Kultūros paveldo departamento vadovė atvežė vertingų patarimų

Rajone viešėjusi Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė pateikė daug vertingų patarimų, padėsiančių išsaugoti unikalius mūsų krašto objektus. Aišku, tam reikia ir vietinės iniciatyvos.

KPD direktorė aplankė keletą rajono objektų. Pirmasis susitikimas – prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių. Paveldosaugos specialistė sakė, kad šis objektas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kurį galima pritaikyti viešiems renginiams ir kuris turi tokią trauką. D. Varnaitė sakė girdėjusi apie čia vykstančius renginius, o dabar ir pati pajuto nuostabią šios vietos aurą.

Statinio šeimininkas Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas susitikime sakė, kad parapija ir Vilkaviškio vyskupija lėšų tvarkyti šį statinį neturi. Jo rankose – tik avarinės būklės dokumentai, kurie neleidžia griuvėsiuose rengti jokių renginių ir draudžia po juos net vaikščioti.

D. Varnaitė patarė kuo greičiau ieškoti rėmėjų ir kreiptis dėl konstruktyvinių pastato tyrimų, kuriuos vėliau 100 proc. kompensuotų departamentas. Tačiau kad būtų skirta kompensacija, tyrimai privalo būti atlikti už privačių rėmėjų lėšas. Jei tyrimus finansuotų Savivaldybė, jokios kompensacijos iš KPD negautų.

Viešnią lydėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė žadėjo dėti visas pastangas ir padėti parengti dokumentus, ieškoti rėmėjų bei pasirūpinti, kad būtų susitarta su vyskupija dėl panaudos. Mat šis objektas – ypač svarbus mūsų rajonui.

Bartninkų bažnyčioje buvo krikštytas Jonas Basanavičius. Vaiką krikštijo kunigas Jonas Burdulis, kuris vėliau neabejotinai turėjo įtakos Jono Basanavičiaus tautinės savimonės formavimui. Klebonu šis dvasininkas buvo paskirtas 1838-aisiais ir parapijoje išdirbo iki mirties 1886-aisias. Prie bažnyčios vietinė bendruomenė neseniai pastatė jam kryžių. Šis kunigas ypač žadino jaunimo dvasią. Dvasininkas visiškai atsidavė parapijos gyvenimui, jos žmonėms. Varguolius, vaikus laidojo neimdamas aukų. Savo lėšomis remontavo bažnyčią, perstatė jos bokštus.

Didžiausias kun. J. Burdulio nuopelnas – lietuvybės puoselėjimas. Tuo metu Sūduva, kaip ir visa Lietuva, ištisus šimtmečius buvo svetimųjų invazijos naikinama, intensyviai nutautinami buvo ir bartninkiečiai. Rusifikacija, polonizacija veržėsi agresyviai, išstumdamos lietuvių kalbą, papročius. Bažnyčioje į parapijiečius lietuviškai prabilo tik kun. J. Burdulis. Juos mokė lietuviškai melstis. Vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jau vien dėl to ši vieta turėtų būti ypač svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Kitas objektas, kurį apžiūrėjo D. Varnaitė, – Vištyčio malūnas. Čia situacija išspręsta vietinės valdžios ir regioninio parko direkcijos darbuotojų bendromis jėgomis. Šiuo metu malūnas jau nupirktas rajono Savivaldybės, o jame tvarkosi Vištyčio regioninio parko specialistai.

Pastato stogas laikinai užsandarintas, tad patalpa jau baigia išdžiūti, pavojus negresia ir viduje esantiems unikaliems įrenginiams. Malūnui atnaujinti numatyta suma gali siekti iki 350 tūkst. eurų. Planuojama sutvirtinti statinio konstrukcijas, restauruoti stogą bei sienas, atkurti sparnus, vidaus elementus ir atlikti kitus reikiamus darbus. Restauravus malūną, jo eksploataciją ne mažiau kaip penkeriems metams perims Vištyčio regioninio parko direkcija. Čia ketinama vykdyti muziejinę veiklą, rengti ekskursijas, edukacines programas. Dėl šio malūno išsaugojimo regioninio parko darbuotojams teko atsisakyti apžvalgos bokšto Vištytyje statybos, nors tokioje kalvotoje vietovėje šis statinys – ypač reikalingas ir buvo labai lauktas.

Pasidžiaugusi atliktais darbais ir padėkojusi parko direktoriui Nerijui Paškauskui už tokį supratimą bei pasiaukojimą, viešnia buvo nulydėta į Kybartus, kur apsilankė geležinkelio stoties požemiuose. Čia, kaip ir kitur, ypač opus nuosavybės klausimas. Kol kas požemius tvarko Kybartų bendruomenė. Ji tai daro savo lėšomis ir padedama seniūnijos. Jokių projektinių lėšų pritraukti neįmanoma, nes bendruomenė nėra pastato valdytoja. Pirmiausia reikėtų nugalėti daug biurokratinių kliūčių, norint kokia nors forma valdyti statinį, tuomet jau galima būtų ieškoti būdų, kaip gauti lėšų.

Nieko guodžiančio nepasakė ir D. Varnaitė. Pasigėrėjusi kybartiečių entuziazmu paveldosaugininkė apgailestavo, kad sprendžiant nuosavybės klausimą visgi teks nemenkai pasistengti, ir patarė susibičiuliauti su Kauno tvirtovės regioninio parko direkcija, kuri rado būdų, kaip perimti visus Kauno fortus ir pritaikyti juos viešiesiems renginiams. KPD direktorė apgailestavo, kad daugeliu atvejų jos darbe paveldosaugos lieka mažiausiai, o tenka galvoti, kaip nugalėti įvairius biurokratinius barjerus.

Paskutinis lankytas objektas – Paežerių dvaras. KPD vadovės patarimų ypač laukta dėl likusių neremontuotų dvaro kiaulidžių. Šį pastatą D. Varnaitė patarė pritaikyti edukacijoms, kiekvienoje jo nišoje įkurdinti vis kitokį amatą.

D. Riklienė sakė, kad susitikimas buvo labai naudingas ir džiaugėsi, kad po pokalbio su paveldosaugos specialiste išaiškėjo daug dalykų, kurių anksčiau nežinota. Administracijos direktoriaus pavaduotoja pasidžiaugė teisinga Savivaldybės vizija ir viešnios pritarimu, jog būtent šie objektai mūsų kraštui yra ypač reikšmingi ir unikalūs. Tad jiems išsaugoti ir bus skiriama daugiausia pastangų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto atstovas Vidmantas Ivanauskas (kairėje) pasakojo KPD direktorei Dianai Varnaitei, kad su Vito Katkevičiaus (dešinėje) vadovaujama bendruomene dėl rūsių naudojimo susitarta tik žodžiu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka”, 2018-06-26.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba