Civilizacija „Veržbolovo“
MARIUS IVAŠKEVIČIUS

Mįslė
Всë ново лишь до Вержболова, – что ново здесь, то там не ново.1

Dvidešimto amžiaus pradžios Rusijos imperijoje tai buvo plačiai paplitęs posakis. Sutikite, kad praėjus šimtui metų beveik neįmanoma suprasti, ką jis reiškia. Kaip ir maištingas dvidešimtmečio Vladimiro Majakovskio pareiškimas 1914 metų Rusijos spaudoje:
Laikas žinoti, kad „būti Europa“ mums nėra vergiškas Vakarų kopijavimas ar vaikščiojimas petnešomis, permestomis mums per Veržbolovo, bet savo jėgų sukaupimas taip, kaip tai daroma ten.

Ir pagaliau trečias meninis paslaptingojo Veržbolovo paminėjimas 1913 metų data pažymėtame jauno, tuomet Paryžiuje gyvenusio rusų simbolisto Iljos Erenburgo eilėraštyje „Rusijai“:

Если я когда-нибудь увижу снова
И носильщиков, и надпись „Вержболово“ […]
Я пойму, как пред тобой я нищ и мал,
Как я много в эти годы растерял. 2

Kalbama apie Rusiją. Su rusiška autoironija ir nostalgija. Tik kas tas „Veržbolovo“, tikrinis žodis, paverstas bendriniu, išplėštas iš konteksto, nes kontekstas, iš visko sprendžiant, gerai žinomas kiekvienam to meto bent kiek išsilavinusiam imperijos piliečiui?

Daugiau nebandysiu skaitytojų kantrybės. Veržbolovo – carinės Rusijos geležinkelio stotis. Milžiniška, reprezentacinė, puošnumu nusileisdavusi tik tuometinės sostinės Peterburgo stočiai, stovėjusi dviejų imperijų – Rusijos ir Vokietijos – pasienyje. Stotis, kurioje atsisveikindavo su Rusija ir į ją sugrįždavo carai, poetai, disidentai ir šiaip eiliniai didžiulės imperijos piliečiai, nepalikę po savo gyvenimo ryškesnio pėdsako, tik tą iš kartos į kartą perduodamą rusišką panieką savo begalinei tėvynei, sumišusią su begaliniu ilgesiu…

Nukrypimas

Mano vaikystė prabėgo dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Vienas pagrindinių mano vaikystės maršrutų buvo Molėtai–Kybartai. Molėtai – nedidelis miestelis Rytų Lietuvoje. Kybartai – beveik tokio paties dydžio miestelis pietryčiuose, prie sienos su Kaliningrado sritimi, taigi kitame Lietuvos gale.

Molėtuose aš gimiau. Kybartuose gyveno mano seneliai.

Dažniausiai suvirsdavome į Kybartus visa gimine. Tėvo brolis – iš šiaurinio Lietuvos pakraščio, sesuo – nuo pajūrio. Iš trijų Lietuvos pakraščių suvažiuodavom į ketvirtąjį.

Senelis, kurį vadinome Tėvuku, kadaise dirbo geležinkelio stoties viršininku. Mano laikais jis jau buvo tik gėlininkas, prižiūrėdavęs savo stiklinį šiltnamį ir atsiveždavęs rečiausių rožių daigų iš visų gėlių parodų tuometinėje SSRS.

Senelė, kurią visi vadindavo Baba, buvusi felčerė ir geležinkelio ambulatorijos vedėja, mano atmintyje dažniausiai prižiūrėdavo tik savo virtuvę.

Mūrinis namas, kuriame jie gyveno, stovėjo Gorkio gatvėje ir išsiskirdavo ypač linksmomis spalvomis. Kadaise jo tinkuoti mūrai buvo citrinų spalvos. Mano atmintyje jis išlikęs oranžinis.

Kieme už rožių šiltnamio augo obelys, kriaušės, slyvos ir abrikosai. Dar toliau – agrastai ir serbentai. Agrastų krūmuose atsimenu save ryškiausiai.

Prie pat oranžinio namo buvo reprezentacinė sodo dalis, su nedideliu baseinėliu, vandens lelijomis ir fontanu, kruopščiai prižiūrima veja ir dekoratyviniais krūmais. Čia augo pirmasis ir vienintelis miestelyje persikų medis.

Kartais prie vartelių ateidavo kybartiškiai, prašydavo rožių ir Tėvukas labai įsižeisdavo, jei už gėles gaudavo pinigų.

Dar jis vaikydavo nuo tos „reprezentacinės“ vejos mane ir pusbrolius. Laisvai vaikščioti buvo galima tik plytelėmis klotais takais. Dar bardavo, kai kišdavom rankas į baseiną, nes baseinas buvo gilus. Ir visada vėluodavo, kai Baba kviesdavo visą šeimyną pietų.

Kartais važiuodavome į Kaliningrado sritį apsipirkti. Atsimenu tik tankiai palei kelią susodintų medžių eiles. Ir dar kirilica pažymėtą miesto ribą „Нестеров“, kurį, kirilicos nemokėdamas, perskaičiau kaip „Hectepob“. Visi labai labai juokėsi.

Vakarais antrame oranžinio namo aukšte išsidrėbę minkštasuoliuose žiūrėdavome televizorių. Jei transliuodavo futbolą, kambaryje likdavo tik vyriškoji giminės dalis. Mano tėvas ta proga atsinešdavo pilną dubenį obuolių. Obuolius jis mėgo, o Molėtuose, kitame Lietuvos gale, sodo mes neturėjome, tik nedidelę lysvę kolektyviniame sode.

Paskui visi eidavome miegoti. Iš sienos atsilenkdavo dvigulė lova, sumeistrauta paties Tėvuko. Ten guldavo mano tėvai, o mane guldydavo gretimame kambary, su langu į gatvę. Prieš užmigdamas klausydavausi, kaip dunda pravažiuojantys traukiniai. Prie to bėgių dundėjimo buvo sunku priprasti, nes mūsų miestelyje, kitame Lietuvos gale, paprasčiausiai nėra geležinkelio.

Tėvukas mirė 1981 metais ir namą teko parduoti. Man tuomet buvo devyneri.

Paskui jau atvažiuodavome į Kybartus tik du kartus per metus. Tėvuko mirties dieną ir per Vėlines lapkritį, kai visa Lietuva eina iš proto lankydama savo mirusius. Graži šventė. Ir man visai ne liūdna.

Aplankę kapą, lėtai pravažiuodavome pro buvusį oranžinį namą, kuriam naujieji šeimininkai suteikė granito pilkumą. Užsukdavome pas Gražiną, vienintelę Kybartuose likusią tolimą giminaitę. Gerdavome kavą su sumuštiniais.

Paskui buvo 1990–1991 metai, Lietuva atgavo nepriklausomybę ir buvę mokyklos draugai sugundė mane užsiimti vario kontrabanda. Važiuodavome per Kybartus į Kaliningradą, ten pirkdavome įvairius varinius šūdniekius ir Lietuvoje parduodavome. Paskui visas tas varis jau traukinių vagonais riedėdavo į Vokietiją.

Gabendavome metalą paslėpę traukiniuose, sename moskvičiuje, kišdavome net po variklio gaubtu. Kartą su vario prigrūstomis kuprinėmis šokome per Lieponos upelį, skiriantį Kybartus nuo Kaliningrado srities. Po sėkmingų žygių vakarieniaudavome restorane ir atvažiavę nakvoti pas Gražiną įteikdavome jai dovanų didelį butelį „Royal“ spirito. Jei pasienyje susimaudavom, iš begalinės nuoskaudos gerdavome tą „Royal“ patys, net neatskiedę vandeniu.

Paskui sustiprėjo valstybinių sienų apsauga ir šis „verslas“ išsisėmė. Išsiskirstėm kas sau.

Ir vėl į Kybartus važiuodavau tik dviem progomis. Lėtai praplaukdavome pro buvusį savo namą, užsukdavome pas Gražiną ir gerdavome kavą su sumuštiniais.

Kartą Gražina nusivedė mus į kiemą, parodė seną suskilusią marmurinę vonią ir pasakė: čia rusų carų vonia, daug metų ji stovėjo mediniame jos name, gal mes rastume voniai pirkėją.

Tik tada supratau, kad visą vaikystę važinėjau į Veržbolovo ir gyvendavau už pusšimčio metrų nuo tos vietos, kur kadaise stovėjo milžiniška, reprezentacinė Rusijos imperijos stotis.

Pasijutau, lyg kūdroje, kurioje visą gyvenimą nardžiau, staiga būčiau aptikęs „Titaniką“.

Pradžia

Veržbolovo pavadinimas – grynas nesusipratimas. Tai slaviškas Virbalio, pietvakarių Lietuvos miestelio, vertinys, matyt, kilęs iš dar senesnio pavadinimo Viršbalis, kuris reiškia vietovę, esančią virš balų.

Negana to, kone šimtą metų ši stotis stovėjo Kybartuose, miestelyje, kuris nuo tikrojo Virbalio, arba Veržbolovo, už penkių kilometrų.

Yra keletas versijų, kodėl Veržbolovo stotis atsirado taip toli nuo Virbalio. Pagal vieną – Virbalio miestelio valdžia nesutiko duoti kyšio rusų valdininkams ir geležinkelis per miestelį padarė lanką. Pagal kitą, įtikinamesnę, stotis turėjo būti Virbalyje, bet supratę, kad iki sienos dar penki kilometrai, taigi žmones ir krovinius tektų gabenti vežimais, geležinkelio inžinieriai klaidą ištaisė, o stoties nepervadino.

Visa ši košė užvirė devyniolikto amžiaus viduryje, kai buvo pradėtas tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Bet tą geležinkelį palikime ramybėje, tegu jis ramiai sau tolsta į Varšuvą, iš ten į Vieną ir toliau į Pietų Europą. Prie šio geležinkelio buvo suprojektuota atšaka į Rytų Prūsiją. Atšakos gale ir iškilo milžiniškas monstras – Veržbolovo, aukščiausios kategorijos stotis, su didžiulėmis salėmis, viešbučiais, trijų klasių restoranais, caro ir jo šeimos apartamentais, asmeninio caro traukinio garažu, muitinėmis, garvežių, vagonų depu ir visais kitais stambiausioms pasienio stotims būdingais statiniais, kurių vardijimas užimtų begalę laiko.

Stotį projektavo prancūzai, statė vokiečiai, pirmieji traukiniai joje sustojo 1861 metais, tačiau stotis, matyt, dar nebuvo baigta, nes Gražinos kieme stovi sena Veržbolovo stoties elektrinė, o virš jos durų raudonomis plytomis išmūryta data „1865“.

Veržbolovo, kaip Rusijos ribos simbolis, taip pat kūrėsi pamažu, nes štai Fiodoras Dostojevskis „Idiote“ savo herojus veža traukiniu į Peterburgą dar per Eitkūnus, o Eitkūnai, dabartinė Černyševskojė, buvo taip pat pasienio miestelis, tik jau Prūsijos pusėje, už Lieponos upelio, per kurį po šimto trisdešimties metų mes su draugais gabensim į Lietuvą varį.

Tas pats Dostojevskis 1863 metų „Žiemos užrašuose apie vasaros įspūdžius“ rašė:

Kai tik visi mes persiritame per Eitkūnus, bematant tampame baisiai panašūs į tuos mažus, nelaimingus šunelius, kurie laksto, pasimetę nuo savo šeimininko.

Tai vėl apie amžiną ruso nevisavertiškumo kompleksą atsidūrus Europoje. Turint omeny, kad nuo šios Dostojevskio frazės iki anksčiau minėto Majakovskio pareiškimo Rusijos spaudoje dar prabėgs pusšimtis metų, matyti, kad rusų kompleksai Europos atžvilgiu per tą laiką nekito. Keitėsi tik vardai. Ruso sąmonėje buvo įkaltas naujas pasienio stulpas – Veržbolovo, jis išstūmė vokišką, sunkiai ištariamą ir nepatogų eiliuoti „Eidkunen“.
_____________________________

1 Nauja tik iki Virbalio, kas nauja čia – ten jau nenauja.
2 Jei vėl kada aš pamatysiu nešikus
Ir užrašą ant sienos „Veržbolovo“ […]
Suprasiu, koks aš menkas prieš tave
Ir kiek aš iššvaisčiau per šiuos metus.