo vilkaviškiečių. Tuometinis vadovas atsakęs, kad visi kybartiečiai – arba orkestrantai, arba futbolininkai, todėl jie labai ambicingi, atsakingi ir siekiantys savo tikslų.

Dalijosi prisiminimais

Renginio vedėjas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota juokavo, kad Kybartuose, net ir nebūnant futbolininku, turėti tokias pavardes, kaip Kereiša, Katilius, Karka, Kochanauskas, yra didelė garbė. Mat šių šeimų nariai futbolo pasaulyje žaidę ne vienus metus ir tapę klubo legendomis.

Ne mažiau futbolo pasaulyje žinomos ir dabartinio „Sveikatos“ klubo prezidento Nerijaus Demeniaus bei klubo garbės prezidento Juozo Murino pavardės. Iš šių Kybartų futbolui nusipelniusių žmonių rankų „Garbės sveikatiečio“ ženklelius ir šį garbingą vardą liudijantį pažymėjimą gavo tie, kurie „Sveikatos“ klube yra žaidę ne mažiau kaip 15 metų arba tęsia karjerą kituose klubuose, aktyviai propaguoja sportą ir dalyvauja klubo veikloje.

Atsiimti „Garbės sveikatiečio“ žymens į sceną kilo ne tik patys buvę ir esami futbolininkai, bet ir artimieji tų, kurie jau iškeliavę amžinybėn.

Visiems buvo smagu matyti į sceną kylančią futbolo legendą, Kybartų „Sveikatoje“ žaidusį, o vėliau Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravusį Algimantą Liubinską ir išgirsti jo prisiminimus apie tai, kaip dar sovietiniais laikais „sveikatiečiai“ įveikdavo visas sienas ir draudimus, o kybartietiška dvasia padėdavo net sudėtingiausiose situacijose.

Kuria filmą

Pasveikinti kybartiečių atvyko ir Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Pikčilingis, prisiminęs kybartiečius kaip atkakliausius savo varžovus futbolo aikštelėje ir padėkojęs tuometiniam „Sveikatos“ treneriui Vytautui Miknevičiui, taip pat kolegos iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities klubo. Vaizdo sveikinimą atsiuntė Jungtinės Karalystės futbolo klubo „Club of pioneers“ nariai, pristatę sertifikatą, liudijantį, kad Kybartų „Sveikatai“ suteiktas garbės klubo nario statusas.

Kybartiečiai jubiliejaus proga išleido ne tik knygą apie klubo istoriją, bet ir filmą, kurio ištrauką galėjo pamatyti šventės svečiai. Kūrėjai pažadėjo, kad netrukus jį galės matyti visi žiūrovai, o kol kas gausi filmuota medžiaga vis dar yra montuojama.

Patriarchui atminti

Po minėjimo per visą J. Basanavičiaus gatvę nusidriekė kybartiečių eisena, vedama Kybartų orkestro ir šokėjų. Eisenoje, pasipuošę savo atributika, dalyvavo beveik visų Kybartuose veikiančių įstaigų ir organizacijų kolektyvai. Jie žygiavo į Kybartų stadioną, kur toliau tęsėsi šventės iškilmės.

Pagrindiniu akcentu tapo paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui, Kybartų futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtas futbolininkas su metalu išrašytais V. Kochanausko žodžiais pasitiks visus Kybartų stadiono svečius primindamas, kad šiame mieste futbolas – antroji religija.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi rinkosi žiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Jas nuotaikingai komentavo kybartietis, buvęs „Sveikatos“ klubo futbolininkas, o dabar rungtynių komentatorius Naglis Miknevičius. Po baudinių serijos pergalę šventė kybartiečiai.

Vakare tęsėsi koncertinė šventės dalis, vyko ekskursija po Kybartų miestą, jaunimas linksminosi diskotekoje. Sekmadienį buvo atidaryta Kybartų kultūros centro galerija.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr. Šventiniame parade, nusidriekusiame per pagrindinę Kybartų gatvę, dalyvavo kone visos miesto įmonės ir organizacijos.

Kybartų savivaldos šimtmečiui skirtą paminklą pašventino klebonas Vaidotas Labašauskas. Ievos ŠLIVINSKIENES nuotr.


„Sveikatos“ klubo šimtmečiui skirtą knygą pristatė viena iš jos sudarytojų,
Pasaulio kybartiečių draugijos narė Violeta Mickevičiutė.


Kybartų stadione atidengtas paminklas
legendiniam futbolininkui ir
treneriui Vytautui Kochanauskui.


Vakarinis koncertas prasidėjo istorinio šokio grupės „Reverence“ pasirodymu.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-11.


Eksponuojami daiktai primena miesto istoriją

Kybartų bendruomenė pačių jos narių susiremontuotose patalpose neseniai atidarė muziejų.

Bendruomenės namų antrajame ir trečiajame aukštuose muziejui skirtos net keturios patalpos. Jų plotas viršija pusšimtį kvadratinių metrų. Pirmoji salė, esanti buvusio policijos nuovados pastato mansardoje, skirta senolių buities daiktams eksponuoti. Čia bendruomenė sudėjo savo narių surinktus rakandus: lygintuvus, laikrodžius, lagaminus, lovatieses, geldas, verpimo ratelį, audimo stakles, mezgimo „mašinką“. Tarp buities daiktų puikuojasi net asmeninis legendinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus darbo telefono aparatas, galima pamatyti senovinį aritmometrą – mechaninį skaičiuotuvą, buhalterių ir pardavėjų naudotus medinius „skaitliukus“, esama rašymo mašinėlių, fotoaparatų ir kt. Čia įrengtas ir stendas su nuotraukomis, kuriose įamžinta kybartiečio, Vilkaviškio rajono garbės piliečio Kazimiero Noreikos labdaringa veikla, taip pat eksponuojamos Virbalio plytinės įkūrėjo ir savininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio fotografijos. Stenduose galima rasti ir senųjų Kybartų miesto nuotraukų. Lentynose rikiuojasi senovinės knygos.

Antroje patalpoje pagrindinę eksponatų dalį sudaro kybartiečio tautodailininko, buvusio bendruomenės nario Kajetono Eismonto medžio dirbiniai, o šalimais pakabintas medžio raižinys su poeto Jeronimo Šalčiūno prasmingomis eilėmis.

Šįmet Kybartų bendruomenei sukaks 15 metų, tad vienas iš stendų skirtas jos veiklai. Kaip sako bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, atrodo, kad savo miesto ir bendruomenės istoriją žinome gerai, bet vis tiek smalsu pasidairyti po muziejų ir pažiūrėti, ką pasakoja eksponatai. Dalis nuotraukų iliustruoja visai netolimą praeitį, kurią dar patys gerai prisimename ir esame jos liudytojai.

Vieną iš muziejui skirtų erdvių užima Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos kūrimosi ir dabarties dokumentai. Čia galima apžiūrėti ant pečių krovinį nešantį „kontrabandistą“, pasieniečių uniformas ir daug kitų daiktų. Atskira patalpa skirta Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilkaviškio poskyriui. Jame eksponuojama medžiaga, susijusi su šio poskyrio veikla.

Per šio muziejaus atidarymą bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius siūlė sujungti abu miesto muziejus, t. y. bendruomenės bei Pasaulio kybartiečių draugijos, ir įsteigti vieną Kybartų krašto muziejų. Tam reikėtų tinkamų patalpų, o eksponatų jau yra pakankamai.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet atvyko ir garbingų svečių. Renginyje apsilankė buvęs Kybartų užkardos vadas Vincas Plečkaitis ir dabartinis užkardos vado pavaduotojas Gintaras Klimavičius, kybartietė Irena Česnulevičienė-Katiliūtė – pirmojo Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos vado žmona, Petras Raugelis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio sūnus. Muziejaus atidaryme dalyvavo Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kt.

Koncertavo Kybartų „Saulės“ progimnazijos vaikų etnografinis ansamblis bei Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“. Visi susirinkusieji vaišinosi skania sriuba, kurią dovanojo Vilkaviškio policijos veteranai.

Kaip sakė V. Katkevičius, muziejaus eksponatai kaupti ne vienus metus, tad visus juos išvardyti būtų sunku. Lankytojams ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto susitarus su bendruomene. Netolimoje ateityje čia numatoma vesti edukacinius renginius.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vitaliaus ŠIDIŠKIO nuotr. Viena muziejaus salė skirta vietinio tautodailininko Kajetono Eismonto medžio dirbiniams.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Pristatė jau trisdešimt trečiąją knygą

Saulėtą balandžio 25-osios popietę, savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse, Kybartų miesto bibliotekoje viešėjo buvęs kybartietis rašytojas ir poetas, geras bibliotekos bičiulis Algimantas Kaminskas bei skaitovas, respublikinio meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Autorius atvažiuoja į gimtuosius Kybartus jau ne pirmą kartą. Šį sykį svečias atvyko su kilnia ir gražia misija: jis pristatė miestelio žmonėms naujausią, 33-iąją, savo kūrybos knygą – poemą „Kiemas“. Kaip rašoma jos anotacijoje, tai – Algimanto Kaminsko, poeto ir prozininko, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureato, poema, skirta gimtojo kiemo kaimynų atminimui. Kiemas – žmonių gyvenimo ir buities mikropasaulis: jame būnama, bendraujama, dalijamasi džiaugsmais ir skausmais. Jis yra silpnybių, aistrų, atjautos ir žmogiško solidarumo liudininkas.

Rašytojas susitikimo pradžioje papasakojo apie įspūdžius, kuriuos patyrė pasivaikščiojęs po miestelį, apžiūrėjęs gimtąsias vietas, apkabinęs ir prisiglaudęs prie gražuolio beržo. Jį beveik prieš šešiasdešimt metų A. Kaminskas buvo pasodinęs mamos darže. Kraštietis apsidžiaugė, kad savomis rankomis pasodintas medis auga ir žaliuoja, dabar jį vos galima apglėbti.

Pasidalijęs prisiminimais, autorius papasakojo, kaip gimė ir ką reiškia jam poema „Kiemas“. Buvo skaitomos ištraukos iš šio kūrinio.

Tiek pats A. Kaminskas, tiek J. Braidokas skaitė ištraukas ir iš bene garsiausio autoriaus kūrinio – istorinės publicistinės poemos „Kėdainių kronikos“. Ji buvo rašoma tada, kai Kėdainiai – miestas, kuriame A. Kaminskas tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. O 2015 m. „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo išleistos pakartotinai.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti skaitovo bei paties kūrėjo skaitomų ištraukų ir iš istorinės dokumentinės poemos „Žemės žiūrėjimas“ apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiką.

Visiems labai patiko poeto meilės lyrika, jo rimtas vyriškas požiūris į realų gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius. Kaip sakė pats autorius, jis yra parašęs dvi eilėraščių knygas meilės tematika: „Užneški man žodžius į dangų“ ir „Meilės tas žodis“. Ruošiama spaudai ir trečioji poezijos apie meilę knyga.

Susitikimą su kraštiečiais rašytojas baigė linksmais posakiais apie… kiaulystę. Juos autorius yra sudėjęs į humoristinių aforizmų knygelę „Kiaulystė“.

Literatūrinį vakarą baigėme sveikindami garbingą svečią su gražiu 75-erių metų jubiliejumi ir dėkodami, kad neužmiršta mūsų ir vis sugrįžta į gimtuosius Kybartus su mielomis dovanomis – naujausiomis savo knygomis. Svečias ir šįsyk pažadėjo būtinai dar bent kartą aplankyti Kybartus ir padovanoti gimtojo krašto žmonėms savo naujausios kūrybos perlus.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Kybartiečius susirinkti į biblioteką sukvietė rašytojas Algimantas Kaminskas (sėdi dešinėje) bei skaitovas, meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian