Kūrėja pasirinko eiti individualiu keliu
Antras mėnuo Vištyčio regioninio parko lankytojų centre veikia Aušrinės Dubauskienės personalinė tapybos, meninės knygrišystės bei odos darbų paroda „Atvertis“. Autorė – menotyrininkė, dailės pedagogė, Marijampolės kultūros centro dailininkė, o mūsų krašte ji labiausiai žinoma kaip Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovė. Tiesa, dabar jau reikia patikslinti – buvusi vadovė. A. Dubauskienė pasirinko eiti individualiu kūrėjos keliu.

– Subtilių Jūsų paveikslų teko matyti nemažai. O „Atvertyje“ rodote ir meninę knygrišystę. Kas atvedė prie tokio saviraiškos būdo?

– Pasąmonė prisibeldė į mano sąmonę ilsintis kurti mažytes knygutes. Paskutiniu metu tai yra mano pabėgimai iš kasdienybės. Darau jas nieko negalvodama, tik po to pamatau ir žinau, ką padariau. O proceso metu – visiška sąmonės švara. Smagus minčių perėjimo į rankas pajautimas.

Jos mažos. Dirbdama scenografe darau dekoracijas miesto šventėms, festivaliams, apipavidalindama Marijampolės kultūros centro sceną dirbu su dideliais formatais. Todėl man labai smagu kurti mažus, juvelyrinius meninės odos objektus – knygeles. O šiandien jau žinau, kad jos mažytės kaip ir mano gyvenimai: kaip mažytės mamos, kuomet vaikai jau moko elgesio, kaip mažytės nepastebimos Marijampolės kultūros centro dailininkės, kaip renginyje prie pulto sėdinčios mažytės vizualizacijų autorės, „efektuojančios“ savo sukurtas projekcijas, ar kaip mažo vaiko, bandančio išrasti dviratį, – mažos tapytojos, vis dar ieškančios aliejinių dažų ir akvarelės giminystės esmės. Vingria linija kuriančios miniatiūrinį pasaulį… O „didelio gyvenimo“ korektūra jį paverčia metriniais formatais…

Šiuo metu taip pat „lankstau lapus“ vaikiškoms knygelėms, dedu teatro vizijos „lankus“, svarstau vasaros plenero formatą bei rodau savo „mažo pasaulėlio“ fragmentus Lietuvos ir užsienio parodose.

Todėl šiandien galiu pasakyti ir sau: aš turiu daug gyvenimų.

– Ir vienas iš jų buvo „Smiltyse“ vadovaujant studijai?

– Nuo 2012 m. gruodžio iki šių metų kovo vidurio buvau Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovė.

Buvęs Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius įkūrė menų studiją. Kaip jo paskirta vadovė, prieš skelbiant kvietimą burtis, turėjau iššūkį ir garbę sugalvoti pavadinimą. Vienas gražiausių ir prasmingiausių žodžių man buvo ,,Smiltys“.

Ar turiu vadovo patirties? Šiaip negalvodama atsakyčiau, kad tikrai ne, nes buvome mes. Vadove prisiėmiau būti įvardijama ten, kur reikalingas atsakingas asmuo. Bet… Per tiek metų vadovo patirties įgijau daug. Pirmaisiais metais prie mano gebėjimų tobulinimo nemažai prisidėjo tuometis direktorius, o paskui daug ką perėmiau į savo rankas.

Metai po metų susikaupė plenerų organizavimo patirtis. Nelengva, bet darai ir padarai. Čia palyginčiau su knygrišyste: atidžiai lenki lapus, sekdamas siūlės ritmą siuvi vieną prie kito lankus ir taip gauni bloką. Derinimas, reguliavimas, įtempimas, klijavimas, slėgimas… Gyvenimas.

Projektus dalinai remiant Lietuvos kultūros tarybai ir Vilkaviškio rajono savivaldybei, vis vien lėšų visuomet trūkdavo. Pati ieškojau plenerų rėmėjų, lokacijos, lektorių, pati derėjausi dėl dailės priemonių su parduotuvių vadybininkais, jas užsakinėjau. Žinojau, kad esu atsakinga ne tik už projektų rezultatus, bet ir už dalyvaujančius žmones. Todėl kūriau strategijas ir pildžiau spragas iki paskutinės kiekvieno plenero dienos. O plenerui pasibaigus prasideda viešinimai – parodos per miestus ir miestelius. Galbūt atrodo, kad viskas pasidaro savaime, tačiau tai yra nuolatinis ir nuoseklus darbas, kurio rezultatą mes matome dabar. Šita patirtis yra pravarti mano ateities planams, ji mane užtikrina, kad aš, Aušrinė Dubauskienė, galiu viską. Pamokos išmoktos.

Pernai, važiuodami į didžiausią tarptautinę parodą pasaulyje, į 60-ąją Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, džiaugėmės susipažinę ir akis į akį susitikę su dailininkais iš Lietuvos dailininkų sąjungos, vienijančios profesionalius dailininkus ir dailėtyrininkus, kurie žinojo menų studiją „Smiltys“.

– Kokia Jūsų asmeninė patirtis iš tų dienų, kai buvote ne tik „Smilčių“ plenerų organizatorė, bet ir kūrėja?

– „Smiltyse“ vasaras skaičiavome plenerais. Kiekvienas jų buvo ypatingas savo tema, atmosfera, atradimais, naujais išgyvenimais. Kaip sakytų Pranas Gailius, „Menas yra privilegijuota dalijimosi forma, atverianti gyvenimo gelmę.“ Tad pleneruose mokėmės iš pakviestų žymių dailininkų: 1980–1989 m. Dailės akademijos tapybos katedros vedėjos docentės Gražinos Vitartaitės, iš Vaclovo Vekeroto, Nidos plenerų asociacijos, Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ ir Marijampolės dailininkų klubo „Žvilgsnis“ nario. Savo žiniomis, kaip dirbti su sausa pastele, dalijosi Audronė Gurinskienė, dailininkės iš Rusijos ir Lenkijos. Plenere „Kūrybiniai susitikimai“ išgyvenome Algimanto Poškos poetinio žodžio ir vaizdo sintezę.

Vienas iš plenerų credo – skleisti žinią. Pristatydami plenerą ,,Isaako Levitano pėdsakais“ priminėme ir apžvelgėme Kybartuose gimusio dailininko kūrybinį kelią. Plenere ,,Mūsų žemė mena“ sužinota ir visuomenei priminta apie stebuklingą Tadarinės girią, kurioje stovi tame plenere Lino Lukoševičiaus sukurtos medžio skulptūros bei parengta specialia technika dalyvių sukurtų paveikslėlių lauko ekspozicija, kuri veiks iki darbai tiesiog suirs. Tokių paveikslėlių ekspozicija tris sykius papildyta (paskutinį kartą 2023 metais) ir prieigoje prie šaltinėlio Vištyčio šilelio miške. „Sūduvos vydų“ kūryba rėmėsi Vilkaviškio krašto šviesuolio Albino Kurtinaičio žiniomis, trynė ribą tarp nežinios ir suvokimo apie pamirštus savo krašto ir Lietuvos dvasinius turtus.

Viena iš mano svajonių buvo prisiliesti prie sunkiausia laikomos, itin didelio meistriškumo reikalaujančios tapybos technikos – akvarelės, tad pernai profesionalumo tapybos srityje siekėme vedini akvarelistės Eglės Lipinskaitės.

Turėjome dvylika kūrybiškų vasarų. „Akvarelinių viražų“ plenero anotacijoje tarsi užkoduota: „Skaičius dvylika nuo seno laikomas simboliu, atspindinčiu visatos tvarką, ciklo užbaigimą.“ Dvylika zodiako ženklų, dvylika mėnesių, kur gyvena tvarka, dvasinė struktūra ir pilnatvė.

Kybartams surinktas nemažas paveikslų fondas. Gražinos Vitartaitės ir Vaclovo Vekeroto darbai puošia Kybartų seniūnijos administracijos patalpas, mūsų, „smiltelių“, kūriniai – Kybartų kultūros centrą ir kitas visuomenines erdves. Paskutiniame plenere sukurtų akvarelių paroda iš Vilkaviškio viešosios bibliotekos, kur šiuo metu eksponuojama, keliaus į rajono ligoninę.

Manau, jog per eilę metų padariau daug, kad Kybartai skambėtų ne tik kaip futbolo, orkestro ir šokių, bet ir kaip dailę propaguojantis miestas. Verčiu ne kitą gyvenimo puslapį. Pradedu kurti naują knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Vakario DUBAUSKO nuotr. Aušrinė Dubauskienė: „Mes visi esame tik laike byrančios smiltys. Kad spindėtume, turi palytėti šviesa. Tad visiems jos ir linkiu.“

Publikuota: „Santaka”, 2025-03-21,

lt_LTLietuvių kalba