Vienas garsiausių mūsų šalies tenorų, pasaulinių teatrų scenose pagrindinius vaidmenis atliekantis Edgaras Montvidas – nedažnas svečias Kybartuose. Tačiau apie savo gimtinę jis išsaugojęs šilčiausius prisiminimus ir net neabejoja, jog pasaulio žemėlapyje šis mažas Suvalkijos miestelis jam užima vieną iš svarbiausių vietų.

Nors garsaus dainininko darbotvarkėje sunku rasti laisvą valandėlę, jis nedvejodamas sutiko atsakyti į „Santakos“ klausimus ir gimtojo miestelio žmonėms švenčių proga perdavė geriausius linkėjimus.

– Kybartuose gyvenote ne tiek ir ilgai. Kokie prisiminimai išliko iš vaikystės?

– Nors jau senokai lankiausi savo gimtinėje, galiu tvirtai pasakyti, kad su Kybartais jaučiu glaudų ryšį. Šiame miestelyje gyvena didžioji dalis mano giminaičių, čia palaidoti seneliai. Mano vaikystės atsiminimai yra stebėtinai aiškūs. Pamenu vaikų darželį ir puikią auklėtoją, kurią labai mylėjau. Pamenu pirmąją klasę senojoje mokykloje ir pirmuosius „koncertus“ daugiabučio, kuriame gyvenome, laiptinėje. Prisiminimų tikrai labai daug ir jie labai šviesūs. Laikas vaikystės prisiminimus išvalo palikdamas tik tai, kas šildo, tik tai, kas atrodo magiška. Nors mano vaikystė mažame miestelyje prabėgo labai paprastai – kartu su sese ir mama, tačiau ji buvo pilna magijos! Tiesa, kai man buvo septyneri, išvykome gyventi į didmiestį. Mama visada labai tikėjo mano muzikiniais gabumais. Manau, tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko išsikėlėme gyventi į Kauną. Tuo metu Kybartuose nebuvo galimybių lavinti mano muzikinius gabumus. Tačiau į Kybartus atvykdavau kas vasarą – čia gyvena mano teta ir dėdė, visi mano pusbroliai, močiutė iš tėvo pusės, kurią, kol buvo gyva, stengiausi aplankyti bent kartą metuose.

– Koks buvo Jūsų kelias į didžiąją muziką, ar tai buvo vaikystės svajonė?

– Tiesą sakant, turbūt kitokios profesijos ir neįsivaizdavau – visada vienaip ar kitaip savo ateitį siejau su muzika. Mūsų giminė buvo labai muzikali: mama dainavo ansamblyje, sesuo dalyvavo „Dainų dainelėje“, dėdės ir pusbroliai grojo įvairiais instrumentais. Bet taip jau išėjo, kad tik aš vienintelis valgau duoną iš muzikos.

Kai atsikraustėme į Kauną, pradėjau lankyti vaikų muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, Muzikos akademiją Vilniuje. Ir muzikos traukinys pajudėjo. Baigęs studijas išvykau į stažuotę Londone. Nuo jos ir prasidėjo mano tarptautinė karjera. O dabar esu pasaulio pilietis: gyvenu tarp Londono, Pietų Prancūzijos ir Lietuvos, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiu gastrolėse po pasaulį. Nuo Tokijo iki Bostono, nuo Paryžiaus iki Maskvos – platūs tie kūrybiniai keliai!

– Ar turite mieliausią širdžiai vaidmenį, geriausią teatro sceną ir pačią šilčiausią publiką, pas kurią norėtųsi visada sugrįžti?

– Vaidmuo vaidmeniui nelygus – jų esu atlikęs ir mažų, ir didelių. Esu laimingas ir jaučiuosi privilegijuotas būdamas scenoje. Neišskirčiau nė vieno iš savo bemaž trijų dešimčių vaidmenų – visiems stengiuosi įpūsti gyvybės ir pamilti. Nors vieniems vaidmenims tenka ruoštis daugiau, kitiems mažiau, tačiau į visus žvelgiu su tokiu pačiu entuziazmu ir užsidegimu. Visi vaidmenys reikalauja meistrystės ir pasiruošimo!

Taip pat ir su teatrų scenomis bei publika. Visur, kur tenka dainuoti, iš anksto ruošiuosi susitikimui su publika, nes ją labai gerbiu. Tik, žinoma, sentimentai skiriasi. Vienokie jie dainuojant Amerikoje ir visai kitokie Lietuvoje… Gimtos sienos visuomet šildo.

– Papasakokite, kuo ypatingas operos žvaigždės gyvenimas? Ko tenka atsisakyti, ką aukoti?

– Mano profesijos ypatumas – kelionės. Keliauti reikėtų kur kas mažiau, jei dirbčiau etatiniu kokio operos teatro solistu. Tačiau esu laisvai samdomas dainininkas, tad tenka tikrai labai daug keliauti, svetur praleisti itin daug laiko, retai matyti draugus bei šeimą. Repeticijos, spektakliai – tai savotiška rutina. Keleto valandų pasirodymas spektaklyje – tai ilgų savaičių, alinančių repeticijų rezultatas. Glamūro šiame darbe nėra tiek daug, kaip galbūt kažkam atrodo. Bet tai mano pašaukimas. O jeigu juo seki, tuomet visos šios aukos atsiperka su kaupu! Patekti į savo profesijos elitą nėra lengva. Mano manymu, didžiausias pavojus menininkui – apsnūdusiai patogi būsena. Savęs „baksnojimas“ eiti į priekį, sveika savikritika, nuolatinis domėjimasis supančiu pasauliu yra varomoji jėga. Juk kasdien turi įrodyti, kad esi vertas būti ten, kur esi.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Mano laisvalaikis yra gan paprastas ir labai žmogiškas. Kai grįžtu į savo namus Londone, pirmiausia apie tai pranešu visiems draugams. Kadangi dažnai ilgam išvykstu, jie spėja pamiršti, kad turi draugą Edgarą.

Laisvalaikiu mėgstu lankyti parodas, spektaklius, skaityti knygas.

Kai tik galiu, sėdu į lėktuvą ir skrendu į savo namą Pietų Prancūzijoje. Ten laukia begalės darbų…

Ką tik grįžau iš kelionės po Vietnamą ir Kambodžą – labai mėgstu keliauti po egzotiškas šalis.

Pavasariop svajoju aplankyti Kybartus, susitikti su giminaičiais, juolab kad minėsime 100-ąsias mano močiutės iš mamos pusės gimimo metines. Tad labai tikiuosi balandžio mėnesį visus sutikti Kybartuose.

– Ko gero, Naujuosius metus pasitiksite scenoje?

– Ir Kalėdas, ir Naujuosius paprastai sutinku scenoje. Ir kitąmet jau suplanuota, jog per šias šventes dainuosiu.

Savo kraštiečiams švenčių proga linkiu ramybės ir artimo šilumos. Būkite sotūs ne dvylika valgių ant savo stalo, o dvylika gražiausių žmogiškų jausmų!

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Edgaras Montvidas Londone meistriškumo pamokas lankė pas pasaulio operos legendą Lučianą Pavarotti (iš asmeninio Edgaro MONTVIDO albumo).

Publikuota: „Santaka”, 2015-12-31.