Į redakciją kreipėsi ne juokais supykusi kybartietė. Moteris sakė, kad jai ir kitiems gyventojams gėda dėl netvarkos mieste, pačioje centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

„Atvažiuokite ir nufotografuokite, kokios žolės želia Kybartų malūno teritorijoje, kokios baisios skerdyklos tvoros. Kokį miesto vaizdą išsiveža pro mūsų miestą važiuojantys užsieniečiai? Kodėl niekas netvarkoma? Kur žiūri seniūnas?“ – pyko kybartietė.

Privačios teritorijos

Pakalbintas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog minėtos teritorijos priklauso privatiems savininkams ir seniūnija jų tvarkyti ne tik neprivalo, bet ir negali. „Kad nieko nedaroma, tai kybartietė neteisi. Ne kartą esu kreipęsis į Kybartų malūno savininkus AB „Jonavos grūdai“, tačiau padėtis kasmet vis prastesnė. Pernai malūno teritoriją buvo išsinuomoję du vietiniai kybartiečiai, tai apipjaudavo ir žoles. Tiesa, tuomet buvo kilę kitokių problemų. Nuomininkų laikomi pašarų ritiniai mieste skleidė nemalonų kvapą, tad teko ir dėl to „kariauti“. O dabar teritorijos nesinuomoja niekas. Susisiekiau su AB „Jonavos grūdai“ Komercijos ir inovacijų skyriaus viršininku Mantu Butu, jis pasiūlė kreiptis raštu. Tiesa, nieko gero šis žmogus nepažadėjo, nes nenaudojamam turtui tvarkyti bendrovė pinigų nėra numačiusi. Kreipimasis raštu jau išsiųstas, o ką daugiau daryti, net neišmanau…“ – rankomis skėsčiojo seniūnas.

Turtas pardavinėjamas

Malūnas veiklos nevykdo jau daugiau nei dešimtmetį. Jo veikla sustabdyta, įmonė išregistruota, o turtas vis dar pardavinėjamas. Kaip sako malūno savininkai, jie jau kiek įmanoma nuleido kainą, bet pirkėjų neatsiranda. Maža to, iš teritorijos pavogti kanalizacijos šulinių dangčiai, tad jei kas sugalvotų naktį įlįsti į teritoriją, lauk bėdos.

O dar ne taip seniai šis malūnas supirkdavo iš ūkininkų grūdus, juos maldavo, vietoje kepdavo bandeles. Pjūties metu čia nusidriekdavo grūdus atvežusių ūkininkų eilės. Malūnas turėjo nedidelį, iki 2 tūkst. tonų talpos, grūdų sandėlį. Šiandien yra vertingiausi dar išlikę raudonų plytų pastatai.

Malūnas pastatytas 1947 m., vėliau buvo kelis kartus rekonstruotas. Pagal kybartiečio Albino Vaitkevičiaus surinktą medžiagą, šioje teritorijoje ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje veikė Gefeno ir Šameso lentpjūvė. Pradžioje buvo pjaunamos lentos, sienojai, keturkampiai rąstai. Lentų pjovimo gaterį varė garo variklis, kūrenamas medžio atliekomis. Greta veikė malūnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame buvo pritaikytas pneumatinis transporteris.

Klestėjimas – tik prisiminimuose

Deja, malūno klestėjimas jau gerą dešimtmetį likęs tik prisiminimuose. Vienas po kito uždaryti kepimo cechai, grūdų supirkimo ir perdirbimo punktas. Iš pastato išvežti ir parduoti beveik visi atgyvenę įrenginiai. Didžiules talpyklas išpirko ūkininkai, o likę griozdai atiteko metalų supirkėjams. Vienu metu malūno teritoriją prižiūrėjo bendrovės pasamdyti UAB „Kybartų darna“ darbuotojai. Dabar malūnu nesinaudoja ir nesirūpina niekas.

Raudonplyčiai pastatai atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras. Malūnas ir lentpjūvė, juos rekonstravus, veikė iki 1986 m. Tuo metu greta buvo įkurta „Draugystės“ kolūkio gyvulių skerdykla, mėsos perdirbimo cechas bei duonos kepykla, o visas kompleksas pavadintas „Dainavos“ vardu. Atgimimo pradžioje Kybartų malūnas tapo UAB „Kybartų maistas“. 1997 m. jis atiteko bendrovei „Jonavos grūdai“ ir tapo šios filialu. O dabar malūnas griūva niekam nereikalingas, apaugęs žolėmis bei krūmais.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Senojo malūno teritorija apleista ir nenaudojama jau ne vienus metus.

Publikuota: „Santaka”, 2019-09-06.