Legendinis Kybartų „Sveikatos“ ir Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, o dabartiniu metu futbolo komentatorius, dirbantis net trijuose interneto televizijos portaluose („Futbolo TV“, „Delfi TV“ ir „TV3 Play“), Naglis MIKNEVIČIUS naujuosius metus pradėjo viena savaite anksčiau, o būtent – nuo savo jubiliejinio gimtadienio. Praeityje garsiam sportininkui gruodžio 22 d. sukako 50 metų.

– Dirbate Kaune ir rengiate futbolo reportažus interneto televizijoje. Ar nepasiilgstate Kybartų?

– Ten – mano tėviškė, ten – tėvų namai. Dažnai būnu prie Vištyčio ežero esančiose tėvų ir sesutės sodybose. Mėgstu žvejoti, esu žvejų klubo „Ant bangos“ pirmininkas, Lietuvos sportinės žūklės dugnine meškere čempionatų vyr. teisėjas. Prisipažinsiu, vis labiau traukia gamta, nes joje pailsiu, susikaupiu. Anksčiau intensyviai žaidžiau futbolą Kybartų „Sveikatos“, Kauno „Bangos“, Kauno „Politechnikos“, FBK „Kaunas“ komandose, dirbau reklamos agentūroje. Dabar po įtempto žurnalistinio darbo ir veiklos Marijampolės „Sūduvos“ klube, kur turiu konsultanto pareigas, nepraleidžiu progos pamatyti įspūdingus Vištyčio kalnus.

– Kiekviename televizijos kanale girdimas Jūsų aiškus suvalkietiškas balsas (Lietuvos TV kanalai taip pat transliuoja aukščiausios ir pirmos futbolo lygos varžybas). Jūs tiesiog trykštate energija!

– Dar spėju sėsti į automobilį ir į Marijampolę atšokti! Koks supermenas (juokiasi)! Padeda sutartys ir televizija. Gražaus bendradarbiavimo su interneto televizija pavyzdys yra Lietuvos TV kultūros kanalas. Jis perka mūsų transliacijas, o mes, pavyzdžiui, parduodame N. Miknevičiaus reportažą. Kiti kanalai taip pat nesnaudžia, stengiasi įsigyti transliacijų iš interneto televizijos.

– Bendradarbiaudamas spaudoje, rašote apie futbolininkus, kartu su bendraautoriais esate parengęs ir išleidęs leidinį „Kybartų „Sveikatos“ klubo 90-mečiui“, bet save vadinate atsitiktiniu futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Mokiausi Kauno politechnikos institute, svajojau apie inžinerinius mokslus. Neeilinis įvykis mano gyvenime buvo 2014 metai. Pasikalbėjęs su manimi vienas bendraamžis tiesiog pasiūlė negaišti laiko ir kurti įdomius reportažus. Šiek tiek padvejojęs aš, tuomet katastrofiškas komentavimo nemokša, sutikau išbandyti savo laimę. Esu dėkingas likimui. Jis galutinai sugriovė mano smėlio pilis tapti geru lengvosios pramonės specialistu.

– Anot psichologų, viena didžiausių baimių yra kalbėti viešai. Ar susidūrėte su šia problema?

– Pirmą kartą, kai komentavau rungtynes, tų 45 minučių įrašo, liaudiškai tariant „pirmojo blyno“, negaliu suvirškinti iki šiol. Pradžioje paėmiau protokolą, susipažinau su komandų sudėtimis, rankos tiesiog drebėjo, lapas su žaidėjų pavardėmis nuslydo po kojomis. Pirmą kėlinį komentavau kartu su žodžio kišenėje neieškančiu kolega, bet kai jis per pertrauką, iš anksto neįspėjęs, išdūmė į kitą renginį, netikėtai komentuoti antro kėlinio likau vienas. Man tai buvo didžiausias stresas.

– Jūsų mama taip pat yra futbolo mėgėja?

– Mano mama Birutė Miknevičienė nėra tokia ypatinga futbolo gerbėja, bet jos profesionali patirtis ir kalbos žinios motyvuoja, verčia tobulėti, siekti savo profesijos aukštumų. Mama daug metų dirbo Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji mokė, pati be galo daug mokėsi ir dabar, išėjusi į pensiją, vis dar traukia sunkų mokslo vežimą. Mama yra Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė. Mėgsta keliauti, nesibodi gidės pareigų.

– Vytautas Miknevičius, vienas tų fanatiškųjų trenerių, yra Jūsų tėtis. Pasakojama, kad jis Jus jau nuo dvejų metų į visas varžybas ant pečių nešdavosi.

– Tėtis visada ginčijasi ir atkakliai gina savo nuomonę, jog pirmiausia jis yra mokytojas, o tik po to – treneris. Sutinku, tėčio žodis visada tvirtas ir svarus. Apie jį, ilgametį kūno kultūros mokytoją ir VJSM, „Sveikatos“ klubo futbolo trenerį, manau, kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdyta daug talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik legendinį Kybartų „Sveikatos“ klubą, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.

Daugiau kaip 50 metų atidavęs sportui ir pedagoginei veiklai, tėtis ne per seniausiai išėjo į pensiją, tačiau ir toliau bando savo galimybių ribas: organizuoja Kybartuose šachmatų turnyrus, triūsia savo sodyboje prie Vištyčio ežero, daug skaito. Jam patinka istorinės apybraižos apie įžymius pasaulio žmones. Aš didžiuojuosi savo tėčiu.

– Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris domisi žurnalisto komentatoriaus profesija?

– Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta. Žiūrovas prie TV ekrano turi jausti aikštėje tvyrančią emocinę įtampą. Perteikiant įkaitusią rungtynių atmosferą svarbu kalba, žodynas. Tūkstančiai žodžių! Nenustebkit, reikšminga gali būti ir kapų tyla! Rungtynių reportaže lyderio vaidmenį visuomet vaidina kalbėjimo stilius. Taip pat įvykiai aikštėje, šimtai situacijų turi atsispindėti reportaže ir komentavimo stiliuje.

Jaunimui norėčiau palinkėti dirbti ir mokytis. Palinkėčiau, kad futbolas jam taptų ne šiaip sau žaidimėliu, o neatsiejama gyvenimo dalimi – motyvuotų tapti gerais sportininkais ir žmonėmis.

Nuotr. iš asmeninio albumo. „Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta“, – sako iš Kybartų kilęs Naglis Miknevičius.

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka”, 2018-01-19.