Kultūra

  • 0

Kultūros paveldo departamento vadovė atvežė vertingų patarimų

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Rajone viešėjusi Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė pateikė daug vertingų patarimų, padėsiančių išsaugoti unikalius mūsų krašto objektus. Aišku, tam reikia ir vietinės iniciatyvos.

KPD direktorė aplankė keletą rajono objektų. Pirmasis susitikimas – prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių. Paveldosaugos specialistė sakė, kad šis objektas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kurį galima pritaikyti viešiems renginiams ir kuris turi tokią trauką. D. Varnaitė sakė girdėjusi apie čia vykstančius renginius, o dabar ir pati pajuto nuostabią šios vietos aurą.

Statinio šeimininkas Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas susitikime sakė, kad parapija ir Vilkaviškio vyskupija lėšų tvarkyti šį statinį neturi. Jo rankose – tik avarinės būklės dokumentai, kurie neleidžia griuvėsiuose rengti jokių renginių ir draudžia po juos net vaikščioti.

D. Varnaitė patarė kuo greičiau ieškoti rėmėjų ir kreiptis dėl konstruktyvinių pastato tyrimų, kuriuos vėliau 100 proc. kompensuotų departamentas. Tačiau kad būtų skirta kompensacija, tyrimai privalo būti atlikti už privačių rėmėjų lėšas. Jei tyrimus finansuotų Savivaldybė, jokios kompensacijos iš KPD negautų.

Viešnią lydėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė žadėjo dėti visas pastangas ir padėti parengti dokumentus, ieškoti rėmėjų bei pasirūpinti, kad būtų susitarta su vyskupija dėl panaudos. Mat šis objektas – ypač svarbus mūsų rajonui.

Bartninkų bažnyčioje buvo krikštytas Jonas Basanavičius. Vaiką krikštijo kunigas Jonas Burdulis, kuris vėliau neabejotinai turėjo įtakos Jono Basanavičiaus tautinės savimonės formavimui. Klebonu šis dvasininkas buvo paskirtas 1838-aisiais ir parapijoje išdirbo iki mirties 1886-aisias. Prie bažnyčios vietinė bendruomenė neseniai pastatė jam kryžių. Šis kunigas ypač žadino jaunimo dvasią. Dvasininkas visiškai atsidavė parapijos gyvenimui, jos žmonėms. Varguolius, vaikus laidojo neimdamas aukų. Savo lėšomis remontavo bažnyčią, perstatė jos bokštus.

Didžiausias kun. J. Burdulio nuopelnas – lietuvybės puoselėjimas. Tuo metu Sūduva, kaip ir visa Lietuva, ištisus šimtmečius buvo svetimųjų invazijos naikinama, intensyviai nutautinami buvo ir bartninkiečiai. Rusifikacija, polonizacija veržėsi agresyviai, išstumdamos lietuvių kalbą, papročius. Bažnyčioje į parapijiečius lietuviškai prabilo tik kun. J. Burdulis. Juos mokė lietuviškai melstis. Vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jau vien dėl to ši vieta turėtų būti ypač svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Kitas objektas, kurį apžiūrėjo D. Varnaitė, – Vištyčio malūnas. Čia situacija išspręsta vietinės valdžios ir regioninio parko direkcijos darbuotojų bendromis jėgomis. Šiuo metu malūnas jau nupirktas rajono Savivaldybės, o jame tvarkosi Vištyčio regioninio parko specialistai.

Pastato stogas laikinai užsandarintas, tad patalpa jau baigia išdžiūti, pavojus negresia ir viduje esantiems unikaliems įrenginiams. Malūnui atnaujinti numatyta suma gali siekti iki 350 tūkst. eurų. Planuojama sutvirtinti statinio konstrukcijas, restauruoti stogą bei sienas, atkurti sparnus, vidaus elementus ir atlikti kitus reikiamus darbus. Restauravus malūną, jo eksploataciją ne mažiau kaip penkeriems metams perims Vištyčio regioninio parko direkcija. Čia ketinama vykdyti muziejinę veiklą, rengti ekskursijas, edukacines programas. Dėl šio malūno išsaugojimo regioninio parko darbuotojams teko atsisakyti apžvalgos bokšto Vištytyje statybos, nors tokioje kalvotoje vietovėje šis statinys – ypač reikalingas ir buvo labai lauktas.

Pasidžiaugusi atliktais darbais ir padėkojusi parko direktoriui Nerijui Paškauskui už tokį supratimą bei pasiaukojimą, viešnia buvo nulydėta į Kybartus, kur apsilankė geležinkelio stoties požemiuose. Čia, kaip ir kitur, ypač opus nuosavybės klausimas. Kol kas požemius tvarko Kybartų bendruomenė. Ji tai daro savo lėšomis ir padedama seniūnijos. Jokių projektinių lėšų pritraukti neįmanoma, nes bendruomenė nėra pastato valdytoja. Pirmiausia reikėtų nugalėti daug biurokratinių kliūčių, norint kokia nors forma valdyti statinį, tuomet jau galima būtų ieškoti būdų, kaip gauti lėšų.

Nieko guodžiančio nepasakė ir D. Varnaitė. Pasigėrėjusi kybartiečių entuziazmu paveldosaugininkė apgailestavo, kad sprendžiant nuosavybės klausimą visgi teks nemenkai pasistengti, ir patarė susibičiuliauti su Kauno tvirtovės regioninio parko direkcija, kuri rado būdų, kaip perimti visus Kauno fortus ir pritaikyti juos viešiesiems renginiams. KPD direktorė apgailestavo, kad daugeliu atvejų jos darbe paveldosaugos lieka mažiausiai, o tenka galvoti, kaip nugalėti įvairius biurokratinius barjerus.

Paskutinis lankytas objektas – Paežerių dvaras. KPD vadovės patarimų ypač laukta dėl likusių neremontuotų dvaro kiaulidžių. Šį pastatą D. Varnaitė patarė pritaikyti edukacijoms, kiekvienoje jo nišoje įkurdinti vis kitokį amatą.

D. Riklienė sakė, kad susitikimas buvo labai naudingas ir džiaugėsi, kad po pokalbio su paveldosaugos specialiste išaiškėjo daug dalykų, kurių anksčiau nežinota. Administracijos direktoriaus pavaduotoja pasidžiaugė teisinga Savivaldybės vizija ir viešnios pritarimu, jog būtent šie objektai mūsų kraštui yra ypač reikšmingi ir unikalūs. Tad jiems išsaugoti ir bus skiriama daugiausia pastangų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto atstovas Vidmantas Ivanauskas (kairėje) pasakojo KPD direktorei Dianai Varnaitei, kad su Vito Katkevičiaus (dešinėje) vadovaujama bendruomene dėl rūsių naudojimo susitarta tik žodžiu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Jauno kybartiečio dovana Lietuvai – fotosesija „Šimtmečio vaikai“

Kategorija :Kultūra , Miestas

Kybartietis moksleivis Paulius Norvilaitis nusprendė nelikti abejingas šiais visai šaliai svarbiais metais. Jaunuolis įkalbino tris būsimas mamytes prasmingai įamžinti kūdikių laukimą.

Pasitelkęs būrį pagalbininkių, Paulius pristato savo idėją ir rezultatą.

Savo idėja užkrėtė kitus

Pats moksleivis pasakojo stebėjęs, kaip skirtingi Lietuvos kampeliai mini šaliai ypatingą sukaktį ir nusprendė pats neatsilikti bei įteikti dovaną ne tik savo miestui, bet ir visai Lietuvai.

„Kadangi 2018 metai gimę vaikai jau dabar vadinami „Šimtmečio vaikais“, sumaniau įamžinti tris besilaukiančias ir būtent šiais metais gimdysiančias mamas. Vietą taip pat rinkomės neatsitiktinai, norėjosi įamžinti jas Lietuvos miškų ir ežerų fone, ypatingame kampelyje – Vištytyje.

Moterys taip pat sutiko pasipuošti ir savo apranga dar labiau atspindėti lietuvybę“, – pasakojo Paulius.

Vaikinas neslėpė džiaugsmo ir tuo, kad jo idėja patikėjo ir būrys kitų žmonių, sutikusių prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Tris jaunas mamytes Indrę, Neringą ir Jurgitą papuošė grožio salono „Stilius“ meistrės: Nomeda Bakūnienė ir Tatjana Petrulienė ir Samanta Butkienė. Visa komanda dėkinga geros nuotaikos ir idėjų nestokojusiai fotografei Miglei Blauzdžiunaitei.

Nėštukės liko sužavėtos

Fotosesijoje dalyvavusius mamos neslėpė, kad diena buvo ne tik maloni dėl gero oro ir kompanijos, bet ir pilna įspūdžių. Todėl visos trys negailėjo pagyrų komandai ir idėjos autoriui Pauliui.

„Visa diena asmeniškai man, buvo fantastiška. Galbūt dar tai lėmė ir puikus pačios nusiteikimas. Niekam nekėliau jokių reikalavimų, pretenzijų, neturėjau jokių pageidavimų, tiesiog buvau akcijos dalyvė, ne organizatorė, todėl labai patiko.

Oras nuostabus, Vištytis gražus ir mylimas, kompanija labai linksma ir gerai nusiteikusi. Besilaukiančios mamos laimingos, besišypsančios, gerbiamos, mylimos, laukiančios. Fotografė nepaprastai miela, vikri, pozityvi, besišypsanti.

Idėjos autorius paslaugus, rūpestingas, atsakingas. Nuostabiai praleidau laiką, o kartu ir sudalyvavau akcijoje. Juk mes laukiamės šimtmečio vaikų Tikiu, jog tai bus neeilinių asmenybių karta“, – negailėdama pagyrų kalbėjo Neringa.

Būsima mamytė Jurgita prisiminė, kad sulaukusi pasiūlymo tapti modeliu, nė sekundės nedvejojo.

„Labai norėjau įamžinti ši stebuklinga laukimo laikotarpį, kuriuo taip džiaugiamės kartu su vyru. Po kelių savaičių ruošimosi ir jaudulio, atėjo ta ilgai laukta diena. Sukau galvą kaip atrodysiu, kaip jausiuosi ir koks bus galutinis rezultatas.

Po apsilankymo grožio salone, atrodžiau tikrai puikiai. Tuomet jau buvo aišku, kad nuotraukose atrodysiu tikrai nuostabiai. Nuvykusi į fotosesijos vietą ir susipažinusi su fotografe pamačiau, kaip ji puikiai dirba, tuomet visos blogos mintys dingo akimirksniu. Todėl atsipalaidavau ir leidau fotografei atlikti savo darbą, kol pati mėgavausi to laukimo džiaugsmo įamžinimu“, – geras emocijas prisiminė Jurgita.

Trečioji mamytė Indrė taip pat džiaugėsi puikiu darbu ir idėja. „Jaučiausi pakylėta, kad tiek žmonių dirbo vardan gražios idėjos ir nėščių moterų palaikymo“, – kalbėjo Indrė.

P. Norvilaitis žada, kad ši iniciatyva nebus paskutinė.


  • 0

Režisierius vaikystę leido Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Teatro režisierius Žilvinas Vingelis – jaunosios kartos menininkas. Jam dar tik dvidešimt penkeri, tačiau Žilvino biografija – įspūdinga. Vos pradėjęs savo karjerą, jis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Jaunasis režisierius gimė Kaune, tačiau jo vaikystė prabėgo Kybartuose gimusio tėčio Zenono Vingelio tėvų namuose. Pas senelius praleistas vasaras Žilvinas vadina stebuklų laiku.

Žilvinai, pasidalykite vaikystės, praleistos Kybartuose, prisiminimais.

– Kybartai – artimai susiję su mano vaikyste, kurioje buvo pastatyti pagrindiniai vėjui bei vandeniui atsparūs vaizduotės pamatai, ant kurių iškilusiuose bokštuose gyvenu iki šiol. Mano tėtis yra kybartietis. Mokiausi ir augau Kaune, bet beveik visos vasaros praleistos Kybartuose, Suvalkiečių gatvėje, pas močiutę su tėtuku. Tai buvo paslapčių ir vaizduotės pasaulis, padedantis atsiriboti nuo didmiesčio mokyklos triukšmo ir nuobodžių mokyklinių peripetijų, kurių tuo metu buvo apstu: pykčių, draugysčių, ginčų.

Kybartuose krūmai knibždėte knibždėdavo pokemonų. Ten, būdamas dešimties metų, gavau pačiam sau išsiųstą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, ten sulaukiau pirmųjų šios mokyklos vadovybės nurodymų dirbti priedangoje ir stebėti savo senelius „žiobarus“, ten, važiuodamas su seneliu šaltinio vandens, iš tiesų jausdavausi lyg plaukčiau Misisipe su Marko Tveno išgalvotu Heklberiu Finu, ten prie prūdo nusiskynęs nendrę gavau pirmąją burtų lazdelę su vienaragio plauku ir specialiai leisdavau valandų valandas sandėliuke po laiptais, ten per suplyšusias tėčio ausines dažnai gaudavau slaptų agentų nurodymus. Kybartuose „susipažinau“ su Harietos Byčer dėde Tomu ir liūdnai nuteikiančiu XIX a. pietinių valstijų vergvaldžių žiaurumu, ten mane pirmą kartą aplankė Diuma vyresniojo trys muškietininkai, kažkodėl vaikščiojantys keturiese, ten sutikau pirmą savo gyvenimo moterį – Diuma sūnaus man atvestą kurtizanę su kamelijomis. O kur dar visas būrys „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų didvyrių, besislapstančių už kiekvieno kampo, etiudai apie mokslininkus, „Drakonų kovų“ serialas. Bet labiausiai, žinoma, – Haris Poteris. Tai buvo visos mano vaikystės pagrindinis draugas.

Ar vien tik knygų buvo turtinga vaikystė?

– Kybartuose turėjau nemažai draugų, važinėdavausi dviračiu, žaisdavau krepšinį, maudydavausi, žiūrėdavau populiarius animacinius filmukus, bet visa tai vyko kažkaip atsietai nuo manęs, iš kolektyvinės inercijos. O stipriausi asmeniniai prisiminimai vis dėlto susiję su knygomis, vaizduote ir visomis to kiemo slaptomis landomis, palėpėmis, malkinės antru aukštu, sodo galu, gatve, į kurią nebuvo galima išeiti be leidimo, ir visu tuo, kas buvo nežinoma bei uždrausta. Visos šios vietos mano pasąmonėje įgavusios archetipines mitologines reikšmes.

Dabar daug domiuosi sapnais, žmogaus pasąmone, mitologine jos sąranga ir suprantu, jog tame kieme buvo mano Hadas, mano Orfėjo muzika palytėtas pragaro prieangis, visi devyni Dantės pragaro ratai ir perlamutriniai rojaus vartai. Tai buvo mano asmeninė mitologinė geografija, kurioje jau po Hario Poterio, ankstyvoje paauglystėje, pirmą kartą perskaičiau Getės „Faustą“, galutinai padėjusį apsispręsti dėl tolimesnio kelio.

Vis dėlto vaikystės vaizduotės monstrais apgyvendinti realaus pasaulio dydžiai – reliatyvus dalykas. Neseniai viešėdamas Kybartuose itin nustebau, koks iš tiesų šis kiemas nedidelis. Sunku patikėti, kad kažkas gali taip susitraukti. Daugiau gyvenime nesu radęs tokios paslaptingos vietos. Kybartai, Suvalkiečių gatvė ir močiutės su tėtuku namas man visada bus vienas stipriausių vaikystės prisiminimų, tikriausiai padariusių esminę įtaką mano tolimesniam profesinio gyvenimo pasirinkimui.

Gal kurdamas pagalvojate ir apie mažesnių miestų žiūrovus? Ar žmonės Kybartuose kitokie nei didmiesčiuose?

– Šiuo metu dirbu Baltijos kameriniame operos teatre. Vienas iš mūsų prioritetų yra profesionalios kultūros sklaida regionuose, vaikų edukacija, susitikimai, paskaitos bei savo kuriamos produkcijos pristatymas regionų moksleiviams. Su keliais projektais teko aplankyti netoli dvidešimt Lietuvos regionų mokyklų, kuriose vaikams vedžiau seminarus. Mačiau, kokia didelė atskirtis yra tarp Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose sukuriamos kultūros bei regionuose propaguojamo laisvalaikio. Norisi šią prarają mažinti, padėti jauniems žmonėms pažinti įvairius žanrus ir išmokyti atskirti gerus dalykus nuo šlamšto. Šiuo regionų kultūriniu sąstingiu puikiai naudojasi įvairūs poppasaulio paraštėse gyvenantys atlikėjai, rengiantys turus vien tik regionuose. Tai jie daro puikiai suprasdami, kad didmiesčiuose jų niekas net už pinigus neklausytų.

Kuo Jums Kybartai išskirtiniai? Ar dažnai apsilankote?

– Dabar į Kybartus nuvykstu rečiau. Visgi ši vieta yra stiprios istorijos miestelis su sunkiai gyjančiomis karų žaizdomis, su istoriškai svarbiausia Lietuvoje traukinių stotimi, pritrenkiančia Smetonos pabėgimo istorija, krūva iš čia kilusių žinomų ir gabių žmonių, milžiniška mokykla, neorenesansine bažnyčia, įvairiomis kultūriniu ir sociologiniu požiūriu įdomiomis sovietinio relikto redukcijomis. Pastarosios įžvalgos kilo stebint miestiečių įpročius, gyvenimo būdą. Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas. Tai – nuostabus miestelis.

Neseniai teko dirbti scenaristu viename milžiniškame Žemaitijos nacionalinius objektus garsinančiame projekte. Teko susipažinti, kaip, pavyzdžiui, Telšiai puikiai susitvarkė turizmo reikalus, panaudodami savo miesto istoriją kuriant naują, šiuolaikišką, bet iki šiol gyvų tradicijų turtingą miesto veidą. Toks miestas kaip Kybartai irgi galėtų būti puikus kultūrinės traukos centras. Manau, tai – akmuo į Vilkviškio rajono savivaldybės kiemą!

Kaip manote, kokia Kybartų ateitis? Kaip šis miestas atrodė Jūsų vaikystėje ir kuo nuo to įsivaizdavimo skiriasi dabar?

– Mano vaikystėje Kybartai turėjo mažiau parduotuvių, masinės produkcijos „mekų“, todėl vis dar vyko mainai tarp žmonių, aktyvus buvo turgaus gyvenimas, namų ūkio puoselėjimas. Dabar Kybartai panašūs į besiilsintį labai gražų ir ramų miestą. Labai tikiuosi, kad Kybartuose atsiras visus žmones sujungianti ir sutraukianti veikla, įdomus ir dinamiškas vidinis miesto gyvenimas, plataus spektro kultūrinė rotacija, atvežta iš kitų miestų, bei aktyvi pačių Kybartų kultūrinė veikla. Raudondvaryje yra toks Algirdas Svidinskas – puikus pavyzdys, kaip vienas aktyvus ir atsidavęs žmogus gali paversti nedidelį miestelį išskirtiniu kultūros centru visoje Lietuvoje. Linkiu tokio žmogaus Kybartams. Linkiu kūrybos, gyvasties ir meilės savo miestui.

DOSJĖ

  • Meno mokykloje „Kurkuria“ mokėsi klasikinės gitaros specialybės.
  • 2012–2016 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar yra šios akademijos teatro režisūros magistrantas.
  • 2016–2017 m. režisavo spektaklius „Pamišėlio VLOG’as“, „SUB’vakaris“, „Skaičius“, „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Ebinas ir Abė“, „Sonio Bliuzas“. Kai kuriems iš šių spektaklių rašė scenarijus, kūrė scenografiją.
  • Pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už spektaklį „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“ pelnė apdovanojimą „Geriausias režisūrinis debiutas“. Apdovanojimas skirtas ir už geriausią spektaklio muziką bei scenografiją.
  • Studijuodamas patirties sėmėsi garsių režisierių K. Lupo, A. Shillingo, G. Varno, K. Dehlholmo ir A. Areimos repeticijose.
  • Stažavosi Edinburgo „Fringe 2016“ ir Roterdamo „Operadagen 2017“ festivaliuose.Nuo 2017 m. yra VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Dviguba šventė Matlaukyje

Dviguba šventė Matlaukyje paminėta patrankų šūviais ir paminklinio akmens atidengimu. Gausus būrys matlaukiečių ir svečių Valstybės atkūrimo šimtmetį ir bendruomenės įkūrimo 15-os metų jubiliejų pasitiko su šypsenomis veide ir giedodami valstybės himną.

Šventės akcentu tapo paminklinio akmens ir koplytstulpio, skirto išnykusių senųjų kaimų įamžinimui, atidengimas ir šventinimas. Paminklą atidengti patikėta bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei ir kaimo seniūnaičiui Robertui Mickevičiui. Vėjyje plazdančių trispalvių garsus nustelbė patrankų šūviai, kuriais pagerbta Lietuva, bendruomenė ir senųjų kaimų atminimas.

Vėliau šventė persikėlė į mažųjų matlaukiečių piešiniais, vėliavėlėmis ir margaspalviais gėlių žiedais išpuoštus bendruomenės namus. Šventės dalyvius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Apie tolimus 1918 m., kai buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas, papasakojo istorijos mokytoja, buvusi matlaukietė V.Venckūnienė. Nuotaiką praskaidrino Pajevonio moterų antsamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos. Savo kūrybos eiles skirtas Lietuvai, skaitė Virbalio kunigas G.Marcinkevičius ir D.Protosevičienė.

Nuo suaugusiųjų neatsiliko ir vaikai. Jie taip pat skaitė eiles skirtas Valstybės atkūrimo 100-mečiui ir visiems šventės dalyviams išdalino šiai progai sukurtus kalendoriukus su bendruomenės vaizdais, linkėdami šventinę nuotaiką parsinešti į savo namus. Pasveikinti bendruomenės žmones su Lietuvos šimtmečiu ir bendruomenės 15-uoju jubiliejumi atvyko svečiai iš Kybeikių kaimo ir svečiai iš Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubo „Vienybė“. Jų pirmininkė Onutė Virbylienė paskaitė savo kūrybos eiles. Viešnias atlydėjo Marijampolės literatų klubo „Seklyčia“ pirmininkas Ričardas Jurgelevičius.

Jo skaitomos eilės ir sveikinimo kalba, dar kartelį privertė susimąstyti ir prisiminti apie Lietuvos ilgą kelią į laisvę. Dar ilgai netilo kalbos ir dainos jaukiuose bendruomenės namuose. Vieni kitiems linkėjo dar daug ilgų metų ir bendrų susiėjimų bendruomenės namuose.

Bendruomenės taryba

Vasario 17-ąją bendruomenės namuose apsilankė žemės ūkio įmonės „Dotnuva Baltic“ atstovai, atvykę su traktoriumi. Šios bendrovės atstovai nusprendė ypatingai pasveikinti valstybės atkūrimo 100-metį švenčiančią Lietuvą.

„Dotnuva Baltic“ žmonės sugalvojo Lietuvą geografiškai apjuosti 10 dienų trukmės kelione traktoriumi, visos kelionės atstumas – 1200 kilometrų. Jie aplankė dešimtis ūkininkų ir kaimo bendruomenių, įsikūrusių netoli valstybės sienos. Viena iš tokių aplankytų buvo Matlaukio kaimo bendruomenė.

Vaizdo filmas apie bendruomenės veiklą: ŠTAI ČIA


  • 0

Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbė Vilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai – Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošti pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų (L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės (seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 – ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K. Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė, subūrusi grupę žmonių, tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą, ši vėliava kabos visus 2018 m.

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno – Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą (visus 2018 m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o kitais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visa Lietuvos istorija nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė.

Greta Ališauskaitė


  • 0

Unikali Zino Kazėno-Zikos paroda Kybartuose

Zinas Kazėnas nuo 1972 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1988 m. – laisvai samdomas fotomenininkas. 1988-1991 m. Zinas Kazėnas buvo Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) fotografu.

Fotografijose užfiksuotos akimirkos iš daugiau nei dviejų šimtų Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, akcijų. Per trejus metus fotografas apsilankė    250-tyje mitingų ir akcijų, vykusių Lietuvos miestuose, miesteliuose, sukaupė daugybę medžiagų.

Įspūdingiausias fotografo darbas – merginos, vardu Leokadija, kuri virš sovietų armijos kariškių galvų išdidžiai mojuoja Lietuvos trispalve –  nuotrauka.

Fotografijų paroda „Lietuva – laisvės šalis: 1988-1991“ – tai Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zino Kazėno ir fondo Azzara dovana Lietuvos   žmonėms Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų proga. Kartu tai yra priminimas, jog laisvė yra ne duotybė, o vertybė.

Šios unikalios nuotraukų parodos ekspozicijos vyks:

Iki sausio 26 d. – Kybartų kultūros centre;
Sausio 27–vasario 10 dienomis – Vištyčio regioninio parko lankytojų centre;
Vasario 11-17 dienomis – Kybartų kultūros centre;
Vasario 19-28 dienomis – Vilkaviškio kultūros centre.

Už parodą dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai


  • 0

Mėgstamas darbas – kaip amžinas Kalėdų laukimas

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-28.


  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian