Kultūra

  • 0

Eksponuojami daiktai primena miesto istoriją

Kybartų bendruomenė pačių jos narių susiremontuotose patalpose neseniai atidarė muziejų.

Bendruomenės namų antrajame ir trečiajame aukštuose muziejui skirtos net keturios patalpos. Jų plotas viršija pusšimtį kvadratinių metrų. Pirmoji salė, esanti buvusio policijos nuovados pastato mansardoje, skirta senolių buities daiktams eksponuoti. Čia bendruomenė sudėjo savo narių surinktus rakandus: lygintuvus, laikrodžius, lagaminus, lovatieses, geldas, verpimo ratelį, audimo stakles, mezgimo „mašinką“. Tarp buities daiktų puikuojasi net asmeninis legendinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus darbo telefono aparatas, galima pamatyti senovinį aritmometrą – mechaninį skaičiuotuvą, buhalterių ir pardavėjų naudotus medinius „skaitliukus“, esama rašymo mašinėlių, fotoaparatų ir kt. Čia įrengtas ir stendas su nuotraukomis, kuriose įamžinta kybartiečio, Vilkaviškio rajono garbės piliečio Kazimiero Noreikos labdaringa veikla, taip pat eksponuojamos Virbalio plytinės įkūrėjo ir savininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio fotografijos. Stenduose galima rasti ir senųjų Kybartų miesto nuotraukų. Lentynose rikiuojasi senovinės knygos.

Antroje patalpoje pagrindinę eksponatų dalį sudaro kybartiečio tautodailininko, buvusio bendruomenės nario Kajetono Eismonto medžio dirbiniai, o šalimais pakabintas medžio raižinys su poeto Jeronimo Šalčiūno prasmingomis eilėmis.

Šįmet Kybartų bendruomenei sukaks 15 metų, tad vienas iš stendų skirtas jos veiklai. Kaip sako bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, atrodo, kad savo miesto ir bendruomenės istoriją žinome gerai, bet vis tiek smalsu pasidairyti po muziejų ir pažiūrėti, ką pasakoja eksponatai. Dalis nuotraukų iliustruoja visai netolimą praeitį, kurią dar patys gerai prisimename ir esame jos liudytojai.

Vieną iš muziejui skirtų erdvių užima Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos kūrimosi ir dabarties dokumentai. Čia galima apžiūrėti ant pečių krovinį nešantį „kontrabandistą“, pasieniečių uniformas ir daug kitų daiktų. Atskira patalpa skirta Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilkaviškio poskyriui. Jame eksponuojama medžiaga, susijusi su šio poskyrio veikla.

Per šio muziejaus atidarymą bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius siūlė sujungti abu miesto muziejus, t. y. bendruomenės bei Pasaulio kybartiečių draugijos, ir įsteigti vieną Kybartų krašto muziejų. Tam reikėtų tinkamų patalpų, o eksponatų jau yra pakankamai.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet atvyko ir garbingų svečių. Renginyje apsilankė buvęs Kybartų užkardos vadas Vincas Plečkaitis ir dabartinis užkardos vado pavaduotojas Gintaras Klimavičius, kybartietė Irena Česnulevičienė-Katiliūtė – pirmojo Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos vado žmona, Petras Raugelis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio sūnus. Muziejaus atidaryme dalyvavo Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kt.

Koncertavo Kybartų „Saulės“ progimnazijos vaikų etnografinis ansamblis bei Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“. Visi susirinkusieji vaišinosi skania sriuba, kurią dovanojo Vilkaviškio policijos veteranai.

Kaip sakė V. Katkevičius, muziejaus eksponatai kaupti ne vienus metus, tad visus juos išvardyti būtų sunku. Lankytojams ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto susitarus su bendruomene. Netolimoje ateityje čia numatoma vesti edukacinius renginius.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vitaliaus ŠIDIŠKIO nuotr. Viena muziejaus salė skirta vietinio tautodailininko Kajetono Eismonto medžio dirbiniams.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

Pristatė jau trisdešimt trečiąją knygą

Saulėtą balandžio 25-osios popietę, savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse, Kybartų miesto bibliotekoje viešėjo buvęs kybartietis rašytojas ir poetas, geras bibliotekos bičiulis Algimantas Kaminskas bei skaitovas, respublikinio meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Autorius atvažiuoja į gimtuosius Kybartus jau ne pirmą kartą. Šį sykį svečias atvyko su kilnia ir gražia misija: jis pristatė miestelio žmonėms naujausią, 33-iąją, savo kūrybos knygą – poemą „Kiemas“. Kaip rašoma jos anotacijoje, tai – Algimanto Kaminsko, poeto ir prozininko, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureato, poema, skirta gimtojo kiemo kaimynų atminimui. Kiemas – žmonių gyvenimo ir buities mikropasaulis: jame būnama, bendraujama, dalijamasi džiaugsmais ir skausmais. Jis yra silpnybių, aistrų, atjautos ir žmogiško solidarumo liudininkas.

Rašytojas susitikimo pradžioje papasakojo apie įspūdžius, kuriuos patyrė pasivaikščiojęs po miestelį, apžiūrėjęs gimtąsias vietas, apkabinęs ir prisiglaudęs prie gražuolio beržo. Jį beveik prieš šešiasdešimt metų A. Kaminskas buvo pasodinęs mamos darže. Kraštietis apsidžiaugė, kad savomis rankomis pasodintas medis auga ir žaliuoja, dabar jį vos galima apglėbti.

Pasidalijęs prisiminimais, autorius papasakojo, kaip gimė ir ką reiškia jam poema „Kiemas“. Buvo skaitomos ištraukos iš šio kūrinio.

Tiek pats A. Kaminskas, tiek J. Braidokas skaitė ištraukas ir iš bene garsiausio autoriaus kūrinio – istorinės publicistinės poemos „Kėdainių kronikos“. Ji buvo rašoma tada, kai Kėdainiai – miestas, kuriame A. Kaminskas tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. O 2015 m. „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo išleistos pakartotinai.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti skaitovo bei paties kūrėjo skaitomų ištraukų ir iš istorinės dokumentinės poemos „Žemės žiūrėjimas“ apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiką.

Visiems labai patiko poeto meilės lyrika, jo rimtas vyriškas požiūris į realų gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius. Kaip sakė pats autorius, jis yra parašęs dvi eilėraščių knygas meilės tematika: „Užneški man žodžius į dangų“ ir „Meilės tas žodis“. Ruošiama spaudai ir trečioji poezijos apie meilę knyga.

Susitikimą su kraštiečiais rašytojas baigė linksmais posakiais apie… kiaulystę. Juos autorius yra sudėjęs į humoristinių aforizmų knygelę „Kiaulystė“.

Literatūrinį vakarą baigėme sveikindami garbingą svečią su gražiu 75-erių metų jubiliejumi ir dėkodami, kad neužmiršta mūsų ir vis sugrįžta į gimtuosius Kybartus su mielomis dovanomis – naujausiomis savo knygomis. Svečias ir šįsyk pažadėjo būtinai dar bent kartą aplankyti Kybartus ir padovanoti gimtojo krašto žmonėms savo naujausios kūrybos perlus.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Kybartiečius susirinkti į biblioteką sukvietė rašytojas Algimantas Kaminskas (sėdi dešinėje) bei skaitovas, meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


  • 0

Laisve ir pavasariu pakvipusi šventė

Valstybės atkūrimo diena – svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Kaip ir anuomet, prieš 101 metus, ji alsavo laisve. Dangus buvo pilnas artėjančio pavasario pranašų, o gausų žiūrovų būrį Kybartų kultūros centro salėje šeštadienio priešpietį pasitiko Vytauto Kernagio „Balto paukščio“ aidai.

Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo politinio kalinio, antisovietinio judėjimo dalyvio kybartiečio Romo Žemaičio įnešama trispalve. Būtent jis dar 1984 metų vasario 16-ąją kartu su bendraminčiais nepabūgo iškelti trispalvę ant mokyklos kamino. Gūdžiu sovietmečiu mieste suplevėsavusi Lietuvos vėliava buvo gyvas įrodymas, kad mūsų tauta laisva bei nepalaužiama. Tikriausi žodžiai tądien liejosi lūpomis žmogaus, išdrįsusio skelbti Lietuvos laisvę, ginti ją, kalbėti už ją. Baigdamas savo kalbą R. Žemaitis kreipėsi į kybartiečius ir Kybartų seniūną Romą Šunoką su oficialiu prašymu vieną miesto gatvę pavadinti Virgilijaus Jaugelio vardu.

Virgilijus Jaugelis – garsus mūsų krašto antisovietinio judėjimo dalyvis, tikėjimo laisvės gynėjas, kunigas, palaidotas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto kriptoje. Kitąmet bus minimos 40-osios V. Jaugelio mirties metinės. Jo gyvenimo auka verta neblėstančio atminimo.

Renginyje taip pat buvo pagerbtas ir kito žinomo kybartiečio, praėjusiais metais į amžinybę iškeliavusio Arūno Žemaitaičio atminimas.

Rimtą Vasario 16-osios minėjimo gaidą keitė daina ir šokis – tai, ką atpažįstame kaip Lietuvą. Tautiniai motyvai skambėjo melodijose, kurias susirinkusiesiems dovanojo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis bei Kybartų skyriaus mokiniai, Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ ir šokėjai. Dainas ir šokį į darnią visumą jungė renginio vedėjos Andželikos Micutienės jautriai skaitomos Justino Marcinkevičiaus eilės apie Lietuvą.

Sveikinimo žodį į minėjimą susirinkusiems žmonėms tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kultūros centro vadovė Asta Vencienė. Jie pasidžiaugė, kad miesto bendruomenei nesvetimas tautiškumo jausmas, kad ji noriai ir aktyviai mini tokią svarbią datą. Juk visiems kartu švęsti Lietuvos gimtadienį, pasak A. Vencienės, yra daug linksmiau.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Šventės dieną trispalvę savo rankose tvirtai laikė Romas Žemaitis – žmogus, išdrįsęs veikti dėl Lietuvos laisvės sovietmečiu.

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Kybartiečiams nesvetimas tautiškumo jausmas – gyventojai gausiai susirinko į Vasario 16-osios minėjima.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


  • 0

Į Kristijoną Donelaitį pažvelgta kitaip

Kristijono Donelaičio kūriniai turbūt yra vieni iš dažniausiai analizuojamų ir interpretuojamų lietuvių literatūroje. Atrodo, prabėgus keliems šimtams metų turėtų būti sunku į jo kūrybą pažvelgti iš naujų pusių, tačiau tik ne į Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją susirinkusiems šventinės konferencijos dalyviams.

Kitoniškas požiūris

„Kristijono Donelaičio skaitymai kitaip“ – taip vadinosi gimnazijoje vykusi tarptautinė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų bei mokinių konferencija-minėjimas. Į ją susirinko ne tik mūsų krašto atstovai, bet atvyko svečių ir iš Kaliningrado srities, Šakių rajono, Klaipėdos, Marijampolės bei Kalvarijos savivaldybių.

Renginio pavadinimas kilo jo sumanytojai ir moderatorei, gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Nijolei Černauskienei. Pedagogė prisipažino, kad ją įkvėpė neseniai matytas režisieriaus Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“. Anot jos, K. Donelaitis taip pat buvo kitoniškas, todėl ir į jo asmenybę bei kūrybą reikia nuolat žvelgti iš skirtingų pusių.

Konferencija buvo skirta K. Donelaičio 305-osioms gimimo metinėms paminėti. Be to, prieš 55 metus Kybartų mokyklai buvo suteiktas šio lietuvių grožinės literatūros pradininko vardas. N. Černauskienė pasidžiaugė, kad šios sukaktys po daugelio metų vėl minimos senajame, dar 1923 m. pastatytame, o dabar restauruotame raudonajame gimnazijos pastate. Anksčiau K. Donelaičiui skirti renginiai vykdavo Kybartų kultūros centre.

Galioja visus metų laikus

Renginio pradžioje svečiai buvo pakviesti nusikelti į laikus, kai dar gyveno pats K. Donelaitis. Kompoziciją pagal Editos Barauskienės romaną „Tolminkiemio sodininkas“ parengė gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Mindaugas Bučinskas ir N. Černauskienė su savo mokiniais.

Vieną iš pranešimų skaitęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros docentas Marijus Šidlauskas bandė lyginti K. Donelaičio kūryboje slypinčius pamokymus su dabartinių laikų gyvenimo sampratomis. Anot jo, dabar mokyklose vaikai labiau ruošiami egzaminams, o ne gyvenimui. K. Donelaitis elgėsi priešingai: jis tiek savo kūryba, tiek pamokslais visus ragino gyventi sąžiningai ir padoriai. Kitaip tarianti, žmones ruošė gyvenimo egzaminams.

„K. Donelaitis nevengė daiktų vadinti tikraisiais jų vardais: tinginio – tinginiu, apsirijėlio – apsirijėliu ir t. t. Jis nuolat pabrėždavo ne tik teises, bet ir pareigas. Apskritai, mums K. Donelaitis turėtų būti svarbesnis už Homerą ar Vergilijų, nes gyvenimo moralų mokė gimtąja kalba. K. Donelaičio pamokos nėra vienadienės. Jos atlaiko visus madų šauksmus ir galioja visus metų laikus“, – mintimis pasidalijo M. Šidlauskas.

Nuo kulinarijos iki repo

Renginyje savo įžvalgomis apie lietuvių grožinės literatūros pradininką taip pat dalijosi lietuvių kalbą dėstantys svečiai iš Kaliningrado srities, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė. Savo žodį tarė ir kone iš viso Marijampolės regiono atvykę mokiniai. Vieni pasakojo, kaip K. Donelaitis juos įkvėpė kurti, antri pristatė menines kompozicijas, treti jo kūryboje ieškojo fizikinių reiškinių ar kulinarijos užuomazgų. Buvo ir tokių, kurie kvietė praeivius skaityti K. Donelaičio tekstus ir visa tai nufilmavę konferencijoje pademonstravo vaizdo įrašą. Vis dėlto bene daugiausiai aplodismentų sulaukė kybartiečių gimnazistų surepuota poemos „Metai“ ištrauka apie Dočį.

Labiausiai moksleivių įžvalgomis ir pasirodymais liko sužavėtas M. Šidlauskas. „Ši konferencija – geriausias įrodymas, kad K. Donelaitis yra įvairus ir neatšaukiamas. Smagu, jog kiekvienas į jį moka pasižiūrėti iš savo pozicijų. Su tradicijomis reikia ginčytis. Jei jas mes priimtume mechaniškai, šios greitai nustotų egzistuoti. Tradicijas galima neigti, bet būtina jas gerai išmanyti. Mes amžinai nesutarsime dėl K. Donelaičio aktualumo. Jis tikriausiai mažės, bet tai jau nebus autoriaus problema. Jo aktualumas mažės tiek, kiek mažės lietuvių kalbos aktualumas ir žmonių santykis su kalba“, – svarstymais pasidalijo M. Šidlauskas.

Daugelį susirinkusiųjų nustebino ir poemos „Metai“ ištraukų skaitymas ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, vokiečių bei latvių kalbomis. Pastarąja kalba į atvykusius svečius kreipėsi Latvijos pasienyje, Biržuose, gimęs gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Įžvalgomis apie Kristijono Donelaičio kūrybą dalijosi ne tik renginio iniciatorė Nijolė Černauskienė (kairėje), bet ir Marijampolės K. Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė bei klaipėdietis docentas Marijus Šidlauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-29.


  • 0

Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


  • 0

Kultūros paveldo departamento vadovė atvežė vertingų patarimų

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Rajone viešėjusi Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė pateikė daug vertingų patarimų, padėsiančių išsaugoti unikalius mūsų krašto objektus. Aišku, tam reikia ir vietinės iniciatyvos.

KPD direktorė aplankė keletą rajono objektų. Pirmasis susitikimas – prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių. Paveldosaugos specialistė sakė, kad šis objektas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kurį galima pritaikyti viešiems renginiams ir kuris turi tokią trauką. D. Varnaitė sakė girdėjusi apie čia vykstančius renginius, o dabar ir pati pajuto nuostabią šios vietos aurą.

Statinio šeimininkas Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas susitikime sakė, kad parapija ir Vilkaviškio vyskupija lėšų tvarkyti šį statinį neturi. Jo rankose – tik avarinės būklės dokumentai, kurie neleidžia griuvėsiuose rengti jokių renginių ir draudžia po juos net vaikščioti.

D. Varnaitė patarė kuo greičiau ieškoti rėmėjų ir kreiptis dėl konstruktyvinių pastato tyrimų, kuriuos vėliau 100 proc. kompensuotų departamentas. Tačiau kad būtų skirta kompensacija, tyrimai privalo būti atlikti už privačių rėmėjų lėšas. Jei tyrimus finansuotų Savivaldybė, jokios kompensacijos iš KPD negautų.

Viešnią lydėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė žadėjo dėti visas pastangas ir padėti parengti dokumentus, ieškoti rėmėjų bei pasirūpinti, kad būtų susitarta su vyskupija dėl panaudos. Mat šis objektas – ypač svarbus mūsų rajonui.

Bartninkų bažnyčioje buvo krikštytas Jonas Basanavičius. Vaiką krikštijo kunigas Jonas Burdulis, kuris vėliau neabejotinai turėjo įtakos Jono Basanavičiaus tautinės savimonės formavimui. Klebonu šis dvasininkas buvo paskirtas 1838-aisiais ir parapijoje išdirbo iki mirties 1886-aisias. Prie bažnyčios vietinė bendruomenė neseniai pastatė jam kryžių. Šis kunigas ypač žadino jaunimo dvasią. Dvasininkas visiškai atsidavė parapijos gyvenimui, jos žmonėms. Varguolius, vaikus laidojo neimdamas aukų. Savo lėšomis remontavo bažnyčią, perstatė jos bokštus.

Didžiausias kun. J. Burdulio nuopelnas – lietuvybės puoselėjimas. Tuo metu Sūduva, kaip ir visa Lietuva, ištisus šimtmečius buvo svetimųjų invazijos naikinama, intensyviai nutautinami buvo ir bartninkiečiai. Rusifikacija, polonizacija veržėsi agresyviai, išstumdamos lietuvių kalbą, papročius. Bažnyčioje į parapijiečius lietuviškai prabilo tik kun. J. Burdulis. Juos mokė lietuviškai melstis. Vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jau vien dėl to ši vieta turėtų būti ypač svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Kitas objektas, kurį apžiūrėjo D. Varnaitė, – Vištyčio malūnas. Čia situacija išspręsta vietinės valdžios ir regioninio parko direkcijos darbuotojų bendromis jėgomis. Šiuo metu malūnas jau nupirktas rajono Savivaldybės, o jame tvarkosi Vištyčio regioninio parko specialistai.

Pastato stogas laikinai užsandarintas, tad patalpa jau baigia išdžiūti, pavojus negresia ir viduje esantiems unikaliems įrenginiams. Malūnui atnaujinti numatyta suma gali siekti iki 350 tūkst. eurų. Planuojama sutvirtinti statinio konstrukcijas, restauruoti stogą bei sienas, atkurti sparnus, vidaus elementus ir atlikti kitus reikiamus darbus. Restauravus malūną, jo eksploataciją ne mažiau kaip penkeriems metams perims Vištyčio regioninio parko direkcija. Čia ketinama vykdyti muziejinę veiklą, rengti ekskursijas, edukacines programas. Dėl šio malūno išsaugojimo regioninio parko darbuotojams teko atsisakyti apžvalgos bokšto Vištytyje statybos, nors tokioje kalvotoje vietovėje šis statinys – ypač reikalingas ir buvo labai lauktas.

Pasidžiaugusi atliktais darbais ir padėkojusi parko direktoriui Nerijui Paškauskui už tokį supratimą bei pasiaukojimą, viešnia buvo nulydėta į Kybartus, kur apsilankė geležinkelio stoties požemiuose. Čia, kaip ir kitur, ypač opus nuosavybės klausimas. Kol kas požemius tvarko Kybartų bendruomenė. Ji tai daro savo lėšomis ir padedama seniūnijos. Jokių projektinių lėšų pritraukti neįmanoma, nes bendruomenė nėra pastato valdytoja. Pirmiausia reikėtų nugalėti daug biurokratinių kliūčių, norint kokia nors forma valdyti statinį, tuomet jau galima būtų ieškoti būdų, kaip gauti lėšų.

Nieko guodžiančio nepasakė ir D. Varnaitė. Pasigėrėjusi kybartiečių entuziazmu paveldosaugininkė apgailestavo, kad sprendžiant nuosavybės klausimą visgi teks nemenkai pasistengti, ir patarė susibičiuliauti su Kauno tvirtovės regioninio parko direkcija, kuri rado būdų, kaip perimti visus Kauno fortus ir pritaikyti juos viešiesiems renginiams. KPD direktorė apgailestavo, kad daugeliu atvejų jos darbe paveldosaugos lieka mažiausiai, o tenka galvoti, kaip nugalėti įvairius biurokratinius barjerus.

Paskutinis lankytas objektas – Paežerių dvaras. KPD vadovės patarimų ypač laukta dėl likusių neremontuotų dvaro kiaulidžių. Šį pastatą D. Varnaitė patarė pritaikyti edukacijoms, kiekvienoje jo nišoje įkurdinti vis kitokį amatą.

D. Riklienė sakė, kad susitikimas buvo labai naudingas ir džiaugėsi, kad po pokalbio su paveldosaugos specialiste išaiškėjo daug dalykų, kurių anksčiau nežinota. Administracijos direktoriaus pavaduotoja pasidžiaugė teisinga Savivaldybės vizija ir viešnios pritarimu, jog būtent šie objektai mūsų kraštui yra ypač reikšmingi ir unikalūs. Tad jiems išsaugoti ir bus skiriama daugiausia pastangų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto atstovas Vidmantas Ivanauskas (kairėje) pasakojo KPD direktorei Dianai Varnaitei, kad su Vito Katkevičiaus (dešinėje) vadovaujama bendruomene dėl rūsių naudojimo susitarta tik žodžiu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Jauno kybartiečio dovana Lietuvai – fotosesija „Šimtmečio vaikai“

Kategorija :Kultūra , Miestas

Kybartietis moksleivis Paulius Norvilaitis nusprendė nelikti abejingas šiais visai šaliai svarbiais metais. Jaunuolis įkalbino tris būsimas mamytes prasmingai įamžinti kūdikių laukimą.

Pasitelkęs būrį pagalbininkių, Paulius pristato savo idėją ir rezultatą.

Savo idėja užkrėtė kitus

Pats moksleivis pasakojo stebėjęs, kaip skirtingi Lietuvos kampeliai mini šaliai ypatingą sukaktį ir nusprendė pats neatsilikti bei įteikti dovaną ne tik savo miestui, bet ir visai Lietuvai.

„Kadangi 2018 metai gimę vaikai jau dabar vadinami „Šimtmečio vaikais“, sumaniau įamžinti tris besilaukiančias ir būtent šiais metais gimdysiančias mamas. Vietą taip pat rinkomės neatsitiktinai, norėjosi įamžinti jas Lietuvos miškų ir ežerų fone, ypatingame kampelyje – Vištytyje.

Moterys taip pat sutiko pasipuošti ir savo apranga dar labiau atspindėti lietuvybę“, – pasakojo Paulius.

Vaikinas neslėpė džiaugsmo ir tuo, kad jo idėja patikėjo ir būrys kitų žmonių, sutikusių prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Tris jaunas mamytes Indrę, Neringą ir Jurgitą papuošė grožio salono „Stilius“ meistrės: Nomeda Bakūnienė ir Tatjana Petrulienė ir Samanta Butkienė. Visa komanda dėkinga geros nuotaikos ir idėjų nestokojusiai fotografei Miglei Blauzdžiunaitei.

Nėštukės liko sužavėtos

Fotosesijoje dalyvavusius mamos neslėpė, kad diena buvo ne tik maloni dėl gero oro ir kompanijos, bet ir pilna įspūdžių. Todėl visos trys negailėjo pagyrų komandai ir idėjos autoriui Pauliui.

„Visa diena asmeniškai man, buvo fantastiška. Galbūt dar tai lėmė ir puikus pačios nusiteikimas. Niekam nekėliau jokių reikalavimų, pretenzijų, neturėjau jokių pageidavimų, tiesiog buvau akcijos dalyvė, ne organizatorė, todėl labai patiko.

Oras nuostabus, Vištytis gražus ir mylimas, kompanija labai linksma ir gerai nusiteikusi. Besilaukiančios mamos laimingos, besišypsančios, gerbiamos, mylimos, laukiančios. Fotografė nepaprastai miela, vikri, pozityvi, besišypsanti.

Idėjos autorius paslaugus, rūpestingas, atsakingas. Nuostabiai praleidau laiką, o kartu ir sudalyvavau akcijoje. Juk mes laukiamės šimtmečio vaikų Tikiu, jog tai bus neeilinių asmenybių karta“, – negailėdama pagyrų kalbėjo Neringa.

Būsima mamytė Jurgita prisiminė, kad sulaukusi pasiūlymo tapti modeliu, nė sekundės nedvejojo.

„Labai norėjau įamžinti ši stebuklinga laukimo laikotarpį, kuriuo taip džiaugiamės kartu su vyru. Po kelių savaičių ruošimosi ir jaudulio, atėjo ta ilgai laukta diena. Sukau galvą kaip atrodysiu, kaip jausiuosi ir koks bus galutinis rezultatas.

Po apsilankymo grožio salone, atrodžiau tikrai puikiai. Tuomet jau buvo aišku, kad nuotraukose atrodysiu tikrai nuostabiai. Nuvykusi į fotosesijos vietą ir susipažinusi su fotografe pamačiau, kaip ji puikiai dirba, tuomet visos blogos mintys dingo akimirksniu. Todėl atsipalaidavau ir leidau fotografei atlikti savo darbą, kol pati mėgavausi to laukimo džiaugsmo įamžinimu“, – geras emocijas prisiminė Jurgita.

Trečioji mamytė Indrė taip pat džiaugėsi puikiu darbu ir idėja. „Jaučiausi pakylėta, kad tiek žmonių dirbo vardan gražios idėjos ir nėščių moterų palaikymo“, – kalbėjo Indrė.

P. Norvilaitis žada, kad ši iniciatyva nebus paskutinė.


  • 0

Režisierius vaikystę leido Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Teatro režisierius Žilvinas Vingelis – jaunosios kartos menininkas. Jam dar tik dvidešimt penkeri, tačiau Žilvino biografija – įspūdinga. Vos pradėjęs savo karjerą, jis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Jaunasis režisierius gimė Kaune, tačiau jo vaikystė prabėgo Kybartuose gimusio tėčio Zenono Vingelio tėvų namuose. Pas senelius praleistas vasaras Žilvinas vadina stebuklų laiku.

Žilvinai, pasidalykite vaikystės, praleistos Kybartuose, prisiminimais.

– Kybartai – artimai susiję su mano vaikyste, kurioje buvo pastatyti pagrindiniai vėjui bei vandeniui atsparūs vaizduotės pamatai, ant kurių iškilusiuose bokštuose gyvenu iki šiol. Mano tėtis yra kybartietis. Mokiausi ir augau Kaune, bet beveik visos vasaros praleistos Kybartuose, Suvalkiečių gatvėje, pas močiutę su tėtuku. Tai buvo paslapčių ir vaizduotės pasaulis, padedantis atsiriboti nuo didmiesčio mokyklos triukšmo ir nuobodžių mokyklinių peripetijų, kurių tuo metu buvo apstu: pykčių, draugysčių, ginčų.

Kybartuose krūmai knibždėte knibždėdavo pokemonų. Ten, būdamas dešimties metų, gavau pačiam sau išsiųstą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, ten sulaukiau pirmųjų šios mokyklos vadovybės nurodymų dirbti priedangoje ir stebėti savo senelius „žiobarus“, ten, važiuodamas su seneliu šaltinio vandens, iš tiesų jausdavausi lyg plaukčiau Misisipe su Marko Tveno išgalvotu Heklberiu Finu, ten prie prūdo nusiskynęs nendrę gavau pirmąją burtų lazdelę su vienaragio plauku ir specialiai leisdavau valandų valandas sandėliuke po laiptais, ten per suplyšusias tėčio ausines dažnai gaudavau slaptų agentų nurodymus. Kybartuose „susipažinau“ su Harietos Byčer dėde Tomu ir liūdnai nuteikiančiu XIX a. pietinių valstijų vergvaldžių žiaurumu, ten mane pirmą kartą aplankė Diuma vyresniojo trys muškietininkai, kažkodėl vaikščiojantys keturiese, ten sutikau pirmą savo gyvenimo moterį – Diuma sūnaus man atvestą kurtizanę su kamelijomis. O kur dar visas būrys „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų didvyrių, besislapstančių už kiekvieno kampo, etiudai apie mokslininkus, „Drakonų kovų“ serialas. Bet labiausiai, žinoma, – Haris Poteris. Tai buvo visos mano vaikystės pagrindinis draugas.

Ar vien tik knygų buvo turtinga vaikystė?

– Kybartuose turėjau nemažai draugų, važinėdavausi dviračiu, žaisdavau krepšinį, maudydavausi, žiūrėdavau populiarius animacinius filmukus, bet visa tai vyko kažkaip atsietai nuo manęs, iš kolektyvinės inercijos. O stipriausi asmeniniai prisiminimai vis dėlto susiję su knygomis, vaizduote ir visomis to kiemo slaptomis landomis, palėpėmis, malkinės antru aukštu, sodo galu, gatve, į kurią nebuvo galima išeiti be leidimo, ir visu tuo, kas buvo nežinoma bei uždrausta. Visos šios vietos mano pasąmonėje įgavusios archetipines mitologines reikšmes.

Dabar daug domiuosi sapnais, žmogaus pasąmone, mitologine jos sąranga ir suprantu, jog tame kieme buvo mano Hadas, mano Orfėjo muzika palytėtas pragaro prieangis, visi devyni Dantės pragaro ratai ir perlamutriniai rojaus vartai. Tai buvo mano asmeninė mitologinė geografija, kurioje jau po Hario Poterio, ankstyvoje paauglystėje, pirmą kartą perskaičiau Getės „Faustą“, galutinai padėjusį apsispręsti dėl tolimesnio kelio.

Vis dėlto vaikystės vaizduotės monstrais apgyvendinti realaus pasaulio dydžiai – reliatyvus dalykas. Neseniai viešėdamas Kybartuose itin nustebau, koks iš tiesų šis kiemas nedidelis. Sunku patikėti, kad kažkas gali taip susitraukti. Daugiau gyvenime nesu radęs tokios paslaptingos vietos. Kybartai, Suvalkiečių gatvė ir močiutės su tėtuku namas man visada bus vienas stipriausių vaikystės prisiminimų, tikriausiai padariusių esminę įtaką mano tolimesniam profesinio gyvenimo pasirinkimui.

Gal kurdamas pagalvojate ir apie mažesnių miestų žiūrovus? Ar žmonės Kybartuose kitokie nei didmiesčiuose?

– Šiuo metu dirbu Baltijos kameriniame operos teatre. Vienas iš mūsų prioritetų yra profesionalios kultūros sklaida regionuose, vaikų edukacija, susitikimai, paskaitos bei savo kuriamos produkcijos pristatymas regionų moksleiviams. Su keliais projektais teko aplankyti netoli dvidešimt Lietuvos regionų mokyklų, kuriose vaikams vedžiau seminarus. Mačiau, kokia didelė atskirtis yra tarp Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose sukuriamos kultūros bei regionuose propaguojamo laisvalaikio. Norisi šią prarają mažinti, padėti jauniems žmonėms pažinti įvairius žanrus ir išmokyti atskirti gerus dalykus nuo šlamšto. Šiuo regionų kultūriniu sąstingiu puikiai naudojasi įvairūs poppasaulio paraštėse gyvenantys atlikėjai, rengiantys turus vien tik regionuose. Tai jie daro puikiai suprasdami, kad didmiesčiuose jų niekas net už pinigus neklausytų.

Kuo Jums Kybartai išskirtiniai? Ar dažnai apsilankote?

– Dabar į Kybartus nuvykstu rečiau. Visgi ši vieta yra stiprios istorijos miestelis su sunkiai gyjančiomis karų žaizdomis, su istoriškai svarbiausia Lietuvoje traukinių stotimi, pritrenkiančia Smetonos pabėgimo istorija, krūva iš čia kilusių žinomų ir gabių žmonių, milžiniška mokykla, neorenesansine bažnyčia, įvairiomis kultūriniu ir sociologiniu požiūriu įdomiomis sovietinio relikto redukcijomis. Pastarosios įžvalgos kilo stebint miestiečių įpročius, gyvenimo būdą. Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas. Tai – nuostabus miestelis.

Neseniai teko dirbti scenaristu viename milžiniškame Žemaitijos nacionalinius objektus garsinančiame projekte. Teko susipažinti, kaip, pavyzdžiui, Telšiai puikiai susitvarkė turizmo reikalus, panaudodami savo miesto istoriją kuriant naują, šiuolaikišką, bet iki šiol gyvų tradicijų turtingą miesto veidą. Toks miestas kaip Kybartai irgi galėtų būti puikus kultūrinės traukos centras. Manau, tai – akmuo į Vilkviškio rajono savivaldybės kiemą!

Kaip manote, kokia Kybartų ateitis? Kaip šis miestas atrodė Jūsų vaikystėje ir kuo nuo to įsivaizdavimo skiriasi dabar?

– Mano vaikystėje Kybartai turėjo mažiau parduotuvių, masinės produkcijos „mekų“, todėl vis dar vyko mainai tarp žmonių, aktyvus buvo turgaus gyvenimas, namų ūkio puoselėjimas. Dabar Kybartai panašūs į besiilsintį labai gražų ir ramų miestą. Labai tikiuosi, kad Kybartuose atsiras visus žmones sujungianti ir sutraukianti veikla, įdomus ir dinamiškas vidinis miesto gyvenimas, plataus spektro kultūrinė rotacija, atvežta iš kitų miestų, bei aktyvi pačių Kybartų kultūrinė veikla. Raudondvaryje yra toks Algirdas Svidinskas – puikus pavyzdys, kaip vienas aktyvus ir atsidavęs žmogus gali paversti nedidelį miestelį išskirtiniu kultūros centru visoje Lietuvoje. Linkiu tokio žmogaus Kybartams. Linkiu kūrybos, gyvasties ir meilės savo miestui.

DOSJĖ

  • Meno mokykloje „Kurkuria“ mokėsi klasikinės gitaros specialybės.
  • 2012–2016 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar yra šios akademijos teatro režisūros magistrantas.
  • 2016–2017 m. režisavo spektaklius „Pamišėlio VLOG’as“, „SUB’vakaris“, „Skaičius“, „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Ebinas ir Abė“, „Sonio Bliuzas“. Kai kuriems iš šių spektaklių rašė scenarijus, kūrė scenografiją.
  • Pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už spektaklį „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“ pelnė apdovanojimą „Geriausias režisūrinis debiutas“. Apdovanojimas skirtas ir už geriausią spektaklio muziką bei scenografiją.
  • Studijuodamas patirties sėmėsi garsių režisierių K. Lupo, A. Shillingo, G. Varno, K. Dehlholmo ir A. Areimos repeticijose.
  • Stažavosi Edinburgo „Fringe 2016“ ir Roterdamo „Operadagen 2017“ festivaliuose.Nuo 2017 m. yra VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian