Dėl pervažos kybartiečiams teks apsišarvuoti kantrybe
Kybartų geležinkelio pervažų būklė netenkina vietinių gyventojų. Anapus geležinkelio gyvenantys žmonės priversti keliskart per dieną dardėti per duobes ir laužyti automobilius.
Kenčia automobiliai
Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė nuolat girdintis gyventojų priekaištus dėl netvarkingų geležinkelio pervažų. Pervažų kelio danga duobėta, tad žmonės priversti laužyti automobilius. Tie, kam pervažą reikia kirsti retai, nepatogumų gal ir nepastebi, bet gyvenantieji vadinamoje „užgelžkelėje“ dėl to kenčia nuolat.
– Tokių geležinkelio pervažų, kokios yra Kybartuose, jau seniai neteko regėti nė viename Lietuvos krašte, – piktinosi į redakciją paskambinęs kybartietis. – Šiuolaikinės sankryžos lygios, važiuodamas automobiliu net nejauti, kad bėgius kerti. O čia dardi tarsi vežimu per bruką.
Skaitytojas stebėjosi, kaip Lietuva pristatoma užsieniečiams ir kokį įvaizdį formuoja, kai atvykę iš Kaliningrado srities ir mūsų šalies teritorija pavažiavę vos kelis šimtus metrų jie neišvengiamai kerta geležinkelį, laužydami ir paprastus, ir prabangius, turistinius automobilius.
– Kai kasdien važinėdamas per bėgius pats susilaužysiu automobilį, būtinai kaltus paduosiu į teismą. Tik nežinau, ką kaltinti – ar Kybartų seniūną, ar geležinkeliečius, – svarstė pasipiktinęs kybartietis.
Atsakymo nesulaukė
Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, kad ir jo netenkina geležinkelio bėgių situacija.
– Pagrindinės pervažos, esančios J. Basanavičiaus gatvėje, magistraliniame kelyje Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas, būklė nepakenčiama. Po mano priekaištų kelios duobės buvo užlygintos, tačiau problemos neišsprendė, – aiškino R. Šunokas. – Problema ta, kad ištrupėję betoniniai bėgių įdėklai, todėl važiuodami automobiliai turi „šokinėti“ per plienines bėgių sijas.
Kitoje pervažoje, esančioje Gedimino gatvėje, situacija kiek geresnė, nes suformuoti guminiai įdėklai. Ten pakaktų palyginti iškilnotą asfaltą, mat dėl nekokybiškai atliktų darbų atsirado 3–5 cm aukščio graublės.
R. Šunokas dėl geležinkelio pervažos problemos paskutinį kartą į AB „ Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos direktorių Karolį Sankovskį kreipėsi rugsėjo 5 d. ir apie priimtus sprendimus prašė informuoti raštu.
Oficialiame rašte „Lietuvos geležinkeliams“ seniūnas prašė rasti lėšų ir galimybę sutvarkyti geležinkelio pervažos kelio dangą Kybartų mieste, J. Basanavičiaus gatvėje. R. Šunokas atkreipė dėmesį, kad pervaža yra magistraliniame kelyje, kuriuo vyksta daug užsienio piliečių, o norėdamas pagrįsti darbų būtinybę dar pridėjo keletą garbingos Kybartų geležinkelio stoties istorijos faktų. Deja, jokio atsakymo į siųstą laišką seniūnas iki šiol nesulaukė.
Atsakymo negavo
Kada Kybartų seniūnas sulauks Geležinkelių infrastruktūros direkcijos atsakymo, sunku prognozuoti, nes visi oficialių raštų atsakymo terminai seniai išsekę. Tačiau į „Santakos“ žurnalistų nusiųstą užklausą AB „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos departamentas sureagavo iškart. Departamento atstovas Gintaras Liubinas informavo, kad šiuo metu yra parengtas ir derinamas Kybartų geležinkelio stoties iešmų ir pervažos J. Basanavičiaus gatvėje paprastojo remonto projektas. Šis projektas yra kompleksinis ir susijęs ne tik su pervažos remontu, bet ir su pervažos prieigose esančių iešmų pakeitimu, dalinai iešmyno ir signalizacijos įrenginių pertvarkymu, o taip pat vandens nuvedimo sutvarkymu.
„Projektas yra pakankamai sudėtingas, didelės apimties ir reikalaujantis daug lėšų. Atsižvelgiant į užtrunkančias pirkimo procedūras bei projekto darbų apimtis, planuojame, kad projektas bus pradėtas įgyvendinti 2020 metų ketvirtame ketvirtyje ir užbaigtas per 2021 m. pirmą pusmetį“, – laiške redakcijai rašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas.
Tad dar daugiau nei metus kybartiečiams ir miesto svečiams teks apsišarvuoti kantrybe ir dardėti nervinančia pervaža. Belieka tikėtis, kad automobiliai šiuos išbandymus dar atlaikys.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Betoniniai bėgių įdėklai taip ištrupėję, kad mašinoms tenka šokinėti per plienines sijas.
Publikuota: „Santaka”, 2019-10-25.