Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė visada puikiai sutarė su savo mokiniais. Ne vienas iš jų, baigęs mokyklą, vėliau pasuko būtent pedagogo keliu. Pagarbą lituanistė užsitarnavo savo paprastumu, nuoširdumu ir gebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančių jaunimo poreikių.

Mokytojai idealistai

Baigusi Gražiškių vidurinę mokyklą, abiturientė tuomet apsisprendė studijuoti lietuvių kalbą. Literatūra merginą visada viliojo. Ji rašydavo eilėraščius, jos rašiniai buvo spausdinami rajoniniame laikraštyje, moksleivė dalyvavo skaitovų konkursuose. Nijolės tėtis kone primygtinai dukros prašė Kaliningrado srityje studijuoti žuvivaisą, o pati slapta svajojo apie teisininkės karjerą.

„Mokykloje man visi dalykai sekėsi gerai. Mokytojai siūlė studijuoti matematiką, aš pati labai mėgau istoriją bei lietuvių kalbą. Didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė tuo metu Gražiškiuose dirbęs jaunas lietuvių kalbos mokytojas Algis Eidukaitis. Būtent jis suartino mane su tekstu, privertė pamilti literatūrą. Apskritai tuomet Gražiškiuose dirbo daug jaunų mokytojų, kurie buvo idealistai. Jie aukojo savo laiką, vedė mokinius paskui save. Tarp tų mokytojų yra ir dabar rajone puikiai pažįstami žmonės: Algirdas Žagarskis, Bronislavas Polita, Sigitas Mickaitis, Nina Žemaitienė“, – vardijo N. Černauskienė.

Turi pašaukimą

Šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius Kybartuose lietuvių kalbos mokytoja dirbanti N. Černauskienė prisipažino, jog per visus šiuos metus nebuvo nė vieno ryto, kad nesinorėtų eiti į darbą.

„Manau, jog tam reikia pašaukimo, būtina mylėti savo darbą. Tai ypač pastebi vaikai. Norint rasti bendrą kalbą su jais, pačiam reikia būti šiek tiek vaikiškam. Tokius pedagogus vadinu „džiazuojančiais mokytojais“. Tai specialistai, kurie iki skausmo pažįstamose pamokose nuolat sugeba atrasti naujų formų“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, svarbiausia pedagogo darbe – rasti ryšį su mokiniais bei jų tėvais, parodyti pastariesiems, kad jų vaikai yra mylimi.

Dar vienas svarbus gero mokytojo bruožas – sugebėjimas išvengti konfliktų, užbėgti jiems už akių. Anot pašnekovės, reikia visada turėti omenyje, jog vaikui galbūt kažkas nepasisekė namuose, gal jis nepavalgęs, gal jį nepelnytai sudrausmino kiti mokytojai, todėl kartais verta paieškoti priežasčių – ne dėl ko jį nubausti, o už ką pagirti.

Kitoks mokymas

Ne vienas pedagogės mokinys yra tapęs tiek rajoninių, tiek respublikinių lietuvių kalbos ir literatūros konkursų laureatu. Kai kurie iš jų, net ir baigę mokyklą, grįžta ir dalijasi savo patirtimi su jaunesniais gimnazistais. Pavyzdžiui, šiais metais tą padarė Eva Kakliugina. Net du iš trijų N. Černauskienės kolegų gimnazijoje, Mindaugas Bučinskas bei Rita Bylienė, yra buvę jos mokiniai.

Mokytoja Nijolė vaikų dėmesį prikausto įvairiais būdais.

„Kai atsirado teksto interpretavimo pamokos, pasidarė smalsu, ką vaikai suvokia tarp eilučių. Pasiūliau iliustruoti eilėraščius. Šiandien rengiame parodas, pristatome savo darbus, mokomės kalbėti viešai, ginti savo nuomonę, iš Kybartų gyventojų imame interviu, bendraujame su įvairių profesijų atstovais. Svarbu mokėti idėjas pateikti, sudominti“, – pabrėžė kybartietė lituanistė.

Dažnai po netradicinių mokymų vaikams patiems kyla pačių įvairiausių sumanymų. Pavyzdžiui, šiemet gimnazistų iniciatyva mokykloje vyko K. Donelaičio poemos „Metai“ dalyje „Rudens gėrybės“ apdainuotų vestuvių inscenizacija. Per ją visi vaišinosi tikrais kraujiniais vėdarais, šonine, gira. Taip buvo ne tik linksminamasi, bet ir gilinamasi į šį K. Donelaičio kūrinį.

„Manau, jog tokie mokymai ugdo drąsius, nebijančius argumentuotai kalbėti, iniciatyvius žmones. Tokių nori kiekvienas darbdavys“, – sakė N. Černauskienė.

Atprato dirbti

Specialistė apgailestavo, kad dabartinius vaikus yra sunkiau išmokyti rašyti be klaidų. Pasak jos, maždaug prieš ketverius metus į mokyklas atėjo „SMS’ininkų karta“. Tai vaikai, rašantys be nosinių, taškų, skyrybos ženklų.

Anot N. Černauskienės, dar viena šių dienų blogybė – vertę praradęs darbas.

„Seniau fizinis darbas buvo didelė vertybė, išsišakojanti į daugelį kitų vertybių. Mokiniams savaitėmis reikėdavo kasti bulves, kaupti runkelius, o tai ugdė atsakomybės jausmą, pareigą. Dabar visi atpratome dirbti, net ir pedagogai“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.

Ji tikino, jog daugelį kolegų skaudina ir valdžios požiūris į jų profesijos atstovus. Praėjusiais metais iš Lietuvos išvyko daugiau nei 45 tūkst. žmonių. To būtų galima išvengti, jei mokyklose būtų skiriama daugiau dėmesio pilietiškumo ugdymui. Vis dėlto, kai pedagogai yra priversti galvoti apie pašalinius dalykus, jie negali tinkamai savo pavyzdžiais demonstruoti meilės Tėvynei.

„Pagal dabartines tendencijas mes greitai nualinsime savo švietimą. Reikia daugiau jaunų mokytojų. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių trūksta motyvacijos. Jeigu pedagogai į pensiją bus išleidžiami tik 67 metų, taip bus menkinamas jų orumas. Aš pati esu optimistė. Be jo kiekvienas sunaikintume save. Vis dar turiu savyje idealizmo, tikiu tuo, kuo kiti galbūt jau netiki. Esu šiek tiek ir infantili. Kol savyje turėsime šiek tiek vaikiškumo, tol apskritai būsime įdomūs“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasigenda šiuolaikinės literatūros

N. Černauskienė žinoma ne tik kaip puiki lietuvių kalbos mokytoja. Ji rengia ir vadovėlius.

Šalies moksleiviai gali pasisemti patarimų iš autorinės knygos „Rašinys kaip dėlionė“. Kybartuose dirbanti lituanistė taip pat yra dviejų knygų bendraautorė. Kartu su Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokytoja Vaida Kainauskiene ji išleido „Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis“ ir prisidėjo prie serijos „Šok“ literatūros vadovėlių septintai klasei. Rugsėjį pasirodys dar vienas metodinis N. Černauskienės leidinys „Kūrybos žingsniai 9–10 klasėje“.

„Galimybę prisidėti prie knygų leidybos gavau tik dabartinio Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijos direktoriaus Arūno Sernecko dėka. Kai jis dar dirbo „Šviesos“ leidykloje, ieškojo mokyklose dirbančių ir galinčių parengti vadovėlius mokytojų. Aš buvau viena iš tų, kurių kandidatūrą jis pasiūlė. Labai tuo džiaugiuosi. Man tai davė daug profesinės naudos“, – pabrėžė pašnekovė.

Pokalbyje su N. Černauskiene neliko neaptartos ir besikeičiančios lietuvių kalbos mokymo programos. Mokytoja tikino programose pasigendanti šiuolaikinės literatūros.

„Mes žengiame į priekį, todėl ir vaikus supažindinti turėtume su šiuolaikiniais rašytojais. Trūksta tokių autorių kaip Laura Sintija Černiauskaitė ar Kristina Sabaliauskaitė. Nesakau, kad turėtume nusisukti nuo klasikinių kūrinių, tačiau jų galėtų būti šiek tiek mažiau“, – svarstė lituanistė.

Darbas su nuteistaisiais

N. Černauskienė ne tik dirba gimnazijoje. Jau aštuonerius metus ji veda pamokas Kybartų pataisos namų gyventojams. Pasak pedagogės, darbas su vaikais ir nuteistaisiais – du skirtingi dalykai. Dirbant su atliekančiais bausmę žmonėmis būtina suprasti, kad jie turi daugybę priežasčių nelankyti pamokų.

„Pamokas lanko tikrai ne visi. Ten yra tam tikros kastos, todėl kai kurie nuteistieji nepageidauja, jog toje pačioje patalpoje sėdėtų vienas ar kitas asmuo. Neateinantiems į pamokas užduotis paliekame specialiose dėžutėse. Jei nuteistasis sėdi bausmės izoliatoriuje, prie jo nelabai ir mus prileidžia. Reikia žinoti ir daugiau niuansų. Pavyzdžiui, jei nuteistajam atmetė apeliaciją, jo tomis dienomis geriau nekalbinti“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.

Anot jos, pedagogų saugumui jokio pavojaus nėra. Yra galimybė, kad pamokose budėtų apsaugos darbuotojai, tačiau dažniausiai to neprireikia. Nuteistieji yra supažindinti su taisyklėmis, žino, kas lauktų jas pažeidus. Jie supranta, jog pedagogai – ne pataisos namų darbuotojai, todėl su jais elgiasi kiek kitaip. Tiesa, N. Černauskienė pabrėžė, kad dirbant tokioje įstaigoje reikia būti gerai pasirengus psichologiškai.

„Nuteistieji mus nuolat stebi, tad turime visada išlikti budrūs. Mums siūloma perduoti laiškus ar paskambinti telefonu jų laisvėje esantiems draugams. Reikia tai ignoruoti, nes, kartą paslydus, vėliau gali tekti susidurti ir su šantažu“, – darbo su nuteistaisiais subtilybes pasakojo kybartietė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dirbanti Nijolė Černauskienė dažnai pamokose taiko netradicinius ugdymo metodus.

Pubikuota: „Santaka”, 2016-05-24.