Bibliotekoje netyla skaitytojų balsai

Kybartų biblioteka jau daugiau nei šešis dešimtmečius įsikūrusi buvusiam Lietuvos prekybos ir pramonės bankui tarpukariu priklausiusiame pastate, kuriuo iki šiol dalinasi su kultūros centru. Šioje bibliotekoje visai netylu – apie istorijas, rūpesčius bei santykį su knygomis kalbinome bibliotekininkes Astą MACKEVIČIENĘ ir Eglę BAČINSKIENĘ.
– Dirbate unikalioje vietoje. Kaip jaučiatės tarp šių sienų?
Asta: – Šiame pastate buvo įsikūręs bankas, todėl jo sienos labai storos. Aura čia savotiška, mes jaučiamės kitokios, pakylėtos. Nors pastatas neteko kadaise turėto grožio, visgi istorija čia slypi ir tikrai mus lydi kiekviename žingsnyje.
– Kiekviena knyga – taip pat sava istorija, tad ar daug čia tų istorijų?
Eglė: – Daugiau nei 14 tūkstančių. Nuolat tenka nurašyti fiziškai sugadintas ar morališkai pasenusias knygas. Vienos gyvena antrą gyvenimą, kitos – sunaikinamos. Labai džiaugiamės, kad gauname daug naujų leidinių. Mūsų skaitytojai patenkinti knygų gausa ir įvairove. O mums – tikras iššūkis sutalpinti ir senąjį lobyną, ir naujus leidinius.
– Ar knygų dovanoja ir patys skaitytojai?
Asta: – Taip. Turime dovanų lentyną, kurioje – skaitytojų suneštos knygos. Ji atsirado Pasaulio kybartiečių draugijos iniciatyva. Knygas perskaitę žmonės grįžta ne tuščiomis, o su dovana – patys atneša vieną, dvi. Tik prašome, kad knygos būtų tvarkingos ir nepasenusio turinio. Reikia pripažinti, kad anksčiau skaitytojus žavėję tokie klasikai kaip Žiulis Vernas, šiandieniniam žmogui nebeaktualūs. Nors jų knygų savo lentynose turime, bet skaitytojai jomis domisi rečiau.
– Ką skaito kybartiečiai?
Asta: – Dabar visi nori šiuolaikinių autorių kūrinių – tiek lietuvių, tiek užsienio. Suaugusieji tarsi pasiskirstę knygų lentynomis. Vieni mėgsta autobiografines, kiti – fantastines knygas, treti skaito romantinę literatūrą. Smagu, kai skaitytojai pasakoja, kaip skaitydami knygą verkė, pyko, bet visgi įveikė iki galo, džiugu, kad žmonės perskaitytų knygų apžvalgomis dalijasi socialiniuose tinkluose.
Eglė: – Labai smagu su skaitytojais padiskutuoti. Vienam skaitant tą pačią knygą virpa širdis, kitam kūrinys kategoriškai nepatinka. Galime pasidžiaugti, kad turime nemažai periodinių leidinių. Juos skaito mūsų „etatiniai“ skaitytojai, kurie į biblioteką kaskart prisistato nustatytu laiku, kai pasirodo jų mėgstamas laikraštis ar žurnalas.
– Su kokiais sunkumais susiduriate?
Eglė: – Didžiausia problema – mūsų patalpos. Biblioteka įsikūrusi antrame aukšte, todėl judėjimo negalią turintiems ar vyresnio amžiaus žmonėms sunku užlipti, nes nėra nei keltuvo, nei lifto. Laiptais šiaip taip užkopę skaitytojai griebiasi už širdies, prašo vandens ir klausia, kada gi mes būsime pasiekiami tiek ligoniams, tiek žmonėms su negalia ar senjorams.
– Kaip pavyksta pritraukti žmonių į biblioteką?
Eglė: – Mes stengiamės parodyti, kad biblioteka gyva – čia ne tik galima rasti knygų, bet ir vyksta parodos, kurios domina vietinius gyventojus, verčia diskutuoti. Įsibėgėjant rudens sezonui sugalvojome šūkį „Biblioteka eina į žmones“. Nesame pakankamai patrauklūs savo patalpomis, todėl biblioteka gali išeiti pati ir pristatyti savo veiklą naujose erdvėse. Bendradarbiaujame su Kybartų 402-ąja šaulių kuopa, senjorų klubu „Židinys“, Kybartų bendruomene, Algimanto Kezio galerija. Ieškome naujų formų. Pavyzdžiui, Kybartų šauliai mūsų bibliotekoje organizuoja užsiėmimus su dronais. Įrenginius bibliotekos lankytojai gali valdyti simuliatoriuje. Taip pat kartu su VšĮ „Kybartų jaunimas“ ir Kybartų šauliais įsigijome dronų, kad galėtume pajusti techniką ne tik simuliatoriuje, bet valdyti gyvai. Šios veiklos labai domina kybartiečius, jas išbando šeimos, senjorai. Visi šie užsiėmimai pagyvina bibliotekos gyvenimą.
Asta: – Mūsų biblioteka vykdo daug papildomų funkcijų. Kartais pasijuntame tarsi turizmo centras, nes sulaukiame turistų, norinčių pasiteirauti, ką Kybartuose aplankyti, kaip rasti stotį ar sužinoti traukinių tvarkaraščius. Kartais tampame dienos centru, mat gyventojai prašo padėti internetu sumokėti mokesčius ar surasti reikiamą informaciją, taip pat padaryti dokumento kopiją, atspausdinti, įkrauti telefoną ar kitą įrenginį, įdėti SIM kortelę. Mums smagu, kad biblioteka tampa vieta, į kurią žmonės susirenka ne tik knygų.
– Koks šiuolaikinių vaikų santykis su knygomis, biblioteka?
Asta: – Į dronų užsiėmimus atvykę vaikai dažnai pastebi, kaip jų draugai varto naujas knygas, tad ir patys susidomi, paima paskaityti. Esame sugalvoję „Knygagraužio žaidimą“. Vaikai už perskaitytą knygą apdovanojami lipduku. Kai surenka tam tikrą lipdukų skaičių, gauna prizą. Tai labai motyvuoja, tad vaikai į biblioteką atbėga po keliskart per savaitę ir prašo vis naujų knygų.
Eglė: – Prie šio skaityti skatinančio žaidimo kviesime prisijungti Kybartų bendruomenę ir jos kepyklėlę, kitas organizacijas, kurių kuriami produktai galėtų tapti prizais aktyviausiai skaitantiems vaikams. Tokie žaidimai suvaidina savo vaidmenį – knygos tampa pastebimos, mylimos ir atrandamos kaip nauja įdomi veikla.
Aistė ŠALKAUSKAITĖ
Aistės ŠALKAUSKAITĖS nuotr. Asta Mackevičienė (kairėje) ir Eglė Bačinskienė veiklas skaitytojams organizuoja ne tik pačioje bibliotekoje, bet ir kitose erdvėse.
Publikuota: „Santaka”, 2025-10-07,