Tarp Šiaudiniškių ir Šikšnių kaimų neseniai iškilo naujas stogastulpis. Tuo pasirūpino Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Vos nesudegino

Buvusio Šikšnių dvaro teritorijoje, netoli Šiaudiniškių, 1937 m. pavasarininkų – katalikiškos jaunimo organizacijos – 25 metų jubiliejui atminti buvo pastatytas stogastulpis. 1988 m. jis rekonstruotas. Ilgai stovėjusį liaudies meno kūrinį prieš porą metų nuvertė vėtra. Galvodamas, ką su juo daryti, Kybartų seniūnas R. Šunokas iš pradžių kreipėsi į žemės, ant kurios ir stovėjo stogastulpis, savininkus, vėliau – į Šiaudiniškių bendruomenės atstovus, ragindamas juos restauruoti istorinės atminties ženklą. Visgi nesulaukęs palaikymo seniūnas priėmė sprendimą išvežti nuvirtusį stogastulpį į Šiaudiniškių bendruomenės namų katilinę ir jį sudeginti.

„Taip jau sutapo, kad panašiu laiku dalyvavau Aušros Mickevičienės antrosios knygos apie Vilkaviškio krašto kryždirbystę pristatyme ir pagalvojau, kad galėčiau pats pabandyti restauruoti nuvirtusį stogastulpį. Laimei, jis dar nebuvo sudegintas. Netrukus su leidinio autore Aušra išsikalbėjome, kad tas stogastulpis yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Aš tą žinojau, bet buvau pamiršęs. Pasirodo, vos nesudeginome vertybės“, – prisiminė R. Šunokas.

Patarė statyti naują

Nusprendęs imtis darbų seniūnas susisiekė su Kultūros paveldo departamento Alytaus–Marijampolės teritorinio skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiūte, kuri atvykusi apžiūrėjo paveldo objektą. Atvažiavo ir kryždirbys iš Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse.

Meistras, įvertinęs stogastulpio būklę, patarė ne restauruoti, o statyti naują.

„Stogastulpio pagrindas buvo supuvęs, o virsdamas jis dar ir nepataisomai sulūžo. Meistraudamas naują objektą iš to kryždirbio gavau nemažai vertingų patarimų. Pavyzdžiui, kad stogelį reikia gaminti iš vario, o ne kokio nors kito metalo. Taip jis išliks ilgaamžiškesnis. Senasis stogastulpis buvo išgabentas į Rumšiškes ir dabar jo fragmentai eksponuojami Lietuvos etnografijos muziejuje“, – pasakojo R. Šunokas.

Naująjį etnografinį stulpą seniūnas kūrė maždaug pusantrų metų. Tiesa, procesas greičiausiai būtų vykęs daug sparčiau, tačiau kuriam laikui viską sustabdė patirta sunki kojos trauma, dėl kurios Kybartų seniūnijos vadovas negalėjo dirbti.

Savotiškai išpirko kaltę

R. Šunokas džiaugėsi, kad statant naują stogastulpį jo kelyje pasitaikė daug gerų žmonių, kurie padėjo gauti reikiamų medžiagų, dalijo patarimus ar prisidėjo įvairiais kitais būdais. Tarp tokių asmenų seniūnas įvardijo Rymantą Vaičaitį, Giedrių Labanauską, Valerijų Gliaubicą, Vytautą Juzumą, Eugenijų Sabaliauską, Evaldą Mačiulį, Robertą Mickevičių, Romą Adomaitį ir kt.

„Viską dariau palaipsniui, tik tada, kai jaučiau įkvėpimą. Nors nieko panašaus anksčiau nebuvau dirbęs, sunku tikrai nebuvo. Iš tikrųjų meistraudamas stogastulpį galvojau apie mamą. Vaikystėje ji dažnai mane versdavo eiti į bažnyčią, o aš ne visada paklusdavau jos norams. Juokauju, kad dabar savotiškai išpirkau šią kaltę“, – šypsojosi seniūnas.

Maždaug 4 m aukščio stogastulpį jis konstravo pagal pirmojoje A. Mickevičienės knygoje apie Vilkaviškio krašto kryždirbystę išspausdintus 1937 m. pastatyto objekto brėžinius. Vienintelis skirtumas nuo jo – seniūno sumeistrautas stogastulpis jau nebus įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Pabaigus ir pastačius stogastulpį buvo surengta nedidelė ceremonija, į kurią susirinko Šiaudiniškių kaimo žmonės, atvyko keletas seniūno bičiulių, kitų žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie šio kūrinio atsiradimo. Ceremonijos metu stogastulpį pašventino Kybartų klebonas Jonas Cikana.

Savęs menininku nelaiko

Nors tokio daikto kaip stogastulpis R. Šunokas niekada anksčiau nebuvo daręs, darbas su medžiu jam nėra svetimas. Jo sumeistrautų baldų galima rasti ne tik paties namuose, bet ir seniūnijos patalpose, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje, kurioje anksčiau pačiam yra tekę dirbti, taip pat kai kuriose kitose vietose.

Visgi didžiausiu seniūno pomėgiu greičiausiai reikėtų laikyti paveikslų, kuriuose darną randa medis ir akmuo, komponavimą. Kiek jų yra sukūręs, greičiausiai negalėtų pasakyti ir pats. Vienus paveikslus pašnekovas dovanoja kitiems, antrais puošia savo namų ar seniūnijos patalpas, treti iškeliauja net į pačiam vyrui nežinomus kampelius, pavyzdžiui, į užsienio valstybes.

Iki šiol R. Šunokas buvo suorganizavęs dvi savo darbų parodas, neatsisako minčių kada nors surengti ir trečiąją.

Nors jo pasaulėžiūrą ir mąstyseną formavo nemažai menininkų, savęs menininku seniūnas nelaiko.

„Esu labiau pastebėtojas ir dėliotojas. Sugebu sukomponuoti akmenis su medžio elementais taip, kad kitiems būtų gražu. Kartais galiu pro tą patį medžio gabalą šimtus kartų praeiti ir nieko neįžvelgti, bet šimtas pirmąjį sykį visai netyčia sugebu kažką unikalaus pastebėti. Tuomet jau mintys pačios ima dėliotis, kaip iš jo kažką gražaus išspausti“, – šypsojosi pašnekovas.

Iš deginto medžio

R. Šunokas kone kas vakarą po darbo keliauja į savo dirbtuves ir ten vis ką nors meistrauja. Vyras teigė taip atsipalaiduojantis, pamirštantis kasdieninius rūpesčius.

Meilę medžiui ir akmenims jis atrado labai seniai – daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Tuomet vaikščiojant prie jūros viena pažįstama dailininkė parodė akmenis su skylėmis. Pavadinusi juos laimės akmenimis, menininkė prasitarė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Nors tądien R. Šunokas nerado nė vieno tokio riedulio, netrukus jį apėmė azartas ir taip prasidėjo akmenų „medžioklė“. Ja seniūnas vėliau užkrėtė ir nemažai savo pažįstamų.

Dabar kone kiekvieną vasarą jis vyksta prie jūros ir vaikščiodamas paplūdimiu ne tik stengiasi užsimiršti, pailsėti, bet ir prisirinkti kuo didesnį kiekį laimės akmenų, kuriuos vėliau jau grįžęs namo bando įkomponuoti į kuriamus paveikslus.

Pastaruoju metu vyras savo kūriniams stengiasi įpūsti naujų spalvų. Jis vis dažniau degina medį ir į jį bando įkomponuoti baltus akmenukus. Jei ateityje mėgins surengti dar vieną autorinę darbų parodą, greičiausiai joje bus eksponuojami būtent tokie paveikslai.

„Daug kas stebisi, kaip sugebu padaryti tokius gražius kūrinius. Manau, kad tai galėtų kiekvienas. Svarbiausia – pabandyti. O kai bandai, kai tam skiri nemažai laiko, kažkas vis tiek pavyksta. Tikslų dar turiu nemažai. Pavyzdžiui, labai norėčiau iš medžio ir akmenų padaryti Faberžė kiaušinį. Visgi labiausiai norisi toliau ramiai gyventi, o lengviausiai tą ramybę randu dirbdamas su medžiu“, – šyptelėjo seniūnas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Naująjį tautodailės kūrinį Romas Šunokas gamino maždaug pusantrų metų.

Publikuota: „Santaka”, 2025-07-11,

Atkurdamas stogastulpį seniūnas galvojo apie mamą