Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka”, 2019-08-23.