Lietuvos edukologijos universitete (LEU) istoriją studijuojanti trečiakursė kybartietė Rūta Murinaitė mokytoja svajojo būti nuo vaikystės. Gimnazijoje per Paskutinio skambučio šventę, kai pradinių klasių mokytojos mokiniams atidavė jų pirmuosius sąsiuvinius, mergina perskaitė, kad užaugusi ji nori būti mokytoja.

R. Murinaitė pabrėžė, kad renkantis profesiją tėvai turėjo daug daugiau įtakos, nei jie patys įsivaizduoja, mat abu merginos tėvai – pedagogai. Ji nuo pat mažumės matė mokyklos „virtuvę“ iš vidaus. „Anksti supratau, kad didysis darbas dažnai prasideda tik pasibaigus pamokoms, kai mokiniai palieka mokyklą. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai mane ir sužavėjo. Mano tėvai nebuvo tie mokytojai, kurie dar nespėjus suskambėti skambučiui susikrovę daiktus laukdavo pamokų pabaigos. Jie užsiimdavo įvairiausių renginių, ekskursijų, projektų organizavimu. Būtent tai man labiausiai patiko. Mokytojo darbas – įvairiapusis, aktyvus, niekada nestovintis vietoje. Tai nuolatinio tobulėjimo perspektyva“, – motyvais, kurie lėmė profesijos pasirinkimą, dalijosi būsima mokytoja.

Vis dėlto Rūta įsitikinusi, kad mokytis toje pačioje mokykloje, kur dirba tėvai, būti mokytojų vaiku nėra taip lengva. „Mokykloje pedagogų vaikai yra kitaip vertinami, ypač jei mokaisi nedideliame miestelyje. Dažnai mokytojai ar net ir bendraamžiai įsivaizduoja, kad jei tavo tėvai pedagogai, tu esi tarsi „šventesnis“ už kitus. Tavo elgesys, pasisakymai, rezultatai yra labiau sekami. Jei pamokoje nusižengia eilinis mokinys, tai nėra sureikšminama, tačiau nusižengus mokytojų vaikui tai arba virsta tiesiog katastrofa, arba manoma, kad tu sau per daug leidi, nes turi „užnugarį“, – sakė R. Murinaitė, buvusi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtinė.

Istorija mergina domėjosi visada. Vis tiktai paskutiniai dveji metai mokykloje jai buvo ilgų svarstymų ir dvejonių laikas. „Buvau susidomėjusi gamtos mokslais – biologija ir chemija, ir, žinoma, labai mėgau istoriją. Dvejojau, ar rinktis perspektyvesnius gamtos mokslus, ar pasirinkti tikrai patinkančią sritį. Vis dėlto likau ištikima sau ir pasirinkau istoriją“, – nelengvą apsisprendimo laikotarpį prisiminė Rūta.

Tėvai dukters studijų pasirinkimą priėmė gana palankiai. Jiems buvo svarbiausia, kad dukteriai patiktų tai, ką ji daro. Tačiau mergina prisipažįsta, kad tėvai bandė patikrinti, ar ji pasirengusi tapti mokytoja. „Tai nebuvo griežtas pokalbis, bet jie stengėsi parodyti, kad būti pedagogu tikrai nėra lengva, o ypač dabar dėl įvairių politinių subtilybių, visuomenės požiūrio. Tačiau kai penktą ryto su gera žinia apie įstojimą į LEU prikėliau visus namus, jie mane palaikė šimtu dešimčia procentų. Ir per praktiką, kai kildavo kokių nors klausimų dėl to, kaip geriau pasiruošti pamokai, kaip suvaldyti klasę, visada skambindavau ir klausdavau patarimo“, – šypsojosi mergina.

Mergina įsitikinusi, kad studijos LEU – tai vienas geriausių jos pasirinkimų gyvenime. „Istorijos fakultete, kuriame mokausi, yra susirinkę tikrai nemažai savo srities specialistų ir savo darbui atsidavusių dėstytojų. Žvelgdama į juos, matydama jų profesionalumą ir pati įgaunu daugiau vidinės motyvacijos tobulėti. Apskritai universiteto dėstytojai išsiskiria draugiškumu ir nuoširdžiu bendravimu su studentais. Tai labai palengvina studijų procesą, nes bendraudamas nejauti diskomforto, įtampos ar tam tikro barjero, jog esi studentas – „žemiausia“ studijų grandis“, – kalbėjo Rūta.

Būsimai mokytojai kelia nerimą tai, kad visuomenė šiais laikais labai nuvertinusi pedagogo darbą. „Mokytojas, mano nuomone, tai nėra tik darbas – tai gyvenimo būdas. Tai veikla, galinti suteikti labai daug naudos ne tik pačiam mokytojui, bet ir visuomenei. Banaliai skamba, bet juk mokytojai ugdo jaunąją kartą. Skiepija žmogiškąsias vertybes. Moko ir pataria“, – su nedideliu kartėliu kalbėjo R. Murinaitė.

Geras pedagogas, jos nuomone, tai savo srities specialistas, motyvuota asmenybė. „Patiems mokiniams yra daug įdomiau klausytis pasitikinčio savimi ir tikinčio savo darbo nauda mokytojo. Motyvacija, susidomėjimas tam tikra sritimi, kaip ir gera nuotaika, užkrečiami. Taip pat manau, kad geras mokytojas turi nebijoti klysti, nes šiuolaikiniams vaikams autoritetų beveik nėra. Todėl vadovautis taisykle, kad aš esu mokytojas ir aš žinau viską geriausiai, yra netinkama“, – kalbėjo LEU trečiakursė kybartietė R. Murinaitė, planuojanti dirbti mokytoja ir niekada nesustoti tobulėti.

Milena PUCHOVA
Lietuvos edukologijos universiteto Ryšių su visuomene skyriaus specialistė.

Tomo RAZMAUS nuotr. Svajonių profesiją kybartietė Rūta Murinaitė užsirašė pirmajame mokyklos sąsiuvinyje.

Publikuota: „Santaka”, 2016-07-02