Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „Kybartuose jutau žmonių solidarumą“

Keli dešimtmečiai iš arkivyskupo metropolito Sigito TAMKEVIČIAUS SJ atminties neištrynė mūsų krašto tikinčiųjų ir Kybartų bažnyčios, kurioje jis tarnavo. Artėjant šv. Kalėdoms dvasininkas su vilkaviškiečiais vėl dalijasi savo mintimis apie kasdienybę ir Evangeliją.

– Apžvelgdamas savo veiklos kunigiškąją dalį, Kybartuose praleistus 1975–1983 metus pavadinote įsimintiniausia tarnyste. Šiais žodžiais sušildėte Vilkaviškio krašto žmones, ypač tuos, kurie mena gyvenimą prieš gerus tris dešimtmečius. Kas Jums paliko tokį gerą prisiminimą?

– Kybartuose praėjo brandžiausi mano kunigiškos tarnystės metai. Džiaugiuosi, kad mano balsas nebuvo tyruose šaukiančiojo, kad į jį atsiliepdavo daug kybartiečių.

Turėjau daug žmonių, kuriais galėjau visiškai pasitikėti. Kai iškildavo bent koks pavojus, Kybartuose visuomet jutau žmonių solidarumą. Be to, daug mokinių buvo labai artimi.

Bendrystė su jaunais ir pagyvenusiais žmonėmis padėjo gerai jaustis ir kūrė klimatą, kai tarnauti labai lengva.

– Neseniai Jums, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariui, paskirta 2013-ųjų Laisvės premija. Su kokiomis mintimis priėmėte žinią apie šį įvertinimą?

– Net minties nebuvo, kad kažkas kada nors įvertins visa tai, ką anuomet dariau leisdamas „Kroniką“, kurdamas Katalikų komitetą ar užsiimdamas kitu pogrindžio darbu. Tiesiog suvokiau, jog negalima ramiai sėdėti, dėl laisvės reikia kažkiek rizikuoti. Grėsmė buvo akivaizdi, bet pasitikėjau Viešpačiu.

Su kokia mintimi priėmiau žinią apie Laisvės premiją? Už savo kunigišką ir vyskupišką tarnystę laukiu premijos iš Dievo, į kurį tikiu ir kuris buvo viso mano gyvenimo šviesa. Na, jei ir žmonės kai ką pamato ir įvertina, sakau ačiū.
Tebus tai paskatinimas ir pavyzdys mūsų jaunimui, kad reikia nebijoti atsiliepti į dabarties iššūkius.

Išorinis laisvės priešas, koks buvo sovietinis režimas, nėra pats baisiausias. Už jį baisesnis yra nematomas priešas, kuris gali mus įpainioti į nuodėmes, visokias priklausomybes nuo svaigalų, narkotikų, ir visa tai mus labai pavergti. Už laisvę reikia nuolat kovoti.

– Sociologai teigia, jog tikintieji dabar mažiau mąsto apie pomirtinį gyvenimą, nes turi sočiai rūpesčių dėl nelengvos dabarties ir negarantuotos ateities. Ką pasakytumėte šiuo klausimu?

– Rūpesčiai, jeigu nesugebame jų padėti prie Viešpaties kojų, tikrai yra pavojingi ir gali susilpninti mūsų dėmesį dvasinėms vertybėms. Bet rūpesčiai dėl dabarties ir ateities nėra vienintelės priežastys, atšaldančios žmonių tikėjimą.
Svarbiausioji priežastis yra laisvai daromas ir neapgailimas blogis. Tikėjimas ir nuodėmė nedraugauja, reikia kurio nors iš jų atsisakyti. Neatsitiktinai Evangelijoje daug kur skamba raginimas: „Atsiverskite!“, tai yra palikite blogio kelią, nes jei šito nepadarysite, draugystė su Dievu negalės egzistuoti.

– Esate sakęs, kad „per socialinius tinklus bendraudamas jau nesi tolimas, kažkur rūmuose gyvenantis kunigas ar vyskupas. Internetas ir socialiniai tinklai yra Dievo dovana, tik svarbu, kam visa tai yra panaudojama“. Kokių nuostatų patartumėte laikytis žmonėms, nemažą dalį gyvenimo perkėlusiems į virtualią erdvę, kad šia galimybe būtų naudojamasi būtent kaip brangintina Dievo dovana?

– Šiandienės technologijos kartais atrodo kaip koks stebuklas. O, jei tokias galimybes būtume turėję anuomet, kai reikėjo redaguoti „Kroniką“ ir ją perduoti į Vakarus!

Socialiniai tinklai leidžia bendrauti su daugeliu žmonių. Leidžia skleisti savo idėjas ir daug ką gauti iš kitų. Interneto galimybės yra tiesiog neišsemiamos. Tačiau šie technologijos stebuklai turi antrą lazdos galą. Jie gali tarnauti blogiui.
Virtualioje erdvėje klaidžioja daug blogų dalykų, nes velnias nesnaudžia. Todėl reikia išmokti virtualia erdve naudotis tik gėrio skleidimui. Ir dar pridurčiau, kad visur reikalingas saikas, nes per didelis pasinėrimas į virtualią erdvę gali pakenkti tiesioginiams santykiams su šeimos nariais, draugais ir kitais asmenimis.

– Skaičiuojame jau trečiąjį dešimtmetį, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Tačiau vis dar ieškome būdo, kaip traktuoti faktus, jog dalis žmonių savo valia ar prisitaikydami prie situacijos dirbo propagandinį darbą, vadovavo politinėms organizacijoms ar ideologizuotoms įstaigoms, pasisakė prieš religiją. Kaip patartumėte žmonėms mąstyti apie tokį savo pačių ar greta esančiųjų praeities šleifą?

– Mes visi galime klysti, nes net šventieji nebuvo apsaugoti nuo klaidų ir darydavo atgailą. Todėl jei žmogus praeityje kažką darė ne taip, pavyzdžiui, kalbėjo prieš tikėjimą ar net tarnavo tautos engėjams, bet pasikeitus laikams visa tai permąstė, rimtai pasikeitė, tuomet aš tokį žmogų sveikinu ir sakau, kad kas buvo jo praeityje, reikia užmiršti ir pavesti Dievo gailestingumui.
Gaila, jog kartais net tikintieji nesugeba nuosekliai laikytis Evangelijos ir pritrūksta atlaidumo. Yra dalykų, kuriuos reikia palikti Dievo teismui, kuris tikrai bus maloningas kiekvienam, prisikėlusiam iš savo klaidų.

– Artėja šv. Kalėdos. Kokią žinią šia proga siųstumėte į Kybartus, į Vilkaviškį?

– Šv. Kalėdos yra Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Pats didžiausias mano linkėjimas ir sau, ir visiems draugams bei artimiesiems – kad Kalėdos mus visus priartintų prie Jėzaus, kad su juo užsimegztų stipresni meilės ryšiai. O jei šitai bus, visa kita bus pridėta su kaupu.

Tad linkiu visiems palaimingų šv. Kalėdų Viešpaties artumoje.

Nuotr. iš asmeninio arkivyskupo Sigito TAMKEVIČIAUS archyvo. „Uoliausi Kybartų bažnyčios lankytojai“, – taip 1982-ųjų ministrantus ir procesininkes prisiminė dvasininkas.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: “Santaka”, 2013 m. Gruodžio 21 d. Šeštadienis.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba